Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 22. GYVYBĖS IR GALYBĖS TROŠKIMAS

22. GYVYBĖS IR GALYBĖS TROŠKIMAS

Daug yra mąstyta apie gyvenimą ir jo prasmę. Vokiečių filosofas A.Šopenhaueris vadina „slėpiningąjį judesį, kurs vyksta visame pasaulyje ir nuolatai gamina naujus pavidalus“, naujas lytis, kuria naujas gyvenimo sąlygas, „Wille zum Leben“ (valia gyvybei įsigyti). Sako: „Viskas grūdasi, stumiasi regimon būtin ir galint į gyvąjį, vadinas,įj gyvenimą, o toliau į galimai jo gyvinimą. Iš gyvūnų prigimties yra tada regima, kad valia gyvybei įsigyti yra pagrindinis jų esmės garsas, vienatinė nepakintanti ir būtina savybė“.

Iškalbingais žodžiais šis galvoto jas aiškina toliau jo surastą valią gyvybei kaip kokią pastangą, kurią visi gyvūnai parodą, norėdami išlaikyti savo gyvybę ir ją kelti. Bet, žiūrint į menkąją išdavą, visas tas pasistengimas atrodąs buvęs per didis. „Ką teikia gyvenimas tokiam didžiam užsimojimui?“ – klausia minimas manytojas. Ir atsako: „Maža, kas beveik yra nieks“. Todėl nesą prasmės teigiamai žiūrėti į gyvenimą. Gyvenimas esąs kankynė, baisi kančia. Į išvadavimą iš gyvenimo, į iškilimą iš kentėjimų nuvedąs tiktai gyvenimo neigimas, bet neigimas ne gyvybės apsireiškimų, o jo esmės. Valia gyvybei įsigyti turinti būt neigiama [6].

Toks to filosofo protavimas sukelia tūkstantį minčių. Tuojau pamanai: „Kas yra tatai, kas veržiasi būtin, kas apreiškia minimąją valią? Kas yra gyvenimas atskiriems gyvūnams? Kodėl jiems džiugu gyventi? Kas yra tas jų džiugumas? Kas jiems yra gyvenimo kėlimas? Ar galėjimai prisiryti? Galėjimai nuolat veistis?“ Ir t.t. Į visa tai nėra atsakyta. Ir nėra atidengta, kas čia yra esminis dalykas. Patys gyvenimo klausimai nėra aiškinti, dargi nėra nė iškelti.

Tiesa yra, kiekvienas gyvūnas lyg visomis jėgomis stengiasi tęsti savo buvimą. Didžiajam visame pasaulyje numanomam judesiui pažymėti gal ir tiktų gyvybės valios įvardas. Bet nėra pasakyta, kas yra geidžiamosios gyvybės esmė. Kalbant apie valią jai įsigyti, pirma tektų aiškintis, kas yra gyvybė.

Vieni kiti manytojai vėliau tai ir numanė ir tvirtino, gyvybė esanti sąmonė. Ir lengva yra pastebėti, kad sąmonė rodosi tikslu visos valios gyvybei įsigyti. Norėdamas gyventi, žmogus nori sąmoningas būti. Tik todėl jis stengiasi neapalpti. Tiktai todėl jis ir nenori mirti. Visuomet jam svarbus jo sąmoningumas. Ką laikome magumu, pasigėrėjimu, džiugumu, nėra kita kas, kaip tikrai arba tariamai šviesėjęs sąmoningumas tos esybės, kuri patiria minimas būsenas. Žmogus dar ir nujaučia savo asmenybėje keleriopą gyvybės valią, kurių viena kitajai yra priešinga, ir kad jam reikia suprasti, kas yra tikroji jo gyvybė.

Žmogui todėl valia gyvybei įsigyti tegali reikšti valią taurinti savo asmenybę, valią šviesinti ašainę savo sąmonę, prieiti žmonišką tobulumą. Kaip visai kita ką, kaip ką skirtinga žmogus turi numanyti gyvojo savo kūno, vadinas, augmeniškumo reikmenes savo asmens, nepašalinamus savo geidavimo ir nuovokos gyvenimo, tai esti gyvuniškumo reikalavimus savo asmenybėje. Jų patenkinimą laikyti žmogaus gyvenimo prasme būtų tikriausias apsirikimas. Žmogus turėtų siekti savo esminės gyvybės.

Klystų žmogus, jeigu jis, pastebėjęs, kuo gyviai maginasi, vertintų tai kaip kokį patenkinimą jų pastangų gyviems išlikti. Juk retai koks žmogus tegali sužinoti, ką atskiras gyvis įgyja gyvendamas. Žmonės ir patys vos tenumano, ką jie laimi. Daugelis jų apie tai nė mąstyte nepamąsto.

Ne į mažmožius, bet į viso gyvenimo pagrindinius bruožus reikia atsižiūrėti. Tiktai tada yra galima įgyti gilesnį ir teisingesnį gyvenimo prasmės pažinimą. Tiesa, minimas manytojas stengėsi tai padaryti. Todėl ir kalbėjo apie pasaulio prasmę kaip valią gyvybei įsigyti. Bet jis tvirtino tą valią esant kvailą, esant nesąmone, neprasmingą. Todėl ji turinti būt neigiama. Tada būsiąs pasiektas išganymas. O ne tiktai neigiančiam vienam žmogui, bet pačiai anai vargšei – apgailėtinajai valiai.

Rodos, kiekvienam turėtų būti aišku, koks didis yra to galvotojo nenusimanymas. Jis bando ne vien suvokti gyvenimo prasmę, bet ir tos prasmės vertę apspręsti ir neigti. Ir pagaliau dar pataria, kaip galima visą nepavykusį, sukrapaliotą pasaulį pataisyti.

Ar neaišku, kad, pasireikšdamas tokiu būdu, žmogus įrodo savo išmanymo menkumą! Juk ne per sunku numanyti, kokia siaura ir niūki yra žmogaus ir netgi tūlų filosofų sąmonė prieš tai, kokia didelė yra visata, kokie gausingi jos galių veiksmai, kokia slėpininga išmintis visame, kas auga ir darosi, kaip viskas labai yra prasminga. Ar tada nėra tarsi gaila tojo manytojo, kurs tiek pareiškė, nenumanydamas savo tvirtinimų menkumų? Juos skaitydami, turbūt išgirstame Žemės dvasios žodį, vokiečių poeto Gėtės tartą: „Tu dvasiai tik prilygsti, kurią tu supranti, ne man!“ Ir iš to reikėtų pasidaryti išvadą. Nėra galima suprasti tą dvasią, kuri yra didesnė ir šviesesnė už mūsąja, jeigu nesistengiame savo esmėje šviesėti.

Tada galbūt ir pamąstome apie sąmoningo esimo dydį, apie patį sąmoningumo pagrindą ir tilstame susikaupime ir maldingume. Kaip ir galėtume dingotis priėję paskutinę pasaulio vyksmo prasmę! Ir ją dar norėti taisyti! Galima tiktai stengtis ją atspėti.

Šopenhauerio mintys rado plačią dirvą Vakarų kultūros niūriame liūdėjime paskendusioje žmonijoje. Labai jos ten klestėjo. Iš to reikėtų spręsti, kad tose mintyse buvo kiek ir gyvybės, buvo kiek ir tiesos. Tik ta tiesa nebuvo reikiamai pareikšta. Ne valia gyvybei įsigyti, bet pašlijusi žmonių laikysena gyvenime taisytina. Tiesa, kad ir ji yra gyvenimo dalykas, kuris išeina iš pagrindinės valios. Todėl, ją seniau neigęs, žmogus gali savo laikyseną ir pakreipti.

Gyvenimą reikia būtinai teigiamai vertinti. Tatai yra pagrindinės reikšmės sveiko mąstymo tiesa. Tik pirm viso svarbu, kaip žmogus žiūri į gyvenimą, ką laiko esant jo prasme, kokią jos sąvoką jis susidaro.

Kitas vokiečių manytojas, būtent Fr.Nyčė, su audringu smarkumu reikalavo, kad žmonės į gyvenimą teigiamai žiūrėtų. Jis ir stengėsi jo prasmę surasti. O tikėdamas ją priėjęs, skelbė: „Gyvenimo prasmė yra Wille zur Macht" (valia galybei įsigyti).

Taip tai tarsi aiškėjo, kam žmogus gyvena. Ir mintis apie galybę įgijo baisų dydį. Labai ji užvaldė žmonių mąstymą. Viena kita tauta joje tiesiog rado savo esimo prasmę. Todėl nereikėtų abejoti, kad ir to manytojo nuomonėje yra dalis tiesos. Ką Fr.Nyčė sako apie didingąjį žmoniškumą ir kaip jis reiškiasi, yra, atmetant tūlus tvirtinimus, tam tikru atžvilgiu beveik tai, kas ir mūsų išmanymu daro gyvenimo prasmę.

Negalima ginčyti, kad gyvenimo vyksme yra visokių galybės siekimo pažymių ir kad jame nėra jautrumo ir švelnumo. Kas to pastebėti kai kuriuose žmonėse, rodos, nedaug tereiškia. Tik Nyčės tvirtinime tūli dalykai yra sujaukti, kurie turėtų būti aiškiai skiriami [7].

Tegul būna gyvenimo prasmė ir valia galybei įsigyti! Visai protinga ir net būtina į ją teigiamai nusistatyti. Bet ne taip, kaip Nyčė sako. Žiūrint į visą gyvenimą, minimoji valia tėra labai retai, o ir tik siauruose apskričiuose valia kitam pavergti, prispausti, sunaikinti, tarsi ji viena pati norėtų būti ir pasilikti. Stebėkime ir atskirkime aiškiai gyvenimo galias vieną nuo kitos ir kokią ypatingą reikšmę kiekviena turi visatoje ir viena kitai! Apie kovą tarp jų negali būti nė kalbos. Aukštesnioji gyvenimo galia negali kovoti su žemesniąja, ir atvirkščiai. Jokiu būdu nesirodo valia viena kitai pavergti. Kūrybai yra reikalingos visos galios. Tat, rodos, aišku! Pakankamai tai įrodyta.

Žmonijoje eina, kaip regima, dažnai visokios ir kartais labai smarkios kovos. Ir valia galybei įsigyti paviršutiniška prasme triukšmingiausiai džiūgauja. Bet tuo dar toli nėra įrodyta, kad pati pagrindinė gyvenimo prasmė tuo neiškraipytai aiškėtų. Priešingai! Tokia valia galybei įsigyti yra tikras pakrikimas.

Geriau pamąstant pasidaro visai regima, kad tokia valia įsigyti daugiau galybės pikčiausiai priešinasi pagrindinei žmoniškumo pastangai. Nyčės tvirtinama ir kitų priimta ir branginama valia neišplaukia iš žmoniškumo sielos. Ta valia visai garsiai skelbiasi tamsiuoju sąmoningumu, gyvūniškumu ir barbariškumu. Ji išaugo materializmo srovėje iš paviršutiniškos gyvenimo žiūros, kuri jį prasmino žodžiu: kova už būtį.

Todėl visi, kurie tą valią garbina, ir tik mąsto, kaip jie galėtų kitus pavergti arba visai sunaikinti. O pačiame plačiame gyvenime visuomet aukštesnioji galia kelia ir neša žemesniąją, silpnesniąją. Pasirodo tai jau augmenijoje. Tamsųjį, sunkųjį materialą augmeniškumas kelia aukštyn į augmens galūnes prieš spinduliuojančios saulės šviesą, į malonųjį gaivaus oro kvapą.

Tokią prasmę turi valia galybei įsigyti tikrai ir žmonijoje. Žmoniškumo galia yra gyvenime aukščiausioji ir turi jame vyrauti. Bet nereiškia tai, kad vienas žmogus spaustų kitą, viena tauta pavergtų kitą ir slėgtų, naikintų jos gyvumą. Žmoniškumo galios didingumo teisė yra visą gyvenimą prisunkti ir peršviesti savo sąmoningumo šviesa ir visa kelti ir vesti tauresnin esiman. Tokiu būdu juk jau veikia pažmoniškos galios. Rodos, tai gana aiškiai įrodyta tuo, kas jau pasakyta.

Žmonija turi kūrybinio viešpatavimo pareigą gyvenime. Kūrybos klestėjimas siekia vis didesnės galios. Bet šita galia reiškiasi gaminimu, gyvinimu, gausinimu, tobulinimu. Todėl ji, kur tiktai kas auga ir gyvėja, aiškiai suprantama kaip nešėja, globėja, šelpėja, auklėtoja. Kūrybos prasmė yra valia galybei įsigyti, bet kaip galia, kuri visa, kas esti, nori globoti, nori kelti į šviečiantį sąmoningumą, į laimingą dvasinę būseną.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė