Šeštadienis, Lap 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 24. MENAS

24. MENAS 

Kiekvienas žmogus nuolatai kuriasi mintis, iš kurių išauga mokslas, ir tuo savo darbu paprasčiausiai pažymi žmoniškumą. Mokslu ir tuo, kas iš jo pasidaro, žmogus tęsia tai, ką pažmoniškos galios yra pradėjusios. Tokiu savo veikimu todėl žmogus pasilieka jų tarpe, kad ir aukštesniame lygyje. Bet mokslo kūrimu žmogus dar toli ne visas pasireiškia. Šalia mokslo ir kiti galimumai žmoniškumą skelbia pasauliui. Vienas žymiausiųjų yra menas.

Juo žmogus aiškiai skiriasi nuo visų kitų gyvenimo galių. Menas yra didysis žmoniškumo pranašas daiktų pasaulyje. Menu žmogus tarsi prasilenkia su gamtiniu kūrybos darbu, kuriame jis mokslu dar dalyvauja. Menu žmogus toliau siekia ir tiesiai užmeta nesąmoningumui, net pačiai materei savo sąmoningumo atšvaitą. Tat aiškėja, žiūrint kad ir į kokią statulą. Ką žmogus šiaip daro, yra jo minčių arba ir nuotaikos pasireiškimas.

Meniška veikla žmogaus esmė nelieka asmenybės viduje, kaip ji tai daro, kurdama mintis, o žengia žemyn visais vidujinio gyvenimo laipsniais per protavimo, nuotaikos ir kūno gyvumą iki daiktingojo esimo ir jam taiko savo esmės pažymius. Mene betarpiškai susitinka aukščiausiasis sąmoningumas su pačiu nesąmoningumu. Menu žmoniškumo galia smelkiasi, neatsižiūrėdama į visos gamtos tvarką, įeiti j juslių veikimo sritį.

Bet nėra jau menas negyvajai materei suteikti šiokį tokį pavidalą. Visur pasaulyje matome, kad randasi pavidalų, kur tik veikia koks nors sąmoningumas. Bet jie tėra gamtos kūriniai. Meno veikalai pasižymi tuo, kad ašainė sąmonė, taip sakant, atsispindi iš padirbto daikto. Nevadindami tų daiktų meno veikalais, nežinotume, kaip tai įvardinti, kas be aplinkybių skelbia ašainumo, vienetiškumo galias.

Augmenijoje ir gyvijoje meno veikalai nėra galimi, kadangi augmenys ir gyviai neturi ašainės sąmonės, nėra žmonės. Todėl ir nėra menas, ką žmogus padaro, vien reikšdamas savo augmeniškumą ir gyvūniškumą, nors ir protaudamas dirbtų. O kurs manytų esąs vien tiktai augmeniškas ir gyvūniškas, vadinas, tikėtų gyvenąs visai tik kūniškume ir geismingume, tas negalėtų būti menininkas.

Ir tenka sutikti su nuomone, kad tikro menininko sąmonė yra kita negu paprastų žmonių. Jo žmoniškumas turi būti daug ryškesnis ir veiklesnis, turi pajėgti nesąmoningumą užvaldyti tvinstančia galia, ir tarsi pralenkti gamtos veikimą, užbėgti gamtai už akių.

Todėl menas skelbia tūlus dalykus jau seniai, kuriuos daugis žmonių paprastu pažangos keliu tik daug vėliau tesuvokia. Būtina meniškumo sąlyga yra rinktinis žmoniškumo aukštumas ir žmogaus pajėgumas. Menko žmoniškumo žmogaus veikalai bus ir menkesnio meniškumo.

Gali atsitikti, kad jie kartais smarkiai veikia ir žmones sujudina, apsvaigina, priverčia juos daug apie juos kalbėti. Bet nebus tai ilgam. Nebus jie meno veikalai, jeigu bus gimę vien iš sukilusios nuotaikos arba iš kokio aistringo protavimo.

Kuriančioji galia turi plūsti iš dvasios-sielos. Kiekvienas menas gimsta iš žmoniškumo esmės, kada ji ryžtasi daiktų pasaulyje kurti vaizdus ir pavidalus. Todėl menas ir nieko kito negali skelbti, kaip žmoniškumą. Jis yra tikriausia savo esme kiekvieno tikro meno veikalo tūris, jeigu tas veikalas ir parodytų visokį pažmoniškumą.

Kur žmoniškumo nėra numanu, ten tariamasis meno dalykas tėra prastas dirbinys, minties arba geidavimo at-spindis. O laikais, kada žmoniškumas vos bėra numanyti, meno veikalai nėra galimi arba yra tik labai menkos meniškos vertės. Kad mūsų laikais taip dažnai stengiamasi kurti meno veikalus, veikiau reiškia gyvą minčių veiklumą negu menišką gabumą.

Visų aiškiausiai tai matyti iš to, ką žmonės mėgsta pareikšti. Visi jie linksta atkloti pažmoniškumą, būtent atsitikimus iš dygių gyvenimo, iš gimtiškumo, toliau – nuotaikos būsenas, kurias dygiai sukėlė, apskritai imant – augmeniškumą arba nuogąjį gyvūniškumą žmogaus asmenybėje. O dažnai tai ten vaizduojama kuo atkakliau, kur tikima tikrai naujus ir didžius dalykus pastatyti.

Neseniai buvo iškilę tai, kas vadinosi futurizmu, kubizmu, dadaizmu ir panašiai. Ir teko ginčytis net su meno istorijos mokslininku dėl meniškos jų prasmės. O juk taip aišku, kad visi tie veikalai atkloja kūrėjų vidujinio gyvumo griuvėsius ir apmirimą. Tapytieji žmonių atvaizdai tėra šmėklų žvelgimas pro kaukę.

Žinoma, žmoniškumas gali reikštis ir iš pažmoniškumo ir pro jį ir jį taurinti savo šviesa. Tik visi tie gramėzdiški, darkūs dirbiniai nepažįsta to uždavinio. Tvirtinama kai kada, kad menas esąs be tikslo, ir kartojamas prancūzų žodis: Tart pour l'art (menas menui). Bet visai aišku, kad tie, kurie kartoja šį posakį, tėra tariami menininkai, pasistatę tikslą atidengti pažmoniškumą gyvenime. O vaizduodami, kaip tasai pavergia žmoniškumą, jie to neskelbia kaip skaudžios tragikos, bet kaip didį gyvenimo laimėjimą. Todėl labai dažnai jauniausios Europos tariamosios meno kultūros ir tariamojo meno veikalai mielai rodo, kaip pažmoniškumas viršija žmoniškumą, bjaurumas pavergia taurumą ir t.t.

Tiesa, kad meno veikalas yra be tikslo, kaip jis paprastai suprantamas, bet jis turi būt prasmingas. O ta prasmė tegali būti žmoniškumas. Yra skirtinu du dalyku, būtent: vienas, kada bjaurumas ir šlykštumas veikale pasireiškia iš bjauraus ir šlykštaus veiksmo, antras, kad ir iš bjauraus ir šlykštaus dalyko vis dar spykso žmoniško taurumo nors kibirkštėlė. Ir vienas, ir antras gali būt rodomas teigiamai ar neigiamai. Bet menas išlaikys savo garbingumą,, jeigu jo veikale žmoniškumas, nors ir pavergtas, supančiotas ir kančiose, vis dar pasireikš. Didis meno veikalas žmoniškumą vis paskelbs ryškiu ir gyvenime vyraujančiu veiksniu ir laimėtoju net ir tada, kada jam tenka žūti.

Visai nėra reikalo sulieti meną su dora. Ir negali pasidaryti menas doros priemonė. Abu yra skirtingi dvi žmoniškumo apraiški. Netinka todėl meno veikalui būti doros tarnu. Bet jis gali ir turi reikšti kiek deramas, kas kilnu ir tauru. Tatai yra jo prasmė, kadangi jo esmė yra žmoniškumo atspindis. Kur tai neišplaukia iš paties veikalo tūrio, ten jis lieka pridėtu dalyku. Tada kalbama apie veikalo „tendenciją", ir jis peikiamas. Bet kartais taip tvirtinama ir ten, kur veikalas rodo žmones tiktai kiek tauresnius negu dauguma. O tai nesupratimas. Tikras meno veikalas turi būti kuo aiškiausias žmoniškumo atvaizdas, jeigu jis parodytų ir tiktai jo kančias.

Bet ne visuomet reikalinga, kad veikalo turinys jį regimai iškeltų. Užtenka kartais veikalui suteikti meniškumą, leidžiant iš jo spindėti nors kūrėjo sielai. Bjaurus ir šlykštus veikalas bunka visuomet greitu laiku, kad ir būtų žmones žymiai pritraukęs. Bet tauraus tūrio veikalus žmonės nesiliauja vertinę.

Kiek meno veikalai žmonių dorai reiškia, matyti iš to, kad ji žymiai smunka, kada pasirodo visokie veikalai su nedoru turiniu. Gi vėl tokie veikalai ir tekuriami, kada žmonės menkėja. Gaudomos tada visokios erzinimo priemonės, o kalbama apie naujas išsireiškimo lytis. Bet visi tie nusivarginimai nueina niekais, kad nėra kas verta apreikšti. Pažmoniškumas nėra toks turtingas, kad negalėtų būt greit išnešiotas, išnaudotas. Turtingumas prasideda tiktai su žmoniškumu. Norint jį apreikšti, lytis tam savaime teikiasi, nereikia jų ieškoti.

Kada žmonės, kurie nori būt menininkais, šį dalyką bus supratę, tada jiems vartai į vaisingą meno dirvą bus atviri. Tikrasis menininkas kiekviename žmoguje yra jo esmė, jo žmoniškumo pradas. Jam leidžiant pasireikšti visokiu vaizdavimu, gimsta pats tikrasis menas. Gaudyti naujų apraiškos būdų yra vaikiškas žaidimas. Kur yra gaivaus gyvumo, ten jis savaime suranda išraiškos lytį. Žmoniškumo prado galiai vaizduojant, susikuria veikalai, kurie visais amžiais lieka reikšmingi.

Nuotaika ir protas svarbūs ir mene. Bet juodu vienu du gali tiktai ką padirbti. Menininkas turi kurti gamtos būdu, gamtą pamėgdžiodamas, kaip jau graikų manytojas Aristotelis pasakė. Tik jo žodis dažnai taip suprantamas, kad menininkui reikią atsižiūrėti į gamtos kurtus pavidalus, į gyvenimo vyksmus, nusidavimus, būti „realistu“. Bet iš tokio kūrimo išeina tik todėl dar tarsi meno veikalai, kadangi juos vis dėlto žmogus dirbo, kas juose ir pasižymi.

Tikras menininkas pradeda kurti savo viduje. Jo kūrimas vyksta panašiai kaip gamtoje auga pavidalai iš neregimumo į akivaizdą. Reikia kurti kaip gamta kuria, jeigu žmogus nori būti tikras menininkas. Tokia yra minėtojo žodžio prasmė. Meno veikalas turi gimti iš gyvo ir tauraus menininko žmoniškumo ir iš jo augti kaip auga, o nesidirba gamtos gaminiai. Labai svarbu yra, kad tai vyktų tarsi savaime, be jokių geidavimo varžymų, o iš tikro pasišventimo, tikro darbštumo. Taip auginant veikalą, Aristotelis bus tikrai suprastas.

Pažmoniškos jėgos ir priemonės tam darbui tėra pridavėjos, bet ne kūrėjos. Ir nėra linkimas žaisti kūrėjas, kaip sako vokiečių poetas Fr.Šileris. Meno giminė lieka žmogaus esmė. Ir kiek taurus yra žmogus, kiek gyva jo esmė, tiek meniški yra jo ir veikalai.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė