Antradienis, Lap 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata

Tautos gyvata

ŽEMĖS GALIOS IR JOS GYVYBĖ 

 

Visu tuo, kas lig šiol pasakyta apie tautą, ji dar tiktai aiškinta tarsi apgraibomis. Pasinaudota ir beveik vien tik paprasto mokslo žiniomis. Tasai per daug nepasako. Labai jis bijosi tolybių ir gilybių. Bet todėl ir taip maža tepatenkina klausiantįjį žmogų. To norint, reikia palikt aiškinus mažmožius ir, plačiau praskėtus žvilgį, skristi per erdvę ir laiką. Kas tauta yra, kas yra jos esmė ir jos prasmė, tegali geriau dar aiškėti tik žvelgiant į jos santykį su visa esamybe, o pirma – rodos, suprantama – su žemės gyvybe.

Bet ir į tąją nereikia žiūrėti paprastu būdu. Turime pamiršt, kad ji rutulys, apkrautas visokiais menkniekiais. Reikia jos visatą pasiimti ir ją su jos turiniu suprasti. Neturi ji mums akyse stovėti daiktinga, bet kaip koks galių verpetas. Paprastai žvelgdami, matome jos tvirtumą, jos vandenynus ir orą. Ir čia, kur šie trys dalykai susieina, apsireiškia didžiausias jos gyvumas. Čia pastebėt ne vien visokie pavidalai, gyvi ir be gyvybės, čia numanyt ir galių srovės, jų judėjimas ir jų bangos.

Berods negali to prasti žmonės. Ir seniau nė mokslininkai apie tai daug pasakyti nemokėjo. Tik senovėje kalbėdavo apie saulės, mėnesio ir žvaigždžių santykius su žeme ir jos gyvybe. O dabar sako garsūs geofizikai, kad žemė kaip saulė ir kiti dangaus rutuliai yra dideli elektromagnetai, kurių vienas antrame sukelia galias, kad jos daugiau ir mažiau banguoja ir atsiliepia.

Iš to pasidaro nuolatinis tų rutulių kitimas. Su tuo yra sumegzta, kas ir plačiau žinoma, būtent tai, kad orai keičiasi, kad laikais šaltyn, laikais šiltyn eina, kad kartais visa drėgsta, kartais vėl džiūsta, kad oras sušilęs skysta ir pakyla, atvėsęs tirštėja ir grimzta, apskritai, kad oras sravi, kaip ir vanduo tvinsta ir teka; toliau ir tai, kad ore susikaupia ypatingos galios, tarp kurių pasidaro įtampa, atsileidžianti žaibu ir perkūnija. Bet nežinoma plačiam žmonių skaičiui, kad visi šitie kitimai ir įvykiai yra tik apsireiškimai jėgų plūdimo pačiame žemės branduolyj ir kad tas plūdimas yra atsiliepimas į saulės ir kitų dangaus rutulių galių veikimą.

Kalbama mūsų dienomis apie elektrines-magnetines sroves, kurios persunkia visą žemę ir tai daugiau, tai mažiau sukyla ir veikia visai taip, kaip tos srovės ir kituose dangaus tolybių centruose banguoja ir apsireiškia. O tos srovės yra svarbios visam, kas ant žemės arba, geriau sakant, žemėje esti. Iš tikrųjų žmonės ir visa, ką regime arba vadiname gamta, yra žemėje. Kaip kokios minimos srovės yra, tokie yra metų laikai, taip tarpsta arba nyksta visa, kas gyva. Augmenys apkloja didžius žemės plotus, kad juose plūsta tinkamos jiems galios. Ir kaip tik tos galios plaukia kitan kraštan, augmenys keliauja su jomis. Toms galioms kintant, augmenys nyksta. Taip arti yra sujungta jų gyvybė su žeme.

Visai tokiu jau būdu gyvena ir gyviai. Ir jie išlaikomi ir vedami žemės galių plūdimo. Tosios kaip žemėje, taip ir gyvių kūnuose veikia ir supdamosi traukia juos su savim. Tik gyviai ilgiau dar gali parimt sename krašte negu augmenys. Jų gyvenimas visiškai paeina iš žemės galių. Kas juose be tųjų veikia, yra dar silpna. Kitaip gyviai. Jie gali ilgiau pabūti savo vietoj. Augmenys savo šaknimis pririšti prie žemės ir turi vienoj vietoj siurbti ir, jei to nebegali, – keliauti, žemės galių vedami. Gyviai juda, vaikščioja ir įstengia ypatingomis savo jėgomis pasirinkti ir iš menkėjančio saiko, ko jiems reikia.

Atitinkamai gyvena žmonės. Ir jų gyvybei daug reiškia gimtoji jų žemės šalis. Žmonėmis apsireiškia kaip augmenimis ir gyviais atskirų žemės kraštų galios. Todėl žmonių tautos ir skiriasi pagal gyvenamus savo kraštus. Ir prie viso, kas lig šiol apie tautą pasakyta, reikia pridėti dar tai, kas ją pažymi ypatingo krašto žmonijos dalimi.

O savo krašte žmonės gali ilgiau dar pabūti negu gyviai. Jie visaip moka savo gyvybę išlaikyti, nors jau žemės galios jos nebešelptų. Ir taip atsitinka, kad tūla tauta savo krašte pranyksta. Jai nebegema žmonių. Priežastys tam gali būti visokios. Bet, rodos, turės būti ir tos, kurios augmenis ir gyvius priverčia dangintis iš vieno žemės krašto į kitą.

Berods žmonės ir savo noru keliauja. Istorija moka apie tai gana papasakoti. Ir tik mūsų laiku tautos, rodos, labai yra į žemę įsikibusios. Bet dėl kitų priežasčių, būtent tos žemės turtų, ne dėl to krašto galių malonumo. Tačiau žmonės turbūt niekuomet nėra tiek keliavę kiek mūsų laikais. Nebuvo seniau tiek tam priemonių.

Nežiūrint į tai, tūlos tautos gyvena savo kraštuose jau labai ilgus laikus. O kaip tik apie tuos mokslininkai yra kartais pasakę, kad žmonės yra kaip jų šalis, o šalis kaip jos žmonės. Bet paskutinių santykių jie, kaip rodos, nėra atspėję. Kiek jie reiškia, matyt iš skirtumo tarp tų tautų, kurios savo šalyj ilgai gyvena, ir tų, kurios traukia iš vienos šalies į kitą arba net visai apleidžia senąjį savo kilmės kraštą ir išsisklaido po visą pasaulį.

Virsta tokie žmonės tarsi kitos rūšies žmonėmis. Vyriausias paveikslas tam yra žydai. Labai panašūs į juos pasidaro vis daugiau anglai. Lietuviai vėl gi yra žmonės, kurie gal iš visų ilgiausiąjį laiką yra pabuvę savo šalyj. Žymus todėl, rodos, ir yra jų tėvynės ilgesys, kurį žydai ir kiti vos vos tepažįsta.

O kad šiandien žmonės keliauja kone aplink visą žemę ir tai šen, tai ten apsigyvena, tai tat reiškia, kad žmonės žemės galių nebenumano tiek kiek seniau ir kad žmonės mūsų laiku daugiau yra valdomi savo ūpo, sumanytų savo tikslų. Todėl vėl žmonės, kurie gyvena su žemės galiomis, daug giliau nujaučia esamybės gelmes.

Labai pastebėtina yra, kad tūluose kraštuose, kur seniau žmonių tirštai gyventa, paveikslui, pietinėj Amerikoj, šiandien labai maža tėra žmonių. Vėl gi, kur seniau, kaip Europoj, vos keli žmonės buvo randami, šiandien nežinoma, kur jų sukišti. Ir sako tūli mokslininkai, kad žmonijos skaičius turbūt yra vis tas pats visais laikais. Vienur mažėjęs ir kone išnykęs, jis kitur didėja.

Bet gal nėra tie mokslininkai pastebėję, kad tuo į žmoniją žiūrėta kaip į veiksnį šiame pasaulyj, kurs nėra rištas prie erdvės ir materijos, bet yra dvasinis ir tai čia, tai ten veikia, kaip tai leidžia esimo dėsniai, kaip tam tinkamos yra ir žemės galios. Nenyksta žmonės viename krašte iš jo patraukdami, bet čia mirdami. Ir nesikaupia kitur žmonės, subėgdami krūvon, nors ir tai atsitinka, bet ten didesniu skaičium užgimdami.

Europoj jau seniai tūlose tautose žmonių skaičius mažai arba visai nebedidėja. Žmonės nebenori vaikų. Ir, tarsi žmogžudžiais būtų, šalina gimstantį kūdikį arba kaip nors bando vengti gimdymo. Dar nėra toks žmonių noras tiktai laikinis, bet apskritai jųjų palinkimas.

Gal tame dar ir kita kas apsireiškia. Bet daug čia sveria ir žemės galių plūdimas. Nėra tai dar ištirta visiškai. Nelengvai prieinami tokie dalykai. Bet, rodos, nors numanu turi būti, kad žemė su savo galiomis ir jų bangavimu daug reiškia ir žmonijos, ypačiai tautų gyvenime.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Tautos gyvata