Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 18. JAUNUMAS IR SENUMAS

18. JAUNUMAS IR SENUMAS

Tikras švytravimas lydi jaunumą gyvenimo keliu. Lyg šypsanti pavasario saulė jaunumas vilioja gyvybę aukštyn ir artyn. Visas gyvenimas juo puošiasi, nori juo pasidžiaugti, laiko jį savo brangmenimi.

O senumas, priešingai, apsigobia žemės pilkumu. Pamažu slenka jis senu įprastu žingsniu po pasaulį. Nemielai žmogus draugauja su juo. Kalbama, tiesa, kartais apie senatvės išmintį. Nusilenkiama jai, bet nenuoširdžiai. Senatvė yra diena be saulės, nežiūrint jos patirties apsto.

Todėl visi žmonės ir trokšta jaunumo. Tik jo esmė retai tėra tikrai pažinta. Sakome, esą visai aišku, kas jis yra, būtent tam tikro laiko gyvumo jėga ir naujumas. Bet niekuomet tuo nesitenkino žmonės. Stengėsi ištirti, kas teikia jaunumą, ir sapnavo apie jaunumo versmę, kurioje nusimaudę žmonės pasidarą jauni, lyg būtų naujai gimę. Iš giliausios širdies kyla kiekvienam žmogui tikras troškimas, kad jaunumas nesibaigdamas jam žydėtų visą amžių. O kaži, ar nereikėtų manyti, kad tai visai nėra tiktai sapnas?

Rodos, tiriant jaunumo plūdimą ir sklidimą, jis bus ne vien geriau išmanytas, bet ir įgytas. Jis jau ten pastebimas, kur gamtoje viso gyvumo pradžia pasirodo. Diegų sprogimu, želmenų žėlimu, medelių augimu jaunumas šypsosi. Vis iš naujo jis augmeniją nušviečia. Kas pavasarį lyg nenuvargdamas jis visa pagauna, kas gali augti. Užninka net senus surambėjusius medžius. Tiktai kad naujais metais jis juos puošia jau daug skurdesniu mirgėjimu ir teikia jiems daug silpnesnį žavingumą, kol pagaliau sudžiūvęs kelmas savo sausomis šakomis vėtringame pavasario gaivume veltui skundžiasi dėl jaunumo nykimo.

Kaip augmenys, taip ir gyviai turi savo jaunumą. Bet ir jiems tenka senti, lyg jaunumas būtų tiktai laiko duoklė. Pavasaris jiems neatneša jaunumo kaip augmenims, nors ir juos kiek gyvina. Kartą praėjęs, jis gyvių niekuomet nebegrožina kaip žiedais net džiūstančią obelį.

Dar aiškiau tai matyti, žiūrint į žmones. Kartą jų kiekvienam buvo skirtas jaunumas. Bet tada retas tikrai numanė, kas jis yra. O rodos, būt reikėję jau iš augmens tai suprasti. Slėpininga kažkokia galia užninka medžiagą. Didesnis gyvumas aplieja tai, kas mažiau jo reiškė. Ir dar šviesesnis sąmoningumas pradeda spindėti iš to, kur jo vos buvo pastebėti.

Taigi jaunumas yra džiūgavimas to, kas gali gaivinti menkesnįjį. Jaunumas save apsako, kada augmeniškumas gyvina negyvąją materę, gyvijoje jis švitruoja, kad pro augmeniškumą aušta gyvūniškumas.

Bet visiškai dar kitoks yra žmogaus jaunumas. Labai jis skiriasi nuo augmens ir gyvių jaunumo. Jo esmė niekur nėra tokia galinga kaip žmoguje. Iš jo tiktai reiškiasi, kas tikrai verta vadint jaunumu. Juo lyg atsiveria visatos pradžios gelmės, jeib skelbtų, kad kaip tik jose glūdįs amžinasis jaunumas.

Joms visi žmonės turėtų skirti savo širdis. Gyvenimas nuolatai ragina tai daryti. Juk esmiškai žiūrint numanu, kad ne iš tėvų gimsta vaikai. Tėvai tėra priemonė vaikams pareiti į žinomąjį daiktų pasaulį. Jų asmenybes atitinkančios esybės gretinasi šalia jų giliai dvasios-sielos srityje ir smelkiasi jų gyvume įgyti protavimo, nuotaikos ir kūniško gyvenimo.

Todėl tėvams, ypačiai motinai jos vidaus gelmėse, vaizduojasi žmoniškos esybės, kada numano gimties dygį ir jaučia, lyg norėtų nusileisti aukščiausioji laimė. O tas nusileidimas verčia tėvus būti sąlyga kam nors iš aukščiausiojo sąmoningumo slinkti žemyn iki niūrios prietemos. Visas tėvų gyvybės jausmas traukiamas jų kraujo į bendrumą, jeib juo prisisunktų jų kūno diegai ir palengva leistų augti naujam žmogaus pavidalui, iš kurio galėtų spindėti šviesiausias jaunumas.

Visa tai nesustabdomai vyksta iki tam tikro praplitimo erdvėje. Tada pradeda reikštis ir jausmingumo gyvumas, toliau minčių blikstelėjimai ir sutapimai ir dar toliau žmoniškos dvasios-sielos šviesa. Viena galia vis kyla už kitos ir spindi per esamąją, veikiančiąją. Na joji atneša vis daugiau sąmoningumo ir tuo daugiau jaunumo.

Taip mums auga gyvenimo magumas. Ir žmonės kalba apie jaunatvės gaivumą, lengvumą ir gajumą, drąsius jos apsireiškimus, laisvę ir dykybę, jos pakilumą ir jėgingumą. Bet visais tais žodžiais vos paliesta, ką jaunumas teikia žmonių gyvenimui. Jaunumas yra laisvė, jeigu suprantama jį esant būviu, kuriame gali nekliudomai reikštis žmogaus esmė. O jo esmė yra dvasia-siela. Ji tai yra jaunumo prasmė ir galia.

Sako paprasto protavimo žodis: „Jaunumas nepadorumas“. Vis dėlto jaunumas yra pati dora. Jis, tiesa, dažniausiai nesiekia, kas senėjantiems atrodo verta pageidavimo. Nėra jam tų menkumų ir dorybių, kurias vertina atsargiai apsimąstantieji. Jaunumu eina į pasaulį linksmas viltingas užsimojimas. Niekur kitur nėra tokio kilnaus taurumo, kaip jame. Tik reikėtų aiškiai atskirti ir atmesti, kas nėra jo savumas.

Dažnai atrodo, lyg jaunieji vien rūpintųsi savimi. Visgi taip nėra. Jaunumas nežino, kas yra svetnauda ir svetmyla. Egoizmas ir altruizmas yra žodžiai trūkščiojančios išminties. Jaunumas jų nei vieno, nei antro nenori. Jam vien svarbu save visiškai skirti gyvenimui, save visiškai pašvęsti jo tikslams. Jis gyvena patiems žmoniškumo uždaviniams, visai negalvodamas apie juos. Jaunumo žavingumą ir svajingumą teikia tos aukštybės, kurios yra žmoniškumo gimtinė.

To jaunumo nereikėtų sudarkyti. Bet beveik paprastai tai daroma. Senėjantieji lyg pavydėdami traukia jaunimą žemyn. Gyvumo jėgos plastelėjimui atslūgus, pažmoniškumas pamažu didėja ir įsigali. Ir tada visai aiškiai pasirodo, kas yra jaunumas, o kas senumas. Asmenybė yra jauna, kurioje veikia įvairios gyvenimo galios, joms vadovaujant sąmoningiausiajai. O ta asmenybė senėja, kurioje vis tvirčiau pirmauja mažiau sąmoningoji galia, būtent pažmoniškumas.

Gaila labai, kad tai įvyksta dažnai jau žmonių jaunatvėje, vadinasi, jaunais metais. Jaunimas, kurs vien temąsto apie visokius magumus, pramogas, geidulius, aistras, yra jau pasenęs dar nė neturėdamas daugelio metų. Visi menkėjančio sąmoningumo reiškiniai tada aiškėja. Vis ryškiau iškyla aikštėn vangesnio gyvumo sustingimas visose gyvenimo srityse. Kartą magėti daiktai naujai geidaujami. Tie patys geiduliai vis iš naujo reikalauja patenkinimo. Ir tada žmonės pasiduoda vis toms pačioms pagundoms. Bet kas kartą silpnėdamos ir mažiau patenkinimo teikdamos, jos nori smarkiau erzinamos. Ir žmonės karšta skurdžiai ir niekšingai.

Panašus dalykas, nors ir kito atspalvio, yra su „geraisiais jaunuoliais, ir jaunuolėmis“, kurios „tikrai dorai“ gyvendamos eina tikrais keliais, jiems „senųjų“ nurodytais ir vadintais turtėjimu bei garbe. Išpendėję yra visi, kurie anksti leido dieviškumui dingti iš savo širdies! Juk tik toji galia širdžiai teikia jaunumą ir vykdo gyvenimo prasmę. Niekuomet jo nepavaduos patarimai, kaip reikia akis ir ausis apsaugoti ir veidą rimtinti. „Gerieji“ todėl jau yra seni pačioje jaunatvėje.

Jų gyvenimas teslenka svyruodamas tarp tuštumo ir niekingumų. Viršų įgyja vis daugiau kūniškumas ir nesąmoningumas, pažmoniškumas. O kas pasilieka žmoniškumo šviesos, tai tegali blikstelėti ir lyg gesdama trūkčioti. Dorai elgdamasis vien liepiamas, žmogus esmiškai nėra gyvesnis, kaip kad jis geidulių valdomas. Jis pats, jo esmė tada nesireiškia. Jame nėra jaunumo. Jis neturi spindėjimo sąlygų.

Yra žinoma ypatinga būsena, į kurią žmogus gali patekti. Ji kartais vadinama graikų žodžiu hipnozė. Toje būsenoje žmonių dvasia-siela yra lyg palaužta ir tegali daryti kitų įsakytus žygius. Panašioje būsenoje dažnai yra ir senėjantieji. Į ką jie įsipratino, tą jie ir tegali kartoti. Savaimingai jie neįstengia nė žingsnio žengti ir nieko naujo išauginti ir pateikti. Taip yra ne tik jų kūno, bet ir nuotaikos bei protavimo gyvenime. Visur kartojasi, kas jau seniai buvo. O tai ir yra tikriausieji senumo pažymiai.

Senėjimas įvyksta, kada dvasia-siela pradeda trauktis iš žmogaus asmenybės, kad pradeda niauktis jo šviesa. O dvasia-siela traukiasi pagal gyvumo plastėjimo dėsnį. Jos šviesa gęsta, veikiant panūdimui ir geiduliams.

Kurs jaunumo nori, turi visą savo amžių gyventi esmingumui. O kas taip reikalautina iš atskiro žmogaus, tas lauktina ir iš tautos ir iš jos gyvenimo tvarkos, iš valdžiavos. Ir čia jaunumas reikalingas. Ir čia jis yra žmoniškumo vyravimas.

Jo stiprėjimas reiškiasi kartu sąmoningumo šviesėjimu. O tuo auga ir gyvybės bei jaunumo galia. Iš jos plaukia ir kūno jaunumas. Jo versmė yra sąmoningumo gelmės. Kurs gali padaryti, kad ta versmė jame perdėm tvinsta, tas pasilieka jaunas iki savo amžiaus pabaigos. O kas pažįsta gilesnį dar slėpinį, tasai gali savo žemišką amžių labai toli nutęsti.

Bet vis dėlto gyvenimas yra numastuotas gyvumo plastėjimu. Su juo kūnas įgyja erdvėje tikrą savo dydį, su juo auga visas vidujinis žmogaus gyvumas, bet su juo jis ir nešamas atgal iš erdvės ir laiko. Gyvumo plastėjimas laiko savyje amžinąjį jaunumą, kurio kilmė yra kūrybos gelmės.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė