Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 16. GYVUMO PLASTĖJIMAS

16. GYVUMO PLASTĖJIMAS

Pavasarį gyvumo galios kaip koks tvanas užlieja visa, kas gyva. Žemė visuomet plaukia kosmaus jūrose. Bet pavasarį jos tarsi tikrai sujunda. Šviesa, šiluma ir visa, kas paprastai žmonėms dar nėra aiškiai žinoma, leidžiasi per orą į žemę. Ir augmenys, būtent: visokie grūdai, želmenys, krūmai, medžiai, pradeda dygti arba gyvinti savo sustingimą ir iš naujo kvėpuoti.

Iš kosmaus ir žemės apsto jų gyvybė jaunėja ir tvinksta. Sėklose, vaisiuose, dieguose ji lyg užburta glūdojo ir laukė. Dabar paleista, ji vėl pasidaro veikli ir sunkiasi į gyvenimą, anų jėgų žadinta, stiprinta ir nešama.

Vis aukščiau gyvybė kopia, augina pumpurus, lapus ir žiedus, gyvai kvėpuodama, savo kvapą kaip saulė savo šviesą skleisdama visą vasarą. O tada, jį sukrekinusi sėkloje, grūde arba vaisiuje, su savim atitraukia iš gyvenimo, kada ruduo jį apsiaučia, žiema užeina, kada šilumos, šviesos ir juslėms nepasiekiamų galių veiksmas atgal sunkiasi į nežinomas gelmes.

Tatai mūsų padangėse vyksta augmenijoje kasmet. Su šviesa ir šiluma, su žemiškų ir kosmiškų galių antplūdžiu ir atslūgiu kyla ir slenka gyvybė augmenų gyvenime. Bet visais laikais ir amžiais liekasi pastyrusios, nejudamos žemė, uolos, akmenys. Tiktai oras ir skystasis elementas, būtent vanduo, kartu juda, kada atsiveria viso kūnais augančio gyvumo diegai. Bet aiškiai yra numanu, kad ir gyviai bei žmonės traukiami į minimą gamtos gyvėjimą ir nykimą. Tik jis nesireiškia taip kaip augmenijoje. Gyviai dar šiek tiek eina su juo. Bet žmonėms stiprėja arba menkėja tiktai kūno smagumas ir judrumas. Ir taip vėl prisimena, kad žmogaus esmė yra kitos kilmės, kad ji yra kitos gimtinės vaikas.

Tačiau žmogus kaip nors priklauso nuo tokio plastėjimo gyvumo. Žinomas yra įmigimas su šviesos dingimu ir pabudimas su nauju jos aušimu. Bet nors žmogus gimsta ir miršta kaip augmenys, jam tiek kiek jiems minimas gamtos gyvumo plastėjimas nereiškia. Žmonės krinta į žinomąją būtį, į pasaulį, kaip snaigės vienas po kito. Ir taip iš jo ir traukiasi. Turbūt kas minutė gimsta kur nors žmogus ir kas minutė kur nors vienas miršta.

Iš to matyti, kieno gyvumas daugiau ar mažiau priklauso nuo regimos gamtos. Augmenijoje jos gyvumo plastėjimas visą gyvybės reiškinių gausą neša į pasaulį. Gyvijoje šis tvanas jau skaidos ir liejasi įvairiais laikais. Bet žmonijoje gimimai įvyksta tarsi jos gyvybė birtų visais laikais į regimąjį pasaulį.

Kur šviesos ir šilumos galia visados beveik vienoda yra, būtent maždaug pusiaujo padangėse, ten ir augmenijoje įvyksta nuolatinis dygimas ir džiūvimas. Vis dėlto ir čia galima pastebėti, kad tam daug reiškia šviesos ir šilumos pakitimai.

Tokiu būdu pasirodo, kad regimoji šviesa stipriausiai veikia augmeniškumą. Ir tenka spręsti, kad gyvių gimimas, buvimas ir mirimas dar nuo kito ko priklauso. O pagrindas žmogaus esimo juslių pasaulyje turi būti dar kita kas, kurio plastėjimo paprastai nenumanome.

Tiktai kad jau žinotume, kas šviesa savo esmėje yra! Tūli gamtininkai paprastai tvirtina, kad ji nuo šilumos ir elektros tiktai savo laipsniu skiriantiesi, o šiaip esanti tas pats būties dalykas. Bet ir tai nepadaro jos suprantamesnės. Tikras yra jos materiškumas, kadangi ji sutvenkiama, sustabdoma, pakreipiama tam tikra kita matere. Gi vėl ji yra tikra jėga. Jos veikimas aiškiai pastebimas. Bet pagaliau daiktai dažniausiai tik šviesoje įgyja pilną esimo reikšmę, visai taip kaip mums rodosi, kad esama yra iš tikro vien tai, kas patenka į mūsų sąmonę. Ir taip tad aiškėja, kad šviesa pasineša į sąmonę. Dar nė neturime galimumo kaip nors aiškinti sąmonę, jeigu jos nepalyginti su šviesa, o šviesos esmei pasiaiškinti, jeigu jos nelyginti su sąmone.

Todėl ir galime spręsti, kad gyvumo plastėjimas, kuris taip aiškiai priklauso nuo šviesos, yra įvairių laipsnių sąmoningumo nusileidimas į erdvę ir į ją pildantį nesąmoningumą ir vėl atsitraukimas iš jo. Žemiausiajai bangai nusileidžiant, su mineralais pasidaro augmenys. Su ja suplaukusi aukštesnė banga gamina gyvius. O dar aukštesnė ir už tąją atneša žmonių esmes, žemesnes bangas prieš save riedindama.

Bet ar šiaip ar taip čia būtų, numanu visgi yra, kad įvairių laipsnių gyvumo plastėjimas išeina iš didžių žemės ir kosmaus jėgų judesių. Todėl ir kiekvienas net mažiausias gyvenimo dalykėlis nėra jau taip menkos kilmės. O žmogui įsileist į žinomąjį pasaulį sukyla ir giliausios visatos gelmės.

Tokiu būdu nors kiek aiškėja, kas čia darosi, kada tūli augmenys ir gyviai tam tikruose kraštuose labai veisiasi, o paskui vėl mažėja ir dingsta iš jų. Taip tūluose žemynuose atitinkamais amžiais žmonės nuostabiai gausėja, kitur žymiai nykdami. Ir iš to galima spręsti, kieno vienur ar kitur bus ateitis. Dar su tautų augimu ir nykimu auga ir nyksta kultūros.

Vėl didesniais amžių laikais randasi net nauji žemynai, kitiems grimztant, ir pildosi gyvybe, kuri po amžių vėl pranyksta. Taip gal susidaro ir nauji dangaus kūnai, kurie po neapmatomų amžių vėl pradingsta.

Ir tokiems pakitimams vykdyti tegali būt skirti visai kitos trukmės plastėjimai negu tie, kuriuos pastebime savo žemės gyvenime. Bet kas įstengtų tai pilnai suprasti! Visatos jūros negali būt išsemiamos žmogaus protavimo riešuto kevalu. Bet visų tų didžių ir maži plastėjimų reikšmė tegali būti vis ta pati: nesąmoningumas užplūstamas sąmoningumo, kurs vėl ir atslūgsta. Pats nesąmoningumas pasidarė iš tokio sąmoningumo plastėjimo, kaip kūrybos veiksmas sukilo. Sąmoningumas tuomet plastėjo, kas kartą daugiau apsiniaukdamas, o pasiekęs tikros ūkanos būvį, plastėja kas kartą vėl daugiau nušvisdamas.

Tokį mąstymą turėtų kiekvienam sužadinti jo dienų patirtis. Ką augmenų ir gyvių gyvenime pastebime akimis, tą sužinome apie save, atsimindami savo miegojimo ir budėjimo.

Apmąstykime dar kartą, kas čia darosi! Žmogui įmingant, jo sąmonės šviesa gęsta. Galia, kuri ją sukūrė, traukiasi atgal į savo kilmės būtį. Tepasilieka nuotaikos sąmoningumas su atitinkamu jos žaidimu, būtent sapnu, o vėliau gęsta ir tai. Sapnai baigiasi. Sunkus, kietas miegas, rodos, viską aptemdo.

Viso žmogaus tada lieka tiktai augmeniškasis gyvumas, kurs kūnu reiškiasi. O kad po tūlų valandų sąmonė iš naujo užkuriama, pirma vėl gyvėja sapnai trumpesniam ar ilgesniam žaidimui, o vėliau dažniausiai sąmonės šviesa aplieja visą asmenį, tarsi būtų liepsna užsidegusi. Kad nieks neatsitinka, kas galėtų trukdyti šiuos vyksmus, tada jie pasikeičia taip gražiai kaip kvėpavimas ir iškvėpavimas. Žmogaus asmenybės keleriopumo gyvenimas tokiu būdu darningai vyksta visų jos sričių santykiavime.

Naujas yra dalykas, kai žmogus pasistengia ilgiau negu paprastai pasilikti sąmoningas, vadinas, ilgiau budėti kaip gyvumo plastėjimas tai nustato. Jis tokiu būdu nori pastoviau negu lig tol paveikti nesąmoningumą. Paprastasis gyvumo plastėjimas stabdomas.

Iš to išplaukia ir kiti įvairūs jo asmenybės jėgų santykiai. Kūno gyvumas negali savaip reikštis savo tikslams, kadangi kūnas vartojamas kaip priemonė būsenų ir minčių gyvumui skelbti. Ir sultys ir maistas negali deramai pasiskleisti. Žmogus jaučia nuovargį. Jis yra ypatingai didis, kada žmogus priverstas būti labai akylas. Ir kūnas su pakitusiomis savo būsenomis slysta iš žmogaus sąmonės. Ji, taip sakant, užgęsta.

Įmingant sąmoningumas slenka atgal į savo esmę ir čia parimsta. Tuo tarpu prigimties veikimas pamažu atsigauna, stiprėja. „Nuovargio krekenos“ tirpsta, mišimai skaidrėja, ir paprastoji lygneša atsitaiso, kūno gyvumas plastėja. Tada ir ašainė sąmonė gali vėl grįžti, žadinti nuotaikos būsenas ir protavimą įgalinti nušviesti visą asmens gyvenimą.

Mąstant apie nuovargį ir atsigavimą, aiškėja, kad jėga yra sąmoningumo reiškinys, vienoks kūno, kitoks nuotaikos ir kitoks protavimo srityje. Jėgos slėpiningumas tiesiai stebina. Ji nepasidaro iš stipraus maisto, kaip dažniausiai tikima. Valgis tėra sąlyga jos pasireiškimui, kadangi ji nėra daiktingumo dalykas. Mažas kūnas dažnai yra stipresnis už didelį. Garsusis stipruolis Letlas buvo 1,62 m ir svėrė 62 kg, bet kėlė rankomis kelis kartus 800 kg, o atsigulęs nugara 1350 kg. Jėga taip pat reiškiasi plastėjimo dėsniais, Be žinomų priežasčių, nesant nuovargio, ji kartais stipresnė, kartais menkesnė.

Norint įgyti daugiau jėgos arba ilgiau negu paprastai būti budriam, reikia iš lengvo pakeisti santykiavimą sąmoningumo su kūno gyvenimu. Sąmoningumą išlaikius iki nuovargio ribos, nereikia jos peržengti, bet jam leisti atslūgti ir, kūno gyvumui iš įtampos atsigavus, naujai ir ilgiau pasistengt budėti. Pagaliau tai ir yra galima, ir kūnas neslysta iš sąmonės.

Panašiai kaip žmogaus vyksta ir kitų gyvūnų miegojimas ir budėjimas. Nuovargis ir jiems reiškia tą patį. Tik jie savo sąmoningumo nestabdo savo valia, kadangi jos neturi. Jis ir nesisupa taip giliai ir plačiai kaip žmoguje, palikdamas ir vėl užimdamas kūną. Kitų gyvūnų sąmoningumo banga nėra tokia aukšta ir nėra tokia šviesi kaip žmoguje. Todėl gyviai paprastai iš miego daug lengviau pabunda, bet ir lengviau įminga. Gyvių sąmoningumas yra žmoguje tas, kurs reiškiasi jo sapnuose. Žinomas tūlų gyvių sustingimas ilgą laiką kyla iš plačios gamtos gyvumo plastėjimo atslūgio.

Visai toks pat sąmoningumo supimas kaip tarp pabudimo ir įmigimo įvyksta, žmogui gimstant ir mirštant. Žinoma yra, kad, stygai skambant, siūbuoja ne vien ji visa ištisa, bet ir jos dalys kiekviena atskirai. Panašiai įmigimas ir pabudimas yra mažo plastėjimo žygiai, o mirimas ir užgimimas – didieji. Todėl gamtinė mirtis įvyksta tuo sąmonės supimo laiku, kuriuo prasidėjo gyvenimas. Ir taip tada miegojimo ir budėjimo laikai geriausiai įsitaikina į visą gyvenimo ilgį.

Žmogaus nusileidimas į žemiškus santykius turėtų būt suprantamas kaip tam tikro sąmoningumo plastėjimo vyksmas, kurs sutampa su didžiuoju pasaulio pasidarymu ir pragaišimu, kuriuo nesąmoningumas skaidrėja sąmoningume.

Gamtinė mirtis, ir tik paviršutiniškai imant, neturėtų būt laikoma žmogaus kūno sugriuvimo pasėka. Priešingai. Jis yra pasėka visiško sąmoningumo iškilimo iš asmens gyvenimo. Mirimu ašainės sąmonės kūrėjas, žmogaus esmė, atsitraukia iš kūniškumo.

Ašainė sąmonė kai kurį laiką dar nušviečia nuotaikos gyvenimą, kurio sąmoningumas užgęsta atitinkamai jo plastėjimo dėsniui. Pasilieka kurį laiką daiktų pasaulyje kūno materę tvarkiusi jėga, ir, jai pasišalinus, kūnas virsta dulkėmis.

Asmens atsiradimas ir augimas įvyksta atvirkščiai. Pradžiai turi būti daiktų pasaulyje gyvintos materės, kuri gyvenančiuose asmenyse santykiuotų su žmoniškumo esme. Prie tos gyvintos materės prisimezga tam tikros žmogaus esmės nuotaikos ir aukštesnis sąmoningumas, ir iš visų tų sąmoningumo galių kyla žmogaus pavidalas į žinomąjį pasaulį.

Reikėtų rodos, dar priminti, kad šičia, kalbant apie mirimą, neturėta dėmesyje atsitiktinė mirtis. Ji gyvo kūno vieningumą taip suardo, kad jis nebetinka sąmonės tikslams. Gi nebegalėdama juo reikštis, ji gyvena savo plastėjimo sustabdymo būtyje. Todėl save žudydamas žmogus savęs neišlaisvina iš skausmo ir kančių. Ir gyvena drumstėjusiu, liūdnu sąmoningumu. Minimu būdu žuvę žmonės todėl yra labai apgailėtini. Juos tegali iškelti iš jų būties tiktai gyvumo plastėjimas, į kurį jie yra įglausti.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė