Šeštadienis, Gruo 07th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 2. SĄMONĖS REIKŠMĖ GYVENIMUI

2. SĄMONĖS REIKŠMĖ GYVENIMUI 

Dažnai pastebėt, kad žmonės į sąmoningumą žiūri kaip į kokį gyvenimo priedėlį. Tiesa, yra gana sunku susidaryti aiškią sąmonės sąvoką. Sąmonė mums lyg per arti. Mūsų minčių kūrimas ir mąstymas vyksta beveik vien tiktai joje, kokia ji paprastai yra. Todėl vos ne vos nujaučiame, kad sąmonė reiškia neišvengiamą sąlygą paprastam mūsų mąstymui, mūsų žinojimui, net mūsų gyvybei ir gyvenimui.

Bet tūliems atrodo beveik be prasmės apie tai dar ir kalbėti. Sąmonė jiems yra kaip kažkoks filosofų sugalvotas negyvenimiškas dalykas. Juk ir jie negali pasakyti, kas ji yra, nors ji mums artimiausia iš viso to, kas sudaro gyvenimą. Ir turėtų būti žinomiausia.

Vieną dalyką vis dėlto kiekvienas patiria. Ir sąmonės reikšmė taip aiškėja, kad negalima jos nepastebėti. Ji net vienu sakiniu pasakoma, būtent: ką žmogus ilgiau savo sąmonėje palaiko, tat įgyja nuolatai didėjančią reikšmę jam ir visam gyvenimui.

Žinomas yra dar ir kitas svarbus dalykas apie sąmonę. Ji gali būt skiriama vienam ir antram pagal žmogaus norą. Žmogus išmoksta valdyti savo dėmesį arba nors turėtų tai išmokti. O dėmesys yra ypatinga sąmonės laikysena. Bet ne tiek svarbu apie jį kalbėti, kiek apie sąmonę. Jau pats žodis verčia prie ypatingo mąstymo.

Ir lyg savaime aiškėja, kad viskas, kas ilgiau pabūva sąmonėje, čia kaip jos turinys tarpsta, auga, klesti, įgyja daugiau jėgos, tūrio ir turinio. Ir iškyla klausimas: iš kur taip?

Tik atsiminkime, kas įvyksta, kai žmonės į ką nors įsižiūri! Kuo nuodugniau jie tai daro, tuo daugiau tas dalykas jiems brangėja arba baisėja, daugiau vertės įgyja arba atrodo žalingas. O pagaliau žmogaus sąmonė taip su juo susisieja aha, geriau sakant, taip jį šviesina, perskverbia, kad žmogus net mano, pats daiktas jo sąmonei teikiąs šviesos, sąmonė esanti iš jo atsiradusi, arba kartais, kad jis esąs josios pražūtis.

Gana plačiai yra pasklidusi nuomonė, kad, žmogui ką nors stebint, daiktas jam pasidaląs ne tiktai žinomas, bet kartu ir kuriąs, sužiebinąs jo sąmonę, iš ko tada randantisi patirtis, kuri virsta sąmonės turiniu.

Sakoma dažnai, žmogaus linkimas arba geidimas krypo į tam tikrą dalyką. Bet reikėtų gerai pamąstyti, ką tai reiškia. Kas tokie yra linkimas arba geidimas? Koks yra jų santykis su geidžiančiuoju žmogumi ir koks su geidžiamuoju dalyku?

Imkime taip dažnai patiriamą įvykį: jaunuolis pamilsta mergaitę! Aišku, kad jis ja dėmėjosi, jai skyrė savo sąmonę, ją nukreipė į ją, ją, taip sakant, jai atvėrė. Jis toliau visą jos apstabą suvo sąmonėje palaiko, arba – kaip ir sakome – savo atmintyje, nuolatai jis ją mini. Visa savo sąmonės šviesa ir galia jis ją savo sąmonėje apgobia. Jam norisi, kad ji visiškai jo sąmonėje gyventų, arba kad jis pats su visu nusimanymu mylimosios asmenybėje nuskęstų.

Tai gerai pastebėtina. Jaunuolis nori, kad mergaitė būtų. Save nori visai pamiršti. O ji, jeigu ji jaunuolį myli lygiu būdu, jaučia ir mąsto panašiai arba, geriau sakant, atitinkamai savo ypatumui.

Toliau žinotina, kad dalykai, kuriems žmogus skiria savo sąmonę, gali būti visai nepalyginami vieni su kitais. Yra tokių, kurie veikia žmogaus akis, ausis ir t. t. Iš to žmogus pasidaro patirtį, sąmonei tenka šioks toks turinys. Bet yra ir patirčių, kurios žmogui visai kitokiu būdu tenka. Jos randasi, kaip sakoma, žmogaus viduje, nieko nepamačius ir neišgirdus.

Žmogus numano savo viduje ypatingas būsenas. Kyla jam visokie geiduliai, visokios aistros. Toliau sąmonėje randasi ir visokios mintys, visokie vaizdai. Iš kur visa tai atvyksta, žmogus paprastai negali pasiaiškinti. Jis vien žino, kad jis tai patiria. Sakoma kartais, jis atsimenąs viso ko. Bet ką tai reiškia, retai kas pabando suprasti. Ir patys mūsų laikų mokslininkai neįstengia to tikrai padaryti. Minimos patirtys lyg iš kokio nežinomumo atplaukia ir tada vėl jame nuskęsta.

O su tokiomis būsenomis ir dalykais žmonių sąmonė susituokia. Ir tada žmonės jaučiasi verčiami kaip nors veikti, ką nors daryti. Ir taip gimsta iš tų vidaus būsenų, iš tų minčių visokie regimi veiksmai ir daiktai. Visas žmonių gyvenimas yra tų veiksmų ir daiktų darymas. O su laikais nuolatai atsiranda vis kitokie.

Todėl žmonių žinojimas ir išmanymas šimtmečiais ir tūkstantmečiais kinta kaip srovės bangos. O laikais tai pastebime tiktai kaip kokią atmainą. Minimas žmonių išmanymas lyg supasi tarp dviejų priešingumų. Kartais rodosi, kad kas nors yra galutinai ištirta ir nustatyta, apie ką žmonės seniau nė sapnuote nesapnavo, o toliau tas naujas išmanymas yra mažiau vertinamas, net paniekinamas, ir pagaliau pamirštamas. O po kiek laiko žmonės pradeda jį vėl atminti arba jį naujai įsigyja, ir vėl jam leidžia reikštis gyvenime.

Tokiu būdu žmonių sąmonė tai tam, tai vėl kitam kam skiriasi ir atsiveria. Yra laikų, kada vienam manyto-jui tiesos mėgėjai teikia aukščiausią vietą. O po kiek laiko jis vėl stumiamas į negerbimo ir toliau į pamiršimo tamsą. Kitais laikais vieni kiti tyrinėtojai kaip audra lekia priekin, pašiepdami visus, kurie jų neseka. Bet dėl savo aistringumo jie nepastebi dalykų, kurių jie ieško. Ir kiti, eidami jų takais, juos čia suranda ir rankioja. Iš minčių ir nuomonių, kurias anie nesidairydami išbėrė, kiti pasidaro labai reikšmingus daiktus ir veiksmus.

Amžiūvidžio gamtos tyrinėtojai savo mąstymais buvo pradininkai mūsų laikų kultūros. Viso ko jie siekė. Ir išradimai augo iki mūsų laikų. Vėl paimti seniau atmestieji mąstymai atveria žmonėms žvilgį į visokius santykius gamtoje, į priežastis ir padarinius ir į tarp vyksmų esančią sanklausą.

Tada visai aiškėja, kad visi žmonių mąstymai nepasilieka tiktai vidaus dalykas. Visuomet buvo ir yra galima pastebėt, kad tat, prie ko žmogaus sąmonė parimsta, ką ji savyje palaiko, įauga pagaliau į kūno gyvenimo sritį, į daiktingąjį pasaulį, kaip ir kiti augą pavidalai. Žmogaus mąstytos mintys virsta daiktais. O vėl daiktai, kurie tokiu būdu pasidaro pasaulyje, arba gamtos yra kurti, įgyja jėgos ir reikšmės, kada žmogus juos traukia atgal į savo sąmonę.

Tokie tvirtinimai tūliems atrodys gal gana keisti. Bet jie išeina iš tikrų įvykių pastebėjimo. Juos rimtai tirdamas, kiekvienas žmogus įsitikins, kad jie sako tiesą.

Daiktinė kultūra tik tokiu būdu kuriama, kaip šičia minėta. Ir vėl, kada kokia nors kultūra nyksta ir žūva, to priežastis glūdi žmogaus sąmonės nusikreipime nuo jos. Mūsų laikų kultūra išaugo, žmonėms skiriant savo sąmonę visų pirma daiktams. Todėl ta kultūra tikriausiai yra būdinga savo daiktingumu. O atitinkamai ji ir veikia žmones. Taip labai ji mūsų laikų žmonių sąmonę užniko, kad susiurbė beveik ir visą žmoniškumą. Bet materiniai tos kultūros daiktai vis auga ir dar nuolatai medžiagiškai sunkėja. Ir dabar žmonės beveik nebėra jų valdytojai, bet daiktai, griūdami ant žmonių, visą žmoniją beveik sutreškia.

Galbūt, kad kartos, kurios išliks, susipras ir savo sąmonę skirs kitiems dalykams. Tada tie augs ir įgys gyvenimui reikšmės. Rasi tada jis bus šviesesnis, ir žmonės iškils iš apkalimo, iš nevalios į savo esmės dykybę. Ir atsimins savo žmoniškumo. O tada tasai augdamas įgys savo būdu naują kūrybinę reikšmę daiktų pasaulyje, bet jau gyvumo lygiu.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė