Antradienis, Lie 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 4. ŽMOGAUS GALIMUMAI VISATAI SUPRASTI

 

4. ŽMOGAUS GALIMUMAI VISATAI SUPRASTI 

Neturėtų būti sunku visatą suprasti iš sąmoningumo ir nesąmoningumo. Ypačiai pasisakant, kad nesąmoningumas glūdi sąmoningume, negyvybė gyvybėje, kaip daiktai erdvėje, vyksmai amžiuose, nors paprastai tikime visa antraip esant.

Nėra šičia teikiamos naujos pažintys ir reikalavimai. Visuomet išminčiai panašiai apsireikšdavo. Tvirtindavo, kad teikiami išmanymai esą pagrindas geresniam gyvenimo supratimui. Žmogus visuomet veikia, kaip jis gyvenimą supranta. Iš geresnio supratimo išauga geresnis žmogaus elgesys ir didesnė stiprybė. Koks yra jo gyvenimo supratimas, taip jis įsitaikina su visu savo esimu į gyvenimo turinį, į jo būvį ir vyksmą.

Tik nereikėtų manyti, kad žmogus yra įsigijęs tikrą gyvenimo supratimą, sutikdamas su minimomis nuomonėmis apie jį. Žmogus pats turi regėti, kad jis yra toks, kaip aiškinama. Bet ir nepamiršti, kad tai tėra tikrovės pažinimas, koks jis galimas vien žmogui. Tiktai jam minėtu du tikrovės kraštutinumu gali pasidaryti reikšmingu. O dar ir vien taip, koks jis yra žmogus.

Juk sakoma, kad kiekvienas žmogus gyvenąs savo protu. Bet žmogui daug reiškia ir tai, kokios yra jo juslės. Mūsų laikais sužinota, kad yra ir neregimų spindulių šviesa. Toji todėl žmonėms paprastai tėra tamsa. Bet jeigu mūsų akys būtų tokios, kad jos regėtų minimų spindulių šviesą, tada gal paprastoji dienos šviesa mums būtų akliausią tamsa. Ir tuo visas patiriamas gyvenimas pasidarytų kitoks.

Tik pamanykime, kaip iš tikrųjų keista, sužinoti, kas yra aplinkoje, kai ji, buvusi tamsi, staiga apšviečiama. Šviesa padaro, kad daiktai mus veikia ir virsta sąmonės turiniu, vadinas – tampa mums esami. Be šviesos visų tų daiktų lyg nebūtų, jei jie nepasidarytų dar kitaip patiriami, būtent: virpesiais, garsais, atsparumu ar dar kitaip.

Iš to aiškėja, kad mūsų gyvenimo supratimas, mūsų sąmonės turinys, mūsų pasaulis yra toks, kokios yra mūsų juslės. Žinoma, kad ir kita kas čia dar daug reiškia.

Imkime, deimantas arba safyras kaip nors galėtų žinoti apie pasaulį. Tada jis jiems būtų visai kita kas negu žmogui. Ką žmogus vadina savo sąmone, jiemdviem tegalėtų būti kietas nesąmoningumas, kadangi iš žmogaus sąmonės kyla tie veiksmai, kurie padaro akmenis slidžius, blizgančius, jiems suteikia žibumą.

Vėl tikrovė kitokia turi būti rožei, kuri savo kvapą nuolatai atiduoda už jai tenkamą šviesą. Taip ir kiti augmenys augmeniškai santykiuoja su gyvenimu.

Atitinkamai reikia kalbėti ir apie gyvius. Baugštus girios gyvūnai turbūt numano saugią girios ir nakties glūdumą kaip tikrą gyvenimo malonumą ir taurumą, o šviesą bei medžiotoją – kaip tikriausį nelabumą.

Tokiu būdu visa tai, kas yra, skirtingos esybės patiria skirtingu būdu. Vėl ir negalima abejoti, kad kiekviena esybė ir esybių rūšis turi skirtingą savo uždavinį didžiame visatos gyvenime.

Tik žmogaus uždavinys yra daug sudėtingesnis negu kitų pasaulio mažmožių. Jo gyvenimo patirtims nėra reikšmingos vienos tik juslės, bet dar labiau visas gyvas vidaus turinys, visas dvasinis gyvumas ir ypatumas. Bet daugiausiai reiškia ta galia, būtent žmogaus esmė, kuri visus juslių davinius savo sąmone prieina, juos spalvina dvasinėmis vidaus būsenomis ir dvasiniu vidaus turiniu ir susidaro aiškesnį ar drumstesnį numanymą.

Kaip žmogus pasaulį nuvokia, kaip jis žiūri į jį, tatai visiškai apsprendžia žmogaus ypatumas. .Kito galimumo nėra. Taip ir visatos aiškinimas iš sąmoningumo ir nesąmoningumo tegali kilti iš žmoniškumo ypatumo.

Todėl ir nepridera kalbėti su panieka apie sužmonintą pasaulio supratimą, kurį tarsi nekultūringi žmonės apreiškia. Nieks negali išsinerti iš savo ypatumų. Nėra pasaulio supratimo, kurs būtų lygiai tiesus kokiam nors Vedų tautos žmogeliui [2] kaip ir filosofui Kantui, mažajam gyvumui, sakysime amebai, kaip ir žmogui. Visuomet pasaulis veikia kitaip ir todėl yra kitoks, atitinkamai kokios yra tiriamojo gyvūno juslės, kurios priima gyvenimo įspūdžius, koks yra jų judinamas vidus, kokia yra mąstymo ir išmanymo šviesa ir galia, būtent sąmonė, kuri viską renka į save.

Dėl tų pagrindų ne tiktai atskirų žmonių, bet ir atskirų tautų pasaulio supratimas yra visai kitoks. Juk kiekvienos tautos žmonių juslės veikia savotiškai. Atitinkamai kaupiasi vidaus turinys. Pagaliau ir dvasios šviesa yra kitos spalvos ir kito skaidrumo.

O kad skirtumai būtų ir visai menki, vis dėlto jie yra labai svarbūs. Jie padaro, kad kiekvienai tautai pasaulis pasirodo kitoks negu kitoms. Kiekvieną tautą pasaulis ir kitaip veikia. Ir skelbdamos kitoms ir iš jų priimdamos jų pasaulio supratimą, jos susirenka didesnį visatos turtingumo saiką.

Tai teigia jau gamtos tyrinėjimas. Bet ir jis yra žmoniškų ypatumų spalvintas. Labai aiškiai tai matyti kad ir iš to, kaip tūli mokslininkai sustato gyvūnus į kylančią eilę. Tuo jie siekia ta eile prieiti šviesumą, kurį jie patys turi.

Ir dar vienas dalykas pastebėtinas. Žmogaus gyvumas nuolatai kinta. Ir jo kūnas su savo juslėmis. Laikų srovėje jis pasidaro kitoks. Kai lotynai seniau pradėjo garsą c tarti kaip ts, o nebe kaip k, nuo V šimtmečio ti kaip tsi, toliau, kad italai iš c padarė tš, lietuviai jautė turį tarti tšia, tšio, tšiu, džia, džio, džiu, kur seniau tarė tia, tio, tiu, dia, dio, diu, – visa tai tegalėjo pasidaryti kūnui pakitus. Kitas kraujas, į tautas patekęs, pakeitė žmonių kūnus. Todėl vėliau kitaip suprato ir pasaulį.

Bet su kūnu pakinta ne vien juslės, bet ir kūno dygiai ir jo omė, būtent augmeniška valia ir sąmonė. Įvyksta jo gyvenime svyravimai, jis išsigimsta ar sveiksta, stiprėja ar atsilieka, skursta. Pagaliau ir jausmų, nuotaikos gyvenimas, protavimo ir dvasios-sielos gyvumas pakinta, niaukiasi arba giedrėja. Ir visos šios skirtingos gyvumo rūšys ir pasireiškimai nuolatai veikia vienas kitą, viena suteikia kitai ypatingą spalvą. O tai daug reiškia pasaulio supratimui šalia to, į ką sąmonė krypsta, kam ji skiriasi.

Visa tą reikia atsiminti, žiūrint į kokį nors pasaulio supratimą. Bet labai retai tai daroma. O gal dar rečiau tepamąstoma, kad kiekvienas žmogus tiesiog traukia visumą į savo sąmonę ir tam, kiek jis jos yra įsitraukęs, užspaudžia savo ypatumą. Taip tada jis pasaulį supranta, jį tvarko ir gyvena tokiam pasauliui, kokį jis susikūrė.

Tiriant tai, kaip svetimos tautos, ypačiai senaisiais laikais, yra pasaulį supratę, rodos, neturėtų būt sunku numanyti to supratimo siaurinimo veiksnį. Tūli mokslininkai todėl ir stengiasi juos pasiaiškinti iš aplinkos, iš žmonių būklės, iš istorijos įvykių. Tik retas teatsimena, kad kinta žmonių kūnas su savo juslėmis ir visas vidujinis žmogaus gyvūnas, kad sąmonė niaukiasi ir giedrėja. Niekuomet nereikėtų savo būdą ir galimumą pasauliui suprasti padaryti mastu vertinti senų laikų svetimų žmonių pasaulio supratimui. Jei mūsų laikais daug žinių įgyta visokiomis priemonėmis, tai kitu atžvilgiu vėl daug ir netekta.

Visos pagrindinės senovės nuomonės ir mintys apie gyvenimą, kurias dažniausiai vadiname graikų žodžiu mitais, visos poringės ir pasakos gana aiškiai įrodo, kad senovėje žmonės visai kitokių ypatumų buvo negu šiandien. Minimi padavimai pasidarė iš dvasinio tautų turinio ir tūrio, kurie joms teko, veikiant ypatingoms juslėms, ypatingai sąmonės šviesai ir spalvai šviečiant. Tokių regėjimo ir vaizdavimo galių kaip senovėje žmonės šiandien nebeturi. Bet ir jų sąmonė nebėra tokia šviesi ir plati.

Tiesa, visi tie padavimai augo per šimtmečius ir tūkstantmečius. Naujosios kartos visuomet jais gaivino savo vaizdavimo galias. Tik mūsų laikais žmonės to nebegali. Jie yra lyg apkurtę ir apakę, palyginus juos su tais, kurie pasakodavosi senas pasakas ir senus mitus, aprėpiančius begalinius tolumus erdvėje ir laike, aiškiai parodančius visatos galių gyvumą.

Nežiūrint viso mūsų laikų mokslinimo, žmonių vaizduotė vos truputį toliau nukyla, kaip rankomis galima pasiekti. Žmonių vidujinis gyvumas šiandien nėra reikšmingesnis negu senais laikais, bet, susidaręs iš gausiausių mažmožių, jis sunkėjo, sumirgo, surizgo ir pastyro. Tai reikėtų visuomet atsiminti.

„Žmogus yra visų daiktų mastas“, – sakė garsus senų j graikų manytojas Protagoras. Tas žodis labai teisingas jeigu jis neaiškinamas, kaip tai darė tų graikų sofistai sakydami, kad nesą galutinės tiesos ir kad kiekvienas žmogus galįs patirtą dalyką savaip versti.

Gal tas sakinys būtų griežtesnis, sakant: žmogus yr savo visatos pasiaiškinimo ir supratimo mastas, arba koks yra žmogus, toks yra jo ir atsižvelgimas į visatą taip jis santykiuoja su gyvenimu. Niekuomet žmogus negali pasidaryti šviesesnio pasaulio supratimo, negu koks yra jo protas. Jau tas vyksnys, kad visas gyvenimas mūsų sąmonėje patiriamas, kito ko neprileidžia.

Todėl ir niekas negali įrodyti, koks yra tikriausias pasaulio supratimas. Ką lig šiol mokslas apie tai yra paskelbęs, teliečia skirtumus įvairių supratimo būdų. Tiesos tūriui nustatyti dar nėra pribręsta.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė