Trečiadienis, Spa 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 29. ŽMONIŲ SANTYKIAI

29. ŽMONIŲ SANTYKIAI 

Rimtai pamąstant, kokie yra žmonių santykiai, tenka labai nustebti. Panašumo yra ir menkesniuose gyvūnuose. Bet čia tų santykių prasmė lyg seklioj srovelėje dugnas pirštu pasiekiama. O žmonių santykiai atrodo lyg kokiu nenuvokiamu slėpiningumu pagrįsti.

Dėkime, du jaunu žmogų, jaunuolis ir jaunuolė, susieina, vienas antram patinka, juodu mylisi ir susituokia. Gyvena tada tarsi vienu gyvumu. Ir jiem dviem gimsta vienas vaikas po kito. Auga sūnūs. Ir vėl jaučiama, lyg jie visi būtų vieno gyvumo atskiri reiškėjai. Praeina laikai. Sūnums tenka traukti į karą. Ir jie nebegrįžta namon. Žuvę kare. Negalima pasakyti, kas tėvams tuo suduota. Skausmo kalnai užgriūva juodu. Bet kodėl? Ir štai slėpinys!

Kad kritę sūnūs buvo tėvų kūno ir kraujo, tuo nedaug tepasakyta. Tuodu žodžiu atrodo per menku klausiamam dalykui apreikšti. Galima netekti kūno dalies, o tikrai tiek nereikės pakęsti. Kas kūną tokiu būdu ištinka, tėra maža, žiūrint į skausmą, kurį minimas nuostolis sukelia. Vidujinės kančios ir kūno skaudėjimai yra visai skirtingu dalyku.

Dargi reikėtų prisiminti, kad kiekvienas tų sūnų turėjo savo kūną ir kraują. Jis jiems teko vyriausiai iš motinos. Tėvo dalis vos pastebimai maža. Vis dėlto susidaro santykiai, kurie lyg visai nieko bendro neturi su kūnais.

Ir gal pamanome, kokie laimingi tėvai buvo vaikams gimstant ir augant, kaip visi gyveno tais pačiais džiaugsmais ir viltimis, tais pačiais rūpesniais ir protavimais. Bet ir tuo nedaug tepaaiškinama. Atrodo, lyg ir būtų suprantama, bet, kiek pamąsčius, viskas pasklysta kaip rūkai. Nenumanyt, iš kur tiek skausmų, sūnums žuvus.

Tiesa, ir gyvuliai jaučia skausmą. Yra žinoma, kaip jį reiškia kumelė, kada jai paimamas kumeliukas. Bet ir čia pasireiškia santykiavimo jausmai nėra suprantami vien iš kūno. Juk jau gimdamas vaikas atsiskiria nuo motinos kūno. Matyt, ir gyvuliai ko nors netenka, kai jiems nebėra galima regimai santykiuoti su viens kitu. Visai aiškiai parodo, kad, atsiskiriant jau kiek paaugusiam vaikui, jiems lyg gyvybė dalinama.

Ir tenka manyti, kad minimas skausmas nėra kūno dalykas. Gyvių kūnai, kaip visų kitų gyvūnų, gyvena, taip sakant, tam tikrame gyvybės ore, kurs apima jų kelis. Sužeidus, skaldžius tą orą, jaučiamas skausmas, užeina kančios.

Žmonių santykiuose visos tos patirtys yra dar daug gyvesnės. Žmonių nuovoka jas priima daug budriau negu menkesni gyvūnai. Gyviai greitai pamiršta savo skausmus, bet žmogaus skausmas jj žudo ilgus metus, kartais net visą amžių. Nelaimė jį ištinka kaip esybę su ašaine sąmone. Kaip toji žino esanti visą amžių ta pati, taip ji ir atmintyje palaiko savo skausmą. Ir atmintis tuo aiškiau pamena, kuo šviesesnė yra ašainė sąmonė. Ji stačiai rodosi esanti atminties dalykams kuriančioji jėga, o ne, kaip tūli tiki, jiems supilti aruodas.

Kęsdamas skausmą, liūdėdamas, žmogaus vienetiškumas, jo aš, yra visai kitaip negu daiktingojo pasaulio sunkumų slegiamas. Daug jau tai pasako, kad skausmas dėl saviškių atsiskyrimo ten gana greitai nublunka, kur žmonės yra menko žmoniškumo. Vėlgi labai tauraus žmoniškumo žmonės kenčia savo skausmą, lyg jis jų visai nežeistų. O jis jiems yra nepalyginamai gyvesnis.

Sunku visa tai pasiaiškinti. Ir mąstymas stebisi susidraugavimo keistumu. Susieina kartais žmonės, kurie lig tol nepasižino. Vieni kitiems ir būte nebuvo. O nuo to laiko jie jau draugai. Ir kiti kalba apie tai, kaip du bičiuliu sutinką, kaip pasidaliną rūpesniais ir malonumais. Ir lyg savaime pasidaro suprantamas jų skausmas, kada juodu turi skirtis. Vis dėlto visa tai yra labai slėpininga.

Ypačiai tada tas slėpiningumas žymiai pasireiškia, kada du skirtingų lyčių žmogų susieina ir toliau jiemdviem tenka visam amžiui atsisveikinti. Gana dažnai tada abu jaučia, lyg būtų sunaikinamas visas jų asmenybės gyvumas. Jau tai sukelia skausmų, kad vienas jaunų dviejų linksta kitam, trečiam. Tuo žeidžiama slėpininga jų gyvumo vienybė. Tai ir gali būt suprantamas pavyduliavimas, šnairėjimas. Daug apie tai reikėtų mąstyti ir pasisakyti.

Bet dažnai tat yra apsirikimas, kad kas nors tvirtina be mylėtos mergelės, o jinai be mylimo bernelio gyvent negalėsianti. Bandymas turbūt be išimties įrodytų, kad tai visai gerai yra galima. Ypačiai tada, kai santykiai pasidarė iš įsigeidimo, vadinas, iš lūkesties smagumo turėti, smaginties antrosios lyties kūniškumu. Tada persiskyrimas įvyksta dėl visai menkų dalykų. Ir skausmas tėra didis kartais dar pradžioje, o ir beveik vien kūne, tarsi jis būtų kažko netekęs. Bet kaip tik ir čia tūno slėpinys.

Gi vėl yra tokių atsitikimų, kad susidraugavę žmonės toliau neapsikęsdami labai norėtų atsiskirti, bet gyvenimo aplinkybės ir sąlygos tai neleidžia. Vis iš naujo jos suveda juos ir laiko bendrame gyvenime, nors tie žmonės viduje nieko bendro su viens kitu nebeturi. Jie galėtų sau atskirai gyventi viens kito nepasigesdami. Vis dėlto jiems tenka bendrai gyventi.

Iš viso to matyti, kad čia veikia slėpiningi gyvenimo dėsniai, kurie laiko savo tinkluose pat žmonių esmes, kad net paviršutiniškas žmonių gyvenimas pagal tai tvarkosi. Dar pastebima, kad kalbami žmonių santykiai yra labai menko tūrio. O kad tie žmonės tačiau verčiami bendrai gyventi, reikėtų manyti, jie veikiami galių iš kaži kokių amžių ir kaži kokiems amžiams.

Ši mintis ypačiai gyvėja, atsimenant santykių vieno antro atskiro žmogaus su liaudimi, su visa tauta. Jis vienas jai kartais yra labai reikalingas, ir todėl jis joje veikia kaip jos gyvenimo branduolys. Jeigu tai pasidaro iš paviršutiniškų gyvenimo dalykų, tie santykiai po trumpo laiko irsta, tam branduolio žmogui dar nei nemirus. Ir žmonės paprastai sako: ,,Nedėka yra svieto alga!“

Daug ilgiau laikosi vieno žmogaus santykiai su tauta, jeigu jis gaivina jos nuotaikos ir protavimo gyvenimą. Bet jeigu tie santykiai gimsta ir auga iš aukščiausio vieno žmogaus žmoniškumo apraiškų, tai jie yra labai pastovūs ir nuolatai tvirtėja atitinkamai taurumui ir galingumui to žmoniškumo, Kurs iš minimo vieno žmogaus tautai teko.

Todėl matome, kaip kartais prie vieno manytojo, mokslininko arba ir menininko žmonės rišasi šimtmečiais. Valdžios žmonės ir karvedžiai turi pagarbos ligi tol, kol veikia jų įnašą į žmones. Visų ilgiausiai išlieka santykiai plačiosios minios su išminčiais, ypačiai su vadinamaisiais tikybų steigėjais. Kūniškas jųjų gyvenimas dažnai lyg nieko nereiškia kartą sukurtiems žmonių santykiams su juo, tarsi kitos rūšies gyvybė būtų aiškiai patiriama.

Gerai pažvelgus į kylančius klausimus, aiškėja, kad vieno žmogaus santykiai su didžiu žmonių skaičiumi yra tuo patvaresni, kuo daugiau jie reiškia jų žmoniškumo gyvėjimui ir brendimui, žmoniško sąmoningumo šviesėjimui. Bet kada koks žmogus yra į žmonių gyvenimą daugiau už kitus įnešęs, kas tam tikslui dera, jų santykiai su juo lyg nebėra išdildomi. Jo esmės galia gludo žmonių gyvenime kaip augimo gyvumas medyje. Ji negali būt iš jų pašalinama dėl gyvybinio jų reikšmingumo žmonėms.

Žmonių santykiai yra tuo ilgesni ir tvirtesni, kuo mažiau čia reiškia kūno ir nuotaikos reikmenės, o kuo daugiau dvasios-sielos, vadinas, žmoniškumo gyvumas. Iš to aiškėja ir santykiavimo nuoširdumas ir didysis skausmas, jeigu jis kliudomas arba visai nutraukiamas. Visa žmoniška gyvybė gimsta iš gyvenimo tikrovės, būtent iš aukščiausiojo sąmoningumo. Kaip iš jo atšvinta ašainės sąmonės, taip ir bendrumo nusimanymas ir gyvybės vieningumas.

Ypačiai aiškėja tai iš abiejų lyčių santykiavimo. Jam prasidėjus dvasios-sielos gyvenime, jų meilė yra tauri ir todėl patvari. Ir negali būti kitaip. Sako išminčiai meilę esant vieningumo žinojimą. Todėl tokiu du žmogų, kuriuodu myli vienas antrą, ir nėra perskiriamu. Juodu vienas antrą jaučia savo esmėje. To dar jiems nenumanant, o turint skirtis, regimai nebesantykiuoti, skausmas labai didis. Ką vienas žmogus kitam reiškia, svarbėja visados tuo, kiek tyresnis žmoniškumas iš vieno teikiasi antram.

Žiūrint į žmonių santykiavimo esmę, pasirodo, kad visi žmonės stengiasi vieni kitiems būti kuo tikriau žmonės. O ten, kur žmoniškumo esmė numanyta, žmonės nebenori tiktai vienas kitą gerbti, bet vertinti kaip tikrai garbingus, malonius, didingus, taurius, teisingus, tiesą mylinčius, darningus žmones. Gi vėl niekas negali savo viduje gesinti pagarbos jausmą tam, kurs žinomai yra minimų vertybių žmogus. Šita pagarba vis bus širdyje ir kartais net nenoroms pasireikš, nors tam ir būtų pasipriešinama.

Tikros garbės vertam žmogui nėra reikalinga pasistengti garbės įsigyti. Tiesa, garbė tenka žmogui iš kitų žmonių. Todėl ir garbingiausiajam pagarba gali būt slopinama jų širdyse. Kartais tai ir daroma. Ir tikrai garbingas žmogus gyvena be pagarbos. Bet yra tai tik laikinas būvis. Tikrai garbingam žmogui tenka garbė kad ir po ilgesnio laiko be jokių jo pastangų. Jo aplinkos žmonės, su kuriais jis santykiuoja, pagaliau jam visai savaime pareiškia pagarbą. Išeina tai iš bendro jų žmoniškumo šviesėjimo.

Visa tai išmanyti bus tiems žmonėms sunku, kurie tiki, kad yra ir veikia gyvenime tiktai tos galios, kurių judesius pastebime akimis ir girdime ausimis. Jų sąmonės dar yra niūkios, ir todėl jų protavimas vos kiek toliau kaip žingsnį nukyla. Tokie ir vadinami svetimu žodžiu naiviais žmonėmis.

Kaip kiekvieno žmogaus tikroji giminė yra sąmoningumas, kurs reiškiasi žmoniškumu, taip jis yra ir pagrindas bei sąlyga žmonių santykių. Tas pagrindas veikia nuolatai, bet pasidaro žmonėms numanomas tik tuo, kaip viena asmenybė veikia kitąją. Tokiu veikimu vienas kitam yra ir geriausias draugas, ypačiai tada, kai jie jau sąmoningai brandina kiekvieną žmonišką vertybę.

Tokie žmonės tada ir giliai jaučia būtinumą gyveni-man eiti kuo vertingesniais žygiais, su geriausiais dvasiniais lobiais. Jie auga iš jų esmės, jai šviesėjant ir stiprėjant. Ir todėl, jiems patekus į gyvenimą, kartu ir užduota tuo rūpinties.

Plačiausias žmonių santykiavimas įvyksta mokslo, meno ir doros apsireiškimais, kadangi mokslu, menu ir dora skelbiasi  pats  žmoniškumas.  Jų  galiomis  žmonėse  žadi-

narni visokie gabumai, brandinamos visokios dorybės. Bet pačią žmogaus esmę ugdyti tegali tik tat, ką vadiname tikyba. O ir tam ugdymui labai yra reikšmingi žmonių santykiai.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė