Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

 

TAUTOS AMŽIAI

Tautos reikšmė žmonijoj ir pasaulyj nėra jau iš pradžios aiški. Kas tauta ir kokia svarbi ji yra, tat pasirodo tiktai amžiams bėgant. Tautos gyvatos turinys nėra tiek erdvės dalykas, kaip tai dažnai tikima. Laikams bėgant, šis turinys atsiskleidžia. Ir todėl visai nėra galima apie tai tarti paskutinį žodį, kiek tauta, yra verta. Vis reikia atsiminti, kad ji yra žmonijos dalis ir kūrybos priemonė jos darbams. Jeigu jau išdrįstume spręsti apie tautų vertybę, tai nors reikėtų pasakyti, kad kiekviena tauta tiek yra verta, kiek ji tinka žmonijos ir tuo visumos atsilukštinimui, kūrybos žengimui.

Bet ir šis spręsmas negali būt lengvai ištariamas. Mat kūryba savo reikalams savo priemonėmis naudojasi tinkamu laiku. Ir todėl tūla tauta sau gyvena, tarsi nieko nereikšdama. Tada prieina žmonijai amžius ir toji tauta kaip tik tuo amžium visai žmonijai yra reikalingiausia.

Todėl ir tik nežinėliai ir nesusipratėliai tegali kalbėti apie tai, kad viena ir antra tauta niekam nesanti verta ir turėtų pragaišti. Ypačiai dažnai kalbėta taip apie lietuvių tautą. Netgi pačių lietuvių. O kad vienas antras jos ir nesmerkia tiesiog myriopi, tad vis tik manoma, kad ji neturinti teisės reikalauti nepriklausomybės, kadangi neturinti genijų, neturinti nieko, kuo būtų nusipelniusi būt nepriklausoma. Ypatingas tokio spręsmo išdidumas!

Tarsi jis kilęs būtų iš aiškiausios išminties. Kas galėtų drįst pasakyti, kad lietuvių tauta neturi savo genijų? O jeigu jau taip, kas galėtų tvirtinti, kad ji visuomet pasiliksianti be jų?

Lietuvių tauta palaimingu būdu nepaeina iš tokių silpnučių pasididžiavimo. Jos gyvybė atsiskleis, amžiams jai atveriant vartus. O tam tarnaut yra parinktos ir kitos galios, ne tiktai atskirų žmonių noras. Laikams praėjus, bus žinoma, ką lietuvių tauta reiškia.

Tuo tarpu ji gyvena, kaip visos tautos. Tame, rodos, nėra nieko ypatingo. Nesistebi paprasti žmonės ir nesistebi mokslininkai ir manytojai, matydami, kaip tautai jos vaikai gema, gyvena ir miršta. Visa tai atsitinka seniai žinomu, paprastu būdu. Ir paprastas yra dalykas, kad vaikai prilygsta tėvams ir pavidalu, ir jausmų-geismų-minčių ypatingumu. Net, rodos, paprasta, kad tautos žmonių skaičius didėja.

Bet visai naujas ir nuostabus dalykas yra tat, kad su naujais žmonėmis gema ir visai nauji linkimai ir siekimai. Iš kur jie ir kaip jie galėjo pasidaryti, lig šiol dar nepaaiškėjo. Buvo seniau manoma, kad čia aplinkybė, gyvenimo padėtis ir t. t. ką ištaisanti. Bet mūsų laiku jau metamas šis spėjimas. Ir sakoma dabar, kad čia apsireiškiančios kūrybos galios.

Tik atsiminkime, kaip mene po romėniško atsirado gotiškasis, tada renesanso ir kiti laikai. Jųjų kiekvienas turi žymius visai naujos, kitos dvasios. Sakoma berods, žmonių skonis virtęs kitoks. Bet kas yra skonis? Ir kaip jis galėjo kisti? Į tai atsakyti negalės niekas paprastu manymu, išėmus tuos, kurie nieko nežino ir tariasi visa ką žiną.

Berods ar barokas nėra gimęs iš Mikelandželo dvasios? Gal taip ir yra. Bet iš kur tai tokia Mikelandželo dvasia? Ir kur ta galia, kuri tokiu būdu apsireiškia? Ir čia kiek parimdami, gal ir pradėsime numanyti, kaip tautoj gali atsirasti nauji linkimai ir siekimai. Jie čia sukeliami tų žmonių, kurie į ją įsigema, pakildami iš kūrybos gelmių. Iš čia jie atsineša naujų kūrybos galių.

Nebus per viršų pasakius, kad kartais tokie nauji linkimai ir siekimai pastebimi tuo pačiu laiku ir didžioj žmonijos dalyj, ne tiktai vienoj tautoj, kartais net visoj žmonijoj. Bet viena antra tauta jiems rodosi jau lyg iš anksto priruošta.

Pradžioje tokie nauji linkimai ir siekimai vos atbojami. O jeigu kartais žmonės juos ir nujaučia, jeigu ir numano, kad jais pradeda veikti naujos galios, naujas ūpas, nauji norai, tai jie dažnai jų nemoka sutaikinti su kitais gyvenimo reiškiniais, nemoka jiems surasti sąvokų ir žodžių, nesutinka jų kaip priderėtų, kartais net labai jiems priešinasi ir bando juos slopinti.

Dažnai tokios naujos gyvybės srovės tautos gyvatoj pasiekia tiktai vieną antrą žmogų. Tada tasai atstovauja su savo apsireiškimais tarsi visai tautai ir veikia, lyg būtų jis jos įgaliotinis. Bet ypatinga. Nepasako jam jo tautiečiai, ką ir kaip jis veikti turi. Tame jis paliekamas visiškai sau vienas. Vien jo sąžinė, jo asmenybės branduolys, jam teikia savo įsakymus. Bet dažniausiai tauta jį savo pritarimu paremia.

Visai kitas dalykas apsireiškia, kad kai kurs žmogus veikdamas tautai pasidaro kenksmingas. Tuomet visa tauta lyg susitarusi jį, jo siekimus ir jo darbus neigia ir pasmerkia. Ir netrukus jis šalinamas iš kuriančių tautos galių. Bet tat apsireiškia paprastai tik tais laikais, kad tauta kyla, kad jos gyvybė stiprėja.

Tautos nykimo laikais nėra žmonių, kurie vykina tarsi visos tautos uždavinį. Jų neužgema jai. Ir nėra tad nė vieno, kuriuo būtų tvirtinama galimybė tautai gyvent. Vėl gi tokie, kurie griauja tautos gyvatą, yra tais laikais pakenčiami. Niekas, rodos, neatjaučia, ką jų darbas reiškia. Dargi būna visai kitaip. Tas žmogus, kurs tikrai daro statomąjį darbą, tasai beveik visos tautos yra neigiamas. Kurs šį yra pastebėjęs tautų gyvenime, turi suprasti, kad iš tikrųjų tauta yra organas žmonijos ir visos kūrybos.

Tautos nykimo laikais nėra žmonių, kurie vykina tarsi visos tautos uždavinį. Jų neužgema jai. Ir nėra tad nė vieno, kuriuo būtų tvirtinama galimybė tautai gyvent Kitaip yra tautos kilimo laikais. Tuomet atsiranda gal pirma vienas, kurs gaivina tautos gyvatą, tada kitas ir netrukus yra susitelkęs jau visas skaičius. Ir jis nuplatai didėja. Tikrenybe virsta, kas tautos gelmėse, kas jos ateityj gludo kaip kokia pažada, kokia viltis. Tokie žmonės, kurie atstovauja savo tautos gyvybei, kartais ir savo galvą guldo už tai, kas tautai yra būtina. O jeigu kartais rangioji minia jų neseka, jie savo uždavinį vykdo ir žūdami.

Yra tai dalykas, kurs labai nustebino mokslininkus ir manytojus. Laikomas jis antru tautos slėpiniu. Ir kelia jis klausimą: kaip gali žmogus, kurs, rodos, visai saviškai sau tikslus stato, kurs gali vienaip ir antraip veikti ir pasielgti, kaip gali tas ir savo gyvybę padėti už tautos gyvybę, iš ko jam lyg ir jokios naudos netenka?

Bet šis dalykas yra kaip kokia gairė, kuri aiškiai parodo, kas yra tauta, būtent galimybė visokioms žmoniškumo apraiškoms. Tauta nėra tiktai paprastas erdvės ir laiko dalykas. Tautos gyvata aiškiau negu kita kas pasaulyj parodo, kad jos pagrindas yra nuolatai veikiančios kūrybos galios, kurios amžių bėgyje atskleidžia, ką jos viena tauta kurti nori.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata