Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 35. PASAULIO IŠVADUOTOJAI

35. PASAULIO IŠVADUOTOJAI 

Vakarų žmonės, kuriems dalykas dar kiek rūpi, kalba apie vieną pasaulio išvaduotoją arba išganytoją. Bet pasiklausant, ką visa žmonija sako, girdėt, kad vieni mini vieną, kiti kitą išvaduotoją. Kiekvieni savąjį daugiau ar mažiau dievina. Kaip krikščionys tiki garbiną tikrąjį išvaduotoją, taip daro ir kiti, žiūrėdami į savąjį. Nesvarstydami, kur yra tiesa, pamąstysime, kas vadinas tuo žymiu vardu.

Pasaulio išvaduotojai yra žmonijos amžių gyvenime aiškiai pastebėtos esybės. Įvairiais laikais jie atsirado, visados tada, kai žmoniškumas buvo daugiau apsiniaukęs. Ir žmonės, kartais net didelė žmonijos dalis, pateko į tokios vienos esybės gyvumo šviesą.

Išvaduotojų vardai skamba žmonijoje tūkstančiais metų. Visais amžiais žmonės stengėsi į kokius nors santykius su jais sueiti. Minėsiu dabar tiktai indų Jisną Krišną, egiptiečių Totą (Hermį Trimegistą), žydų Mozę, parsų Zaratustrą, graikų Orfėją, indų Gautamą Budą, iš žydų kilusį, graikų žodžiais vadinamą Jėzų Kristų ir dar arabų Mahometą.

Istorininkai bandė suprasti šitas saulėtas žmoniškos sąmonės dangaus šviesybes. Bet labai tai nelengva. Paprastai manoma, kad tikrai mažos pradžios ir kūniškas buvęs, kas žmonių tikėjimui apie pasaulio išganytoją atrodo aukštgamtiška. Kiti sako, kad tūlų išvaduotojų reikšmė iš lengvo didėjusi jų garbintojų vaizduotėje. Išvaduotojai buvę vis daugiau dievinami, kol pagaliau pasiekę žmonių akyse dievaičio šviesumą ir orumą.

Bet reikėtų tiesiai žiūrėti į vyksnius ir nebandyti juos iškraipyti. Kalbant apie išganytoją, aiškiai prisimena arba nors vaizduojasi šviesios galios, kurios iš jo reiškėsi. Jos žmonėms spindėjo iš kiekvieno, kurį vadino savo tikybos steigėju arba nors naujintoju. Tikybų plitimui suprasti neužtenka manyti, kad pirmojo skelbėjo pasekėjai jo mokslus būtų gilinę ir šviesinę.

Nėra taip, kaip kad kalnuose paukštelio numestam sniego gabalui žemyn riedant prilimpa vis daugiau sniego, kol nepasidaro tikras sniego kalnas, kurs nuolatai didėjančia galia griūva į daubas ir slėnius. Tikybos gyvenime niekada nėra pirminė jos galia padidėjusi, naujiems tikintiems prisidedant. Atvirkščiai, tikėjimas savo žmonių draugijoje pasiekė patį aukštumą, tikybos apreiškėjui gyvenant ir pasiskelbiant. Jam atsitraukus, tikėjimas iš lengvo menkėjo. Jo mokslai vis daugiau nubluko, lėkštėjo. Žmonių daugelis tegali juos vartoti, bet negali pridėti jiems nieko esmingo.

Tik prisiminkime, kokią nuostabią tikybinę galią apreiškė pirmųjų krikščionių draugijos! O kad ir nebūtų galima to tiesiog įrodyti, tada iš kito ko tai labai aišku. Pirmieji kiekvienos tikybos šventi raštai tikrai spindi išmintimi, taurumu ir šventumu. Ką tolimesni laikai yra pridėję, tėra lyg atšvaitą saulės, kuri nusileidusi dar lyg iš po regračio šviečia.

Tiesa, tikybos skelbėjai nėra palikę savo rašytų raštų, vieną antrą išskyrus. Kas parašyta, pirmųjų pasekėjų pateikta. Bet prakilnioji dvasia, kuri čia pastebima, negali būt buvusi šviesesnė už mokytojo esmę. Ji gali būti tiktai atspindys jo dvasios kaip pirmoji jo didybės apraiška.

Pati ji glūdėjo jo esmėje ir betarpiškai reiškėsi jo gyvenimu ir veikimu. Vėlesni laikai jo padidinti ir patikrinti negalėjo. Didysis skirtumas tarp jo taurumo ir kitų žmonių skurdo amžių laikais tiktai daugiau aiškėja. Apie tai kalbėti kaip apie pasakas, rodos, nebūtų rimta. Ir tokie padavimai turi savo priežastis. Be nieko nesiseka ką nors pramanyti. Norint kalbėti apie kieno nors kilnumą ir taurumą, reikia jį patirti savo paties esmėje arba iš kito.

Todėl ir tegali būti taip, kad tikrojo išganytojo didybė reiškėsi iš karto, jam nusileidus į žmoniškąjį gyvenimą. Jos susisvajoti nėra galima. Jei ne visi žmonės ją tuojau numanė, gali būt aiškinama tiktai tuo, kad jie tam dar nebuvo nubudę. Niūki jų sąmonė nepajėgė Išganytojo esybės šviesą regėti. Jiems ji likosi tamsa, kaip mūsų kūno akims neregimi saulės spinduliai.

Vis dėlto jo šviesa buvo užtekėjusi ir švietė, apreikšdama vis aiškiau jo esmės galią žmonių gyvenime. Juk nėra tikrybė tiktai tat, ką žodžiais pasakome, bet kas gyvenime kuria neabejotinus vyksmus. O tokia dargi labai aiški tikrybė yra tai, kad žmonės kartą žmogumi pasireiškusią esybę garbina kaip patį Dievą.

Negali būti pilnoji tiesa; kad tokių esybių galia glūdėtų vien tik parašytame, jų sykį tartame žodyje. Matyti tai iš to, kad tūli varginasi tais žodžiais, o tik neprieina giliausios jų prasmės. Tokiu būdu jiems tai nieko ir netenka. Tikybos skelbėjo, žmonių išvaduotojo galia turi būt kitur ir kitaip suvokiama.

Pirma reikėtų vengti žodžių tikybos steigėjas arba naujintojas. Jie iš karto sukelia nesusipratimų. Tais žodžiais per lengvai prisimena vien tikybos mokslas. Žodžiai pasaulio išvaduotojas arba išganytojas yra tinkamesni, geriau pataiką į dalyko esmę.

Toliau reikia prisiminti, kad visas gyvenimas vyksta, sąmoningumui šviesinant nesąmoningumą. Gi vėl kiekviena ašainė sąmonė, kuri atsispindi gyvenime, savimi(!) dar šviesina jo sąmoningumą. O tai padaro kuo geriausiai tos esybės, kurių sąmonės šviesa toli pralenkia kitų žmonių sąmonę.

Tokių esybių įsileidimas į gyvenimo galių mirgėjimą sukuria tikriausiai visai naują dvasinę žmonių būtį. Bet šis naujumas ūmai neaiškėja. Viskas vyksta paprastai. Nauja asmenybė atsiranda ir toliau reiškiasi savo gyvenimu, savo žodžiu ir veikimu. Ir iš lengvo žmonių daugumai tas naujumas svarbėja. Jis pasirodo kaip veikianti ir laiminanti galia. Bet nėra tai viskas. Vyriausioji išganytojo reikšmė glūdi jo buvime žmonių gyvenime.

Tokios esybės sąmoningumas visiškai pakeičia vidujinį gyvenimo būvį, vyriausiai tąjį, kuriame žmonija nusimano esanti. Išganytojas žmoniškumo galią pasaulyje žymiai sustiprina. O tuo neapsakomai daug suteikiama gyvenimui. Paprastoji nuomonė apie naują tikybą suvokia vos šešėlį to, kas iš tikrųjų darosi. Veikiau būtų galima kalbėti apie aukštesniąją tikybą. Tiktai jai atsiradus, visa kas pasaulyje žymiai pakinta. Paprastam žmogaus žvilgiui vos yra pastebima, kas įvyksta, tokiai esybei traukiant žmonių gyvenimą į savo šviesą, į savo gyvumą.

Užtenka tik prisimint, kaip visas Vakarų žmonijos gyvenimas pakito, jam užtekėjus Kristaus dvasiai, ypačiai kaip su ja sutapo ir ta šviesa, kuria graikų ir kitų tautų išminčiai jau telkė žmones. Tiesa, daug ir blogo priviso. Suprantamas dalykas. Saulės šviesoje pavasaryje išauga ir daug piktžolių. Bet žodis apie krikščioniškąją kultūrą praveria žvilgį ne vien į atskirą pasaulį, bet ir į atskirą pasaulio amžių. O tai toli dar ne viskas. Gyvija ir augmenija, net klimatas ir visas gamtos gyvenimas pateko į šį pakitimą.

Pirmą akies mirksnį gal atrodys, kad tuo per daug pasakyta. Bet nemanysime taip, atsimindami, kas aukščiau pasakyta apie žmoniškumo galią ir pakitimus paskutiniais tūkstantmečiais, įvykusius Vakaruose ir toliau visame pasaulyje. Viskas nusidavė kaip koks gamtos vyksmas. Ir negali būti kitaip. Išvaduotojo galia išauga iš pasaulio Kūrėjo valios kaip visa visata.

Jau tokia dvasia kaip Mahometo buvo gana didžios reikšmės. Nereikėtų ją per maža vertinti. Visos pietinės tautos, kurios vadovaujasi jo mokslais, jame numanė saulę, kuri jose sužadino daug miegančių galių. Visai nemenka jų įtaka ir į krikščioniškų tautų kultūrą. Aukštosios mokyklos Europoje iš jų gavo gana gyvų akstinimų.

O toliau atgal žvelgiant, ir Mozės reikšmė yra labai nuostabi. Iš jo dvasios išaugo žydiškumas dargi net kūniškai ir laikėsi tūkstantmečiais, nors žydai po visą žemę išsidrabstė kaip kokie pabirai. O be abejonės, tai turėjo tikras pasėkas.

Mažoji žydų tauta su krikščioniškumu įgijo pasaulinę reikšmę. O kad tūliems ji atrodo kaip kokio tamsumo skleidėja žmonijoje, kadangi iš žydiškumo reiškėsi ne vien gyvos tikybos galios, bet ir sunkusis žemiškumas, drumsčiausias materializmas, vis dėlto jo veiksmas žmonijoje yra labai ryškus.

Negalima maža vertinti nė vienos minimų esybių reikšmės žmonijoje. Ją tiriant, atrodo, lyg su kiekviena kilo nauja žmoniškumo gyvybės banga. Maždaug 800-600 metų prieš mūsų metų skaičiavimą Rytuose ir Vakaruose jų viena po kitos pasirodė. Zaratustros, Lao Dzė, Orfėjo, Budos, Pitagoro vardai primena, kas tada vyko. Tokių galių susivokimas žmonijoje aiškiai liudija, kad jos iškilo iš pačios kūrybos širdies. Toliau jos dar galingiau reiškėsi.

Kūrybos širdyje, kuri yra žmoniškumo esmės gimtinė, vyksta ir ašainės sąmonės šviesėjimas, plitimas ir iškilimas iš paprastojo laipsnio. Čia glūdi ir pilnesnės, aiškesnės tikybos galybė. Iš čia ir eina veiksmas, kurs apima visą žmoniją ir gamtą.

Tiesa, mirę pasaulio išvaduotojai žmonėms nebėra regimi, tarsi būtų palikę pasaulį. Bet jų mirtis to nereiškia. Tik paprastam žvilgiui jie dingsta. Ašainė jų sąmonė atsitraukia į pagrindinį sąmoningumą. Bet tuo neišnyksta jų santykis su žmonių gyvenimu. Žmonės ir toliau palaikomi pasaulio išvaduotojų šviesos orume. Saulė šviečia žemei ir nusileidusi už regračio. Kiekviena tų didžiųjų esybių su savo šviesa buvo žmonijai nauja diena, kuri niekuomet visiškai nebepraeina.

Didžiame kūrybos vyksme vienas uždavinys po kito statomas. Kiekvienas naujas turi būt ir sprendžiamas.

Naujoji diena aušdama to laukia. Nėra abejotina, kad į didįjį mūsų laikų sąjūdį nauja galia pradeda leisti savo spindulius, jeib didysis kūrybos vyksmas plistų pasaulyje. Nesąmoningumas laukia būt nušviečiamas naujos sąmoningumo spalvos.

Tūliems šios mintys gal atrodys keistos ir netinkamos svarstyti mokslintam žmogui. Bet kurs visą gyvenimą šičia pareikštu atžvilgiu rimtai tiria, turės nors su tuo sutikti, kad tokiu būdu paskutinių klausimų dalykai lengviau tvarkosi ir tūli šydai slenka nuo gyvenimo slėpinių.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė