Trečiadienis, Spa 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 32. KELI KULTŪRINIŲ TAUTŲ...

32. KELI KULTŪRINIŲ TAUTŲ TIKYBOS MOKSLAI 

Kaip jau aiškinta, tūlų žmonių tam tikri, mokslai laikomi tikyba, religija. Dargi reikalauta jais tikėti. Ir pasiremiant tuo, kad tikyba esanti mokslas, kalbama apie įvairias tikybas. O jų tarpe tikrai vertingi esą tiktai krikščionių mokslai. Į kitų tikybų mokslus žiūrėta mažiau ar daugiau paniekinančiai.

Tiktai paskutiniais dešimtmečiais šitame protavime įvyko perversmas. Kai kurie mokslininkai jau rašo apie įvairias kultūrines religijas, kurių viena esanti krikščioniškoji tikyba. O išmintingiesiems ir daugiau žinių turintiems žmonėms net atrodo, kad su panieka žiūrėti į nekrikščionių tikybas tiesiog esąs žemumas. Dar ir plačiau sužinota, kad tūlų kitų tikybų raštai yra daug senesni negu žydų ir krikščionių, kad jie daug seniau jau vadinti šventais raštais ir paties Dievo apreiškimu ir kad jų turinys yra ne menkesnis už Biblijos žodžius.

Pradėjo kai kurie mokslininkai tikrai tirti įvairių „tikybų“ raštus. Tūluose universituose jau dėstomi „lyginamiejie tikybų mokslai“. Ir kartais prieita nuomonė, kad pagrindinės žymesniųjų „tikybų“ mintys yra visai tos pačios. Tik vienur jos aiškesnės, kitur drumstesnės.

Toliau buvo išmanyta, kad tikybos mokslu dažnai įvardinami ir pasaulio supratimo, gyvenimo žiūros ir pagaliau doros mokslai. Nuo visų jų liko griežtai atskirti tie, kurie pašvęsti vien tikybiniam žmogaus gyvenimui. Susidomėta ypačiai indų ir parsų šventais raštais. Bet tai buvo jau toli prieš 100 metų. Nuodugniai tiriami indų Vedos (Žinojimas) ir jų Upanišados (Posėdis, Slaptas mokslas) [12] tiktai paskutiniais dešimtmečiais. Pastebėti ir senųjų egiptiečių šventi raštai, kurie mirusiems buvo dedami į karstus [13]. Bet jie dar sunkiau suprantami yra negu parsų Zend-Avesta [14] ir indų mokslai. O dideliam nustebimui Egipte papirusuose rasti labai panašūs, kartais net tie patys žodžiai ir posakiai kaip krikščioniškame tikėjimo išpažinime. Todėl turbūt ir Augustinas rašė, kad jau iš pat pradžios buvę, kas vėliau vadinta krikščioniška.

Skaitant tuos įvairius raštus, sunku pasakyti, iš kurių šviesiau spindi tikybos gyvenimas. Tūlais atžvilgiais žydų šventraštis, Senasis Testamentas, atrodo labai nešventas ir visai netinkamas skleisti, o kitur, ypačiai Pranašuose ir Psalmuose, randami visai nuostabiai taurūs tikybiniai pasireiškimai.

Kaip Senajame Testamente pakrikęs žydiškumas, taip kituose raštuose kitų tautų menkumai nustelbia raštų tikybingumą. Bet tauri dvasia iš visų mato, kad tikyba yra esminis kiekvieno tiek menko, tiek išmintingo žmogaus dalykas, ir buvo toks nuo pat pradžios žmogaus gyvenimo pasaulyje.

Žinoma, yra visokių skirtumų tarp įvairių tikybų mokslų, o ne vien žiūrint į gyvesnį arba silpnesnį tikybingumą, bet ir į tai, kokiu būdu jie nušviečia tikybos gyvenimą. Vienu kitu atžvilgiu skiriasi krikščionių ir Rytų tikybos mokslai, visų pirma indų, būtent Bramanizmas [15] ir Budizmas [16].

Dažnai tvirtinama, ypačiai vokiečių, kad tarp abiejų „tikybų“ esą nesuderinamų priešingumų. Indai kalbą apie pasaulio ir jo gyvenimo neigimą, paniekinimą ir palikimą, o krikščionys apie jo pergalėjimą ir tobulinimą. Tūli mokyti žmonės, tiesa, randa ir krikščionybėje gyvenimo neigimo ir patarimų jo atsižadėti. Bet visos tos nuomonės nepasiekia tų tikybų mokslų esmės.

Indų šventų raštų žinovai dažnai jaučiasi verčiami pareikšti, kad tie, kurie, kaip minėta, apie juos sprendžia, nėra jų gerai pažinę. Tikrai suprasti, kas ten numanyta, išmanyta ir parašyta, Vakarų žmonės neturi pakankamai galimumų. Jie nuolat apsirinką, aiškindamiesi skaitomus raštus.

Vėl tūli mokyti Vakarų žmonės žiūri į Rytų šventus raštus kaip į kokius vaistus, kurie migdiną žmonių dvasią arba net svaiginą. Ir todėl persergi kitus, kalbėdami apie didelį pavojų, kurs iš tų raštų gresiąs Vakarų žmogaus dvasiai. Nematyta, kad ir tuose raštuose kalbama apie nuoširdžiausią žmogaus pastangą.

Priežastis tokio spręsmo apie Rytų šventus raštus yra ta pati, dėl kurios kiti mokslinti Vakarų žmonės žemina krikščionių mokslus. Jie gyvena apsiniaukusia sąmone. Todėl dažnai ir sakoma, indų, ypačiai Budizmo, tikybos mokslai esą, palyginant su krikščioniškumu, veikiau tik protavimas.

Tiesa, skirtumų yra. Juk minimi mokslai yra žmoniškos dvasios apraiškos visai skirtinguose žemės kraštuose. Nors krikščionių mokslas gavo pradžią taip pat Rytuose, bet ilgais amžiais tapo amžinai nerimstančiojo, labai veiklaus, visokiuose pomėgiuose nuskendusio Vakarų žmogaus dalyku, ir šiandien jis jau nebesuprantamas tokiu būdu kaip seniau jo kilmės krašte, kur jau visai neteko reikšmės.

Dabar paprastai tvirtinama, kad krikščionybė esanti Vakarų tikyba. Čia jai ir tekusios visokios vertybės. Kaip senovėje iš Romos plito visą pasaulį užvaldyt norinti dvasia, taip iki mūsų laikų krikščionybė linkusi palaiminti visą žmoniją. Rodos taip suprantamas žodis apie tikėjimą, kurs pergalįs visą pasaulį.

Bet gilesniam žvilgsniui aiškėja, kad su krikščionybe leidosi į žmoniją aplink viduržemių jūras didė pasigailėjimo galia. Tuokart anų kraštų žmonija buvo lyg netekusi numanymo santykio su visos visatos ir viso gyvumo pagrindu, su Dievu. Ir krikščionybė buvo jai tarsi atsiskubinanti pagalba.

Visai kitame žmonių pasaulyje veikė Rytų mokslai. Indų krašte yra duotos visos sąlygos ramiam susikaupimui. Gyvenimas ten neverčia kaip Vakaruose žmogaus prie nuolatinio rankų ir visą kūną veikiančių darbų. Žmogus ten daug nuoširdžiau gali atsidėti dvasiniam gyvenimui. Todėl jis jam ir skiria savo jėgas.

Todėl ir visokie dvasiniai gabumai Rytų žmonių yra nepalyginamai daugiau išvystyti negu Vakaruose, ir gamta ir visas pasaulis jiems visai kitoks atrodo. Rytų žmonės žiūri į visus gyvenimo dalykus iš gyvybės pusės. Todėl gyvenimas jiems yra visai kitos prasmės negu Vakarų žmonėms, kurie į visa žiūri paviršutiniškai.

Paprastai šiejie tiki, kad reikią kiek tik galint smelktis išragaut visa, ką gyvenimas juslėms ir ką kūnas gali patirčiai pateikti ir kame jai tarpininkauti. Jiems turbūt rodosi, kad taip visa žmogaus laimė ir visa jo gerovė kaupiama. Mokslo žmonės dažnai didžiuojasi „exaktu" mokslu, kada yra ką nors supratę, ką lieslė prieiti gali, nenumanydami šviesesnės sąmonės reikšmės. Be kūno būti danguje ir vienas kitas krikščionis nenorėtų. Kitokio gyvenimo jis ir vaizduotis visai negali.

Rytų gi žmogus kūno gyvenime mato daug menkumų ir netikumų. Gali būt, kad jo maitinsena ir jo rimtumas bei susimąstymas padarė jo kūną daug jautresnį ir jam leidžia gyvenimo vargsmus ir skausmus daug gyviau patirti, negu Vakarų žmogus tai įstengia.

Vakarų žmogus iš rūpesnių, liūdesio ir nusiminimo laisvinasi nuolatine neramia veikla. Darbas, bet ir visų rūšių pramogos padaro, kad jis ir susikrimtimą bei sielvartą greičiau pamiršta. Veik visą amžių jis gyvena vis nusikreipęs nuo vidaus gyvumo. Jam veik ir laiko nelieka rimtai susimąstyti. Ir taip jis vargsta. Kaltos to yra gyvenimo aplinkybės. O jei kartais jis savęs ir atsimena ir supranta, kad visas jo nusivarginimas, tikrai imant, nėra išmintingas elgesys, kad nėra prasmės vien stengtis daug pinigų susižerti, turtų susikrauti, kitas šalis ir tautas pavergti, kad tai visai nėra būtina, jis negali liautis to siekęs. Karštasis Vakarų dvasios kvapas jį pučia tolyn. Ir taip tai Vakarų žmogus iš tikrųjų lyg apsvaigęs dūksta, kol jam neišsklysta iš patirties visas geidžiamasis gyvenimas, kada mirtis verčia jį palikti.

Todėl, jeigu jau tektų kalbėti apie apsvaigimą, nereikėtų jo matyti tiktai Rytų žmonėse. Jis galuoja ir engia, kad ir kitokiu būdu, taipo pat Vakarų žmones. Tiesa, kad tūli Rytų mokslai galėtų kiek stabdyti Vakarų žmonių nusiblaškymą. Rimtam veiklumui jie galėtų suteikti net gilesnę prasmę. Juk aišku, kad Vakarų žmogui yra apsiniaukęs visas gilesnis gyvenimo tūrio numanymas. Visai niekingi dalykai jam kartais yra svarbesni už visą gyvenimą.

Vienu atžvilgiu vis dėlto taip Rytuose, kaip ir Vakaruose pasidaro negerumų iš „tikybinio" nusistatymo. Neretai tiek vienur, tiek kitur patys dvasios-sielos reikalai pamirštami. Rytuose visokie nepaprasti gabumai geidžiami ir visokiais, net visai bjauriais būdais žadinami. O Vakaruose norima kiek galint stiprinti jėgas daiktų pasauliui, protavimui ir visokiems kūno miklumams.

Bet žiūrint į abiejų kraštų tikybos mokslų esmę, jie vieni kitus papildo, tą patį dalyką nušviesdami kitaip.

Pačiam Rytų tikybos mokslui iš tikrųjų nėra svarbu auginti ir brandinti nepaprastas žmogaus jėgas. Visai kito ko siekiama, būtent tikrosios žmogaus gyvenimo prasmės. Norima žmogų vesti, kad jis iškiltų iš to, kas yra niekinga, kas pragaišta, ir susivoktų tame, kas amžina.

Todėl žmogaus žvilgiui rodomas kelias į visatos gelmes. O daroma tai tokiu būdu, kad Vakarų žmonės, nesitikėdami tokio šviesos gausumo, tarsi apaksta ir nieko neišmano. Ir tūli todėl, prisimindami Rytų tikybos mokslų, težino pakalbėti, kad jie baigiasi didžiuoju nieku, kurį vadiną Nirvana. O indai tuo žodžiu pažymi tą patį, ką krikščionybė vadina Dievo valdžiava, karalyste, kuri yra „aukšt viso išmanymo“.

Kartais indai ir kalba apie gyvybės troškimą. Su tuo mokslu susipažinęs vokiečių manytojas A.Šopenhaueris sakė, juo pasirodąs pasaulio valios neprotingumas. Bet tokia mintis tikrai nėra šviesaus proto. Ne tuo prieiname išmanymą, kad ką nors kūrybos vyksme smerkiame kaip nevykusį, bet kad stengiamės surasti jo prasmę. Ką pasaulyje kūryba vykdo, yra tikrai prasminga. Tuo nereikėtų abejoti. Tiesa gali būt, kad mes dar nepribrendę tam prieiti arba mes atvirkščiai ar kreivai pasitinkame tą vyksmą. Rytų mokslai kaip tik nori parodyti kelią į santykį su visatos galia ir išmintimi. Jiems nerūpi kūrybos nuteisimas arba teisinimas.

Kūryboje „gyvybės troškimas“ yra taipo jau numatytas, kaip ir jo išnykimas. Tuo troškimu duota gyvenimui jo veikslys. Bet Vakarų žmonėms sunku tai suprasti, nors jie stačiai miršta, to troškimo varginami.

Minėtinas yra ir mokslas apie „gyvenimo ratą“. Manyta, kad įvykstanti nuolatinė žmogaus gyvenimo kaita. Žmogus gyvenąs daiktingame pasaulyje, miręs gyvenąs dvasios būtyje, tada vėl užgimstąs, gyvenąs, mirštąs ir taip toliau, iki pasiekiąs tobulumą, gyvenimą Dievuje [17].

Trumpai tektų sakyti apie Rytų tikybos mokslus, kad jie reikalauja iš žmogaus sukaupti visas dvasios-sielos, būtent žmoniškumo, galias ir jas skirti Aukščiausiajam. Iš to tikima taurėsianti ir stiprėsianti visa dvasinė žmogaus asmenybės galia žemės gyvenimui taurinti.

Visa, kas nesąmoningumo srityje yra išdraikyta ir nusenka nesuskaitomomis gyslomis, turi būt suvedama, jeib pasaulio kūrimo eigoje veiktų kaip galinga jėga. Ji tada gali visą gyvenimą kelti iš jo vargsmo, menkumo ir tamsos švieson, kuri visą žemiškumą keičia dvasiškumu.

Stengdamasis eiti tuo keliu, žmogus pamirštąs pasaulio niekingumus ir gyvenimo skausmus. Bet ne tam žmogus šaukiamas. Tatai tėra tik kito ko pasėka. Didysis veiksmas yra susikaupimas dvasioje-sieloje ir nepalaužiama valia prieiti Slėpinį, kurs laukia žmogaus anapus erdvės ir laiko.

Iš čia tada liejasi suplaukusios taurios galios į erdvės ir laiko gyvenimą. Pradėtojams tai dar nesąs uždavinys. Per maža jie įstengia pasiekti, ir jų kūno jėgos tiktai silpstančios.

Rytų žmogus kreipiasi į visų galių versmę, jeib toji kuo gausiau plūstų. Bet toks nusikreipimas taip daug reikalauja dvasinių pastangų, kad jis Vakarų žmonėms visai nėra įmanomas. Todėl jie ir baidosi Rytų mokslų. Nurodo į tai, kad didžioji Rytų žmonių minia visai nuskendusi yra visokiuose prietaruose. Tiesa, kad ji dažnai visiškai nebenumano savo mokslų reikalavimų.

"Krikščioniškas mokslas Vakarams jau atrodo kitoks. O jam esant šiek tiek plačiau žinomam, apie jį nieko ir nebereikėtų pasakyti. Vis dėlto nuolatai aiškėja, kad jo esmė toli visų dar nėra prieita. Garsusis vokiečių mokslininkas Ad. v. Harnakas ją nori trimis dalykais paaiškinti. Krikščionybė vyriausiai skelbianti Dievo valdžiavą (karalystę) ir jos atėjimą, toliau Dievą kaip tėvą ir begalinę žmoniškos sielos vertybę ir pagaliau geresniąją teisybę ir meilės įsakymą.

Bet, rodos, krikščioniškumo esmė turėtų būt išmanyta kaip gyvybingas Dievo santykis su žmogumi, lygtinai asmens santykiui su savo nariu. Tame, kas yra tikrai žmoniška, dieviškumas su žmoniškumu sutampa. Iš tokios vienybės išeina visos laiminimo ir išganymo galios žmonėms ir visam gyvenimui. Kiekvienas žmogus yra pašauktas tai apreikšti, jeib gyvenimas virstų dvasiškesnis. Žmogus turi dalyvauti pasaulio išganymo vykdyme.

Tūli vis dėlto sako, minimas sutapimas Dievo su žmogumi įvykęs tik viename asmenyje, būtent Jėzuje Kristuje, kurs todėl kartu buvęs tikras Dievas ir tikras žmogus. Ir iš jo išeinąs išganymas visiems. Bet Ev. Jono 10,34 Jėzus pats sako, kad žmonės esą dievaičiai, kaip jau rašyta Ps. 82,6. Todėl Evangelijose žmonės ir vadinami Dievo vaikais ir sūnumis, kaip graikų kalbos žodis sako, iš kurios Evangelijos verstos.

Dar ir visaip krikščionybė teigia artimą Dievo santykį su žmogumi. Tą santykį turėtų žmonės patirti savo esmėse. Kur to nėra, žmoniškumas nuolatai menkėja ir krikščioniškasis mokslas nebėra pilnai suprantamas. Matyt, krikščionys toli atsiliko nuo to, ką Kristus jiems apreiškė.

Pasiaiškinus tokiu būdu pagrindines Rytų ir Vakarų tikybų mintis, rodos, pasidaro numanu, kad jie giliausia prasme tą patį skelbia. Bet vienur ir kitur labai atsitolinta nuo tos prasmės. Vakarų ir Rytų žmonės yra lygiai nuslinkę nuo savo mokslų aukštumos.

Vienu atžvilgiu Vakarų žmonės lyg buvo krikščionybės dar net verčiami slinkti. Jiems rodėsi, kad jie turį visiškai skirtis pasauliui. Kristui norėjus, kad žmogus neštų į pasaulį tai, kas jį laimintų, Vakarų žmonės krikščionys visai aistringai užsigeidė iš pasaulio imtis gyvybę, gaivinimą ir laimę.

Todėl ir galėjo įvykti didysis žmonijos sukrėtimas baisiojo karo metu. Pasaulį išvaduojančioji galia, krikščioniškumo esmė, virto karinga visa užvaldančiąja galia. Visai aiškiai pasirodė ir jau seniau, kad su krikščioniškumu sietas pavergimo noras.

Lietuvių tauta patyrė tai jau prieš 700 metų. Apie pačią krikščioniškumo esmę, apie dieviškumą ir žmoniškumą žmoguje, kalba visai nedaug krikščionių. Vakarų žmonės beveik nebeturi krikščioniškumo dvasios.

Rytuose minimas nuslinkimas ypatingai apsireiškia. Ten žmonės aiškiai kreipiasi nuo pasaulio bei jo dalykų ir labai stengiasi įsigyti visokių valios ir proto galių, pamiršdami, kas yra tikrai siektina. Vakaruose žmonės vėl skiriasi visiškai žemiškiems dalykams. Ir taip žmoniško gyvenimo prasmė nei vienur, nei kitur visuomenės tikrai nėra siekiama.

Bet abiejų kraštų mokslai vieni kitus papildo. Iš Rytų mokslų galima išmanyti būtinumą ir galimumą žmoniškumui stiprėti. Vakarų mokslai iš žmonių reikalauja žmoniškumu gelbėti gyvenimą ne atsiskyrus nuo jo, bet žrnonėse, visame jų vargsme ir niekingume leisti reikštis žmogaus vertybėms, palaiminti netobuląjį pasaulį šviesiu žmoniškumu.

O viso to Vakaruose nesant, pasidaro aišku, kad jiems ko trūksta, kad jie yra ko netekę. Pažinus visą Vakarų mąstymą, visą dvasinį jų pasaulį, matyt, kad jam reikia gilesnio ir aiškesnio žvilgio į gyvenimo gelmes ir jo slėpinius ir į žmoniškumo esmę. O kaip tik tam daug, rodos, galėtų reikšti Rytų mokslai, kaip vėl Rytams Vakarų gyvenimo rūpesnis. Bet gali būt, kad visai žmonijai reikalingas visai naujas apsireiškimas.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė