Pirmadienis, Rugs 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 36. SĄMONĖ IR ESIMAS

36. SĄMONĖ IR ESIMAS 

Be lig šiol paliestų klausimų, yra dar daug kitų, kuriuos tektų aiškinti šičia nurodytu pagrindu. Juo atsirėmus, galima, rodos, gilintis į visus gyvenimo slėpinius. Pasirinkus lengviau prieinamus, gal derėtų dar suglausti visa tai, kas dėstyta, tokiu būdu, kad vertųsi žvilgis pačiam pagrindiniam gyvenimo išmanymui.

Visi žinome, kad esame, būdami sąmoningi. Sąmonei užgesus, rodos, ir mūsų nebėra, bent kitų akims žiūrint. Bet antraip sprendžiant, būtent iš paprastai žinomosios sąmonės netekusiojo, tenka sakyti, kad jam pasaulio nebėra, prileidžiant, kad jis kokiu nors kitu būdu dar būtų, dar gyventų. Dažniausiai bet kiti žmonės, vadinas tie, kurių sąmonė nėra užgesusi, tvirtina, pasaulis kaip buvęs, taip ir pasiliekąs, vis tiek, ar vieno ir kito žmogaus sąmonė būtų išnykusi, ar ne.

Bet visų žmonių sąmonei užgesus, kažin ar tai būtų pasaulis? Tiesa, būtų dar kiti gyvūnai su savo sąmonėmis. Bet ir toms išnykus, nebeliktų nei vieno, kurs patirtų, kad pasaulis yra. Bet jau ir tokiu mąstymu sąmonė tiktai vaizduojasi visatą be sąmonės. Ir tuo įrodo savo esimą ir galią aukšt viso, kas yra. Iš viso, kas jau pasakyta, turėjo pasidaryti nors numanu, kad, neplintant sąmoningumui erdve ir laiku, nesikurtų jokios lytys. O pagaliau nesiniaukiant sąmoningumui, jeib įvyktų nesąmoningumas, būtent daiktingumas, nieko ir nebūtų, vien pasiliktų – sąmonė be turinio. Ji viena būtų.

Ir taip nors kiek jau aiškėja, kad sąmonė ir esimas yra viena, kad juodu nėra dalinamu. Sąmoningumas kuria tai, kas rodosi esąs, kuria erdvę ir laiką, kuria visatą. Todėl vokiečių manytojas Ernstas Triolčas ir sakydavo: „Viskas, kas yra, gali būti suprantama tiktai kaip kokios nors sąmonės turinys“. Vadinas, tiktai iš sąmonės atsiranda esimas.

Tai dar geriau aiškėja, kai kiek pamąstome apie atskirus gyvūnus. Aišku, kad kiekvienas jų gyvena savo sąmonės šviesoje. Sąmonė gyvūną padarė daiktingą. Iš jos jam teko visas jo ypatumas ir pasaulio turinys bei dydis.

Tik bandykime numanyti, pavyzdžiui, kiek skruzdėlė, kuri bėga per žmogaus pėdą, žino apie jo esmę! Skruzdėlės sąmonei žmogaus pėda tėra tas pats, kas ir kupstelis atkalnyje. Nieko ji nenuvokia, kad toje pėdoje, žmogaus kojoje ir visame jo kūne veikia ypatingas gyvumas. O kaip svetima ir tolima lieka skruzdėlei visa tai, kas žmogų padaro žmogumi ir kas iš jo reiškiasi ir gali reikštis! Jos sąmonėje susivokia tiktai keli daiktingumai su jų reikšme gyvulio gyvenimui, vadinas, jo buvimui. Žinoma, taip sprendžiama, žiūrint žmogaus akimis.

Ir truputį dar daugiau mąstydami, galėsime prileisti, kad kiti gyvūnėliai dar mažiau turi savo sąmonėje, jeigu ji yra dar menkesnės šviesos. O žvelgdami į augmeniją, jau vos bedrįstame kalbėti apie sąmonę. Vis dėlto koks nors sąmoningumas ir čia reiškiasi. Augąs želmuo toli leidžia savo šaknis kaip tik ta linkme, kur yra kiek daugiau jam reikalingosios drėgmės.

O kaži ar smėlio grūdelis būtų visai nesąmoningas? Atrodo, taip. Bet grūdelis yra. Ir savo esimą pareiškia savo kietumu ir pastovumu. Jo esimas ir jo sąmonė yra tarsi į vienetą susiplakusi, i vieną savybę. Grūdelis yra ir būva. Apie atomus ir jų daleles, apie materės sąsają dar kalbėti, rodos, nebėra reikalo.

Tokiam sąmoningumui žmogaus sąmonė yra kaži koks aukštas, lyg visai neįmanomas, nesamas dalykas. Tačiau ir toji neapima viso, kas esti, kas gali būti. Paprasto žmogaus sąmonė tam yra tarsi uždaryta.

Prisimena amerikiečių rašytojo Natanielio Hotorno apysakėlė „David Swan“. Jaunas žmogus, Dovydas, pėsčias toli keliavęs ir nuvargęs, po krūmu išsitiesęs užmigo. Jį čia pastebėjo labai turtingi senu du, pats ir pati. Labai jis patiko senutei. Ir panorėjo jį kaip sūnų imti į savo namus, jeib turėtų paveldėtoją. Bet seniui negalėjus pasiryžti, abu paliko miegantįjį jo vargingume. – Netrukus jį priėjo jauna mergaitė. Ir jai jis labai patiko. Vos ne vos įstengė akis nuo jo atitraukti. Vis kartojo: „Koks jis gražus! Koks gražus!“– Ir surado jį du piktadariu, kuriuo-du jau ryžosi jį užmušti, manydami galėsią ką pasigrobti. Bet paskutinį akies mirksnį buvo pabaidyti. – Viso to, žadamosios laimės ir gresiančiojo pikto, miegantysis nieko nenumanė.

Miego būsenoje žmogus pasauliui gyvena augmeniškai. O ties gilesniu ir platesniu gyvenimu žmogus ir budėdamas lyg miega. Bet sąmonių skirtingumą jau aiškinomės. Lengva tai suprast, žiūrint į gyvius. Kalbame, kad vieni gudresni už kitus. O tai nieko kito nereiškia, kaip kad vienų sąmonė yra tapusi šviesesnė negu kitų. Dažnai pastebime, kad šuo, lodamas savo savininko neapkenčiamą žmogų, jau parodo, kad į jo sąmonę pateko jo kungo neapykanta ir mintis.

Ir žmonijoje yra visai neapmatomų sąmonės šviesos skirtumų. Daugelis žmonių yra labai siauros sąmonės, kiti platesnės, vienos turinys yra mažas, kitos labai didis. O pagal tai atskiri žmonės numano savo esimą. Vieni jaučiasi gyveną tarsi taškelyje, o kiti didžiausiame plote.

Bet nuostabiausias dalykas yra tas, kad vieni yra kitų sąmonių turinys, žinoma, toks, kokios yra tos sąmonės.

Tokiu būdu visas pasaulio turinys yra neatmezgamai supintas. Vaizduokimės tatai kuo gyviausiai! Nuo smėlio grūdelio per augmenius ir gyvius lig aukštos išminties žmogaus vis yra vienas kitame, kaip jo sąmoningumo dalykas, jo sąmonės turinys. Ir taip aiškėja, kad ne tik vieno dalyko, bet visų ir viso ko esimas yra sąmoningumo pagrįstas.

Apie tai daug reikėtų pasakyti. Visas gyvenimas yra tikras visokių sąmonių susipynimas bei mirgąs veikimas, todėl ir įvairiausių dalykų e s i m a s. Iš galutinio sąmoningumo gimsta atskiros sąmonės, o iš jų – pasaulio daiktai ir dalykai.

Tikrai nuostabus yra sąmonių susitikimas ir santykiavimas. Ypačiai dar prisimenant, kad kiekviena sąmonė nuolatai kinta. Žmogus tai visai gerai žino. Jo sąmonė niaukiasi ir šviesėja, pildosi visokiu turiniu ir vėl tuštėja. Ji pasiima, kas žmogui atrodo malonu, bet ir tai, kas jam atrodo baisu. Ir vienas, ir antras sąmonėje giliai įsikimba. Visumet žmogus tvirtina ir mylimojo, ir neapkenčiamojo buvimą, abu paimdamas į savo sąmonę.

Bet tūli dalykai savaime slenka iš sąmonės, kitus patys išleidžiame. Ir tuo ji kitaip dar kinta. Atrodo visai kitokia. O sąmonių susipynimų mirgesys pasidaro neapsakomai gyvas.

Daug čia ir reiškia ir pasaulio gyvūnų gyvenimo pakitimas, kurį vadiname įmigimu ir pabudimu. Miega ir būda augmenys, gyviai ir žmonės. Jų sąmoningumas sušvinta ir gęsta kartu su šviesos aušimu ir temimu. O retai kam tas sutapimas teatrodo nuostabus ir apmąstytinas. Dar labai pastebėtina, kad įmingančiam pasaulis dingsta, bundančiam jis vėl pasidaro. Ir taip žmonės nusimano esą. Su sąmone jiems tenka esimas.

Bet ar jų esimas būt galėjęs išnykti, kaip jiems nebeliko pasaulis jų sąmonės turiniu? Juk pabudęs žmogus jaučiasi esąs tas pats, kurs ir vakar buvęs. Negali tai pasidaryti iš kūno, kadangi jis nuolatai kinta, žinoma, žmogui ir miegant, ir yra jau visai kitas, negu vakar buvęs. O tai įrodo, kad žmogus yra kita kas negu kūnas. Jis ir miegodamas pasilieka esąs.

Tiktai jis, nieko nesapnuodamas, save pamiršta ir nieko nebežino apie savo esimą! Keistas tai dalykas! Bet jis pasidaro suprantamas, jeigu išmanome, kad paprastai žmonės savo esimą numano tiktai iš savo sąmonės turinio, o ne iš savo sąmonės esmės. Kada turinys iš sąmonės slenka, žmonės ir nebsižino esą. Bet yra žmonių, kurie ir tada, būtent miegodami ar mirę, žino, kad jie yra.

Senovės Rytų išminčiai skiria dienos sąmonę nuo sapno sąmonės, toliau nuo sąmonės miege be sapno ir pagaliau nuo sąmonės, kuri šviečia aukšt visų tų skirtumų. Jie visiems turi skirtingų žodžių sanskrito kalboje: Jagrat (džagrat), Svapna, Sushupti (susupti), Turya (turja)  [18].

Paprastai žmonės save tik pamiršta, taip jų sąmonei kintant. Viena, ką jie dar gal numano, yra, kad jie netenka paprasto sąmonės turinio. Jiems rodosi, kad jų sąmonė išnyksta, tarsi ji būtų tiktai jų esimo koks priedėlis, o ne esmės reiškinys. Dienos sąmonė yra, kaip jau pasakyta, lyg kokia liepsna, kuri užsidega žmogaus esmei, žmoniškam sąmoningumui įeinant į santykį su kūnu. Sapno sąmonė yra to sąmoningumo atšvaitą.

Žmogus būva, dienos sąmonei ir užgesus, taigi netekęs daiktingojo pasaulio, kurs yra ir tik visatos dalelė. Nėra visas žmogaus esimas tas, kurs žinomas iš dienos sąmonės. Kaip jo esmė gimsta iš pagrindinio sąmoningumo, taip jis čia turi ir savo esimą. Žmogus yra esybė aukšt erdvės, laiko ir priežastingumo, kurie yra, kaip filosofas Kantas sako, tiktai žmoniškos dvasios žiūros lytys.

Iš to turėtų aiškėti ir žmogaus nemirtingumo klausimas. Būdamas galutinio sąmoningumo atspindis, žmogus, tai yra žmoniškoji dvasia-siela, nėra prasidėjusi ir negali pasibaigti. Bet nežinodamas visumet esąs, jis iš tokių pasakymų negali pats to patikrinti. Norėdamas įsigyti viso savo esimo išmanymą, žmogus turi žiūrėt, kaip jam galėtų šviesėti sąmonė, kad jos pakitimais jis nepamirštų savęs. Tada didėja ir tvirtėja jo esimas; sąmonė ir esimas esme sutampa.

Sąmoningumas visoje kūryboje aušta visais dalykais, visais vienetais. Pradžioje jis visur tarsi to paties brėškimo. Toliau jis skleidžiasi po rūšis, veisles, gimines, kol nesušvinta kaip ašainė sąmonė. Bet kūrybos žygis tuo nesibaigia. Juk ir ašainės sąmonės yra nelygios šviesos. Todėl kalbama apie kvailutį, protingą ir išmintingą žmogų. Mokslas nedaug čia reiškia. Ir iš labai mokyto žmogaus reiškinių kartais yra aiškiai matyti, kad jis neturi reikalingosios sąmonės šviesos, kuri neretai ir iš mažai mokslinto žmogaus daug giedriau šviečia.

Bet kiekvieno žmogaus sąmonė gali šviesėti. Visi žino, kad ji gali aptemti. Paprastai žmogus pats tai vykdo visokiais nuodais ir visokių geidulių patenkinimu. Atitinkamai jis gali sąmonės šviesą gyvinti. Minėjome tai jau kelis kartus ir kokiu būdu tai vykdytina. Įgydamas daugiau šviesos, žmogus iš lengvo iškyla iš siauro, menko esimo. Tada jis žinosi esąs ne vien budėdamas, bet ir miegodamas, ne vien sapnuodamas, bet ir nesapnuodamas, ne vien gyvendamas, bet ir miręs. Jo esimas nesibaigia, kaip nenyksta jo sąmonė. Ir tokiu būdu žmogus yra nemirtingas.

Tokia sąmonė taip jau tenka žmogui iš pagrindinio sąmoningumo, kaip ir paprastoji. Tik reikia jam pasišventus eiti savo gyvenimo keliu. Tikybos mokslai šitą pasišventimą aiškina savo būdu, o tūliems jie gal ir yra gana reikšmingi. Jais tada reikia ir naudotis.

Rodos, bus numanu, kad šviesėjančios sąmonės žmogus kitaip santykiuos su gyvenimu kaip niūrios, niūkios sąmonės žmonės. Jis daugiau iš jo pagauna ir nušviečia, tuo jį ir neša ir tvirtina. Ir pagaliau amžių keliais prieina patį aukštąjį sąmoningumą, kurs visatą savyje palaiko.

Šviesėjančioj i sąmonė juk irgi plinta. Tokiu būdu ašainė sąmonė sutampa su paskutiniu sąmoningumu. Bet žmogus tada nepraranda savo sąmonės. Nusimano esąs vieningas su visu, dalyvaująs pačiame pagrindiniame esime. Ton linkmėn veda visas gyvenimas. Tada pasiaukojimas pagrindiniam sąmoningumui yra reikšmingas ne vien pačiam žmogui, bet visam gyvenimui. Žmogus gyvas kaip aukštojo sąmoningumo priemonė kūrimui vykdyti.

Ir aiškėja žmogaus gyvenimo prasmė. Žmogus gyvena, kad būtų kuo ryškiau žmoniškas ir žmoniškumu nušviestų visa, kas yra. Kaip žmogus jaučia gyvybės norą, taip jis trokšta ir šviesos. Jos turėdamas, jis savaime ją teikia gyvenimui. Aukštasis sąmoningumas tokiu žmogumi vykdo kūrybos prasmę. Ir pildosi tuo senasis žodis: „Iš Jo, Jame ir Jopi yra visi daiktai“ (19).

  

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė