Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 25. GROŽĖ

25. GROŽĖ 

Visuomet yra tikėta, kad menu reiškiantiesi grožė. Iš tikrųjų ją ir tenka vadinti jo žadu, jo gyvybės kvapu. Todėl visur, kur menas giriamas, norima išvysti ir grožę.

Tik nėra jau taip sau aišku, kas yra grožė. Dažnai vieni kiti apie ją kalba, jos tikrai dar nė nenumanę, jos vardu vadindami, kas nieko bendro su ja neturi. Bet ar grožė ir Galėtų būti kasdienis dalykas ir visiems patirimias?

Graikų manytojas Platonas daug pasako, tvirtindamas, kad gražu esą, kas dalyvauja grožės idėjoje. Įstengdamas gyventi idėjų aukštumoje, žmogus matąs grožę jos gimtinėje. – Labai verta tokius žodžius nuodugniai apmąstyti. Toliau teikiami aiškinimai juos savaip nušvies.

Nuo Platono minties jau šauniai atsilieka vokiečių manytojas Kantas. Jis susieja grožės spręsmo jėgą su magumo ir nemagumo jausmu. Panašiai mąsto ir vokiečių poetas Gėtė, sakydamas: „Gražu yra, kas patinka“.

Bet tokie žodžiai lyg sako, kad grožė būtų kažkas neaiškaus, kas išplaukia iš žmogaus jausmo ir apgobia dalykus tiktai kaip koks šmėkšėjimas. Tokia grožė iš tikrųjų būtų, jeigu ją jungtume su juslių pasauliu ir jos nelaikytume tikrybe, o, tariant indų žodžiu, Majos dalyku [9].

Bet grožė tai nėra. Ji negali būt randama daiktų paviršiuje. Tiktai sąsajoj su visos visatos pagrindu ji išmanoma. Grožės esmė glūdi sąmoningumo tikrovėje.

Kur pastebimas kūrimo galios pirmasis vaizdavimo judesys, ten sušvinta ir grožė. Ji nėra atskiriama nuo kūrimo vyksmo. Pirmasis sąmoningumo kilstelėjimas patraukti į save nesąmoningumą jau ir skleidžia savo esmės mirgėjimą kaip kokį laiminimą.

Kur gamtoje dar nėra pavidalų, o pastebime pasidarančias pirmas lytis, ten jos mums atrodo gražios. Prisiminkime tiktai blizgančiųjų rasos ir vandens lašų! O kaip mus užtinka savo nesigiriančia grože snaigės ir ledo žvaigždelės ore, kai j jas gerai įsistebime!

Bet daug giliau mus pataiko gyvosios grožės galia. Ji džiugina, kad gamtoje pamatome augimo jėgą, apsistabi-nančią pavidalais. Jeigu ir nenorėtume, turime nusistebėti grožės stebuklais augmenijoje. Tik ne dėl įvairių jų daiktingumo lyčių, bet dėl jų pasidarymo, vadinas, ne dėl jų vaisių, bet dėl jų žiedų.

Vaisiuje jau slepiasi pavidalus kuriančioji jėga. Tik žiedo atsivėrimu ji masina žmogų jos veikimu stebėtis. Aišku, kad augmeniui žydint kas nors vyksta, nors pats žiedas yra daiktinis, kaip ir vaisius. Bet mus veikia daug stipriau žydėjimas negu žiedas.

Žydėjimas tikriausiai ir žadina mūsų esmėje grožės numanymą.

Gyvijoje taip gyvai grožės nebesuvokiame. Pavidalo kūrimas ten yra lyg pralenktas dalykas. Gyvijoje jau matyti naujos grožės pradžia. Nesąmoningumas, jau kiek sąmonintas, čia traukiamas iš jo kūryboje pasiekto laipsnio sansajų į atskirumą.

Žmogaus lygyje tai visiškai prasilaužia, o dargi dvejopu būdu. Vienaip grožė pasirodo kaip prigimties dalykas žmogaus asmenyje ir jo apraiškose. Antraip ji spindi kaip meno grožė iš žmogaus esmės. Toji yra taipo pat žmonių prigimties grožės kilmė, bet žymesnė ji pasidaro meno grožės skelbimu. Kaip naujos rūšies grožė ji sklysta iš žmogaus susikaupimo ir iš jo rankų darbo. Ir labai pastebėtina, kad kiekvieno menininko kūriniai visai atitinka jo asmens pavidalą, jo nuotaikos bei  protavimo savumus.

Kūrybinio vyksmo plastėjimas vis iš naujo kartojasi visokiu būdu, visokiais laipsniais. Žemiausiuoju laipsniu sąmoningumas parodo esimą kaip esminį savo pažymį nesąmoningumu. Iš to kyla viso gyvenimo daiktingumas. Antra kūrybos plastėjimo banga jau stabina visokias lytis mineralijoje ir nesulyginamai daugiau augmenijoje ir tuo atidengia antrą sąmoningumo laipsnį. Trečioji banga atneša gyvijoje nuovoką ir judesį, kurs nori susituokimo ir atsiskyrimo. Žmonijoje jau veriasi ir kūrybos gelmės, jeib aukštesniame gyvenime kartotų visus jau padarytus kūrybos žygius.

Moksle ašainė žmogaus sąmonė pagauna ir peršviečia gyvenimą kaip daiktingumą ir bendrai kaip esamą. Mene visa tai įgyja žmoniško vaizdavimo antspaudą. Žmoniškos galios sąmoningumas vykdo naują nusidavimą ir tuo skleidžia naujos rūšies grožę.

Pirma, žinoma, ją patiria pats menininkas. Toliau ji kitų pastebima jo kūriniuose. Bet nereikėtų manyti, kad ji yra esamas dalykas. Grožės esmė iškyla vyksmu. Ir kaip vyksmas ji pastebima. Tuoj ji pagauna žmogų ir jį pildo pomėgio, patraukia jį gyvumu. Galbūt sunku surasti tikrą žodį tam pažymėti.

Sakoma, grožė skiriantiesi nuo naudingumo, kadangi ji mūsų nesiejanti su daiktu ir nekelianti mūsų geidavimo kaip jis. Bet ir tai dar neišaiškina grožės esmės ir kodėl ji taip veikia. Juk geidaujamas dalykas dažnai rodosi esąs ir gražus. O kuo gražesnis, juo jis žada geidavimų ir patenkinimą.

Grožės esmei numanyti padeda jau jos teikiamas pomėgis. Visa plačiojo pasaulio gamtos grožė, pradedant tuo, kas yra puošnu, ir baigiant tuo, kas yra didinga, mus stebina. Kitaip vertiname tai, kas mums sukelia geidulių ar gal net aistrų. Rodos, kad tuo negalima stebėtis. Bet ties meno veikalais mumyse vėl sukyla nusistebėjimas. Tik jis jau yra kitos rūšies.

Gamtos grožės akivaizdoje mūsų kūną ir nuotaiką užplūsta tikras gaivumas, bet ties meno veikalais mes jaučiame grožę kaip kokį vidaus nušvitimą ir palaiminimą. Meno veikalų grožė, spindėdama iš kito sąmoningumo laipsnio, mus ir tegali pataikyti tame pačiame laipsnyje, arba jos visai nenumanome.

Gamtoje grožė yra tarsi sapnas. Tiktai kartais ji sujunda, lyg norėtų pabusti. Todėl ji mus gamtoje visuomet apgobia didžiu ramumu ir raminimu. O meno veikalų grožė yra tikrai veikli, atitinkant žmogaus esmę, iš kurios ji kilo. Kai tik žiūrime meno veikalą, jau ir pradedame jame dalyvauti, patys visą ką vaizduodamiesi. Ieškome jo turinio ir jo tūrio, žengiame nuo prasmės iki jos apraiškos. Ties gamtos grože žmogus paprastai sustojęs tyli. Tiktai tie žmonės, kurie jos gyvai neatjaučia, visokiais šūkiais nori įrodyti esą jos paliesti.

Numanydami, kas mumyse atsitinka grožę patiriant, galime pasakyti, kad yra gražu, kas gražų padaro. Tik nereikėtų tai aiškintis paviršutiniškai. Grožėti tegali reikšti sąmoningumo tvinimą, jo šviesėjimą. Pomėgis, linksmumas tėra sąmoningumo gaisas. Kas tikrai yra gražu, leidžia žmogaus viduje neapsakomų spalvų šviesai užtekėti.

Stebėdamas gamtos grožę, asmens ir nuotaikos žmogus leidžia kuriančioms gamtos jėgoms tarsi patekti į jo sąmonę. Bet stebėdamas meno veikalo grožę, jis priima į savo sąmonę kuriančiosios žmoniškumo galios veikimą.

Gamtoje žmogus grožę patiria, stodamasis į didįjį pasaulinį apstabinimo skritulį, mene jis pakyla į vaizdavimą žmoniškumo lygyje. Ir vienaip ir antraip jo sąmoningumas lyg verčiamas į užninkantį gaivumą ir šviesumą.

Jeigu to nėra, tada ar patiriamame dalyke nėra grožės, ar žmogus jai nėra pribrendęs arba yra jau pasenęs ir sustingęs, kad nebegali grožėti. Paprastai toks tampa žmogus, kurs nuolatai santykiuoja su tuo, kas yra pikta, bjauru, ir todėl patsai bjaurėja ir piktėja.

Viskas, kas reiškia naikinimą, nykimą, mirimą ir puvimą, kas priešinasi augimui, vaizdavimui, gyvėjimui ir švie-sėjimui, yra negražu. Bet nereikėtų tuo laikyti tai, kad gyvybė apsikloja įmingant, vaisiui nokstant, augmenijai rudenyje su regimumu atsisveikinant. Bjauru, negražu yra tik tatai, kame prievarta menkinama kuriančioji sąmoningumo galia. Ir tikrai bjaurimėsi tuo, kas reiškia gyvybės pasibaigimą, sąmoningumo slinkimą į nesąmoningumą, jeigu mirtis nėra esybės grįžimas į patį pagrindinį sąmoningumą.

Yra viso ko, kas žmogui teikia pomėgį. Bet tasai yra nelygaus stiprumo ir pastovumo. Iš to ir galima spręsti, ar buvo kas nors iš tikrųjų arba tiktai apgauliai teikiama. Meno grožė taiko į visai aiškų dalyką, būtent į žmonišką vaizdavimo galėjimą. Ir žodis, kad grožė grožina žmogų, reiškia pagaliau, kad ji ugdo kūrybinę jo galią. Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas. Žemesniame laipsnyje tai matyti ir kūno jaunume. Tada kūrybinės kūno jėgos veikia ir grožina kūną.

Niekas iš to, ką žmogus patiria, neglūdi už sąmonės ribų. Todėl grožę, kurią pagauna juslės, ir suvokia sąmonė. Čia juslinė grožė susitinka su vidaus grože, kurioje gyvena save suradęs žmogus. Ji jame jaučiama kaip jo esmės plastėjimas. Paprastai vadiname tai džiaugsmu. Juo grožė pasidaro lyg esama. Grožės paliestas žmogus yra gražus. Vėl džiaugsmas žmogų visuomet ir grožina. Kartojasi tai visokiais laipsniais.

Pirma žmogaus gyvena bendrojo kūrimo galia, kuri veikia gamtoje, sąmoningumu šviesindama nesąmoningumą. Toliau ta galia iškyla iki ašainės jo sąmonės. Dieviškoji vaizdavimo galia veikia žmogumi. O ji pagaliau yra visos grožės versmė. Ir kur ta galia patiriamą dalyką aptvinsta, ten reiškiasi amžinoji grožė. Todėl ir tenka plačiausia prasme sakyti, kad grožė yra gyvybės, yra sąmoningumo sklidimas per lyties, per pavidalo kraštus. Kur vyrauja negyvas daiktingumas, nėra grožės. Ir tiktai kurdamas dieviška vaizdavimo galia, žmogus suteikia savo veikalams amžinosios grožės pažymius. Visa tada jo esybė kvėpuoja grože.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė