Šeštadienis, Gruo 07th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 15. ŽMOGAUS ESMĖS KILMĖ

15. ŽMOGAUS ESMĖS KILMĖ

Sutikdami su tuo, kad žmogaus asmenybė yra sudėtinė, keleriopa, turime pamąstyti, norėdami jos dalių kilmę surasti. Kurie žmogų supranta materialistiškai, tiems tai rodosi nereikalinga. Jų nuomone, žmogus pasidarąs tėvų kūnų diegams susismeigiant į vieną gyvos materės krislelį motinos kūne. Iš tos vos įmatomos pradžios atsirandąs žmoniškas kūnas su nuostabiu savo sudėtingumu. Toliau pasaulio turinys jį veikiąs savo įspūdžiais, ir iš to išeinąs nuotaikos, protavimo ir pagaliau dvasios-sielos gyvumas ir gyvenimas.

Taip tvirtinant visai pamiršta, kaip sąmoningumas gali pasidaryti iš nesąmoningumo. Rodos, visai ir nenumanyta, ką sąmonė reiškia tokiems tvirtinimams. Lieka paslėpta, kad visa tai yra susieta su dalykais, apie kuriuos garsusis gamtos mokslininkas Deboisas Reimondas yra labai pagarsėjusį žodį taręs: „Ignoramus, ignorabimus" (nežinome, nežinosime).

O taip visgi nėra. Turi būt galimumų nors kiek daugiau sužinoti. Bet tik su ta sąlyga, kad žmonės mestų akląjį tikėjimą, dvasinė žmogaus esmė pasidaranti iš materės.

Juk šis pasidarymas visai nėra reikalingas. Reikia tik visatą suprasti, kokia ji yra, ir jos neapriboti taip, kad mažoji jos dalis, būtent materialinė, būtų laikoma jos visuma. Dvasinės sritys, tai yra menkesnis arba aiškesnis sąmoningumas, nėra pašalinamos neigimu. Tos sritys yra numanomos visokiu aplinkos ir vidaus stebėjimu. Ir tenka su tuo sutikti, kad žmogaus asmenybė yra sudėta iš kelių gaivalų, kurie negali būt pasidarę vienas iš kito. Žmogaus esmės kilmė turi būt ieškoma kitur ir kitaip.

Tam parodyti kelią norėtų ir šičia skelbiamos mintys. Visai neilgai trunka, kol pasidaro gyvasis žmogaus kūnas. O kol išauga ir stiprėja geidavimai, nuotaikos gyvenimas, praeina ilgi metai. Ir jau pasiekęs aukštą amžių, žmogus gali vis dar kuo geriau šviesinti savo protavimą. Bet dvasios-sielos įsigalėjimui reikalingi amžių amžiai. Tarp gimimo ir mirties tam paprastai tėra padaromos vos kelios pastangos [4]. O rodos, galėtų būt numanu, kad žmoniškumo atsilukštinimas gyvenime yra patsai esminis visos pasaulio kūrybos dalykas.

Kaip tik ilgiau ir rimčiau galvojama apie šias mintis, vis geriau aiškėja, kad paprastasis tikėjimas apie žmogaus kilmę neturi jokių tikrų pagrindų. Žmogaus asmenybės turiningumas negali pasidaryti iš savo tėvų kūnų diegų. Žmogus su savo asmenybine gausa tegali būt kilęs iš visatos gausumo.

Jo dvasios-sielos gimtinė tegali būti tos visatos dvasiškumas, žmogaus protas — atspindys pasaulio protingumo, o nuotaikos, geidavimo gyvumas tegali kilti iš jį atitinkančios srities.

Ir dar kartą prisiminkime, kad negalima įrodyti kūno gyvumą kilus iš negyvumo. Visi tūlų tyrinėtojų džiūgavimai, kad jiems tai jau pavykę ar beveik pavykę, buvo apsirikimai. O kiek dar aukščiau negu kūno gyvumas stovi už negyvumą nuotaikos būsenos, dar aukščiau protingumas. Bet kur pagaliau pačios dvasios-sielos gyvybė!

Suprantamas dalykas, kad nieko nereikš, kas šičia pasakyta, tam žmogui, kurs minimų gyvenimo sričių savo asmenybėje nenumano ir vienos nuo kitos neatskiria. Bet kuriam visa tai aišku yra, tas mato ir didįjį visatos turtingumą, ir kaip jis įvairiomis bangomis reiškiasi juslių pasaulyje. Tada jam galimi visokie žvilgiai į gyvenimo gelmes ir jo vyksmus, kurie lyg savaime stojasi žmogui į akis.

Ir netenka nieko kito tvirtinti, kaip tai, kad žmogaus gyvumo gausa gimsta iš visatos gausumo. Dėl to žmogus yra nepalyginamai turtingesnis negu visi kiti gyvūnai, kurie savo ruožtu yra žymiai turtingesni už augmenis, esančius vėl regimai didesnio tūrio už mineralus. Visų tų skirtingų dalykų kilmės sritys visatoje yra kitos ir reiškiasi atskirai.

Tiesa, kad žmogaus tėvai nėra tiktai kūningi. Jie turi taipo pat savo nuotaikos, savo protavimo ir savo dvasios-sielos gyvumą. Bet visas asmenybės daugingumas vaikams negali būti tekęs iš tėvų. Per daug esmiškai vaikai skiriasi nuo tėvų. Tėvai yra, kaip rodo patirtis, vaikams gimti, taip sakant, magnetinis laukas, kuriame glūdi sąlygos jų įsileidimo į juslių pasaulį. O tėvai juk tik ir gamina, akstinami kūno dygių, kuriuos sukelia dar aistros ir įveda gimdytojus į sąmonės apsiniaukimą ir neatsakingumą. Juodu yra gryna prigimties priemonė.

Rodos, negalėtų būti nesuprasta, kad gimties veiksmas tėra pažmoniškumo dalykas. Gyvūniškumas, būtent: nūsmas, smagumas, pasigėrėjimas, dygio žadintas, sutampa su juo ir lydi tą veiksmą. Minimos būsenos žmogų sugundo pritarti dygių siekiniams, o tariamos kultūros žmogų verčia į gimties patirtis, kada dygiai ir visiškai nesireiškia. Savaime, rodos, aišku, kad joks žmogus negali gaminti kito žmogaus. Jo galia tėra neprileisti apsivaisinimo arba gimimą trukdyti.

Gamindami žmonės plaukia pačiose kūrybos galių bangose. Jos traukia iš tėvų kūnų diegus naujam žmogaus kūnui kurti, kada jo esmė yra vedama kūniškai gyventi. Kūrybos galių gausoje žmogaus esmė pirma apsigobia protavimo ir geidavimo gyvumu, tada įvyksta papildymas pasidarančiu kūnu. Nėra tai tik sapnas, kad moteroms atitinkamais laikais vaizduojasi žmoniškos esybės, tarsi norėdamos būti jų vaikais ir žadindamos jų norą būti motinomis.

Tos esybės, be abejonės, taikinasi tėvų nuotaikos ir kūno gyvumui. Bet iš jo ima naujo žmogaus asmenybei kurti tik tai, kas jo esmei yra gimininga. Augdamas kūnas, tiesa, nuolatai kinta, bet nepalyginamai daug judresnis ir todėl labai kintąs yra nuotaikos gyvenimas. Jis perdėm juda kaip jūros paviršius. Nuotaikos gyvenimas todėl negali būt apstabinamas kaip kūnas jo srityje. Jis plasta žmonių tautose ir visoje jausmingojoje, geidžian-čiojoje gamtoje. O ne vien žinomu būdu, kuris tuokia vieną asmenį su kitu, bet ir anuo, kurs vyksta gyvenimo gelmėse.

čia gauna savo nuotaikos ypatumą ir kiekį tas, kuriam tenka gimti. Iš čia ir kyla ta jo galia, kuri su kūniškumu sudaro jo pažmoniškumą. Bet žmoniškumas, žmogaus esmė, jo aš, pats tegali gimti iš dvasios-sielos srities. Tiktai ji gali būti žmogaus esmės gimtinė.

Gaminant žmogų, visos visatos galios sujunda. Skaistusis abiejų lyčių dviejų žmonių linkimas, kuris priveda prie gimties bendrumo, pradžioje visuomet yra jaučiamas šventas. O kur toks gilus nujautimas pasilieka, ten ir linkimas yra patvarus. Juo ir banguoja kūrybos galios, kurios visą gyvenimą persunkia. Todėl žmonės tą linkimą ir vadina meile, bet gana dažnai tą žodį skiria ir paprastam įsigeidimui arba net dygio apsireiškimui. O neturėtų tai daryti.

Tiktai kad meilė dažnai nėra pastovi! Ji dingsta. Kada aistros sukyla ir siaučia žmoguje, šventumo jausmas pranyksta. Ir iki žemiausioj o laipsnio yra smukta, kada du žmogų abiejų lyčių susideda, varomi vien tiktai savo geidulių. Stebuklingiausiasis gyvenimo dalykas tada yra virtęs gėda ir šlykštumu. Todėl žmonės tai ir laiko didžiausiu savęs nužeminimu, o gana dažnai vien moters.

Tame kiek slepiasi ir tiesos. Vis dėlto ir vyrai tėkšo toj pačioje gėdoje. Bjauriausios ligos gimsta iš tokio nežmoniškumo ir negamtiškumo. Bet ar iš tikrųjų negamtiškumo? Taip! Reikia tiktai kiek pamąstyti!

Gimdami iš skirtingų apglobimų, žmonės yra visokie dvasios, doros ir kūno atžvilgiu. Tik dėl kitos priežasties jie esmiškai nėra jų kilmės. Skirtingais gaminimais tegali patekti į kūnišką gyvenimą tik tokios esmės, kurios visai glaudžiai sutampa su čia veikiančiomis galiomis.

Bet koks bjaurus bei niekšiškas ir būtų gimtiškumo gyvenimas, niekuomet jis nevyksta visai be anų galingų sukrėtimų, kurie žmogaus asmenybę rausia iki giliausių šaknų. Ar šiaip ar taip elgiasi atskiri asmenys, gaminimas yra vyksmas, kuriame sujunda dangus ir pragaras. Žmogaus asmenybės kilmė yra visatos gausa, o jo esmės – visatos esmė.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė