Ketvirtadienis, Birž 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 12. ŽMONIŠKUMAS ŽMOGAUS ASMENYBĖS...

12. ŽMONIŠKUMAS ŽMOGAUS ASMENYBĖS GYVUME IR GAMTOJE

Atskirų gyvenimo dalykų santykis su gamta, su jos visuma, gali būti dvejopai suprantamas. Pirma šitaip: kiekvienas pavidalas pasaulyje yra į jį įneštas kūrybos galios. Čia jis, ilgesnį ar trumpesnį laiką pabuvęs, vėl iš jo paimamas.

Šitą pastebėję, tūli manytojai sako, kad gamta stengiantiesi dar tobulesnius pavidalus pagaminti ir todėl vienus panaikinanti, jeib jų vieton geresnius pastatytų. Ir taip vykstanti pažanga.

Bet jau suprasta, kad ši nuomonė yra klaidinga arba nors kad ji neatitinka tikrovės. Juk ir mažiausias gyvūnėlis yra savo gyvenimui, savo buvimui kuo tiksliau priruoštas, yra stačiai tobulas. Savo gyvenimui tinkamas yra infuzorijos kūnelis, kaip ir aro augumą.

Antraip: atskiri dalykai santykiuoja su gamta pagal tai, ką jie gamtai reiškia. Kiekvienas dalykėlis, kiekvienas gyvūnėlis daugiau ar mažiau reikšmingai veikia visumą. Ir taip jis nebelieka tiktai gamtos apraiška, o tampa jos veiksniu, kurs gamtai sprendžia savo uždavinį. Kiekvienu atskiru dalyku reiškiasi kūrimo galia, kuri pasaulį stato. Bet teisingiau bus pasakyta tvirtinant, kad gamta kiekvienu daiktu daro savo kūrimo darbą.

Dar geriau tai suprantama, stebint gamtos skyrius, arba sritis. Kiekviena jų, kaip jau pasakėme, yra skirtinga gamtos galia. Mineralija, augmenija, gyvija – kiekviena savaip veikia ir sprendžia savo srityje savo uždavinį gamtos ūkyje. O tasai yra regimai kas kartą kitas. Gamtos skyriai negali būt statomi šalia viens kito, bet po viens kitu. Žemesnis skyrius veikia ir savaip, bet toliau ir po aukštesniuoju, ir tasai iš jo.

Šitą tvarką negerai pastebėję, tyrinėtojai įsipainiojo į neišnarpliojamą draikalą. Mūsų laikais, tiesa, jau aušta aiškesnis šių dalykų supratimas. Jau atskiriami gamtoje materės gaivalai, gyvybiniai ir dvasiniai veiksniai.

Bet yra dar ir mokslo žmonių, kurie tvirtai tiki, kad kiekvienas minimų gamtos skyrių pasidarąs iš žemesniojo. Nemato tų gelmių, iš kurių gamtos galios sukyla, nemato tų dviejų visatos kraštutinumų, būtent sąmoningumo ir nesąmoningumo. O gal juodu jų ir visai pamirštamu.

Didžiausios reikšmės dalykas pasaulyje yra žmoniškumo veiksnys. Taip jis šičia tyčia įvardinamas. Aiškumo dėl reikia jį turėti omenyje, o ne žmoniją arba net atskirus žmones. Žmoniškumo pradas, žmoniškumo esmė reikalauja aiškaus vertinimo. Daug tam vertinimui padės ir filosofo Kanto žodis: „Pasaulis žmogui nėra duotas, bet užduotas“.

Aišku, kad žmoniškumo prado reikšmė gyvenimui pirmiausiai gali aiškėti atskirame žmoguje, jo asmenyje ir visoje jo asmenybėje.

Jau minerališkoji materė, kuri patenka į žmogaus kūno gyvenimą, įgyja visai kitą pobūdį, negu ji jį turi, statydama augmenų ir gyvių pavidalus. Taip pat augmeniškumas yra žymiai kitoks žmogaus kūne negu augmenyse ir gyviuose. Augimas, mitimas ir kt. čia visai savaip vyksta.

Kiekvienas protingas žmogus žino, kad augmuo labai lengvai gali išauginti naują šakelę, vieną jai nukirtus. Mažiau tai galima gyviems, kada jie netenka nario. O žmogus, tokios nelaimės ištiktas, turi visą amžių vargti su sužalotu kūnu, tarsi augmeniškumas jame būtų jau nusilpęs. Visgi nėra taip. Augimo galia jo kūne jau kita ką turi padaryti. Jau gyviams, o dar daugiau žmogui kūnas yra reikalingas naujiems tikslams. Augmens jėga kūno nariui atpildyti žmogaus kūne bręsta visokioms indų sąstatų rūšims padirbti.

Augmenijoje augmeniškumas yra gajumas ir kūno gyvybė. Smulkiai sukurtame, suskirstytame ir sunarstytame žmogaus kūne jis yra iškilęs į gyvybingumą. Tai padarė, kad žmogaus kūne augmeniškumas veikia santykyje ne vien su gyvūniškumu, bet ir su žmoniškumo pradu, jo gyvinamas ir peršviečiamas. Todėl žmogaus kūnas vis atrodo žmoniškas, nors žmogus juo ir nieko žmoniško neapreikštų. Žmoniškumo galia yra ir tokiame žmoguje brandinusi augmeniškumą.

Panašus dalykas vyksta žmogaus asmenyje ir gyvūniškumo atžvilgiu. Sakoma kartais tiesiog, kad žmogus galįs būt gyvuliškesnis kaip gyvulys. Aišku, kad norėta tuo pasakymu žmogų žemiau statyti už gyvulį. Bet taip reiškiasi nežinojimas. Patsai žmogus, būtent žmoniškoji esmė, niekuomet negali tapti menkesnė už gyvulį. Nebūtų tam prasmės. O kūrybos vyksme niekas nesidaro, kas nėra prasminga.

Tiesa yra tai, kad atskiro žmogaus asmenybėje suplūsta visokio gyvūniško gyvumo, kurs gamtoje pasklidęs po visą gyvūniją ir padalintas atskiroms veislėms ir atskiriems gyviams. Bet kas gyviuose atrodo siaura ir silpna, iš žmogaus reiškiasi plačiai ir galingai.

Dar sakoma, kad gyvių yra tokie pat geidimai ir aistros kaip ir žmonių. Bet ir tai turėtų būti teisingiau ir aiškiau suprasta. Minėtos būsenos kaip tik yra patsai gyvūniškumas. O žmogaus asmenybėje jos yra tik daugiau prinokusios. Todėl, žiūrint vien į jas, nėra visai teisinga sakyt, kad gyvis turi ką nors iš žmogaus. Reikia sakyti: žmogus yra ir gyvūniškas. O tasai jo gyvūniškumas yra daug judresnis negu gyviuose. Santykis su žmoniškumu jį gyvina.

Žmogaus asmenybėje žmoniškumas betarpiškai pasiekia gyviją, augmeniją ir mineraliją. Jis čia su jomis turi tarsi vieną gyveną. Bet kaip kiekvienas gyvūnas, taip dar kuo pilniau ir žmogus santykiuoja su savo aplinka, su gamta, ir su ja maino ne vien materę, bet ir gyvumą ir visokias vidujines būsenas. Jis juk ne vien valgo, bet ir kvėpuoja, jaučia, geidžia, protauja, sąmoningėja. O visais tokiais veiksmais jis visa ką pasidalina su pasauliu. Kaip regima materė, taip ir magnetizmas, elektra ir kitos jėgos, gyvybės, nuotaikos ir protavimo galios plūsta iš jo ir į jį. O pagaliau jomis veriasi jam ir sąmoningumo gelmės.

Žmogus nėra atskirtas nuo gyvenimo, kurs visą gyvumą savyje laiko sukaupęs. Ir dvasinis žmogaus gyvumas nėra jo asmenybėje aklinai uždarytas. Nuolatai iš jo spindi mintys. O jo nuotaikos būsenos perdėm kaip oras, kaip koks kvapas iš jo sklysta į visas šalis.

Ir todėl asmenybės mineraliją, augmenija ir gyvija pasidaro tokios, koks yra žmogus, kurs jose gyvena. Galima dar ir tvirtinti, kad visi žmogaus aplinkos daiktai, dalykai ir gyvūnai savyje turi ką nors iš žmogaus. Visiems jis uždeda, taip sakant, savo esimo antspaudą. Jau tekinto brangmens žibumas tai skelbia. Tik žmoniškumo veiksmas dar nesibaigia čia, iki kur žmogaus rankos siekia.

Kas taip tvirtinta apie žmoniškumo reikšmę gamtoje, nėra perdėta. Pasaulis nėra taip sutvarkytas, kad vien regimi daiktai perneša sąmoningumo veiklą į nesąmoningumą, ir atvirkščiai. Nei šviesa neveikia taip tamsos, nei tamsa šviesos.

Žmoniškumas yra pasaulyje, o pirma žemiškoje gamtoje daug didesnės reikšmės veiksnys, negu kaip kad tūli tai vaizduojasi. Visame žemiškame gyvenime jis yra vyraujančioji galia. Nepasakysime per daug, tvirtindami, kad žmogaus manymas ir jo nuotaika paliečia net kosmines galias taip, kad jos galingiau veikia žmonių gyvenimą. Žemės elektros-magnetizmo bangos atsiliepia į saulės tokias pat bangas. O žemės bangose gyvena, jaučia, mąsto ir veikia žmogus kaip galingiausią galia.

Taip kalbėdami minime visų gamtos gyvūnų gyveną. Aišku yra pasidarę, kad žmogus visaip čia dalyvauja. Toli tai dar nėra ištirta paprasto mokslo. Beveik visuomet žmogus išskiriamas iš visų gyvūnų gyvumo, kada kalbama apie kultūrinį jo darbą. Bet reikėtų manyti, kad ir tasai tėra žmoniškumo veikimo tęsinys to, kas pradėta žmogaus gimimu ir taip įsiterpimu į gamtos gyvenimą. Kultūriniu darbu žmogus, be to, dar sukelia vidaus gelmių galias ir jomis veikia. O žemesnio laipsnio gyvūnai to negali.

Paviršutinišką žmogaus darbą, kuriuo jis gamtą veikia, supranta kiekvienas. Ir giria, kad žmogus nusausinąs ežerus, kaupiąs pylimus, sprogdinąs kalnų uolas, lauždamas per jas sau takus, tyrus padarąs našius, pakreipiąs upių tėkmes ir t. t. Bet kiek tai paliečia ir tiesiog pakeičia gamtos jėgas, vos kelintasis tenumano.

Aiškiau tai jau matyti, kada žmogus augina augmenis ir taip juos paveikia, kad jie daug gražiau žydi ir daug skanesnius atneša vaisius. Atitinkamai žmogus ir gyvulius augina ir jaukina. O nedaug žmonių yra, kurie pamąsto, kas tuo padaryta ir kaip labai čia paliestos yra gamtos gyvumo galios.

Tektų stačiai pasakyti, kad visas pasaulio gyvenimas žmoniškumo tarsi kaitinamas. Ką tiktai žmogus paliečia, įgyja tuo kitokią kokybę. Pats daiktingumas pasiekia lyg aukštesnį laipsnį. Brangmens ugnis sužėri tiktai po žmogaus rankomis. O rožės grožė atsiskleidžia tik jo globoje. Gyvių gabumai auga žmonėms jais pasirūpinant. Tik nereikėtų ant jų pernešti ir žmonių menkumus ir ligas. O tat, gaila, gana dažnai pasitaiko.

Tokią tai vietą žmoniškumas užima gamtos ir kultūros gyvenime. Visgi gana dažnai jis netenka šios savo reikšmės. Per greit jis leidžiasi kitų, net pažmoniškų jėgų pajungti ir valdyti. Regimai jis dar nėra tai, kam jis yra pašauktas. Žmogus dar tėra pakelyje. O be viso kito, labai žmogų silpnina ir tas tūlų mokslininkų tvirtinimas, kad žmoniškumas esąs pažmoniškumo dovis. Reikėtų pagaliau nors numanyti, kad žmoniškumo kilmė yra visatos pilnumas ir ne vienos antros menkesnės jos srities.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė