Ketvirtadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 3. ABU TIKROVĖS KRAŠTUTINUMU

3. ABU TIKROVĖS KRAŠTUTINUMU 

Kas tikrovė yra, žmonės tiki sužiną juslėmis. Jie tą matą, girdį. Visi žinomi ir nežinomi daiktai ir dalykai su visais įvairiais jų ypatumais, panašumais ir skirtumais ją sudarą.

Taip dažniausiai mano tie žmonės, kurie leidžiasi nešti gyvenimo srovės, nesižvalgydami ir nesustodami pamąstyti, kas yra gyvenimas ir tikrovė. Jų manymas vadinamas svetimu žodžiu naiviu, būtent menku, silpnu, paviršutinišku.

Bet yra ir tokių žmonių, kurie aiškiai supranta, kad tai, kas juslėmis patiriama, nėra viskas, kas esti. Dar numanyta, kad tat nei nėra tikrovė. Ir todėl jos ieško visomis galiomis. Tada pagaliau ir prieina tai, ką XVII šimtmetyje prancūzų manytojas Dekartas tvirtino, būtent: kad visu kuo reikią abejoti ir kad teisingai tegalima sakyti: cogito, ergo sum (mąstau, taigi esmi).

Tik čia jau ir tenka stabtelėti. Ar jau žino nors kas, ką reiškia mąstyti, išmanyti? Kas čia darosi?

Tiesa, kiekvienam yra aišku, kad jis mąsto. Ir jis paprastai tiki, kad tas jo mąstymas kyląs iš aplinkos įspūdžių jo jusnims. Kartą prasidėjęs mąstymas riedąs tolyn savaime pramuštu keliu.

Bet ir tokiomis mintimis, rodos, nedaug žmonių tesirūpina. Jie gyvena, tikėdami tikrovę esant jų aplinkoje išplėstą, nors žino, koks kintąs dalykas, pavyzdžiui, yra vanduo, kuriam prilygsta pagaliau visi daiktai. Juk jie randasi ir dingsta, kaip srovėje bangelės ir burbulai sukyla ir pranyksta. Todėl jau senųjų graikų manytojas Heraklitas sakė: viskas sravi. Žmonės pamiršta, kad visi daiktai pragaišta. O kur tada dar mintis, kad ta jų tikrovė yra nuolatinis kismas ir kad už jo turi būti kas nors būnamo, kas yra visų tų šmėkšėjimų priežastis ir pagrindas!

Tūliems, kurie apie tai jau ir mąsto, rodosi, kad tas pagrindas esąs materė, medžiaga. Iš jos visi daiktai, visa, ką sužinome, netgi dvasinis mūsų vidus su visu jo turiniu, su jusmais, jausmais, geidimais, protavimais ir t.t. pasidarąs.

Bet vėl tenka klausti: o kas ta materė yra? Ar ji gali būti gyvenimo tikrovė? Dar juk ji nėra nei galutinis prieinamas dalykas. Geležis yra geležis, molis – molis, vanduo – vanduo. Kur čia materė? Jau seniai žinoma, kad vanduo pasidaro iš deguonies ir vandenilio. Tik nieks nepasakė, kodėl abu, kuriuodu yra neregimu, susijungdamu virsta regimu, sučiuopiamu skystimu. Nėra tokios materės, iš kurios daiktai atsirastų. Materė yra žmonių sugalvota sąvoka.

Dabar įgyta nauja pažintis. Kas materė vadinama, – ar tai būtų auksas, ar ledas, – nėra daiktingas, būvąs dalykas, bet vyksmas. Mokslininkams aiškėja, kad mažiausieji materės krisleliai, senųjų graikų žodžiu atomais vadinami, ne būva, bet atsitinka. Kiekvienas atomas yra kažkokių spuogų sukimasis aplink kažkokį vidurį. Tie spuogai ir tas vidurys yra įvardinti, bet maža kas tuo paaiškinta.

Taip rašydami mes parodome, ką žmogus yra manęs apie materę. Bet mąstymas vyksta žmogaus sąmonėje. Todėl ir sakėme, kad žodis materė pažymi ne regimo pasaulio dalyką, bet žmogaus protavimo padarą, kuriam priskiriamos visokios daiktingumo ypatybės. Materė glūdi iš tikrųjų tiktai žmogaus sąmonėje.

Todėl yra tikrai reikšminga, kad protingi žmonės galėjo tikėti materę esant ta tikrove, iš kurios pasidarąs visoks daiktingumas ir visi regimi ir sučiuopiami pasaulio daiktai. Ir nenumanė, kad materė, kaip sakėme, yra galvojimo kūrinys, sąmonės turinys. Daugelis ir neigia, kad daiktas gali atsirasti iš sąmonės turinio. Paprastai kalbama, kad mintys pasidarančios iš daiktų.

Toliau tenka suprasti dar vieną dalyką. Esame tikri, kad gyvename visokių daiktų tarpe. Jie tiesiai atsistoja prieš mus ir kartais net lyg mus užgula. Bet mes juos sužinome tiktai būdami sąmoningi. Tada mes juos laikome esamais, kadangi surandame jų atsispindėjimą savo sąmonėje. Ir nežinodami, ką darą, šį atsispindėjimą, šį sąmonėje susidariusį vaizdą laikome pačiu daiktu ir tikime jį pažįstą.

Nebūdami sąmoningi, nieko nežinotume apie kokių nors daiktų esimą. Kiekvienas daiktas mūsų tėra patiriamas, kad sąmonė jo įspūdį pagauna. Apie patį daiktą iš tikrųjų nieko nežinome. O vien apie tai, kas randasi sąmonėje, jai su įspūdžiu santykiuojant.

Todėl tūli manytojai daiktingojo pasaulio ir nelaiko tikrove. Ką patiriame, esą tiktai mūsų sąmonės turinys. Tokiu manymu pasidarė labai žinomas vokiečių manytojas Artūras Šopenhaueris. Garsusis jo mokslas stačiai vadinasi: „Die Welt als Wille und Vorstellung“ (pasaulis kaip valia ir vaizdinys).

Bet viskas, ką mūsų sąmonė suvokia, ką sąmonėje randame, kaip nors ir kur nors turi būt esama. Vokiečių mokslininkas ir manytojas Ernstas Machas sako, kad mes laiką kūnais pojūčių sąmazgius (kompleksus) ir kad kūnai tesą ryšuliai dėsnių tvarkomų atoveiksmių (reakcijų). Bet tuo nei nėra pasakyta, iš kur kyla tat, kas tuos sąmazgius ir atoveiksmius gamina.

Tokiu būdu, rodos, aiškėja, kad mąstantieji žmonės tarp dviejų tikrovių svyruoja. Kartais kreipiasi į tai, kas neabejotinai reiškiasi esąs, ir kartais į tai, kame tas esamas dalykas patiriamas, į tai, kas jį pagauna ir savęs prisunkia.

Šviesus žmogus aiškiai išmano, kad jo sąmonė yra tai, kas kaip nors esamą padaro žinomą ir tokiu būdu sau esamą. Ir taip suprasta, kad yra du dalyku, būtent: sąmonė ir tatai, kas kaip nors yra ir jos padaroma savo turiniu.

Taigi stovi prieš viens kitą sąmonė ir tai, kas nėra sąmonė. Kalbame apie juodu kaip apie sąmoningumą ir nesąmoningumą.

Lygia prasme priešpastatomu dvasia ir materė. Bet tuodu žodžiu šičia ne visai tiktų. Priimta jų prasmė niaukia manymą. O žodžiai sąmoningumas ir nesąmoningumas arba daiktingumas lyg atidengia visą patiriamą tikrovę. Juodu, gerai pažvelgus, įsirodo esą jos kraštutinumu du.

Paprastam protavimui jų esmė nelengvai prieinama. Vis dėlto tai galima. Tik žmonių dauguma nesirūpina tiek sąmoningumu, kiek prieinamesnių daiktingumu. O iš tikrųjų kiekvienam budinčiam žmogui artimiausia yra jo sąmonė, šitas sąmoningumo apsiribavimas.

Nepaisydami to, bet žengdami tolyn, pastebime dar kita ką. Žmogus lyg savaime supranta, kad kaip jo sąmonė pasitinka daiktingumą, taip tą padaro ir kitų esybių sąmonė. Ir todėl prieš žmogų neatsistoja tiktai grynas daiktingumas, bet ir skirtingo sąmoningumo prisunktasis ir virsta stebėtojo sąmonės turiniu. Ir taip aiškėja, kad sąmoningumas reiškiasi iš viso, ką tik patiriame, ir kad mūsų sąmonė tėra atskiras jo apskritys.

Juslėmis, tiesa, nėra pagaunamas sąmoningumas. Jis nepadaro įspūdžio joms, kadangi jas veikia tiktai kokios nors rūšies daiktingumas. Ką sąmoningumo apraiškų pagauname, vadiname apstabu, lytimi, pavidalu. Todėl pasaulis atrodo, tarsi jis būtų vien tiktai daiktingas. Ir tai būtų pati visa tikrovė.

O jau pats mūsų žodis daiktas primena ne daikto esimą, bet jo pasidarymą, jo dygimą. Augmuo yra dygęs ir augęs. Bet iš kur tas dygimas kyla, retai kas tepamąsto. Ir vėliau spėja, kad kaip daiktas dygsta ir auga, taip iš jo ir randasi pamažu sąmoningumas ir atskira sąmonė.

Bet prieš ilgus neapmatomus amžius tebuvęs tas, ką tegalime vadinti nesąmoningumu: didysis bekraštinis chaosas, kaip senieji graikai sakydavo, nerūšiuotos materės, arba – dar toliau atgal – amžinatvės rūkai, arba gal žėrį tirštumai, kaip filosofas Kantas ir matematikas Laplasas sako, pildę bekraštinę erdvę. Pamažu tada įvykęs kismas, tirštumai susikaupę, pasidarę rutuliai, kuriuose ilgų neapmatomų amžių laiku prašvitusi ir šviesėjusi gyvybė, kol netapusi sąmonės šviesa [1].

Visa tai, kas čia pasakyta, yra mintys, kurios kuriasi mūsų sąmonėje. Todėl tvirtina vienas manytojas, kad viskas, kas yra ir vyksta, tegali būt suprantamas kaip kokios nors sąmonės turinys. Ir tenka sakyti, kad minėtasis visatos atsiradimo vyksmas tegalėjo nusiduoti didžioje visą visatą aprėpiančiojoje sąmonėje.

O tikrai nuostabus dalykas yra tai, kad šiandien mes galime apie visatos pasidarymą mąstyti, tarsi tas didysis vyksmas naujai riedėtų mūsų sąmonėje. Jaučiame, lyg jame glūdi koks tikras būtinumas. O visam tam apmąstyti yra reikalinga sąmonė.

Tiesa, kai kurie gal sakys, ji dabar esanti reikalinga, kada aną neapmatomą amžių ir bekraštinės erdvės visatos pasidarymo raidą žmogus vaizduojasi savo viduje. Bet ar ir tai nėra labai nuostabu? Juk negalima suprasti, kaip tokie vyksmai gali tarsi kartotis sąmonėje, gali čia būti patiriami. Ar tai tik ne todėl, kad kiekvieno žmogaus sąmonė yra atskira kibirkštis tos visa aprėpiančios sąmonės, kaip materės krislelis yra viso nesąmoningumo dalelė?

Paprastai nepagalvojama, kad tam didžiam visatos susidarymui sąmoningumas yra būtinas. Ir tiktai retam kam teateina mintis, ar be sąmoningumo tai ir būtų galima. Didiejie vyksmai suprantami buvę, todėl tenka ir prileisti, kad kas nors buvo, kam ir kuriuo jie nusidavė.

Yra galima prisiminti didžiąją bekraštinę erdvę ir neapribotą amžinatvę. Jose viskas vyko. O jiedvi atrodo tarsi būtų neprieinamas nesąmoningumas. Bet ir laikas ir erdvė tesiranda su sąmone, kokią pažįstame. Žinomasis manytojas Imanuelis Kantas jiedvi su priežastingumu vadina Anschauungsformen des menschlichen Geistes (žmoniškos dvasios žiūros lytimis).

Rodos, numanu, kad daiktai be erdvės nėra galimi, bet erdvė be daiktų lyg ir galėtų būti. Panašiai galvokime ir apie laiką ir vyksmus. Sąmonė aprėpia dangų bei žemę ir stengiasi pasiekti pradžią bei pabaigą visų amžinybių.

Todėl telieka prileisti, kad viskas, kas yra ir kas atsitinka, tegali būt suprantama kaip kokios nors sąmonės turinys.

Ir taip vėl visais atžvilgiais įsirodo sąmoningumas ir nesąmoningumas kaip patys tikrovės kraštutinumu.

Ką akys pastebi, rankos nutveria – yra daiktai, yra nesąmoningumas. Bet tai, kame jie būva, yra sąmoningumas. Šalia jo nieko negali būti. Vėlgi kiekvienas daiktas savyje turi daugiau ar mažiau to, kas nėra sąmoninga. Šiaip jis nebūtų daiktas. Ir vėl jame turi būti sąmoningumo, šiaip jis nebūtų dygęs, tai yra daiktu pasidaręs.

Abu kraštutinumu kildina tai, kas esti, vadinas – visą visatą, visą estį. Sąmoningumas nesiskiria nuo mūsų sąmonės. O nesąmoningumas su visomis patirtimis braujasi į ją. Iš jo išmokstame suprasti, kas yra sąmoninga. Iš nesąmoningumo suvokiame save kaip dalyvaujančius sąmoningume.

Taip suprantame visą visatą iš vienos pusės kaip sąmoningumą, iš antros kaip nesąmoningumą. Nesąmoningumas tūno sąmoningume kaip juslių daiktai erdvėje. Bet ar tuodu tikrovės kraštutinumu pagaliau tik nebus vienos vieningos kilmės? Niekas, kurs erdvėje savo akimis (juslėmis) stebi daiktus, netiki, kad erdvė iš jų pasidaranti. Greičiau galėtų daiktai gimti iš erdvės. Ir nieks neprileis, kad laikas atsirandąs iš vyksmų, kurie laikuose pastebimi. Visi tvirtina, kad jie su laikais ir iš jų pasidarą.

Todėl ir tenka priimti, kad nesąmoningumas, kaip ir erdvė su laiku, yra kilę iš sąmoningumo, o ne atvirkščiai. Tiktai tas sąmoningumas turi būti nepalyginamai šviesesnis negu tas, kurs reiškiasi mūsų sąmone. Manytina, kad jis pasistato nesąmoningumą ir jame kaupia bei slepia visą tūrį ir turinį, jeib juo skelbtų esimą ir taip tarp tų kraštutinumų kurtų visatos gausą.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė