Šeštadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 14. MATERĖS PASIKEITIMAS GAMTOS...

14. MATERĖS PASIKEITIMAS GAMTOS GYVENIME

Yra tikrai ypatingas dalykas, kad medis, sakysim aužuolas, nuolatai iš apačios, iš žemės šaknimis, o iš viršaus, iš oro ir šviesos šakomis ir lapais į save traukia skysto bei tiršto maisto, oro, šviesos ir šilumos. Augmuo yra gyvumas, kurs auga žemyn ir aukštyn. Ir suaugęs vasaros metu leidžia naujas šaknis žemėje ir naujas šakeles, lapus, žiedus ore, atneša vaisius ir juos krisdina tarsi tam, kad supūtų ir pasidarytų lyg vėl tuo pačiu materialu, iš kurio jie augo.

O tik taip nėra! Tas materialas yra įgijęs augmeniškumo pažymį. Ir naujais metais medis auga toliau ir vis didėja, ir vėl meta lapus ir vaisius, kol iš jo pagaliau nedingsta jo pavidalą statančioji ir palaikančioji jėga. Tada pasilieka tiktai šioks toks medžiagos kiekis, kurs supūva arba sudžiūsta ir kurį žmogus vartoja savo tikslams.

Žiūrint į gyvulį, šis vyksmas pasidaro dar ryškesnis. Gyvulio kūnas auga, misdamas panašiai kaip augmuo, bet jis neauga kaip augmuo, iki jam tenka mirti, o auga tiktai, kol pasiekia tam tikrą apstabą. Toliau jis palaiko kartą įgytą pavidalo dydį, nepaisant mažų pakitimų, kol nedingsta ir jo gyvenimo pradas ir kūnas, gyvuliui mirus, virsta dulkėmis. O kūnui augti buvo būtinai reikalinga maitintis, vadinas, ėdesį įtraukti, virškinti ir išmesti, kas nesuvirškinta. Tas pats dalykas žinomas ir žmogaus kūno gyvenime.

Todėl, rodos, tūli neabejodami yra tikėję, kad augmenys, gyvių ir žmonių kūnai esą materės kūriniai. Ji esanti jų augimui svarbiausias dalykas. Galbūt, kad dar tikėta, materė esanti jėga pavidalams kurti, jeigu kartais dar ir kito ko neatsiminta. Mokslintųjų sumanumas mat negalėjo atspėti, kas visai regima yra, būtent kad augančio daikto pavidalas tėra suprantamas iš tam tikro prado veikimo. Bet ir šiandien tūli apie tai beveik nieko negalvoja.

Žmonių dauguma visai neabejoja, kad jų buvimas palaikomas vien tos materės, kurią jie valgydami į kūną kemša. Paprastai net sakoma, kad, norint gyventi, reikią valgyti. Ir žmonės valgo, jeib gyvi išliktų, ir peikia tąjį, kurs gyvena, kad valgytų. Bet peikia tiktai žodžiais ir galbūt kiek dar pamąstę apie valgymo tikslą. Dažnai juk žmonės labai nori gyventi, jeib kuo daugiau gerų daiktų galėtų suvalgyti.

Iš tikrųjų valgyti yra reikalinga. Nėra dėl to abejonės. Bet valgymui per didelis svarbumas skiriamas ir tad, kada visai pamirštama jo prasmė. Mokslininkai mitimo atžvilgiu kalba apie materės pasikeitimą. Tuo pasireiškiąs gyvenimas. Vis dėlto dalykas dažnai nėra pilnai išmanytas. Tiesa, kad materės pasikeitimu įvyksta, kas gyvenimui yra esminės reikšmės, bet ne skelbiamu būdu.

Tik pastebėkime, kad augančio daikto priimta ir išduota materė tada yra visai kitokia. Žemė, augmens įsiurbti mineralai įrodo, kad jie, pasidarę medžiu, yra augmeniškumo prisunkti. O gyvių gyvenime tas pats dalykas pastebimas. Suėsta žolė virsta sultimi, krauju, mėsa, kaulu ir kitu kuo. Ir materė, kuri mitimo keliu patenka į žmogaus kūną, pasikeičia taip, kad aišku, ko ji yra paliesta.

Todėl visai rimtai galima tvirtinti, kad ne vien augantiems daiktams materė yra reikalinga kaip maistas, bet kad materei yra reikalas būt ėdamai ar valgomai. Ne vien todėl materė pasikeičiama, jeib tuo būdu stiprinamas augmens, gyvio ir žmogaus kūno buvimas, bet jeib ji ir tuomi gamtos elementai įeitų į santykį su gyvenimo galių bangomis, kurios reiškiasi augmeniją, gyvija ir žmonija. Todėl ir galime visai teisingai sakyti, kad gyvūnai gyvena, jeib valgytų.

Jeigu žmogus kito nieko nedarytų ir vien valgytų, jis atliktų mažiausią darbą, skirtą esybei, kuri į pasaulį įauga kaip gyvas daiktas. O kad žmogus rūpinasi dar maisto įsitiekimu ir stengiasi maistą gerinti, jis tuo jau įrodo žmoniškumo stiprėjimą ir kartu savo kultūrą.

Ir galima sakyti, kad maistas nori būt valgomas. Tiktai kyla klausimas, kurs maistas to nori ir

kaip nori. O apie tai tik maža tepamąsčius, gal pasiseks suprasti, kad ne kiekvienas maistas yra vertas žmogaus būt valgomas.

Materės pasikeitimas, mitimo ir augimo vyksmas, yra aiškus augmeniškumo dalykas. Tik atsiminkime tą kvapą, kurį augmenys skleidžia, ir tą materės kiekį, kurs metamas su žieve ir su krintančiais lapais! Minerališkas ypatumas yra visiškai sutirpęs augmeniškume.

Panašiai kaip augmens vyksta ir gyvio mitimas. Jo kūnas yra augąs dalykas. Bet kadangi reiškiasi drauge ir gyvūniškumas, kurs sprendžia savo uždavinius, misdamas gyvis turi naudotis atliktu augmens darbu. Gyviai todėl gali vartoti tik augmenijos priruoštą materę, vadinas, iš augmenijos gautą maistą. Gyvio kūne maistas patenka į santykį su gyvūniškumu. Toks yra gyvenimo dėsnis. Gyviai, kurie minta, suėsdami kitus gyvius, tuo vykdo tam tikrą žygį gamtos ūkyje, kaip panašiai policininkai žmonių gyvenime.

Iš to spręsti, kad žmogui mitimui reikalinga gyvio mėsa, būtų apsirikimas. Aišku, kad jo kūnas turi augmens pobūdį. Bet jis yra gyvūniškumo persunktas. Ir pagaliau žmoniškumo veiksnys jį šviesina savo esme. Tokie yra nuolatiniai santykiai žmogaus prigimtyje. O materės pasikeitimas mitimu dar plečia tuos santykius.

Valgydamas žmogus yra tarsi tiktai gyvis. Augmeniškumas ir gyvūniškumas tada santykiuoja. Patiriamas valgio skanumas visų pirma magina tas būsenas, kurios sudaro žmogaus asmenybės gyvūniškumą. Tokiu būdu mitime pirma augmeniškumas veikia gyvūniškumą, o paskui atvirkščiai.

Žmogaus kūno jėgų sandėlis yra augmenija ir jos priruošta mineralija. Įvairių augmenų esmė veikia jausmines žmogaus būsenas, į jas įsitošdama. O jos atveikia, savo ypatumu primirkydamos augmens materę. Žmogus betarpiškai čia nesantykiuoja su augmenimi. Yra dar ir kitų jųdviejų santykių. Bet šičia jų nesvarstysime.

Valgant maistą iš augmenijos, gyvūniškumas, tai yra magėjimo jausmas ir nūsmas, tarpininkauja tarp žmogaus ir augmenijos. Žmogus, toms būsenoms skirdamas savo sąmonę ir jas tuo šviesindamas, jas įgalioja suteikti valgiui, ką jos gauna iš žmogaus. Tam pasiaiškinti užtenka prisiminti, kaip tūli žmonės valgo, būtent: godulingai arba tikrai žmoniškai. Ir tada jau iš veido matyti, ar žmonės valgo ir geria arba ryja ir pila.

Valgydamas gyvulio mėsą, žmogus, tikrai imant, santykiuoja su augmeniškumu. Gyvūniškumas juk yra geismingumas. O tasai negali būt pagaunamas burna. Bet augmeniškumas yra gyvulio kūne jau suvartotas jo mitinto ir augimo vyksmui arba dar tik vartojamas. Ir taip augmeniškumas iš gyvulio kūno imamas į žmogaus, vadinas, į aukštesnės rūšies kūną ir tegali jį bloginti, bjaurinti, kaip tai padarytų ir obuolys, kurs, nukritęs į purvą, būtų purvinas dedamas į lėkštę ant skobnio, ant stalo.

Bet pastebėtina yra ir kita kas. Gyvulio kūne maisto materialas jau yra gyvuniškumo prisunktas. Valgydamas mėsą, žmogus ima į savo kūną ir šį gyvūniškumą. Tokiu būdu jis savo asmenyje visai kitu dar būdu daugina jo gyvūniškumą. O žmogaus gyvenimo prasmė yra kelti, aukštinti žmoniškumą. Todėl visi tie mokslo žmonės, kurie dar vis skelbia senąjį prietarą, kad mėsa esanti geriausias žmogaus maistas, visai giliai dar kiūtoja pažmoniškume, nenumanydami žmoniškumo reikšmės.

Santykiuoti žmogus tegali iš tiesos su gyvūniškumo esme. Tiktai sukylančios ir atslūgstančios nuotaikos arba geismingumo būsenos ir atplaukiančios ir nuplaukiančios mintys yra žmogaus ir gyvių santykių nešėjos, o ne maistas, kurs imamas iš jų kūnų. Kitoks ten pasikeitimas vyksta. Todėl tvirtinti, kad gyvuliai kaip nors panašūs yra į žmogų ir antraip, yra visai pagrįsta. Vieni yra lygūs kitiems gyvūniškumo srityje. O kadangi žmonės valgo gyvulius, plėšrieji tą patį daro ir nesustoja ties žmogumi. Bet reikėtų šičia prisiminti, kas jau pasakyta apie tūlų gyvulių policininkų uždavinį!

Gyvijai žmogus yra būtinai reikalingas. Jos esmė žmoniškosios, būtent ašainės sąmonės tiesiog gyvinama, jos sąmoningumas šviesinamas. Vyksta tai jau ir paviršutiniškomis sąlygomis. Gyvuliai, kuriuos žmogus laiko savo artybėje, tampa sąmoningesni, įgyja daugiau visokių vidujinių būsenų.

Bet yra ir vidujinio santykiavimo. Tikėdami gyviną savo gyvenimą, žmonės maitinasi visokiais geiduliais, visokiomis aistromis, vadinas, gyvūniškumu. Ir jie tas būsenas skleidžia kaip savo kvapą, to nežinodami. Tiki save gyviną, o iš tikrųjų augina gyvūniškumą, mintantį žmoniškumu.

Išmanęs mitimo reikšmę, žmogus turėtų valgyti, kaip žmogui pridera. Materė, kurią gamta kaip vaisių išduoda, yra skirta būti žmogaus paliesta ir žmoniškumo pašvęsta. Todėl reikėtų valgymą laikyti vyksmu, kuriuo turi reikštis žmogaus garbingumas. Sąmoningai reikėtų valgius įsitiekti, gyvai atjaučiant žmoniškumą. Negana, kad jie patenka į kūną, jeib čia sutirptų ir įaugtų. Pažmoniškai gamtai žmogus yra Dievo atstovas. Tat jam turėtų būti nuolatai galvoje.

Tokiu būdu žmogui reikia valgyti jau vien dėl jo žmoniškos reikšmės, o ne vien tam, kad maistas palaikytų jo buvimą pasaulyje. Valgiais patekdama į santykį su žmogumi, materė įkopia į savo sąmoningumo dieną, pasiekia savo esimo aukštumą.

Reikėtų tai vertinti kaip pirmąją valgymo reikšmę. Antroji yra, kaip sakėme, ta, kad valgis žmogų įgalina gyventi, dirbti, veikti juslių pasaulyje. Bet valgis neilgai pabūva žmogaus gyvume. Jis, čia kiek paveikęs, sprunka šalin nuo jo. Tokiu būdu žmogui leista tik visai trumpą laiką su matere santykiuoti, tik trumpą laiką ją palaikyti vartojama nuosavybe.

Pagaliau minėtini yra dar kiti to santykiavimo būdai. Kvėpavimas labai prilygsta materės pasikeitimui mitime. O giminingi jam yra ir įvykiai, kaip miegojimas ir budėjimas, mirimas ir užgimimas.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė