Sekmadienis, Gruo 08th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 20. AŠAINĖ SĄMONĖ IR TIKYBA

20. AŠAINĖ SĄMONĖ IR TIKYBA

Palyginamai tik maža žmonių visai aiškiai težino, kurios žmonių apraiškos kyla iš paties žmoniškumo, o kurios iš pažmoniškumo. Taip pat gerai nepastebimi svyravimai tarp aukštesnio ir žemesnio žmoniškumo, tarp garbingumo ir peiktinumo žmogaus amžiuje ir tautų šimtmečiuose. Kurs tuos svyravimus tiria, tam jie pasirodo kaip stiprėjąs ir tad vėl silpnėjąs žmonių ašainės sąmonės šviesumas ir tuo kartu svarbėjąs ir vėl menkėjas tos sąmonės tūris ir turinys.

Su tuo svyravimu pakinta ir žmonių susidomėjimas tūlais gyvenimo klausimais. Ypačiai aiškiai įrodo tai, ką žmonės paprastai vadina religija arba tikyba. Kada žmonių sąmonė yra labai šviesi, tikyba, kaip ir žmoniškumas, jų gyvenime daug reiškia. Gyvos tikybos laikais žmonijoje randasi daug išminčių. Bet kada tikyba nevertinama, žmonių sąmonė yra tamsi, ir tais laikais gyvenime vyrauja pažmoniškumas.

Todėl ir ne visuomet vienaip kalbama apie tikybą. Vieni tiki ją esant prietaru, kiti mano, ji esanti senovės mokslas arba kadaise svarbūs buvę įsakymai ir t. t. Todėl ir tvirtinama, kad žmonijoje esą įvairių tikybų. O ji yra visur tas pats, kad ir nelygus dalykas ir duomuo. Vokiečių poetas Fr.Šileris todėl sako: „Kokią tikybą išpažįstu? Nė vienos. O kodėl ne? Iš tikybos“.

Žodis religija yra senų lotynų kurtas. Laktancijus ir Ciceronas jį vartoja. Jis reiškia susivokimą, prisirišimą. Bet retai kam aišku, kas tuo ir pasakyta. Tūli mano, kad reikią pasidaryti jos sąvoką iš to, ką įvairūs žmonės vadina tikyba. Taip esą suvokiama, kas ji yra iš tikrųjų. Tik per lengvai pasiliekama prie paties žodžio, ir dalyko esmė neprieinama. Tikybą tegalima išmanyti, išmanant žmogaus esmę.

Tikyba yra kaip tik ašainės sąmonės dalykas. Tiktai žiūrint iš to, ką vadiname žodžiu aš, į tai, iš kur tai kyla, galima kalbėti apie tikybą. Esybės be ašainės sąmonės negali turėti tikybos. Šitą reikėtų pirma žinoti, norint įgyti aiškų tikybos supratimą.

Nusimanydami esą tuo, kam vartojame žodį aš, mes kaip tokie santykiuojame su daiktais, su nesąmoningumu. Iš to aiškėja mums mūsų ypatybė. Bet mes paprastai sąmoningėjame, santykiuodami su sąmoningumu, kurs reiškiasi iš aplinkos. Čia tai ir numanome, kad gyvūnai be ašainės sąmonės yra tiktai gyvumo kaupai tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo. Galėdami sakyti aš, esame tinkami tokiai dvasios laikysenai, kuri kyla tiesiog iš mūsų esmės tūrio.

Ir tada mes galime kreiptis į tai, kas yra mažiau sąmoninga, arba į tai, kas visai nesąmoninga, bet ir į priešingąją pusę, būtent į patį sąmoningumą, kuriame mūsų sąmonė turi savo pagrindą. Iš tokios ašainės sąmonės laikysenos brėkšta žinojimas savo esimo kilmės. O vien tai priderėtų vadinti žodžiu tikyba. Ji yra ašainės sąmonės numanymas savo santykio su pačiu esties, su visatos sąmoningumu.

Tikyba neturi nieko bendro su nesąmoningumu. Daug jai, tiesa, reiškia tai, ko nežinome, bet ir nežinomume vis numanome sąmoningumą. Tikyba todėl reikalauja ir ašainės sąmonės pasiskyrimo, pasiaukojimo aiškesnei ir platesnei sąmoningumo šviesai, pagaliau pačiam pagrindiniam, visa prisunkiančiam sąmoningumui.

Be šitos ašainės sąmonės laikysenos jokiu būdu nėra kuriamas santykis su pagrindiniu sąmoningumu. Juk visa, kas yra, jo statoma. Tik žinoti tai tėra galima, kur šviečia ašainė sąmonė. Kaip visa, kas yra sąmoninga, taip dar kuo mažiau ašainė sąmonė tėra įmanoma be nuolatinio santykio su pagrindiniu sąmoningumu. Bet iš jos pareis, ar jai tas santykis aiškės ir ji jį apreikš, ar ne.

Aišku, kad, to santykio ir nesužinant, jis vis dėlto yra. Ir kas akies mirksnį galima jį numanyti. Tėra reikalinga minėtoji dvasios laikysena. Todėl, tikrai sakant, nėra jokios ašainės sąmonės esybės, kuri būtų be tikybos. Bet ji gali tvirtint jos neturinti, nuo jos atsisakydama. Tada tam tikra prasme galima ir sakyti, toks žmogus esąs be tikybos, bet tik tariamai, savo dingstyje, arba kadangi jis nenori mąstyti apie gyvenimo ir paties esimo pagrindus.

Dažnai vėl žmonės aiškinasi tikybą, kaip kad ji būtų tam tikros mintys, kurias jie pasidaro apie gyvenimo arba net visatos pradą. Bet tai tėra santykiavimas su sąmonės turiniu, o ne tikyba. Sąmonė tada pasilieka aukščiausiu ir paskiausiu gyvenimo dalyku, nors aiškiai yra jaučiama, kad ji nuo ko nors priklauso. Ir tuo žmonės, kad ir visai tamsiai, numano tikybą.

Tikrai imant, nėra nieko, kas galėtų viršyti galutinį ašainumą, tuo suprantant savingą esimą, pagrindinį sąmoningumą. Bet toks ašainumas nėra žmogus, kurio sąmonė sušvinta, jam iš miego pabundant, ir kurs dažnai vadinamas žodžiu aš, jį dargi sukeičiant su kūno ir nuotaikos gyvenimu, kuriame tiktai brėkšta jo esmės aušra.

Pastebėtina, kad žmoniškas ašainumas gali šviesėti ir plisti. Bet nereikėtų to tikėtis, nusikreipiant vien į daiktingumą. Tat įvyksta tiktai, žmogui atsiveriant sąmoningo esimo gausai. Šis atsivėrimas, arba ši laikysena, yra tai, ką vadiname tikėjimu. Ta laikysena kiekvienam galima, ar jis būtų daugiau ar mažiau sąmoningas, šviesios ar nešviesios esmės. Žmogus vis būva pagrindiniame sąmoningume ir neregimojoje jo šviesoje. Jai jis gali skirtis, jai pasišvęsti ir atsiverti. Tada jis patiria savo priklausomumą. Jis susivokia pačiame sąmoningume kaip savo kilmėje. Savo tikėjimu žmogus patiria tikybą.

Kurs viso to negali prieiti ir išmanyti, tasai, žinoma, manys, kad jo sąmoningumas esąs aukščiausiasis, iš kurio dar aukščiau pakilti visai nesą galima ir kuriam nesą kitokio santykiavimo, kaip tik su nesąmoningumu, su daiktingumu.

Bet taip manantieji regimai maža tenuvokia. Jie savo sąmonę per glaudžiai yra sulieję su savo mintimis. Todėl jiems visa tai, kas tik by kaip siejasi su tikyba, atrodo esą žmogaus neverta ir jį tiktai menkiną. Tiesa, yra per aišku, kad tai, ką tūli žmonės vadina dievu, yra sugalvota ir vaizduota erdvėje kaip kiti pasaulio daiktai. Todėl ašainė sąmonė turi justis už tokį dievą stovinti daug aukščiau.

Žmonių sąmonės yra labai nelygios šviesos. Todėl ir tikyba negali būti kiekvienam ta pati. Ji yra kiekvieno žmogaus vidujausias širdies dalykas. Jeigu tūli žmonės ir tikėtų tais pačiais mokslais, jų tikyba būtų pagal tai skirtinga, kiek atskirų žmonių sąmonės aiškiau ar niūriau šviestų. Tų skirtumų pašalinti niekas kitas negali.

Pažmoniško laipsnio gyvūnai daugiau ar mažiau aiškiai susivokia tiktai santykiuose su nesąmoningumo dalykais. Jie nešami didžiosios srovės iš sąmoningumo į nesąmoningumą ir atgal. Jų laikysena ties žmogumi gali būti lyginama geležies santykiui su magnetu.

Tiktai žmogui, šitai plačiau žinomajai ašainės sąmonės esybei, yra galima sąmoninga laikysena ir kitokia linkme. Todėl tik jis tegali patirti, ką vadiname tikyba, tiktai jis tegali tikėti. Tai pastebėję, tūli manytojai sakė, tikyba reikalaujanti bėgimo iš pasaulio. Bet toks tvirtinimas apreiškia tikrą nežinojimą ir nesusipratimą.

Ką atskiras žmogus apie savo esmės laikyseną pačiame sąmoningume numano, tą jis gali geriau arba silpniau apreikšti. Ir kai kurie žmonės tokius apreiškimus jau vadina tikyba, o pačią tikybos prasmę tikėjimu. Tokiu būdu žodžiui tikyba suteikiamos kelios prasmės. Ir iš to kyla visokie neaiškumai ir apsirikimai.

Kas yra tikybos apraiška, reikėtų vadinti tikybos mokslu arba gal ir tikėjimo išpažinimu (konfesija). Jeigu skelbiamos mintys yra aiškiai nustatytos ir kitiems teikiamos kaip būtinos, kalbama ir svetimu žodžiu apie dogmą (mokslą, įsakymą). Bet jeigu iš laisvo vidaus galių veikimo dėl minimo santykio kuriasi visokie jausmai, svajonės, sklandančios mintys, kalbama kitu graikų žodžiu apie mitą. Jis aiškina viso sąmoningumo galias, kurios žmogaus viduje veikia arba tikimos veikiančios.

Yra dar ir kitas būdas tikybai išreikšti, būtent visokiais veiksmais. Jais norima lyg paremti patį esmingąjį sąmoningėjimą, nesąmoningumo apveikimą sąmoningumu. Tą prasmę turi visi žyniavimai, visa magika, visos dievo tarnybos, būtent kultas, tikybinės apeigos.

Nepagrįsta tvirtinti, kad žyniavimas ir magika esą pažymiai menkesnio žmoniškumo kaip kulto apeigos. Jose, tiesa, viskas vyksta pagal tam tyčia sukurtas sąvokas ir mintis. Bet patsai tikybinis gaivalas žyniavime ir magikoje gali būti daug stipresnis.

Ieškodami tikybos esmės vien tame, kuo norėta ją pareikšti, vargu įgytume aiškumą. Per įvairios ir labai nepastovios yra visos tokios apraiškos. Kiekvienam tenka pakilti į ašainės sąmonės ir visatą nušviečiančio sąmoningumo santykį, į visa žinojimą. Nors ašainės sąmonės yra labai skirtingos, tikybos prasmė kiekvienai yra ta pati, būtent jos numanymas paties pagrindinio sąmoningumo.

Kur tai gyvai patiriama, ten žmogaus esmėje ir jo asmenybės būsenose vyksta nuodugnus pakitimas. Jo gyvenimo kelias pasiekia savo aukštumą. Ašainė sąmonė yra aukščiausias pasaulio gyvenimo davinys. Bet ašainės sąmonės susivokimas pagrindiniame sąmoningume yra jos pastangų laiminimas, kurs kelia ją į šviesą aukšt jos, į tobulumą.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė