Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 31. ĮVAIRIOS TIKYBOS

31. ĮVAIRIOS TIKYBOS 

Yra visai įprasta tikyba vadinti mintis apie žmogaus santykį su visatos pradžia ir pagrindu. Bet tuo pakrypta į paviršutiniškumą. Tikyba yra paties taip minimo santykio patyrimas. Šiaip ir šičia paduodami aiškinimai būtų tikyba. O jie turėtų veikiau būti priskaitomi mokslui.

Senovėje panašios ir dar ta linkme toliau siekiančios mintys buvo pats vyriausias mokslas. Tais laikais žmonės kitaip ir daug nuoširdžiau negu šiandien pasistengė tapti valdančia galia gyvenimo jėgų gausoje. Tik nereikėtų manyti, kad jie tai norėjo pasiekti, pasidirbdami ir vartodami visokius įrankius, kaip tai nūdien daroma.

Tų laikų žmonėms nerūpėjo tiek daiktus kiek dievaičius, būtent gyvenime veikiančias pažmoniškas jėgas, padaryti savo tarnais. O jeib jiems tai pasisektų ir jie patys nepakliūtų po tų dievaičių valia, kaip šių dienų žmonės, visi, kurie suprato dalyką, smelkėsi, kiek tiktai galėdami, įgyti daugiau esmingos stiprybės ir tvirtumo. Tam buvo steigiamos mokyklos, į kurias galėjo patekti tiktai aukšto doros laipsnio, giedro sąmoningumo šviesos mokiniai.

Mūsų laikų kultūros žmonės vos ne vos atsižiūri į dvasines savo galias. Daugiau jiems jau reiškia protavimo ugdymas. O šiaip jiems pirm viso svarbu įsigyti materinių lobių ir tam pasidaryti visokių priemonių. Jų pagalba jie ir vyrauja gyvenime. Taip juos moko šių dienų mokslas. Bet daug to, kuo norima žmogų padaryti viešpačiu gyvenime, primena mums vis dėlto ir iš senovės paliktus mokslus, kurie vadinami tikyba.

Nesą visi tie tikybiniai mokslai yra protavimai apie tikėjimo stiprinimą, patarimai, kaip galėtų augti dvasinės, žmoniškosios žmogaus jėgos. Beveik galėtume sakyti, tais mokslais norėta sugundyti žmogaus dalyvavimą pasaulio kūrybos vyksme. O tai yra esminis mokslo dalykas.

Tikyba tegali būt suprantama iš santykio ašainės sąmonės su jos kilme, kaip tai šičia bandyta aiškinti. Tik tenka dar prisiminti, kad visados tikyba bus tokia, kokia yra ašainė sąmonė. Kur toji yra kitų savumų, ir tikyba bus kitokia. Kiekviena žmogaus sąmonė skiriasi iš kitų labiausiai savo šviesos laipsniu, vadinas, kaip aiškiai ja reiškiasi žmoniškasis sąmoningumas.

O kadangi tuo atžvilgiu žmonės labai nelygūs, tegalime tiktai apytikriai sakyti, kad didė bendruomenė, net visa tauta, esanti tos pačios tikybos. Lygios tikybos tegali būti tiktai žmonės to paties sąmoningumo laipsnio.

Tų laipsnių yra labai daug. Bet trys pasižymi kaip vyriausi iš visų. Žemiausiojo laipsnio yra tie žmonės, kurie tiki esą vien gyvasis kūnas ir susivokia tiktai kūno gyvenime. Iš jo jie išveda tai, ką vadina žodžiu aš. Viso gyvenimo prasmė jiems tėra kūno smagumas, visos jojo reikmenės – gyvenimo turinys. Todėl ir rūpinasi vien patenkinti jo aikštis. Visai sutapę su kūno gyvumu, žmonės turi ir visokių nuotaikos būsenų, bet nedaug protavimo galių.

Jų ypatumą atitinka ir jų tikyba. Stovėdami visiškai gamtos jėgų bangavime, tokie žmonės jas laiko sau giminingomis, tarsi jie būtų iš jų pasidarę. Ir visus gamtos reiškinius jie vertina savo ypatumais. Vis dėlto jie numano, kad su ašainė savo sąmone jie labai toli pralenkia visą gyvūniją. Ir tada jie ieško sau atitinkamo gyvumo nesuprantamuose gamtos vyksmuose.

Jų tikyba todėl labai nerimta. Kartais ji siejasi prie daikto, kartais prie gamtos jėgų, kurias labai garbinę greit vėl stengiasi pavergti, padaryt savo tarnautojomis. Ašainės savo sąmonės reikšmės aiškiai nenumanydami, jie susikelia daug nuotaikos būsenų, bet nedaug sukuria minčių. Ir todėl daug gyvesnis yra jų dygių ir omės gyvenimas negu kito sąmoningumo žmonių.

Tą laipsnį atitinkanti „tikyba“ yra pasklidusi po visą pasaulį. Jos laikosi didis žmonių skaičius. Mokslais ir apeigomis žadinamos mintys juos vos paliečia. Juk kiekviena apreiškiama mintis tik taip toli patenka į kitojo sąmonę, kiek tosios šviesa prilygsta minties šviesai. Kita kas visai nėra galima. Iš to ir aiškėja, kodėl kartais krikščioniški mokslai visai kreivai yra suprantami tam tikrų tariamai kultūringų žmonių. Visą gyvenimą jiems sudaro vieni jų dygiai, jų omė ir šių reikmenės.

Visai kitos tikybos yra žmonės, kurių ašainė sąmonė yra mirginama gausių vidaus būsenų ir vaizdinių bei minčių. Tokie žmonės gyvena įvairiuose palinkimuose, jausmuose, geiduliuose, lūkesčiuose, aistrose, mintyse, visokiame galvojime ir protavime ir t. t. Ir tiki visa tai esą jų esmė. Dygių ir omės gyvumas jiems tiek mažiau reiškia, kiek visokios vidujinės būsenos juos yra pavergusios, kurioms patenkinti jie dygių reikalais vis dėlto dar naudojasi.

Iš tokio būvio šiems žmonėms susidaro nuomonė, kad jie priklausą visai nuo tokių būsenų, kurias jie savo viduje patiria. Jie tiki, kad jų esmė kilusi iš tokių būsenų. Sąmoningumo skirtumas tarp ašainės sąmonės ir anų sąmonės turinių nedidelis. Jie patys jį vos tepastebi. Todėl jiems jausmai, geismai, protavimai ir yra aukščiausių pasaulio galių reiškiniai.

Tokios tikybos žmonės tegali santykiuoti su tomis galiomis, kurias jie savo vidujiniame gyvume pažįsta. Tada tūli jų ir kalba apie vieną dievą ir jo tarnus, būtent angelus, bet ir apie vyriausiąjį dievo priešą – velnių velnią ir visą velnių gaują ir velniukus. Jų dievas visai aiškiai jų įsivaizduojamas kaip labai užgaulus senukas, kurs savo darbais ir kūrimais nuolatai apsirinkąs, nuolatai esąs apgaunamas ir skriaudžiamas velnių velnio. Vis dėlto esąs visa žinąs ir visa galįs.

Bet kartais ir taip apie savo dievą mąstantiems žmonėms sušvinta, kad jie iš tikrųjų jį yra patys sukūrę savo mintimis, kad tikrasis Dievas yra kita kas. Tada jie ir kalba apie jį, kaip apie visa žinantį ir galintį, sako, jis esąs meilė, ir jį vadina visos išminties versme. O apsisukę vėl visaip stengiasi jį paveikti savo naudai.

Vis dėlto ir tokių žmonių elgesys turi savo reikšmę. Vis jis yra bandymas sueiti į santykį su tuo didžiuoju slėpiniu, iš kurio viskas yra, kas yra, su nesugalvotu, su esamu gyvuoju Dievu.

Ypatingą šių žmonių skyrių sudaro tieji, kurie daugiau negu kiti protauja ir mąsto. Jie visokius mokslus susigalvoja apie Dievą ir Jo santykius su pasauliu ir su žmonėmis ir tiki tokiu būdu pareiškia tikrąją tikybą. Nemato, kad su savo mintimis apie Dievą jie stengiasi jį pasidaryti menkos savo sąmonės turiniu. O jeigu jiems viso jų mąstymo prasmė aiškėja, jie sako, jų mintys esančios tiktai šešėlis tikrojo Dievo esimo.

Bet juk tie šešėliai įrodo, koks jų yra kūrėjas. Jų menkumas ir palšumas gana daug reiškia. Tokie žmonės turėtų žinoti, kad, norint santykiuoti su Dievu, visos mintys turi būt šalinamos ir visai tuščia gryna sąmonė Jam būt pašvęsta, jeib Jis būtų numanytas ne sąmonės turiniu, bet paties sąmoningumo kūrėju ir tūriu.

Yra žmonių, kurie taip elgiasi. Jie stengiasi iškilti iš visokių gyvenimo ūkanų, iš niūkių nuotaikos būsenų ir iš visokių painiavų, kurios traukia žmogų į pažmoniškumą. Jie atveria savo sąmonę amžinojo sąmoningumo šviesai, kuri juos iškelia aukšt viso, kas prasideda ir baigiasi, į patį amžinumą. Ašainėje jų sąmonėje užteka amžinatvės sąmoningumas, ir, jame panerdama, sąmonė netenka savo siaurumo ir tamsumo.

Aišku, kad tokių žmonių tikyba yra visai kita negu visų aukščiau minėtųjų. Jai nieko nebereiškia dygių ir omės, nieko ir nuotaikos bei protavimo gyvenimas. Tokie žmonės žino, kad didžiame pasaulio kūrimo vyksme tikyba sudaro sąlygą ašainės sąmonės iškilimui aukšt savęs. Čia ašainė sąmonė susitinka su neišmąstojamu ir neapribojamu sąmoningumu. Ir tokios sąmonės

žmonėmis tada tikriausias žmoniškumas pradeda užtekėti pasaulio gyvenimui.

Ne dažnai sutinkami tokie žmonės. Todėl apie juos ir beveik nekalbama. Menami yra tiktai vieni kiti, kurie pasistengė kitus žmones iš visokių prietarų ir klaidžiojimų išvesti į šviesesnį santykiavimą su tuo, kas yra aukšt viso protavimo ir numanymo. Jie savo žygiais sukelia žmonių prilinkimą ir pasišventimą šviesai ir kartais todėl vadinami naujos tikybos steigėjais.

Vis dėlto ir tiejie, kurie save laiko jų pasekėjais, retai tėra jų tikybos žmonės. Prisiminkime, kad tiktai lygios šviesos sąmonių žmonės tegali būti tos pačios tikybos. Kaip kiekvienas žmogus pasaulį ir visą gyvenimą gali sutikti tik savo supratimu, taip jis ir dar taip, koks jis, kokia ašainė jo sąmonė yra, tegali įeiti į gyvą santykį su Dievu, kuriame viskas yra, kas yra, o kurs visame yra. Kitokio tam galimumo nėra. Kiekvienas tegali susieiti su ta dvasia, kuriai jis prilygsta, į kurią jis yra panašus. Norint santykiuoti su Dievu, reikia būti dieviškam.

Toks joks žmogus, tiesa, negali pasidaryti. Bet pasišvenčiant Amžinajai Išminčiai – Meilei – Galiai, žmogus liaujasi būt kokios nors būsenos arba minties įrankiu ir tampa Jos indu, Jos priemone, Jos nariu. Ji pati padaro žmogų tinkamą gyvajai tikybai, amžinajam buvimui Dievuje.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė