Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 11. KELERIOPAS ASMENIŠKUMAS ŽMOGAUS...

11. KELERIOPAS ASMENIŠKUMAS ŽMOGAUS ASMENYBĖJE IR VISAME GYVENIME

Dar kartą grįžtant prie aukščiau aiškintų dalykų, rodos, nebus per sunku suprasti, kad žmogus, kuriame vyrauja gyvūniškumas, galėtų numanyti savo viduje taip pat šiokį tokį vieningumą. Visa jo patirtis užimta nuotaikos būsenų, penima geismingumo. Ir kitos gyvenimo galios nesiskiedžia viena nuo kitos. Viena tarsi sklysta į kitą. Ir todėl skirtingumas neaiškėja.

Bet rimtesnis mąstymas tokio asmenybės vieningumo nepastebi. Kas dieną žmogui tenka savo viduje kam nors priešintis ir ką nors užtarti. Ir jau dvejopumas aiškiai pasirodo.

Nuolatai gyvenime girdime reikalavimą, kad žmogus susivaldytų, save sudraustų. O tai tėra galima, jeigu tas, kurs sudraudžia, ir tasai, kuris sudraudžiamas, yra du skirtingu dalyku. Kas yra vieningas, tam nėra to, ką reikėtų suvaldyti.

Protingam žmogui todėl ir nepareina į galvą iš gyvulio reikalauti susidraudimo. Jo judrumą, jo geismingumą žmogus stabdo savo grasinimais ir viliojimais. O taip žmogaus nors dvejopumas savaime pasižymi.

Bet, kaip šičia aiškinta, ir gyvulys nėra visiškai vieningas. Tik jame gyvūniškumas taip sutampa su augmeniškumu, kad nesiranda priešingumų. Gyvūniškumas visą gyvio gyvenimą valdo, augmeniškumą visai savęs prisunkęs. Nekliudomas jis juo naudojasi, kurs jam ir klusniai tarnauja. Bet jis niekaip ir netramdo jo gyvenimo. Panašiai prastas žmogus retai tenumano, kad jo kūnas priešinasi jo geismingumui.

Gyvumo krisle, kurį mokslininkai vadina ameba, augmeniškumo jėga pavidalui statyti tuojau veikia, kai gyvio geidimas sukyla. Taip tam gyvumo krislui tuojau išauga koja, ir jis ja slenka tolyn, pasidaro virškinimo prietaisas, ir virškinimas vyksta. O visam pasibaigus, narys vėl dingsta. Aplinkos įspūdžiai gyviui daug daugiau reiškia negu jo dvejopumas.

Kitaip su žmonėmis. Kada žmoniškumas pradeda prasilaužti, jis ir laikomas atsakingu už tai, kas iš asmens ir visos asmenybės reiškiasi. Ir ne vien santykiavimas su aplinka, bet ir skirtingų asmenybės galių santykiai pasidaro svarbūs žmogaus gyvenime, iš ko aiškėja, kad asmenybė yra dauginga, bet ir tai, kad gyvenimo būtinumai tam daugingumui suteikia nuolatai didėjančią reikšmę.

Dar ir kitaip asmenybės daugingumas tampa žinomas. Daiktų pasaulį žmogus pasitinka savo kūnu. Aplink jį susiburia visi atskiri dalykai. Jiems jis yra asmuo, su kuriuo jie santykiuoja, bet kurs tarp jų yra kaip koks vidurys, į kurį jie taiko, kuriam jie skiriasi. Žmogus tada ir kalba apie kūno reikmenes kaip apie savąsias. Ir taip suteikia kūnui asmeniškumą.

Bet jeigu žmogus, panėręs į savo nuotaikos būsenas ir į savo mintis, patrauktas jų srovės, nesantykiuoja su aplinkos dalykais, jo ir kūnas jam yra vienas jųjų, būtent daiktų, pasaulio dalis. Tas pasaulis, žinoma, kūnui ir tada yra reikšmingas, bet pačiam žmogui, vienaip ar kitaip atsitolinusiam nuo kūno, nebūtų esamas, jeigu žmogus ir būtų sąmoningas.

Taip žmogui viduje susikaupus, kūnas netenka asmeniškumo reikšmės, nors žmonės yra įpratę manyti apie savo kūną, tarsi jis būtų jie patys, kada sako, pavyzdžiui: „Aš noriu valgyti“. Kai kurie kildina net savo esybės sąvoką iš savo kūno, lyg jis tai padarąs, kad jie jaučiasi esą asmenimis.

Bet žmogui parimstant savo viduje, kūnas lieka pasaulio dalimi, pasidaro jam grynu daiktu. Ir kita kas įgyja asmeniškumo reikšmę, būtent visos nuotaikos būsenos. Jų gyvatą jausdamas, žmogus paprastai tiki, jis esąs ta gyvata. Ir jai teikia asmeniškumą, kalba apie ją žodžiu aš. Sako: „Aš liūdnas", „Aš linksmas" ir t. t. Tokiu būdu šis vidujinis gyvumas laikais atitraukia asmens reikšmę nuo kūno.

Bet tūli žmonės dar toliau pakyla. Jie nepaiso nuotaikos būsenų ir laikosi visiškai savo protavime. Savo sąmonės turinį jie tada skiria nuo nuotaikos būsenų ir minčių gyvenime jaučia savo asmeniškumą, kurį stato prieš visa, ką jie patiria, jį pažymėdami žodžiu aš, kuriuo tada ir santykiuoja su gyvenimu.

Pagaliau yra žmonių, kurie ir tuo nesitenkina. Jie iškyla ir iš minčių gyvenimo į dar skaidresnį aiškumą apie save. Pradžioje tai tėra nusimanymas galėti savo valia parimti savo būsenose, iškilti iš jų, palaikyti mintį arba nusikreipti nuo jos, pakeisti savo sąmonės turinį.

Yra dar tūlų mokslo žmonių tikima, kad, tai darant, vienas sąmonės turinys statomas prieš kitą. Bet iš tikrųjų sąmonė laiko savyje visas žmogaus patirtis. Sutapdamas su savo sąmone, žmogus nusimano esąs kita kas negu jo sąmonės turinys. Ir jaučia kaip asmeniškumą tai, ką vadina žodžiu aš. Bet tas aš glūdi jau aiškiausiame sąmoningume, kurį paprastai žmogus patiria.

Tokiu būdu žmogus savyje suranda keleriopą asmeniškumą, pradedant nuo daiktingojo kūno ir pakylant iki pačios žmogaus sąmonės.

Reikėtų ją nuodugniau pasvarstyti. Turėtų aiškėti, kad sąmonė apima visą savo turinį. Ji todėl negali būti jo dalis. Ir neužtenka ją vadinti „suma visų psichinių turinių“, kaip tai sakydavo vokiečių manytojas V.Vundtas. Juk nesakoma, kad erdvė yra suma visų savo turinių, suma visų daiktų, kaip nesakoma, kad šviesos skritulys, kuriame pastebime visokius dalykus, yra jų suma. Erdvė ir šviesa yra kita kas kaip jų laikomas turinys. Taip ir sąmonė skiriasi nuo to, kas į ją patenka. Bet sąmonė ir jos turinys dar ir tuo yra atskirai būdingi, kad ji patiria, o jis patiriamas.

Atitraukta nuo savo turinio, sąmonė aiškiausiai įrodo esanti žmogaus asmeniškumas. Turėdama savo turiniu save pačią, ji galėtų būt vadinama grynąja sąmone arba ir atskiru sąmoningumu. O kadangi žmogus, kuris vadinasi žodžiu aš, savo esmę suvokia kaip šitą sąmonę, jai kaip tokiai pažymėti gal ir tiktų žodžiu du – ašainė sąmonė.

Tik nereikėtų jos suprasti kaip kokio pasivaizdavimo. Ji yra greičiau vaizdavimo galia, kuri veikia aukšt viso dvasinio vidaus gyvumo. Ir tarp visų žinomų gyvenimo galių ji sąmoningumo laipsnių eilėje yra juslių pasaulyje šviesiausioji, yra gyviausias veiksnys, stipriausias asmeniškumas.

Patiriame lyg tam priešingai, kad ašainė sąmonė tarsi dingsta mums įmingant ir vėl sušvinta mums budint. Tada dažnai prisimename kažkaip ir miegodami gyvenę ir buvę tikros ašainės esybės. Šį būvį vadiname sapnu. Jis dažnai mums atrodo kaip koks gyvenimo šmėkšėjimas, bet kartais ir kaip tikriausia tikrovė. Yra žmonių, kurie tvirtina, kad mūsų esmė nedingstanti, dienos sąmonei užgęstant, bet pasiliekanti tikru veiksniu pasaulio gyvume reikšdamosi kita sąmone. Ji, kaip ir dienos sąmonė, tėra du atspindžiu esminės žmogaus sąmonės [3], Tik apie tai dar kalbėsime.

Nors ašainė sąmonė ir nėra vaizduojama, jos esimas yra savaime aiškus. Ji negali būt lyginama su mintimi, su visokių būsenų ir kūno reiškiniais. Ašainė sąmonė šviečia aukšt visų jų, kad negalima surast jai tikros sąvokos. Ašainė sąmonė reiškiasi meile, malonumu, valia, spindi išmintimi. Bet ir toms apraiškoms nėra sąvokų kaip daiktingo pasaulio dalykams ir jų atsispindėjimams sąmonėje. Apie jas tegalima kalbėti kaip apie žmoniškumą.

Žmoniškos esmės pirmasis siųslys ir skelbėjas yra ašainė sąmonė. Prieš visą vidaus gyvumą ji yra tikriausias asmeniškumas, patsai veikslys, ašainio esimo pasireiškimas.

Augmenyse ir gyviuose nėra tokio veiksnio nei kūno, nei vidujiniame gyvenime. Už jų nestovi ašainė sąmonė, kuri viena stato save žinantį asmeniškumą. Iš jos tenka asmeniškumo savumai minčių gyvenimui, nuotaikai ir pagaliau kūnui.

Būdama žmoniškos esmės apraiška gyvenime, ašainė sąmonė kuria žmogaus vieningumą. O jeigu jos šviesa valdytų visų žmogaus asmenybės jėgų veikimą, tada tos asmenybės gyvenimo vieningumas būtų pilnai pasiektas. Žmogus būtų visiškai esmingas. Bet mūsų amžiui tai dar nėra aiškus siekinys.

Paprastame gyvenime žmogus su žmogumi santykiuoja kaip su keleriopumu. Kiekvienas yra kartais daugiau kūniška, kartais daugiau nuotaikiška arba protiška ir pagaliau galbūt kartais ir žmoniška esybė.

Čia tinka ir vėl prisiminti, kad ašainė sąmonė kartais iš dvasinės savo kilmės leidžiasi visai į kūno gyvenimą, kartais į nuotaiką, kartais pabūva protavime. Bet ji gali parimti ir savyje, savo pirminiame prade, žmogaus esmėje.

Šis sąmonės keliavimas paprastai vyksta tarsi savaime. Bet žmogaus esmei stiprėjant, jis gali su ja sustoti, kur tinkama. Šviesiausiai ašainė sąmonė sušvinta, kada žmogus su ja pasilieka savo esmėje. Tada jis yra ir stipriausia asmenybė, galingas gyvenimo veiksnys.

Panašiai kaip žmoguje, visokius asmeniškumus randame ir bendrajame gyvenime. O ne vien žmonėse. Asmeniškumo nors šmėktelėjimą nujaučiame ir augmenyse bei gyviuose. Kartais ir tose galiose, kurios veikia aukšt daiktingumo, visokiuose gyvumo laipsniuose. Ir kiekvienas toks asmeniškumas reiškiasi savaip. Galima tiesiog sakyti, kad vieni kitus sveikina, kiti kitus nuodina, vadinas, vieni stiprina gyvumą, kiti jį naikina.

Bet viskas kyla iš Visatos Kūrėjo valios ir galios. O kad ir atrodo, lyg visa, kas gyvumą nuodina ir žudo, jam yra priešinga, vis dėlto negalima kitaip gyvenimo suprasti, kaip iš Jo vieno pareinant. Ir tie priešingumai turi savo tikslą. Kai kurie juos vadina atvirkščių kūrybiškumu arba net atvirkščių dieviškumu.

Žmonės, nekrikščionys, kaip ir menko supratimo krikščionys, kalba paprastai apie velnią ir velnius. Jie juos mato žmonėse, bet tiki juos numaną ir dvasinėje būtyje aukšt erdvės ir laiko kaip tikrus asmeniškumus. Dažnai kalbama apie juos kaip apie pilniausio piktumo esybes, kurių vyriausioji lyg būtų antrasis dievas, kurs pasaulyje pirmąjį nuveikiąs.

Labai keistas tuo atžvilgiu yra menko nusimanymo žmonių protavimas. Sako tikį visa žinantį Dievą, o tada jį vaizduojasi apsirikusį pasaulį kuriant. Nepavykęs jam dalykas. Pasirinkęs tautą, būtent žydus, savo tikslams ir turėjęs ją vėl atmesti, buvęs naujai apsirikęs. Ir t.t. Ir tokiais savo protavimais tamsuoliams, akliesiems duoda priežastis pašiepti tikėjimą.

Bet skaisti išmintis tegali numanyti, kad visa visata yra Vienos Valios ir Galios kuriama, palaikoma ir žmogui neišmanomais keliais keliama ir pagaliau nuvedama į neapsakomą išganymą.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė