Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 26. ĮVAIRIOS MENO RŪŠYS

26. ĮVAIRIOS MENO RŪŠYS 

Išmanius meno esmę, lengviau yra suprasti įvairias jo rūšis. Kiekviena skelbia meniškumą savo būdu. Jų skirtumai pasidaro vienu atžvilgiu iš to, kuo šis meniškumas reiškiasi, iš kur jis ima medžiagą ir lytis kūrimui, kitu atžvilgiu iš to, kokią sąmoningumo spalvą meniškumui norima suteikti.

Akstinas meniškam darbui pareina dažnai ir iš aplinkos. Patekęs į juslių pasaulį, žmogus, neminint kito, vyriausiai stebisi erdve. Jos nesuprantamumas ir mokslintam manymui yra vos įveikiamas. Ašainė sąmonė turi būti įgijusi jau aiškią šviesą, kad jai galėtų tai pasisekti. Paprastai erdvę numanome iš ją pildančių daiktų. Ir menininkas stengiasi ją tikrinti savo menu.

Toks yra žmogaus ypatumas, kad jis visuomet nori menišku vaizdavimu prieiti, ko jis negali išmanyti ir pasidaryti mokslu. Ir tuo pasitvirtina filosofo Kanto pareiškimas, kad erdvė esanti žmogaus žiūros lytis.

Žmogui gimstant, jo esmė, taip sakant, daiktingėja ir tuo kartu tampa erdvės dalyku. Bet erdvės nuostabumas jam taip nedingsta. Ji nėra pagaunama kaip koks tikrovės dalykas, bet ir negali būt vadinama netikrove. Nėra įmanoma, kad erdvė būtų be krašto, ir vėl negalima jos apriboti. Todėl žmogus smelkiasi erdvėje susivokti, įsikurti, tvirtintis.

Ir taip jis užvaldo erdvę statybos menu, pasiremdamas mokslo daviniais. Lyčių jis tam ima iš to, kas yra erdvinga ir kas įrodo patvaraus buvimo santykius. Žemės paviršiaus išvaizda su tuo, kaip ji erdvę pildo ir skaido, suteikia jam pavyzdžius. Visa tai, kas čia pastebima, žmogus naudoja savo kuriamajai erdvei, kaip ji jo dvasioje plinta. Tokį erdvingumą jis tada suteikia savo kūriniams, tarsi pats tuo pasidarytų dar erdvingesnis.

Tam savo darbui jis naudojasi mastais ir skaičiais, kuriuos jam teikia daiktingumas aplink jį. Uolos yra sienos, o iškilę medžiai pastapai. Erdvei užvaldyti jis akylai atsižiūri į tai, kas erdvę pildo, būtent: į medžiagos sansają ir jos tamprumą. Ir tokiu būdu jis spraudžiasi į erdvę ir jai suteikia savo esmės pasižymėjimą.

Šiuo pasistengimu žmonės tarsi didėja. Pradėję pirma statytis landynes palei žemę, kaip tai daro ir šiandien dar tūlos žmonių tautelės, toliau, būdami kultūringais žmonėmis, jie kuriasi namus, tada rūmus ir šventnamius ir pagaliau net ir tokius pastatus, kaip laivus, traukinius, lėktuvus, kuriais įstengia nugalėti erdvę.

Visa tai atrodo, tarsi žmogus būtų atsižiūrėjęs pirma į grybą, tada į medį ir toliau į bėgančius ir sklandančius gyvius, į patį nenuvargstantį audros paukštį, kurs ne vien parodo, kokia plati erdvė yra, bet ir kaip jis ją nugali. Visu tokiu darbu iš žmogaus reiškiasi pradas, kurs neapsakomu gabumu vaizduojasi erdvę ir ją perveria nenuilstančia jėga savęs ieškančio sąmoningumo.

Mažiau į erdvę pačią, o daugiau į tai, kas ją pildo, atsižiūri lipdybos arba skaptybos mena Jam ypatingos reikšmės yra gyvosios, augančiosios, būtent erdvingumą įgyjančiosios lytys. Savo tikslams žmogus jas pasirenka. Jas jis suteikia negyvajai medžiagai ir tuo save įrodo kaip visa viršijančią galią, kuri vaizduoja kaip sau nori daug nei nemąstydama.

Šitoje meno rūšyje gyvosios gamtos lytys yra jau visai kitos prasmės negu gamtoje, čia tos lytys gyvumą reiškia. Kiekviena jųjų, bet dar geriau kiekvienas gyvas dalykas gimsta iš tam tikro prado. Augmenijoje pavidalas yra augimo, gyvijoje augimo  ir jausmingumo, judrumo apraiška. Viso to lipdyba iš ten imtomis lytimis nesiekia. Ir nenori vien įrodyti, kaip žmogus nujaučia ir supranta augimą ir jausmingąjį judrumą.

Lipdyboje visos lytys turi apreikšti, kad jos gyveno žmogaus viduje, jo esmėje ir sąmonėje. Todėl šios rūšies meno veikalas yra vienu atžvilgiu ryškiausias. Net iš akmens šaltumo ir negyvumo jis leidžia atspindėti visai aiškiai ašainę sąmonę.

Kita meno rūšis, būtent tapyba, eina kitais keliais. Ji stengiasi tarsi atsitraukti nuo to, kas erd-vingumui atstovauja, būtent nuo medžiagos. Tapyba naudojasi varsomis, linijomis ir pločiu, vadinas, beveik vien mastavimo, skaičiavimo dydžiais ir santykiais, jeib galėtų vaizduoti mažiausiu medžiagos kiekiu.

Ši meno rūšis stačiai neigia erdvės būtinumus. Ji kuria naują, savo erdvę, paprastąją menkindama iki dviejų plismų. Kartu šis menas ir laikingumą sukaupia tarsi viename akies mirksnyje.

Tapyba žmogus per erdvę ir laiką pakyla į vaizduojamą erdvę ir laiką. Ir tada jis juodu savo vaizdu, savo kūriniu vėl įneša į patiriamąją erdvę ir laiką kaip daiktą ir tuom jiem suteikia didesnį saiką savo esmės ypatumų.

Kas kūrinyje akims patiesiama, tėra, taip sakant, tiktai pažymys tos gyvatos, kuri laikosi kitos tikrovės. Aišku, kad tapyba nori parodyti medžiagą, varsas, lytis erdvės ir laiko srityje. Bet ji kviečia žiūrintįjį iš čia pakilti į nuotaikos, į minčių ir net į sąmonės šviesos būtį.

Todėl pats veikalo tūris yra tas žmogaus sąmoningumas, kurs iš jo šviečia, nors labai būtų ir įdomus veikalo turinys. Ir kuo aiškesnis yra šis sąmoningumas regimose lytyse, varsose ir žymintose medžiagose, tuo labiau turi būti vertinamas jo meniškumas. Tapyboje siekiama vaizduoti sąmoningumo nušviestą nuotaikos pasaulį.

Tokios tai yra regimojo meno vyriausios rūšys. Nuo jų labai skiriasi girdimasis menas. Jis reiškiasi tuo, ką vadiname graikų žodžiu muzika.

Ji beveik visai nebeturi santykio su erdvingumu. Vyliausia jos dirva yra laikas, o medžiaga — oro virpesiai ir eterio dvelkimai. Juos sukelti ir jiems suteikti savo nuotaikos plastėjimą, jos plasnojimą ir savo sąmoningumą – tai yra, ką žmogus nori pasiekti šia meno rūšimi savo dvasios galia. Ir klausytojo nuotaika tada patraukiama į panašų nuotaikos plaukimą ir sklandymą, jeib galėtų sušvisti čia ir ans laiminąs vidaus sąmoningumas, iš kurio muzikos veikalas yra kurtas.

Tatai neįvyksta dažnai. Paprastai žmonės nardo per giliai daiktinio pasaulio pomėgių sąmyšyje. Ir jų žmoniškumas neįstengia jų asmenybės vidaus prisunkti darningumo. Todėl tai turi padaryti darną kuriančioji muzika. Savo veikalu kitų nuotaikoje sužadindamas darningas būsenas, muzikas atstovauja jų žmoniškumo galiai. Ir taip, muzikai veikiant, nors akies mirksnį sušvinta klausytojų viduje skaistesnis sąmoningumas.

Todėl muzika dažnai ir vertinama kaip tauriausias menas. Jos veikimas yra labai greitai jaučiamas žmonių nuotaikoje. Įvairiausių būsenų žmonės susieina koncertuose, ir netrukus, turingos muzikos pagauta, visų žmonių nuotaika pasidaro maždaug lygiai darninga.

Muzika nieko bendro neturi su mintiškumu, vadinas, su protavimo lytimis, kurios atitinka regimo pasaulio daiktingumą ir vyksmus. Muzika veikia pirm viso tik nuotaiką. Tiktai čia ji gali sukelti sklandymą, suvirpinusį ausis ir visą kūną. O kad vokiečių muzikas Richardas Vagneris, kaip kartais ir kiti, ryžosi savo muzika sužadinti ir tikras neabejotinas mintis, tada tuo tik įrodė, kad jis buvo ir poetas. Muzika negali minčių kurti, gal dar mintingumą sukelti. Todėl Vagnerio muzika ir aiškinama įvairiomis mintimis.

Visos minėtosios meno rūšys vienu atžvilgiu yra giminingos, nors kiekviena jų turi skirtingą savo pobūdį. Todėl viena kartais ir veikia panašiai kaip kita. Iš švent-namių pastapų eilės lyg skamba muzika, iš statulų šviesos ir šešėlių darosi vaizdai, ir tūli tapybos kūriniai veikia, tarsi jie skambėtų. Gi vėl, pasiklausant muzikos, sušvinta viduje visokios spalvos bei pavidalai, ir pasidaro tarsi jaučiami visokie statybos skaidymai, tvarkymai, padalinimai. Bendra visoms šioms meno rūšims yra tai, kad jos savo veikslavimais siekia juslių, leidžiasi į daiktingumo pasaulį ir jo gyvenimą ir jį kaip noris turtina.

Visai kita meno rūšis yra, tariant graikų žodžiu, poezis [10], vaizdinių menas. Poezis tiki kurianti tikrus pasaulius, nieko menkesnio. Kiekvienas jos veikalas yra sau gyvata. Ir ji stengiasi visą regimą pasaulį traukti į save, įvesti į santykį su savimi. Kitų meno rūšių kūrėjai savo veikimu tarsi žengia į žinomąjį pasaulį. Net muzika kreipiasi į juslių sritį. Bet poetas lyg pakyla iš jo, kreipdamosi į žmogaus vaizduotę. Pasaulio turiniu jis naudojasi tiktai kaip medžiaga kitam, būtent savo pasauliui kurti. Net lyrikos kibirkštėlės yra žvaigždės, kurios nori šviesti kitoms padangėms.

Dėl viso to ir pasistengimai visų tų taip vadinamų „realistų“ (tikrovininkų) ir „natūralistų“ (prigimtininkų) šio vaizdinių meno reikšmei pakeisti neprieina savo tikslo. Tiesa, tokių poetų veiklai ir nereiškia linkimo šiuo atžvilgiu ką atsverti. Jų esmė turi būt matoma pritraukime ir atspyrime. O kadangi tai stipriau dilgina žmogaus jausmus nors kai kurį laiką, dargi kartais prieš stebinčiojo norą, todėl tame tūli mato poezies veikalo didingumą. Ir giria veikalą esant ištikimą tikrovei. O tatai kaip tik reiškia tikriausį nesupratimą to, kas toks veikalas iš tikrųjų yra. Gera, kad šis nesupratimas ir tėra tam tikrų laikų pažymys.

Visi tokie veikalai netenka savo masinimo galių su kiekviena prašokančia valanda. Juk poezies veikalai kuria naujus pasaulius. O kuo arčiau jie prisišlieja prie niūraus, paprasto, greit pakintančio gyvenimo vyksmo, kad ir geriausiai pritaikintai, tuo menkesnė yra jų gyvenimo ir patvarumo jėga.

Dar ir pats poezies dalykas yra visiškai ypatingas ir griežtai skiriasi nuo to, kas kitose meno rūšyse yra svarbu. Poezyje pagrindinis reikalas yra žmoniškumo klausimai. Todėl visi žmonės yra kaip menininkai poetai. Visų kitų meno rūšių atgarsius galime pastebėti ir pažmoniškoje gamtoje. Poezis yra gryniausias žmogaus menas. Todėl ir visų žmonių mėgiamas ir mėginamas. Žmonių meniškumas yra, žinoma, labai nelygus. Todėl jų tokie veikalai ir nėra tos pačios reikšmės.

Poezyje aiškinasi žmoniškumo galios santykiai su kitomis, dažniausiai su pažmoniškomis jėgomis, kurios gyvenime reiškiasi, kurios kad ir slėpiningai veikia visoje visatoje, visame, kas yra. Šie santykiai tuose veikaluose vaizduojami. Kuo giliau jie pagaunami, tuo galingiau sukeliamos mintys ir nuotaikos būsenos savo veiklai ir tuo gyvesnė yra kuriančioji svajonė, kuriantysis apstabinimas, veikslavimas.

Tai yra aiškiausiai matyti iš galingiausiojo žmogaus meno, būtent iš vaidinio, graikų žodžiu vadinamo drama. Cia pati veikalo prasmė yra žmoniškumo galios pasistengimas iškilti iš p a-žmoniškumų jėgų valdžios, apskritai imant, iš gyvenimo galių pančių ir pavergimo. Senieji graikai tai aiškiau numanė kaip mūsų laikų žmonės.

Anais laikais dramos dažniausiai buvo skirtos klausimams, kurie visai tautai ir visai žmonijai yra reikšmingi. Mūsų laikais atskiro žmogaus net visai niekingi reikalai padaromi viešo dėmesio dalyku. Ir didiejie žmonijos siekimai lieka pamiršti. Jie nebėra įdomūs. O tūli vadina net pažanga tai, kas yra tikriausias smukimas, net atkritys.

Tas apsirikimas tegali būt išvengiamas, žmonėms įgyjant daugiau sąmoningumo, pradedant aiškiau šviesti jų ašainei sąmonei. Tada aušta laikai didingiems poetų veikalams.

Pagaliau tenka minėti dar viena meno rūšis. Ji kartais vadinama lotynų žodžiu reproduktyviu (atgaminančiu) menu ir dažnai nelaikoma kūrybinės reikšmės, kadangi tos rūšies menininkas savo menui naudojasi kito menininko kūriniu. Vis dėlto ir jo darbas yra tikras menas. Jį darydamas, žmogus turi taipo jau savo uždaviniui pasišvęsti iš savo esmės gelmių. Juk tik tas žmogus yra menininkas, kurs reiškiasi iš savo esmės gyvumo nujautimo.

O tat yra kaip tik esmingasis visų rūšių menininkų veikimas, vis tiek, ar jie kurtų naują veikalą arba pasinaudotų jau kurtu savo meniškumui pareikšti. Bet tas kūrimas yra paprastai praeinamas veikimas, imkime kad ir dainos dainavimą. Iš to pasilieka tiktai gražus atminimas, kurs pranyksta neilgai trukus.

Toks kūrimas ir nesikartoja. Kitas tos pačios dainos dainavimas yra visai naujas dalykas. Todėl tokių kūrinių vertė sunkiai patikrinama. Mūsų laikais dainos dažnai įdainuojamos į plokšteles. Tik ne visuomet tai gerai pasiseka. O dainininkas nieko pataisyt negali, tiktai rasi dar kartą dainuoti, vadinas, naujai kurti. Vis dėlto tikrasis menas ir čia gali reikštis. Visi meno kūriniai turi gimti giliai iš pačios žmoniškumo esmės.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė