Pirmadienis, Rugs 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 13. ŽMONIŠKUMO LAIPSNIAI

13. ŽMONIŠKUMO LAIPSNIAI

Turbūt suprasta, kad žmogus savo asmenimi gali apreikšti kartais daugiau augmeniškumo, kartais daugiau gyvūniškumo ir tada vėl daugiau žmoniškumo, destis kokiame būvyje žmogus mėgsta parimti. Bet labai dažnai tenka pastebėti, kad iš tūlų žmonių beveik nuolatai reiškiasi tiktai gyvūniškumas. Gryno žmoniškumo vos tėra numanyti. O tokie žmonės dar vadinasi kultūriniais žmonėmis.

Iš jų turėtų visuomet aiškiausiai reikštis žmoniškumas. Juk pagrindinis kiekvieno žmogaus pažymys yra ašainė sąmonė. O toji jį aukštai iškelia iš gyvūnų sąmoningumo lygio. Tik paprastai tat maža tereiškia gyvenimui. Tam yra įvairių priežasčių.

Visų daugiausiai padaro, kad, apskritai imant, žmogus labai domisi pažmoniškumu ir jam leidžia užplūsti visą jo sąmonę. Ir tuo jam palieka vadovybę žmogaus gyvenime. Pažmoniškumas net nustato gyvenimo supratimą. Ir neleidžia žmonėms susiprasti, savęs atsiminti, dvasinį savo esimą, savo žmoniškumą tikrai numanyti. Užuot pažmoniškumu žmonės turėtų domėtis žmoniškumu ir, jeigu kaip nors būtų galima, aukščiausiuoju jo laipsniu. Bet labai retai tai tedaroma.

Todėl paprastai žmoniškumas vos tik pradeda skelbtis. Paties aukštojo sąmoningumo šviesa žmogaus sąmone maža teatsispindi. Tūluose žmonėse žmoniškumas dar tiktai brėkšta. Kituose jis jau ir švinta kaip aušra. Bet retai kur jis skaistus kaip saulės šviesa.

Tarp šių pagrindinių laipsnių yra ir visokių smulkesnių, kurie maža tesiskiria nuo viens kito. Ir vieni žmonės gali būt vadinami tamsuoliais-nesusipratėliais, kiti gudruoliais, vėl kiti nusidėjėliais, o kiti protingais, dorais, toliau tauriais išminčiais ir pagaliau vieni antri dieviškais žmonėmis.

Tokie žmonės, kuriuose žmoniškumas neginčijamai yra valdovas, turėtų, rodos, labai pasižymėti iš kitų. Bet kartais to nepastebi nei artimiausieji. Todėl ir sakoma, kad pranašas mažiausiai reiškiąs savo tėviškėje. Tačiau gyvesnio žmoniškumo žmonės iš lengvo vis teisingiau vertinami, nors kartais jų savumai pilnai pradeda veikti tiktai po jų mirties. O dieviškąjį žmogų didesnis žmonių skaičius tikrai numano tik po šimtmečių.

Kasdieninis žmogus maža tenuvokia žmoniškumo laipsnių. Jam vos pasirodo skirtingos iš žmogaus apsireiškiančios galios. O jeigu jau mato labai blogą žmogaus elgesį, tada kalba, kaip žinoma, apie gyvuliškumą. Bet kartais ir tas dar sukeičiamas net su augmeniškumu.

Tiek ir menki žmonės numano, kad gyvuliškumas yra koks nors omės ir dygio gyvenimo iškrikimas. Bet labai retai tėra suprantama, kad geidulių, būtent gyvuliškumo, įsivyravimas naudojasi kūnu, slopina omę, vadinas augmeniškumo sąmonę, ir naikina dygį, būtent jo valią. Yra ir tokių žmonių, kurie tiki, kad minimu būdu omė ir dygis esą abu taurinamu ir gyvinamu.

Nėra numanvta. kas yra tikras gyvėjimas, būtent gyvybės augimas, sąmoningumo šviesėjimas. Todėl labai apsirinka žmonės, kurie tiki džiaugsmą esant tai, kas gyvybę, kas patį sąmoningumą niaukia arba net slopina, kaip tai kūno srityje daro visokie nuodai.

Tokių žmonių sąmoningumui sušvisti bus sunku. Juk jie dar nei savo asmenybėje nenumano, kas yra žmoniškumas, o kas tiktai gyvūniškumas. Jiems jau sąmonės sumirgėjimas atrodo džiaugsmu arba net laime. O kadangi tikrasis džiaugsmas ir tikroji laimė yra aiškus sąmonės šviesėjimas, žmonių dauguma nepažįsta džiaugsmo ir laimės ir todėl paprastai yra tikrai nelaimingi.

Omė ir dygis, arba aikštis, turi tikrą savo gyvenimo sritį, būtent kūną. Ir čia juodu tinkamai reiškiasi, jeigu nėra gadinamu. Tada ir nereikia juodu taisyti, kas dar ir nei nėra galima. Juodu ir nėra užvaduojamu nuovokos ir geidimo, kuriuodu pažymi gyvūniškumą. Kiekvienai galiai yra skirta tam tikra veikimo sritis. Ir tik čia jai leista išvystyti pilną savo veiklumą.

Aiškiausią protą žmogus tuo įrodo, kad dygio ir omės gyvenimą moka apsaugoti nuo skriaudos ir jų klauso, kur tenka rūpintis kūno reikmenėmis.

Šitos reikmenės turėtų būti gerai suprastos. Nereikėtų sukeisti jų su geidulių ir su aistrų dalykais ir reikalavimais. Per lengvai anos jų yra slopinamos. Smaguriavimo įsigalėjimas visuomet reiškia omės ir dygio slėgimą arba net naikinimą.

Bet tai turėtų būt numanu ir menko žmoniškumo žmonėms. Juk žinomi yra ėdikai, girtuokliai, rūkytojai ir ištvirkėliai gimties gyvenime. Šieji savo elgesį teisina, kad gimties gyvenime reikią dygį sekti. Bet tuo tik įrodo, kad gimties gyvenime juo laiko, kas yra geidulys. Ir tvirtina patį nesusipratimą.

Omės ir dygio pasireiškimų nesukelia tai, ką juslės pagauna. Juodu žadina tai, ką atplukdo gamtos galios, kurios santykyje su kosminėmis bangomis gamina klestėjimą ir vytimą visų augančių pavidalų ir jų lyčių.

Apie tai žmonių daugumai tėra žinomi žymiausieji dalykai. Mokslas tepradeda ištirti augmenų ir gyvūnų tarpimo santykius su elektros-magnetinėmis srovėmis žemėje ir ore. O žmoniškasis asmuo visiškai gyvena tose srovėse. Jo omė ir dygis todėl visiškai jų žadinamu, jeigu jųdviejų nesugadino geiduliai ir aistros.

Kitaip atsiranda nuotaika ir jos būsenos. Jos greičiausiai sukeliamos to, kas užgauna jusles. Todėl nuotaikai labai daug reiškia aplinka, jeigu ji tik kiek žymiau veikia jusles, o nuotaika nepalaikoma pusiausvyroje šviesaus sąmoningumo. O kuo smarkesni ir gausesni yra juslių įspūdžiai, tuo stipresnis yra nuotaikos sukrėtimas ir tuo daugiau randasi visokių ir labai gyvų geidavimų, geidulių, būgštavimų ir drąsėjimų, magėjimų ir aistrų. Tokios būsenos sukyla ir atslūgsta. Ir žmogus, kurs jiems pasiduoda, yra jų siaučiamas kaip koks laivelis bangose.

Bet reikia išmanyti, kad minimi juslių įspūdžiai, kaip toliau ir nuotaikos sukrėtimas, neišplaukia iš aplinkos daiktingumo, o iš to, kieno jis yra apraiška, būtent kokio nors sąmoningumo. O jeigu tasai yra gyvūniškumo galia, ji per jusles sukelia atitinkamą nuotaikos pakitimą ir visokios rūšies geidimus. Padidindamas ir gausindamas jusles dilginančias priemones, žmogus gyvenime kartu stiprina gyvūniškumą.

Aplinkos įspūdžiai į jusles nuotaikos judinimu verčia žmogų kurti mintis ir protauti. Tam jis, tiesa, tik visai pamažu tebręsta. Bet minčių gyvenimu, protavimu jis ir pats įsigali. Pirma mintys peni dar gyvūniškumą. Tasai, augęs pasinaudodamas žmoniškumo jėgomis, kartu jas nenoromis ir nežiniomis priverčia stiprėti. Žmogus jaučia reikalingumą galvojimu valdyti nuotaikos judrumą. Bet tai dera ir gyvūniškumo tarpimui.

Savo sąmonę gyvūniškumui skirdamas, žmogus jam suteikia naują galią. Todėl kiekvienu žingsniu, kuriuo žmoniškumas stiprėja, auga kartu ir gyvūniškumas. O kada žmogus neatsimena savęs, savo žmoniškumo, ir jam nesiskiria, jis menkėja, pažmoniškumui stiprėjant.

Taip tada išauga ypatingas žmogaus asmenybės pobūdis, geidulių žmogus. Geidulių gyvenimo vyravimas padaro, kad žmogus nuolatai svyruoja, nerimsta, nepastovi, nėra darnus, visuomet yra kupinas priešingumų. Visokios būsenos susigundo kartą vienam dalykui ir antrą vėl kitam.

Dažniausiai toks yra tariamosios kultūros žmogus. Jo ypatumas aiškiau reiškia geismingumo vyravimą. Prieš jį prigimties laipsnio žmogus yra švelnesnis, be tiek geidavimų, bet ir be tokio veiklumo. Jis gyvena, vadovaujamas dygio ir omės. Ir todėl yra nekaltas, nenusižengia gyvenimo dėsniams. Jo nuotaika pakinta tik tarp kelių būsenų. Geiduliai dar nėra įsigalėję.

Visai kitas kaip šis ir geidulių žmogus yra tasai, kurs atjaučia savo žmoniškumo reikšmę. Jis jau aiškiai skelbiasi aukštesnio laipsnio asmenybe. Nuolatai skirdamasis savo esmės galiai, jis iš lengvo įstengia visokiuose jo asmenybėje sukilusių gaivalų maištuose tilti, parimti, savęs atsiminti ir iš tos rimties pritarti visokiems savo geidulių ir dygių siekiniams arba jiems nepritarti ir tuo juos nuguldyti.

Žinoma, tai nepavyksta be kovų. Bet ir susvyravimas bei griuvimas nepadaro žmogui visiško nuostolio, jeigu žmogus tik neatsisako nuo savo teisės išspręsti klausimą, atsverti dalyką, jį nulemti. Kuo nuoširdžiau ir primygtinai jis taip elgiasi, tuo daugiau stiprėja jo galia. Ir pagaliau žmoniškumas taip įsigali, kad jis žmogaus asmenybėje tampa visiškai lemiančios reikšmės veiksnys. Ir kiekviena žmogaus apraiška tada spindi žmoniškumo šviesa. Toks tai yra žmoniškasis žmogus.

Tai aukštumai pasiekt žemo laipsnio žmogui daug toliau negu iškilusiajam. Jau tikslas jo vos pastebimas. Ir todėl jis nemato, kodėl reikėtų pasistengti būt žmoniškesniam. Tada gyvenimas pats padaro, kad tai įvyksta. Žmogus pats to nė nenumano. Bet gyvenimo prasmei aiš-kėjus, jis patsai ryžtingai siekia aukštesnio žmoniškumo, siekia jam visiškos valdžios asmenybės gyvenime. O tat yra galima, kadangi žmogaus esmės negamina kūnas ir kadangi jos esimas nėra nuo kūno priklausomas, bet aukšt jo gyvena, neprasidėjęs ir nesibaigiąs.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė