Ketvirtadienis, Birž 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė

Vydūnas. Raštai

I tomas Vilnius „Mintis“, 1990 m.

Žvelgiu aukštyn, ir erdvėse visur išvydau tik tą Patį Vieną. Žvelgiau žemyn į jūras. Ir čia bangavo bangose visur tik Jis Pats Vienas. Žvelgiau į širdį. Tai buvo jūros, pasaulių begalis ir nesuskaitomi sapnai. Bet ir juose išvydau tiktai Jį Patį Vieną. Iš Rytų šalių mokslo.

SĄMONĖ  (Sąmoningumas ir nesąmoningumas)

Žvilgsniai į gyvenimo esmę


PIRMINĖS PASTABOS 

Būdamas pernai pavasarį keistoje būklėje, žiūrėjau seniai parašytų savo raštų, ar jų kas dar verta spausdinti arba laikas juos sunaikinti. Ir pakliuvo į rankas mano maždaug prieš 20 metų parašytas veikalas apie sąmonę. Patiko man, kad jis atrodė ir dabar dar skelbtinas, nors tūlus dalykus matau jau skaidresnėje šviesoje ir platesniuose santykiuose.

Ir ėmiau jį, koks jis buvo, kiek dar gilinti ir papildyti. Darbas tęsėsi. O paskui veikalą skaitant, rodėsi, kad būčiau gal geriau padaręs jį visai naujai dirbęs. Daug teko sau pasilaikyti, kas nesileido į esamąjį įtaikinti. Dar norėjau veikalą padaryti ir kuo suprantamesnį ir viską pasakyti lietuviškai, vengdamas graikų ir lotynų žodžių, kuriais paprastai panašaus turinio raštai marginami.

Prisidėjo ir kitos dar sunkybės. Rašiau apie retai te-svarstomus dalykus. Jiems aiškinti reikėjo ieškotis žodžių. O, be to, tenka ir posakius savaip sustatyti. Nėra man galimumų naudotis tautos išaugintais girdimais nusakymais. Gyvenu beveik tik pasikalbėdamas su raštais, skaitydamas ar ir pats rašydamas. O taip ne vien tik lietuvių kalbos atžvilgiu. Todėl mano raštuose savaime pasitaiko visokių nepaprastumų. Jų ne visus braukiu. Laikausi ir savo rašybos ir kas šiaip su raštu jungiasi. Manau, ir iš to, kam kiti nepritaria, gali būt akstinimų kalbos reikalų pažangai, o ne jų atkryčiui.

Dar ir kita kas gali būt sunkinimu veikalui suprasti. Seniai man būdavo sakoma, kad aš reiškiąsis dažniau iš regėjimo kaip iš protavimo. Todėl paprastai galvojantiems tūli mano aiškinimai ne tuojau bus įmanomi. Kartais, negalint platesniu žvilgiu dalyką paimt, gal bus randama juose ir spragų. Kai kurie mano dėstomi dalykai jusliniam protavimui turbūt atrodys net neverti apmąstymo.

Visi tokie prisiminimai lyg stabdė mano darbą. Vienok pasiryžau veikalą spausdinti. Aiškinami dalykai yra labai svarbūs. Todėl apie kai kuriuos ir kalbu kartotinai. Ir skaitant reikėtų eiti tolyn, jeigu kas neaiškėtų iš karto. Visą raštą vieną, antrą kartą, gal ir kelis kartus perskaičius, tikrai aiškės, kas mano pasakyt norėta.

Neteikiu šiuo savo raštu visai naujų, grynai savo pažinimų. Mokslinti žmonės pastebės, kad jame atsispindi visokių amžių žmonijos mąstytojų išmanymai, prasidedant nuo senųjų indų, egiptiečių, parsų, graikų ir vėlesnių tautų išminties mylėtojų ir einant iki mūsų laikų. Minėtini ypačiai paskutinių šimtmečių vokiečių manytojai. Visi jie šviesino tuos regesius, kurie man aušo iš pat mažų dienų.

Pagaliau, teikdamas šį savo raštą tautai, linkiu nuoširdžiai, kad skaitytojai leistųsi jo gundomi pasišvęsti daugiau negu paprastai gyvenimo prasmei ir esmei.

Vydūnas

Tilžėje  1936.III.22

 


1. ĮVEDAMIEJI SĄMONĖS KILMĖS AIŠKINIMAI 

Sąmonė yra pats esmingasis žmogaus apsireiškimas gyvenime. Ir norint save pažinti, tikrai pravartu nuodugniai ją apmąstyti. Nedaugelis žmonių tam yra linkę. Sąmonė per aiškiai rodosi kasdieniniu dalyku. Ir tikrai ji tokia yra. Todėl paprastai nelaikoma verta apie ją dar pagalvoti. O kad vieni antri tačiau pabando tai daryti, jie greitai sustoja. Labai sunku pasirinkti savo sąmonę savo pažinties dalyku. Vis dėlto reikėtų būti drąsiems. Sąmonę aiškintis yra esminis žmogaus susipratimo uždavinys.

Pradėkime kad ir nuo nesąmoningumo! Jis gana dažnai stebimas. Į jį atsižiūrint, numanomas ir sąmoningumas. Toliau tada ir norisi suvokti santykiai vieno su antru ir su visu gyvenimu, su didžiu jo turiniu. O kad apie visa tai ir mokslo žmonės nedaug tepasako, gyvenimas juo garsiau reikalauja dalyką išmanyti.

Verta nuodugnaus apsvarstymo yra jau tai, ar iš tikrųjų būtų, kaip kai kurie skelbia, kad visas gyvenimo turinys esąs paslėptas tame, kas nėra sąmoninga. Iš jo sąmoningieji gyvūnai pasidarę. Ilgieji neapmatomi praeities amžiai esą vien tiktai kelias iš tamsos švieson, iš nesąmoningumo sąmoninguman. O erdvėje apsižvalgydami, paprastai žmonės tiki, kad materės gabalai, ypatingai susitvarkę, virstą sąmoningais gyvūnais.

Yra tikrai ir tokių mąstytojų, kurie, apie tai galvoję, stabteli. Nesą suprantama, kaip sąmoningumas galėtų atsirasti iš nesąmoningumo. Bet ir jų retasis tesako, kad tai ir nesidarą, kad negalima to tvirtinti. Vis dėlto ir tokie žmonės pagaliau tiki, nieko tolimesnio nemąstydami, kad visas sąmoningumas iškilęs iš nesąmoningumo.

Imkime tik ir evoliucės mokslą! Jis verčia žvelgti į seniausius laikus, į neapmatomus tolimos praeities amžius. Tuomet viskas buvęs įsiaustas į tamsiausiąjį nesąmoningumą. Taip tenka tų laikų pasaulį vaizduotis, o tai reiškia savo sąmonėje susikurti jo vaizdą.

Labai svarbu tai išmanyti. Nes taip nušvinta nuostabusis santykis tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo. Tik pamanykime! Savo sąmonėje vaizduojamės, kaip kartą gyvenime vyravęs vienas tiktai nesąmoningumas.

Jį tikime aiškiausiai matą materėje. Joje atsiradusi jėga, gimusi gyvybė, kuri ir buvusi pirmas sąmoningumo žibtelėjimas. Tasai tada nuolatai šviesėjęs iki mūsų laikų žmogaus sąmonės. Ir dabar jis galįs tiesiai kalbėti apie saulėtą sąmoningumo dieną.

Tai lyg ir patvirtina kultūros istorė. Ir ji pradeda savo mokslus, aiškindama, kaip tuokart, gal prieš tūkstančius arba net milijonus metų, gyvenimas atrodęs. Žmonės buvę tamsūs ir duslūs. Jų pavidalai vos ne vos priminę žmogų. Jame sąmoningumas vos rusėjęs ir todėl buvęs be reikšmės. Ir tik labai pamažu jis šviesėjęs. O dabar jis žmogaus sąmone dažnai šviečiąs net saulės skaistumu.

Tiesa, ne visai taip kalbama. Dar daug reikią, kol taip ir būsią. Bet kilnusis mokslo tikėjimas vis dėlto kartą susilauksiąs žmogaus sąmonės šviesos dienos. Sąmoningumas nuolatai tekąs iš nesąmoningumo kaip aušra iš nakties tamsos.

Mokslas apie dvasinį žmogaus gyvenimą stengiasi paaiškinti, kaip atskirame asmenyje šis šviesėjimas įvykstąs. Iš gyvos materės krislo iš lengvo pasidarąs nuostabiai sutvarkytas žmogaus kūnas. Atsiskyręs nuo motiniškos prigimties, jis patenkąs aplinkos įspūdžiams, kurie veikia jusles. Ir pamažu tokiu būdu vis ryškiau pasirodąs sąmoningas gyvumas. Visokie jusmai atsirandą, ir vaikas juos pareiškiąs.

Iš tų jusmų sąmoningumas šviesėjąs per kylančius visokius nuvokimus, jausmus, palinkimus iki minčių gimimo, sąvokų kūrimo, nusimanymo, protavimo, apsimąstymo ir pagaliau savęs žinojimo.

Ir tada žmogus vadinasi žodžiu aš. Sako, žinąs savo viduje savo pojūčius, jausmus ir mintis. Bet kas jis, kurs tai žino, retai kas pamano. O koks nuostabus tas vidus, kuriame tiek viso ko susikaupti gali! Visai slėpininga yra, kas tame viduje darosi. Pagaliau reikėtų ir sužinoti, kur tas vidus jau būtų.

Dar sakome, kad visas pasaulis pagaunamas į tą vidų, į sąmonę. O apie ją apsisukus vėl kalbama, kad ji užtekėjusi iš nesąmoningumo. Bet kaip tai įvyksta, niekas negali pasakyti. Tūli manytojai kartais pataria žmogui pasistengt įgyti didesnį aiškumą. Ir tokiu būdu tvirtina, kad žmogus tarsi savo galiomis pajėgtų susižadinti šviesesnį sąmoningumą.

Bet iš kur ir kas tos galios būtų, kurios tai padarytų, nieks tų žmonių nepasako. Ir niekas nepareiškia, kas tas pagrindas yra, iš kurio žmogus su savęs žinojimu iškyla. Klausiant atsakymas duodamas vis tas pats. Visas sąmoningumas atsirandąs iš nesąmoningumo.

Dar tvirtinama, kad visa, ką žmonės didingo, kilnaus, tauraus yra įnešę į gyvenimą, tekę jiems iš nesąmoningumo. O iš kuo gilesnių gelmių kas paimama, tuo giedriau tai šviečia. Nesąmoningumas tokiu būdu numanomas kaip kokia begalinė tamsi jūra, kurios gelmėse kažkas glūdįs, kas virsta šviesa. Tūliems jis yra tiesiai visa kuriančioji galia, vadinas dievas, kurs atskiroje, ypačiai žmogaus sąmonėje pasiekiąs šviesą. Ir tas dievas turįs kurti, jeib taptų sąmoningas.

Ypatingi būtinumai tam dievui! Bet iš kur jie jam kiltų? Ar tai už jo glūdėtų dar už jį aukštesnė galia, kuri jį ir visą visatą valdo?

O kaip aukštai tada stovėtų žmogus su savo sąmone? Su ja jis būtų iškilęs iš erdvės bekraštybės ir begalinės amžinybės. Tiesa, jo sąmonė erdvėje ir amžinybėje yra tiktai kaip koks silpno žaibo švistelėjimas. Vis dėlto jau tasai jam suteikiąs šviesą, kurios amžinasis dievas skaudžiai ilgisi.

Aišku, kad tokia mintis yra tikra nesąmonė. Todėl daugelis ir neigia Dievo esimą. Bet jie negali neigti pagrindo,

iš kurio viskas darosi, ir žmogus su savo sąmone! O jis yra visame gyvenime nuostabus pasivaidinimas.

Jam tūlų manytojų suteikiama ypatinga vieta net visoje visatoje. Tikima jį esant esybę, kuri ne vien žemėje, bet visame, kas esti, didžiojoje nesąmoningumo tamsoje vienintelė yra tikrai sąmoninga, viena, kuri nesiliaujančiame amžinybių brėškime reiškianti šviesą. Mat jis žino save esant. Baugu turėtų žmogui būti nujaučiant tokią slėpiningai didžią savo reikšmę!

Bet kas apie tai ir pamąsto? Žinau tačiau žmogų, kuriam jau vaiko metais aušo supratimas tokių dalykų klausimams. O toliau jam tas nuolatai  ar aiškėjo.

Savo esme jis kitaip nujautė, kaip liepia paprastas mąstymas. Tam žmogui rodėsi, tarsi giliausias jo vidus būtų šviesa ir jis gimęs iš šviesos. Stačiai tikėjo parėjęs į gyvenimą iš paties sąmoningumo. Ir nesąmoningumas, nešviesa laikanti dabar apgobusi jo esmę. Patekęs net į pavojų tamsoje save visai pamiršti. Gi rodės, kad jam tekę tai dažniau patirti. Ir visas amžius esąs uždavinys tamsoje būt šviesa, nesąmoningumą šviesinti sąmoningumu.

Tūliems gal atrodys, toks to žmogaus nusimanymas tesąs sapnas ir aukščiau minėta nuomonė esanti tiesa. Tik tada neaiškėtų slėpinys, kaip gyvendamas žmogus žino esąs, o negali išmanyti, ką tai reiškia. Ir nebūtų jau taip kvaila savo kaip save žinančios esybės esimą išvesti iš dalykų, kurie darosi daiktų pasaulyje.

Bet ar gali būti žmonių, kurie iš tikrųjų nenumanytų, ką reiškia būti sąmoningam, ką reiškia galėti savo sąmone aprėpti dangų ir žemę su visomis jų saulėmis ir ištisus amžius, su pasidarančiais ir pragaištančiais pasauliais?

Negalima, kad šviesesnio išmanymo žmonės gyventų ir, numanydami savo esimą glūdint neišmatuojamose nesąmoningumo ir sąmoningumo slėpinių gelmėse, o neįstengdami tai suprasti, niekuomet nebūtų nukrėsti šiurpulio!

Sąmoningumas nepasidaro iš nesąmoningumo. Antraip dalyką imant, viskas lengviau aiškinasi, dar pamanant, kad nesąmoningumas yra tiktai pasislėpęs sąmoningumas. O toliau, kad tuo sąmoningumu ir nesąmoningumu, kurs mumyse aiškėja, reiškiasi tatai, kas sudaro jųdviejų esimo pagrindą, kurs tegali būti žmogui, nors ir visai neišmanomai aukštas, šviesusis sąmoningumas.

Sąmoningumas ir nesąmoningumas labai galingai veikia stebinčio žmogaus mąstymą ir jį kartais blingina. Bet jau iš to turėtų būti numanu, kad abu yra vyriausiu du pradu viso gyvenimo. Su sąmoningumu ir nesąmoningumu prasideda kūrybos vyksmas, pasaulio statymas.

Norėdami išmanyti nors savo sąmonę, šią ypatingą sąmoningumo apraišką, galima naudotis ir vaizdu. Labai dažnai sąmonė lyginama su šviesa. Kaip šviesoje daiktai aiškėja, taip, žmogui sąmoningam esant, jie pasidaro žinomi. Gi vėl, kaip erdvėje viskas telpa, kas yra, būtent jos turiniui sudarant visatą, taip toji ir sąmonės apimama. Tokiu būdu sąmonė ir šviesa, sąmonė ir erdvė, sąmonė ir laikas sutampa ar nors atrodo esą by kaip giminingi.

 


2. SĄMONĖS REIKŠMĖ GYVENIMUI 

Dažnai pastebėt, kad žmonės į sąmoningumą žiūri kaip į kokį gyvenimo priedėlį. Tiesa, yra gana sunku susidaryti aiškią sąmonės sąvoką. Sąmonė mums lyg per arti. Mūsų minčių kūrimas ir mąstymas vyksta beveik vien tiktai joje, kokia ji paprastai yra. Todėl vos ne vos nujaučiame, kad sąmonė reiškia neišvengiamą sąlygą paprastam mūsų mąstymui, mūsų žinojimui, net mūsų gyvybei ir gyvenimui.

Bet tūliems atrodo beveik be prasmės apie tai dar ir kalbėti. Sąmonė jiems yra kaip kažkoks filosofų sugalvotas negyvenimiškas dalykas. Juk ir jie negali pasakyti, kas ji yra, nors ji mums artimiausia iš viso to, kas sudaro gyvenimą. Ir turėtų būti žinomiausia.

Vieną dalyką vis dėlto kiekvienas patiria. Ir sąmonės reikšmė taip aiškėja, kad negalima jos nepastebėti. Ji net vienu sakiniu pasakoma, būtent: ką žmogus ilgiau savo sąmonėje palaiko, tat įgyja nuolatai didėjančią reikšmę jam ir visam gyvenimui.

Žinomas yra dar ir kitas svarbus dalykas apie sąmonę. Ji gali būt skiriama vienam ir antram pagal žmogaus norą. Žmogus išmoksta valdyti savo dėmesį arba nors turėtų tai išmokti. O dėmesys yra ypatinga sąmonės laikysena. Bet ne tiek svarbu apie jį kalbėti, kiek apie sąmonę. Jau pats žodis verčia prie ypatingo mąstymo.

Ir lyg savaime aiškėja, kad viskas, kas ilgiau pabūva sąmonėje, čia kaip jos turinys tarpsta, auga, klesti, įgyja daugiau jėgos, tūrio ir turinio. Ir iškyla klausimas: iš kur taip?

Tik atsiminkime, kas įvyksta, kai žmonės į ką nors įsižiūri! Kuo nuodugniau jie tai daro, tuo daugiau tas dalykas jiems brangėja arba baisėja, daugiau vertės įgyja arba atrodo žalingas. O pagaliau žmogaus sąmonė taip su juo susisieja aha, geriau sakant, taip jį šviesina, perskverbia, kad žmogus net mano, pats daiktas jo sąmonei teikiąs šviesos, sąmonė esanti iš jo atsiradusi, arba kartais, kad jis esąs josios pražūtis.

Gana plačiai yra pasklidusi nuomonė, kad, žmogui ką nors stebint, daiktas jam pasidaląs ne tiktai žinomas, bet kartu ir kuriąs, sužiebinąs jo sąmonę, iš ko tada randantisi patirtis, kuri virsta sąmonės turiniu.

Sakoma dažnai, žmogaus linkimas arba geidimas krypo į tam tikrą dalyką. Bet reikėtų gerai pamąstyti, ką tai reiškia. Kas tokie yra linkimas arba geidimas? Koks yra jų santykis su geidžiančiuoju žmogumi ir koks su geidžiamuoju dalyku?

Imkime taip dažnai patiriamą įvykį: jaunuolis pamilsta mergaitę! Aišku, kad jis ja dėmėjosi, jai skyrė savo sąmonę, ją nukreipė į ją, ją, taip sakant, jai atvėrė. Jis toliau visą jos apstabą suvo sąmonėje palaiko, arba – kaip ir sakome – savo atmintyje, nuolatai jis ją mini. Visa savo sąmonės šviesa ir galia jis ją savo sąmonėje apgobia. Jam norisi, kad ji visiškai jo sąmonėje gyventų, arba kad jis pats su visu nusimanymu mylimosios asmenybėje nuskęstų.

Tai gerai pastebėtina. Jaunuolis nori, kad mergaitė būtų. Save nori visai pamiršti. O ji, jeigu ji jaunuolį myli lygiu būdu, jaučia ir mąsto panašiai arba, geriau sakant, atitinkamai savo ypatumui.

Toliau žinotina, kad dalykai, kuriems žmogus skiria savo sąmonę, gali būti visai nepalyginami vieni su kitais. Yra tokių, kurie veikia žmogaus akis, ausis ir t. t. Iš to žmogus pasidaro patirtį, sąmonei tenka šioks toks turinys. Bet yra ir patirčių, kurios žmogui visai kitokiu būdu tenka. Jos randasi, kaip sakoma, žmogaus viduje, nieko nepamačius ir neišgirdus.

Žmogus numano savo viduje ypatingas būsenas. Kyla jam visokie geiduliai, visokios aistros. Toliau sąmonėje randasi ir visokios mintys, visokie vaizdai. Iš kur visa tai atvyksta, žmogus paprastai negali pasiaiškinti. Jis vien žino, kad jis tai patiria. Sakoma kartais, jis atsimenąs viso ko. Bet ką tai reiškia, retai kas pabando suprasti. Ir patys mūsų laikų mokslininkai neįstengia to tikrai padaryti. Minimos patirtys lyg iš kokio nežinomumo atplaukia ir tada vėl jame nuskęsta.

O su tokiomis būsenomis ir dalykais žmonių sąmonė susituokia. Ir tada žmonės jaučiasi verčiami kaip nors veikti, ką nors daryti. Ir taip gimsta iš tų vidaus būsenų, iš tų minčių visokie regimi veiksmai ir daiktai. Visas žmonių gyvenimas yra tų veiksmų ir daiktų darymas. O su laikais nuolatai atsiranda vis kitokie.

Todėl žmonių žinojimas ir išmanymas šimtmečiais ir tūkstantmečiais kinta kaip srovės bangos. O laikais tai pastebime tiktai kaip kokią atmainą. Minimas žmonių išmanymas lyg supasi tarp dviejų priešingumų. Kartais rodosi, kad kas nors yra galutinai ištirta ir nustatyta, apie ką žmonės seniau nė sapnuote nesapnavo, o toliau tas naujas išmanymas yra mažiau vertinamas, net paniekinamas, ir pagaliau pamirštamas. O po kiek laiko žmonės pradeda jį vėl atminti arba jį naujai įsigyja, ir vėl jam leidžia reikštis gyvenime.

Tokiu būdu žmonių sąmonė tai tam, tai vėl kitam kam skiriasi ir atsiveria. Yra laikų, kada vienam manyto-jui tiesos mėgėjai teikia aukščiausią vietą. O po kiek laiko jis vėl stumiamas į negerbimo ir toliau į pamiršimo tamsą. Kitais laikais vieni kiti tyrinėtojai kaip audra lekia priekin, pašiepdami visus, kurie jų neseka. Bet dėl savo aistringumo jie nepastebi dalykų, kurių jie ieško. Ir kiti, eidami jų takais, juos čia suranda ir rankioja. Iš minčių ir nuomonių, kurias anie nesidairydami išbėrė, kiti pasidaro labai reikšmingus daiktus ir veiksmus.

Amžiūvidžio gamtos tyrinėtojai savo mąstymais buvo pradininkai mūsų laikų kultūros. Viso ko jie siekė. Ir išradimai augo iki mūsų laikų. Vėl paimti seniau atmestieji mąstymai atveria žmonėms žvilgį į visokius santykius gamtoje, į priežastis ir padarinius ir į tarp vyksmų esančią sanklausą.

Tada visai aiškėja, kad visi žmonių mąstymai nepasilieka tiktai vidaus dalykas. Visuomet buvo ir yra galima pastebėt, kad tat, prie ko žmogaus sąmonė parimsta, ką ji savyje palaiko, įauga pagaliau į kūno gyvenimo sritį, į daiktingąjį pasaulį, kaip ir kiti augą pavidalai. Žmogaus mąstytos mintys virsta daiktais. O vėl daiktai, kurie tokiu būdu pasidaro pasaulyje, arba gamtos yra kurti, įgyja jėgos ir reikšmės, kada žmogus juos traukia atgal į savo sąmonę.

Tokie tvirtinimai tūliems atrodys gal gana keisti. Bet jie išeina iš tikrų įvykių pastebėjimo. Juos rimtai tirdamas, kiekvienas žmogus įsitikins, kad jie sako tiesą.

Daiktinė kultūra tik tokiu būdu kuriama, kaip šičia minėta. Ir vėl, kada kokia nors kultūra nyksta ir žūva, to priežastis glūdi žmogaus sąmonės nusikreipime nuo jos. Mūsų laikų kultūra išaugo, žmonėms skiriant savo sąmonę visų pirma daiktams. Todėl ta kultūra tikriausiai yra būdinga savo daiktingumu. O atitinkamai ji ir veikia žmones. Taip labai ji mūsų laikų žmonių sąmonę užniko, kad susiurbė beveik ir visą žmoniškumą. Bet materiniai tos kultūros daiktai vis auga ir dar nuolatai medžiagiškai sunkėja. Ir dabar žmonės beveik nebėra jų valdytojai, bet daiktai, griūdami ant žmonių, visą žmoniją beveik sutreškia.

Galbūt, kad kartos, kurios išliks, susipras ir savo sąmonę skirs kitiems dalykams. Tada tie augs ir įgys gyvenimui reikšmės. Rasi tada jis bus šviesesnis, ir žmonės iškils iš apkalimo, iš nevalios į savo esmės dykybę. Ir atsimins savo žmoniškumo. O tada tasai augdamas įgys savo būdu naują kūrybinę reikšmę daiktų pasaulyje, bet jau gyvumo lygiu.

 


3. ABU TIKROVĖS KRAŠTUTINUMU 

Kas tikrovė yra, žmonės tiki sužiną juslėmis. Jie tą matą, girdį. Visi žinomi ir nežinomi daiktai ir dalykai su visais įvairiais jų ypatumais, panašumais ir skirtumais ją sudarą.

Taip dažniausiai mano tie žmonės, kurie leidžiasi nešti gyvenimo srovės, nesižvalgydami ir nesustodami pamąstyti, kas yra gyvenimas ir tikrovė. Jų manymas vadinamas svetimu žodžiu naiviu, būtent menku, silpnu, paviršutinišku.

Bet yra ir tokių žmonių, kurie aiškiai supranta, kad tai, kas juslėmis patiriama, nėra viskas, kas esti. Dar numanyta, kad tat nei nėra tikrovė. Ir todėl jos ieško visomis galiomis. Tada pagaliau ir prieina tai, ką XVII šimtmetyje prancūzų manytojas Dekartas tvirtino, būtent: kad visu kuo reikią abejoti ir kad teisingai tegalima sakyti: cogito, ergo sum (mąstau, taigi esmi).

Tik čia jau ir tenka stabtelėti. Ar jau žino nors kas, ką reiškia mąstyti, išmanyti? Kas čia darosi?

Tiesa, kiekvienam yra aišku, kad jis mąsto. Ir jis paprastai tiki, kad tas jo mąstymas kyląs iš aplinkos įspūdžių jo jusnims. Kartą prasidėjęs mąstymas riedąs tolyn savaime pramuštu keliu.

Bet ir tokiomis mintimis, rodos, nedaug žmonių tesirūpina. Jie gyvena, tikėdami tikrovę esant jų aplinkoje išplėstą, nors žino, koks kintąs dalykas, pavyzdžiui, yra vanduo, kuriam prilygsta pagaliau visi daiktai. Juk jie randasi ir dingsta, kaip srovėje bangelės ir burbulai sukyla ir pranyksta. Todėl jau senųjų graikų manytojas Heraklitas sakė: viskas sravi. Žmonės pamiršta, kad visi daiktai pragaišta. O kur tada dar mintis, kad ta jų tikrovė yra nuolatinis kismas ir kad už jo turi būti kas nors būnamo, kas yra visų tų šmėkšėjimų priežastis ir pagrindas!

Tūliems, kurie apie tai jau ir mąsto, rodosi, kad tas pagrindas esąs materė, medžiaga. Iš jos visi daiktai, visa, ką sužinome, netgi dvasinis mūsų vidus su visu jo turiniu, su jusmais, jausmais, geidimais, protavimais ir t.t. pasidarąs.

Bet vėl tenka klausti: o kas ta materė yra? Ar ji gali būti gyvenimo tikrovė? Dar juk ji nėra nei galutinis prieinamas dalykas. Geležis yra geležis, molis – molis, vanduo – vanduo. Kur čia materė? Jau seniai žinoma, kad vanduo pasidaro iš deguonies ir vandenilio. Tik nieks nepasakė, kodėl abu, kuriuodu yra neregimu, susijungdamu virsta regimu, sučiuopiamu skystimu. Nėra tokios materės, iš kurios daiktai atsirastų. Materė yra žmonių sugalvota sąvoka.

Dabar įgyta nauja pažintis. Kas materė vadinama, – ar tai būtų auksas, ar ledas, – nėra daiktingas, būvąs dalykas, bet vyksmas. Mokslininkams aiškėja, kad mažiausieji materės krisleliai, senųjų graikų žodžiu atomais vadinami, ne būva, bet atsitinka. Kiekvienas atomas yra kažkokių spuogų sukimasis aplink kažkokį vidurį. Tie spuogai ir tas vidurys yra įvardinti, bet maža kas tuo paaiškinta.

Taip rašydami mes parodome, ką žmogus yra manęs apie materę. Bet mąstymas vyksta žmogaus sąmonėje. Todėl ir sakėme, kad žodis materė pažymi ne regimo pasaulio dalyką, bet žmogaus protavimo padarą, kuriam priskiriamos visokios daiktingumo ypatybės. Materė glūdi iš tikrųjų tiktai žmogaus sąmonėje.

Todėl yra tikrai reikšminga, kad protingi žmonės galėjo tikėti materę esant ta tikrove, iš kurios pasidarąs visoks daiktingumas ir visi regimi ir sučiuopiami pasaulio daiktai. Ir nenumanė, kad materė, kaip sakėme, yra galvojimo kūrinys, sąmonės turinys. Daugelis ir neigia, kad daiktas gali atsirasti iš sąmonės turinio. Paprastai kalbama, kad mintys pasidarančios iš daiktų.

Toliau tenka suprasti dar vieną dalyką. Esame tikri, kad gyvename visokių daiktų tarpe. Jie tiesiai atsistoja prieš mus ir kartais net lyg mus užgula. Bet mes juos sužinome tiktai būdami sąmoningi. Tada mes juos laikome esamais, kadangi surandame jų atsispindėjimą savo sąmonėje. Ir nežinodami, ką darą, šį atsispindėjimą, šį sąmonėje susidariusį vaizdą laikome pačiu daiktu ir tikime jį pažįstą.

Nebūdami sąmoningi, nieko nežinotume apie kokių nors daiktų esimą. Kiekvienas daiktas mūsų tėra patiriamas, kad sąmonė jo įspūdį pagauna. Apie patį daiktą iš tikrųjų nieko nežinome. O vien apie tai, kas randasi sąmonėje, jai su įspūdžiu santykiuojant.

Todėl tūli manytojai daiktingojo pasaulio ir nelaiko tikrove. Ką patiriame, esą tiktai mūsų sąmonės turinys. Tokiu manymu pasidarė labai žinomas vokiečių manytojas Artūras Šopenhaueris. Garsusis jo mokslas stačiai vadinasi: „Die Welt als Wille und Vorstellung“ (pasaulis kaip valia ir vaizdinys).

Bet viskas, ką mūsų sąmonė suvokia, ką sąmonėje randame, kaip nors ir kur nors turi būt esama. Vokiečių mokslininkas ir manytojas Ernstas Machas sako, kad mes laiką kūnais pojūčių sąmazgius (kompleksus) ir kad kūnai tesą ryšuliai dėsnių tvarkomų atoveiksmių (reakcijų). Bet tuo nei nėra pasakyta, iš kur kyla tat, kas tuos sąmazgius ir atoveiksmius gamina.

Tokiu būdu, rodos, aiškėja, kad mąstantieji žmonės tarp dviejų tikrovių svyruoja. Kartais kreipiasi į tai, kas neabejotinai reiškiasi esąs, ir kartais į tai, kame tas esamas dalykas patiriamas, į tai, kas jį pagauna ir savęs prisunkia.

Šviesus žmogus aiškiai išmano, kad jo sąmonė yra tai, kas kaip nors esamą padaro žinomą ir tokiu būdu sau esamą. Ir taip suprasta, kad yra du dalyku, būtent: sąmonė ir tatai, kas kaip nors yra ir jos padaroma savo turiniu.

Taigi stovi prieš viens kitą sąmonė ir tai, kas nėra sąmonė. Kalbame apie juodu kaip apie sąmoningumą ir nesąmoningumą.

Lygia prasme priešpastatomu dvasia ir materė. Bet tuodu žodžiu šičia ne visai tiktų. Priimta jų prasmė niaukia manymą. O žodžiai sąmoningumas ir nesąmoningumas arba daiktingumas lyg atidengia visą patiriamą tikrovę. Juodu, gerai pažvelgus, įsirodo esą jos kraštutinumu du.

Paprastam protavimui jų esmė nelengvai prieinama. Vis dėlto tai galima. Tik žmonių dauguma nesirūpina tiek sąmoningumu, kiek prieinamesnių daiktingumu. O iš tikrųjų kiekvienam budinčiam žmogui artimiausia yra jo sąmonė, šitas sąmoningumo apsiribavimas.

Nepaisydami to, bet žengdami tolyn, pastebime dar kita ką. Žmogus lyg savaime supranta, kad kaip jo sąmonė pasitinka daiktingumą, taip tą padaro ir kitų esybių sąmonė. Ir todėl prieš žmogų neatsistoja tiktai grynas daiktingumas, bet ir skirtingo sąmoningumo prisunktasis ir virsta stebėtojo sąmonės turiniu. Ir taip aiškėja, kad sąmoningumas reiškiasi iš viso, ką tik patiriame, ir kad mūsų sąmonė tėra atskiras jo apskritys.

Juslėmis, tiesa, nėra pagaunamas sąmoningumas. Jis nepadaro įspūdžio joms, kadangi jas veikia tiktai kokios nors rūšies daiktingumas. Ką sąmoningumo apraiškų pagauname, vadiname apstabu, lytimi, pavidalu. Todėl pasaulis atrodo, tarsi jis būtų vien tiktai daiktingas. Ir tai būtų pati visa tikrovė.

O jau pats mūsų žodis daiktas primena ne daikto esimą, bet jo pasidarymą, jo dygimą. Augmuo yra dygęs ir augęs. Bet iš kur tas dygimas kyla, retai kas tepamąsto. Ir vėliau spėja, kad kaip daiktas dygsta ir auga, taip iš jo ir randasi pamažu sąmoningumas ir atskira sąmonė.

Bet prieš ilgus neapmatomus amžius tebuvęs tas, ką tegalime vadinti nesąmoningumu: didysis bekraštinis chaosas, kaip senieji graikai sakydavo, nerūšiuotos materės, arba – dar toliau atgal – amžinatvės rūkai, arba gal žėrį tirštumai, kaip filosofas Kantas ir matematikas Laplasas sako, pildę bekraštinę erdvę. Pamažu tada įvykęs kismas, tirštumai susikaupę, pasidarę rutuliai, kuriuose ilgų neapmatomų amžių laiku prašvitusi ir šviesėjusi gyvybė, kol netapusi sąmonės šviesa [1].

Visa tai, kas čia pasakyta, yra mintys, kurios kuriasi mūsų sąmonėje. Todėl tvirtina vienas manytojas, kad viskas, kas yra ir vyksta, tegali būt suprantamas kaip kokios nors sąmonės turinys. Ir tenka sakyti, kad minėtasis visatos atsiradimo vyksmas tegalėjo nusiduoti didžioje visą visatą aprėpiančiojoje sąmonėje.

O tikrai nuostabus dalykas yra tai, kad šiandien mes galime apie visatos pasidarymą mąstyti, tarsi tas didysis vyksmas naujai riedėtų mūsų sąmonėje. Jaučiame, lyg jame glūdi koks tikras būtinumas. O visam tam apmąstyti yra reikalinga sąmonė.

Tiesa, kai kurie gal sakys, ji dabar esanti reikalinga, kada aną neapmatomą amžių ir bekraštinės erdvės visatos pasidarymo raidą žmogus vaizduojasi savo viduje. Bet ar ir tai nėra labai nuostabu? Juk negalima suprasti, kaip tokie vyksmai gali tarsi kartotis sąmonėje, gali čia būti patiriami. Ar tai tik ne todėl, kad kiekvieno žmogaus sąmonė yra atskira kibirkštis tos visa aprėpiančios sąmonės, kaip materės krislelis yra viso nesąmoningumo dalelė?

Paprastai nepagalvojama, kad tam didžiam visatos susidarymui sąmoningumas yra būtinas. Ir tiktai retam kam teateina mintis, ar be sąmoningumo tai ir būtų galima. Didiejie vyksmai suprantami buvę, todėl tenka ir prileisti, kad kas nors buvo, kam ir kuriuo jie nusidavė.

Yra galima prisiminti didžiąją bekraštinę erdvę ir neapribotą amžinatvę. Jose viskas vyko. O jiedvi atrodo tarsi būtų neprieinamas nesąmoningumas. Bet ir laikas ir erdvė tesiranda su sąmone, kokią pažįstame. Žinomasis manytojas Imanuelis Kantas jiedvi su priežastingumu vadina Anschauungsformen des menschlichen Geistes (žmoniškos dvasios žiūros lytimis).

Rodos, numanu, kad daiktai be erdvės nėra galimi, bet erdvė be daiktų lyg ir galėtų būti. Panašiai galvokime ir apie laiką ir vyksmus. Sąmonė aprėpia dangų bei žemę ir stengiasi pasiekti pradžią bei pabaigą visų amžinybių.

Todėl telieka prileisti, kad viskas, kas yra ir kas atsitinka, tegali būt suprantama kaip kokios nors sąmonės turinys.

Ir taip vėl visais atžvilgiais įsirodo sąmoningumas ir nesąmoningumas kaip patys tikrovės kraštutinumu.

Ką akys pastebi, rankos nutveria – yra daiktai, yra nesąmoningumas. Bet tai, kame jie būva, yra sąmoningumas. Šalia jo nieko negali būti. Vėlgi kiekvienas daiktas savyje turi daugiau ar mažiau to, kas nėra sąmoninga. Šiaip jis nebūtų daiktas. Ir vėl jame turi būti sąmoningumo, šiaip jis nebūtų dygęs, tai yra daiktu pasidaręs.

Abu kraštutinumu kildina tai, kas esti, vadinas – visą visatą, visą estį. Sąmoningumas nesiskiria nuo mūsų sąmonės. O nesąmoningumas su visomis patirtimis braujasi į ją. Iš jo išmokstame suprasti, kas yra sąmoninga. Iš nesąmoningumo suvokiame save kaip dalyvaujančius sąmoningume.

Taip suprantame visą visatą iš vienos pusės kaip sąmoningumą, iš antros kaip nesąmoningumą. Nesąmoningumas tūno sąmoningume kaip juslių daiktai erdvėje. Bet ar tuodu tikrovės kraštutinumu pagaliau tik nebus vienos vieningos kilmės? Niekas, kurs erdvėje savo akimis (juslėmis) stebi daiktus, netiki, kad erdvė iš jų pasidaranti. Greičiau galėtų daiktai gimti iš erdvės. Ir nieks neprileis, kad laikas atsirandąs iš vyksmų, kurie laikuose pastebimi. Visi tvirtina, kad jie su laikais ir iš jų pasidarą.

Todėl ir tenka priimti, kad nesąmoningumas, kaip ir erdvė su laiku, yra kilę iš sąmoningumo, o ne atvirkščiai. Tiktai tas sąmoningumas turi būti nepalyginamai šviesesnis negu tas, kurs reiškiasi mūsų sąmone. Manytina, kad jis pasistato nesąmoningumą ir jame kaupia bei slepia visą tūrį ir turinį, jeib juo skelbtų esimą ir taip tarp tų kraštutinumų kurtų visatos gausą.

 


 

4. ŽMOGAUS GALIMUMAI VISATAI SUPRASTI 

Neturėtų būti sunku visatą suprasti iš sąmoningumo ir nesąmoningumo. Ypačiai pasisakant, kad nesąmoningumas glūdi sąmoningume, negyvybė gyvybėje, kaip daiktai erdvėje, vyksmai amžiuose, nors paprastai tikime visa antraip esant.

Nėra šičia teikiamos naujos pažintys ir reikalavimai. Visuomet išminčiai panašiai apsireikšdavo. Tvirtindavo, kad teikiami išmanymai esą pagrindas geresniam gyvenimo supratimui. Žmogus visuomet veikia, kaip jis gyvenimą supranta. Iš geresnio supratimo išauga geresnis žmogaus elgesys ir didesnė stiprybė. Koks yra jo gyvenimo supratimas, taip jis įsitaikina su visu savo esimu į gyvenimo turinį, į jo būvį ir vyksmą.

Tik nereikėtų manyti, kad žmogus yra įsigijęs tikrą gyvenimo supratimą, sutikdamas su minimomis nuomonėmis apie jį. Žmogus pats turi regėti, kad jis yra toks, kaip aiškinama. Bet ir nepamiršti, kad tai tėra tikrovės pažinimas, koks jis galimas vien žmogui. Tiktai jam minėtu du tikrovės kraštutinumu gali pasidaryti reikšmingu. O dar ir vien taip, koks jis yra žmogus.

Juk sakoma, kad kiekvienas žmogus gyvenąs savo protu. Bet žmogui daug reiškia ir tai, kokios yra jo juslės. Mūsų laikais sužinota, kad yra ir neregimų spindulių šviesa. Toji todėl žmonėms paprastai tėra tamsa. Bet jeigu mūsų akys būtų tokios, kad jos regėtų minimų spindulių šviesą, tada gal paprastoji dienos šviesa mums būtų akliausią tamsa. Ir tuo visas patiriamas gyvenimas pasidarytų kitoks.

Tik pamanykime, kaip iš tikrųjų keista, sužinoti, kas yra aplinkoje, kai ji, buvusi tamsi, staiga apšviečiama. Šviesa padaro, kad daiktai mus veikia ir virsta sąmonės turiniu, vadinas – tampa mums esami. Be šviesos visų tų daiktų lyg nebūtų, jei jie nepasidarytų dar kitaip patiriami, būtent: virpesiais, garsais, atsparumu ar dar kitaip.

Iš to aiškėja, kad mūsų gyvenimo supratimas, mūsų sąmonės turinys, mūsų pasaulis yra toks, kokios yra mūsų juslės. Žinoma, kad ir kita kas čia dar daug reiškia.

Imkime, deimantas arba safyras kaip nors galėtų žinoti apie pasaulį. Tada jis jiems būtų visai kita kas negu žmogui. Ką žmogus vadina savo sąmone, jiemdviem tegalėtų būti kietas nesąmoningumas, kadangi iš žmogaus sąmonės kyla tie veiksmai, kurie padaro akmenis slidžius, blizgančius, jiems suteikia žibumą.

Vėl tikrovė kitokia turi būti rožei, kuri savo kvapą nuolatai atiduoda už jai tenkamą šviesą. Taip ir kiti augmenys augmeniškai santykiuoja su gyvenimu.

Atitinkamai reikia kalbėti ir apie gyvius. Baugštus girios gyvūnai turbūt numano saugią girios ir nakties glūdumą kaip tikrą gyvenimo malonumą ir taurumą, o šviesą bei medžiotoją – kaip tikriausį nelabumą.

Tokiu būdu visa tai, kas yra, skirtingos esybės patiria skirtingu būdu. Vėl ir negalima abejoti, kad kiekviena esybė ir esybių rūšis turi skirtingą savo uždavinį didžiame visatos gyvenime.

Tik žmogaus uždavinys yra daug sudėtingesnis negu kitų pasaulio mažmožių. Jo gyvenimo patirtims nėra reikšmingos vienos tik juslės, bet dar labiau visas gyvas vidaus turinys, visas dvasinis gyvumas ir ypatumas. Bet daugiausiai reiškia ta galia, būtent žmogaus esmė, kuri visus juslių davinius savo sąmone prieina, juos spalvina dvasinėmis vidaus būsenomis ir dvasiniu vidaus turiniu ir susidaro aiškesnį ar drumstesnį numanymą.

Kaip žmogus pasaulį nuvokia, kaip jis žiūri į jį, tatai visiškai apsprendžia žmogaus ypatumas. .Kito galimumo nėra. Taip ir visatos aiškinimas iš sąmoningumo ir nesąmoningumo tegali kilti iš žmoniškumo ypatumo.

Todėl ir nepridera kalbėti su panieka apie sužmonintą pasaulio supratimą, kurį tarsi nekultūringi žmonės apreiškia. Nieks negali išsinerti iš savo ypatumų. Nėra pasaulio supratimo, kurs būtų lygiai tiesus kokiam nors Vedų tautos žmogeliui [2] kaip ir filosofui Kantui, mažajam gyvumui, sakysime amebai, kaip ir žmogui. Visuomet pasaulis veikia kitaip ir todėl yra kitoks, atitinkamai kokios yra tiriamojo gyvūno juslės, kurios priima gyvenimo įspūdžius, koks yra jų judinamas vidus, kokia yra mąstymo ir išmanymo šviesa ir galia, būtent sąmonė, kuri viską renka į save.

Dėl tų pagrindų ne tiktai atskirų žmonių, bet ir atskirų tautų pasaulio supratimas yra visai kitoks. Juk kiekvienos tautos žmonių juslės veikia savotiškai. Atitinkamai kaupiasi vidaus turinys. Pagaliau ir dvasios šviesa yra kitos spalvos ir kito skaidrumo.

O kad skirtumai būtų ir visai menki, vis dėlto jie yra labai svarbūs. Jie padaro, kad kiekvienai tautai pasaulis pasirodo kitoks negu kitoms. Kiekvieną tautą pasaulis ir kitaip veikia. Ir skelbdamos kitoms ir iš jų priimdamos jų pasaulio supratimą, jos susirenka didesnį visatos turtingumo saiką.

Tai teigia jau gamtos tyrinėjimas. Bet ir jis yra žmoniškų ypatumų spalvintas. Labai aiškiai tai matyti kad ir iš to, kaip tūli mokslininkai sustato gyvūnus į kylančią eilę. Tuo jie siekia ta eile prieiti šviesumą, kurį jie patys turi.

Ir dar vienas dalykas pastebėtinas. Žmogaus gyvumas nuolatai kinta. Ir jo kūnas su savo juslėmis. Laikų srovėje jis pasidaro kitoks. Kai lotynai seniau pradėjo garsą c tarti kaip ts, o nebe kaip k, nuo V šimtmečio ti kaip tsi, toliau, kad italai iš c padarė tš, lietuviai jautė turį tarti tšia, tšio, tšiu, džia, džio, džiu, kur seniau tarė tia, tio, tiu, dia, dio, diu, – visa tai tegalėjo pasidaryti kūnui pakitus. Kitas kraujas, į tautas patekęs, pakeitė žmonių kūnus. Todėl vėliau kitaip suprato ir pasaulį.

Bet su kūnu pakinta ne vien juslės, bet ir kūno dygiai ir jo omė, būtent augmeniška valia ir sąmonė. Įvyksta jo gyvenime svyravimai, jis išsigimsta ar sveiksta, stiprėja ar atsilieka, skursta. Pagaliau ir jausmų, nuotaikos gyvenimas, protavimo ir dvasios-sielos gyvumas pakinta, niaukiasi arba giedrėja. Ir visos šios skirtingos gyvumo rūšys ir pasireiškimai nuolatai veikia vienas kitą, viena suteikia kitai ypatingą spalvą. O tai daug reiškia pasaulio supratimui šalia to, į ką sąmonė krypsta, kam ji skiriasi.

Visa tą reikia atsiminti, žiūrint į kokį nors pasaulio supratimą. Bet labai retai tai daroma. O gal dar rečiau tepamąstoma, kad kiekvienas žmogus tiesiog traukia visumą į savo sąmonę ir tam, kiek jis jos yra įsitraukęs, užspaudžia savo ypatumą. Taip tada jis pasaulį supranta, jį tvarko ir gyvena tokiam pasauliui, kokį jis susikūrė.

Tiriant tai, kaip svetimos tautos, ypačiai senaisiais laikais, yra pasaulį supratę, rodos, neturėtų būt sunku numanyti to supratimo siaurinimo veiksnį. Tūli mokslininkai todėl ir stengiasi juos pasiaiškinti iš aplinkos, iš žmonių būklės, iš istorijos įvykių. Tik retas teatsimena, kad kinta žmonių kūnas su savo juslėmis ir visas vidujinis žmogaus gyvūnas, kad sąmonė niaukiasi ir giedrėja. Niekuomet nereikėtų savo būdą ir galimumą pasauliui suprasti padaryti mastu vertinti senų laikų svetimų žmonių pasaulio supratimui. Jei mūsų laikais daug žinių įgyta visokiomis priemonėmis, tai kitu atžvilgiu vėl daug ir netekta.

Visos pagrindinės senovės nuomonės ir mintys apie gyvenimą, kurias dažniausiai vadiname graikų žodžiu mitais, visos poringės ir pasakos gana aiškiai įrodo, kad senovėje žmonės visai kitokių ypatumų buvo negu šiandien. Minimi padavimai pasidarė iš dvasinio tautų turinio ir tūrio, kurie joms teko, veikiant ypatingoms juslėms, ypatingai sąmonės šviesai ir spalvai šviečiant. Tokių regėjimo ir vaizdavimo galių kaip senovėje žmonės šiandien nebeturi. Bet ir jų sąmonė nebėra tokia šviesi ir plati.

Tiesa, visi tie padavimai augo per šimtmečius ir tūkstantmečius. Naujosios kartos visuomet jais gaivino savo vaizdavimo galias. Tik mūsų laikais žmonės to nebegali. Jie yra lyg apkurtę ir apakę, palyginus juos su tais, kurie pasakodavosi senas pasakas ir senus mitus, aprėpiančius begalinius tolumus erdvėje ir laike, aiškiai parodančius visatos galių gyvumą.

Nežiūrint viso mūsų laikų mokslinimo, žmonių vaizduotė vos truputį toliau nukyla, kaip rankomis galima pasiekti. Žmonių vidujinis gyvumas šiandien nėra reikšmingesnis negu senais laikais, bet, susidaręs iš gausiausių mažmožių, jis sunkėjo, sumirgo, surizgo ir pastyro. Tai reikėtų visuomet atsiminti.

„Žmogus yra visų daiktų mastas“, – sakė garsus senų j graikų manytojas Protagoras. Tas žodis labai teisingas jeigu jis neaiškinamas, kaip tai darė tų graikų sofistai sakydami, kad nesą galutinės tiesos ir kad kiekvienas žmogus galįs patirtą dalyką savaip versti.

Gal tas sakinys būtų griežtesnis, sakant: žmogus yr savo visatos pasiaiškinimo ir supratimo mastas, arba koks yra žmogus, toks yra jo ir atsižvelgimas į visatą taip jis santykiuoja su gyvenimu. Niekuomet žmogus negali pasidaryti šviesesnio pasaulio supratimo, negu koks yra jo protas. Jau tas vyksnys, kad visas gyvenimas mūsų sąmonėje patiriamas, kito ko neprileidžia.

Todėl ir niekas negali įrodyti, koks yra tikriausias pasaulio supratimas. Ką lig šiol mokslas apie tai yra paskelbęs, teliečia skirtumus įvairių supratimo būdų. Tiesos tūriui nustatyti dar nėra pribręsta.

 


 

5. SĄMONINGUMO IR NESĄMONINGUMO SANTYKIAVIMAS

Tiriant, kam žmonės stengiasi išmanyti gyvenimą, atrodo, kad jie lyg norėtų išvysti, kaip visatoje nesąmoningumas nardo sąmoningume, arba, kitaip sakant, kaip sąmoningumas laiko savo globoje visą daiktingumą ir jį nuolatai šviesina savo šviesa. O tam nors kiek nuvokti jau reiškia ir apmąstymas, kaip santykiuoja žmogaus sąmonė su aplinkos turiniu, su jos visuma. Gal kad tuo įspėsime ir gilesnius tikrovės pagrindus.

Pasistengdami ką nors suprasti, mes traukiame iš nesąmoningumo dalelę į savo sąmonę ir ją pildome savo sąmoningumu. Teesie pavyzdžiu kad ir tai, kaip vyksta žmogaus mitimas! Sakykime, maisto dalykai imami iš nesąmoningumo! Valgydamas žmogus traukia juos į savo kūno gyvumą. Bet kaip tai įvyksta, žmogus pats tiesiogiai nežino. Vienok patirta, kad maistas geriau pasidaro gyvo kūno dalimi, jeigu žmogus sąmoningai valgo, savo sąmonę skirdamas tam, ką jis valgo. Tokiu būdu valgis virsta sąmonės turiniu ir toliau, tarsi gyvėjęs, įsitaiko į kūno gyvumą.

Panašus vyksmas nusiduoda, atsirandant naujoms nuotaikos būsenoms. Pradžioje jos beveik jaučiamos kaip koks nesąmoningumo pasireiškimas, kurs mums tenka. Sąmonėje ilgiau pabuvusios, jos vis daugiau švinta ir įgyja daugiau reikšmės žmogaus gyvenimui.

Tą patį tenka pasakyti ir apie jusmus, dingstis, vaizdinius,   sąvokas, mintis ir t.t. Kiekvienas žmogus gali patirti, kaip mintis aiškėja, vis iš naujo ją mąstant, arba kaip linkimas tvirtėja, kaip geiduliai įsigali, kuriems žmogus leidžia ilgiau pabūti sąmonėje.

Tiesa, čia sąmoningumas peršviečia nesąmoningumą tik ligi tam tikro laipsnio. Jis yra skirtingas pagal tai, kas žmogui teko. Kūno priimtą maistą sąmonė vos paliečia, nuotaikos būseną ji jau geriau nušviečia, bet mintys visai pilnai įsitaiko į žmogaus sąmonę.

Labai dažnai sakoma, kad geidimai arba ir atplaukiančios mintys kylančios iš nesąmoningumo tamsos per sąmonės slenkstį. Bet iš tikrųjų taip nėra. Minėtu būdu kalbant, nesąmoningumo ir sąmoningumo sąvokos netikslingai vartojamos. Teks tai dar aiškinti. Tuo tarpu visų pirma svarbu gerai pastebėti, kad visoje mūsų patirtyje sąmoningumas šviesina nesamo ningumą, daiktingumą. Nesąmoningumo prasmė yr apreikšti esimą ir įgalinti žmogų daiktingumą patirti.

Šviesinimo eiga vyksta tikrais dėsniais. Kada nesą moningumas nesitaiko sąmoningumui, jis ar visai atmetamas arba, palaikydamas viršų, sąmoningumą menkina, jeigu jo visai neišgesina. Taip atsitinka valgant nesuvirškinamą valgį. Kartais žmogui tenka dėl to net mirti. O kad koks daiktas smeigiasi į kūną ir jo visumą ardo, gyvybė, vadinas— sąmoningumas, išnyksta.

Tokiu būdu aiškėja, kodėl sunkiai sužeistas gyvūnas miršta. Jo gyvenimo eiga negali dėsningai vystytis. Bet ne tai yra žuvimo slėpinys, o tai, kad nesąmoningumas nuveikia sąmoningumą.

Visai panašiai kaip kieta medžiaga veikia ir geiduliai bei mintys, jeigu jos nepatenka į žmogų jo ypatumą atitinkančiu būdu. Pasilikdamos lyg koks svetimas daiktingumas, jos atmetamos arba jos slopina žmoniškąją sąmonę.

Kaip siaurose atskiro žmogaus patirties ribose, taip sąmoningumas ir nesąmoningumas santykiuoja ir visame pasaulyje. Tik nėra lengva pasiaiškinti tuos ten vykstančius atsitikimus. Vis dėlto galima pastebėti, kad pasaulyje viskas panašiai darosi kaip žmoguje. Visi vyksmai valdomi panašumo dėsnių. Tik rodosi, pasaulyje nesąmoningumas viršija sąmoningumą.

Nesąmoningumas čia sudaro gyvenimo pagrindą, jo plotį ir jo ribas. Sąmoningumas, kuriame jis gludo, o kurs per jį skverbiasi, iš jo švinta, nėra taip lengvai suvokiamas kaip jis. Jo taip greit neprieina by kokio žmogaus sąmonė. Gal ji jį pirma dar kaip nors pasitinka erdvingumo ir laikingumo žiūra.

Bet tiriant atskirus daiktus su tam tikra dvasios laikysena, juose pagaliau pastebimas šioks toks sąmoningumas. Ir kiekvienas jų net atrodo jo kurtas iš to, kas yra nesąmoninga. Jau tat, kaip susidaro kristalas, leidžia tai suprasti. Tūli manytojai ir kalba apie tai kaip apie pirmąjį sąmoningumo blikstelėjimą nesąmoningume. O kai augmenys auga ir juose medžiaga gyvėja, galima jau kalbėti apie sąmoningumo brėškimą. Gi gyvūnuose visai aiškiai sąmoningumas aušta. Pagaliau tarsi savaime pasireiškia ypatingas sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiavimas žmoguje.

Tokiu būdu daiktų ir esybių pasaulis susidaro iš laipsniuoto sąmoningumo ir nesąmoningumo susitikimo. Lyg iš kokios gaivališkos nuovokos nesvarstydami statome tai aukščiau, kas yra sąmoninga ir šviesesnio sąmoningumo, už tai, kas taip nėra. Ir tuo lyg pasakome, kad sąmoningumas šviesina nesąmoningumą. Bet tad ir kyla klausimas, kur būtų jų lygneša ir kur vieno ar antrojo persvara.

Žiūrint į visą pasaulį, pirma rodosi, kad jį sudarąs platusis nesąmoningumas. Jį tiriant, mineralijoje ir dar geriau augmenijoje aiškėja kuriančioji ir pavidalą statančioji sąmoningumo galia. Bet vis dar nesąmoningumo tirštumas pasilieka neskystintas. Tik gyvūnijoj jis jau atrodo kiek tirpęs. Kūnai, tai yra nesąmoningumo galios, visaip iš vidaus judinami, gyvinami, sąmoninami. O žmonijoje anų dviejų veiksnių santykiavimas pasiekė laipsnį, kuriame sąmoningumas visai savaip veikia, šviesindamas nesąmoningumą.

Tiesa, ir žmonėse yra visokių sąmoningumo laipsnių. Žmonijoje tarsi kartojasi visa pažmoniškumo laipsnių eilė. Silpniausio sąmoningumo žmonės mielai pasilieka neveiklūs. Dar galima kiek pastebėti, kad jie yra žmonės. Jų žmoniškumas atitinka gamtos minerališkumą.

Kitų kūnai, jų nuotaika ir protavimas jau parodo daugiau judrumo. Bet akstinai tam tenka iš aplinkos, iš šalčio ir šilumos, iš tamsos ir šviesos ir t.t. Tų žmonių sąmoningumas pasitinka nesąmoningumą tiktai silpnu veikimu. Kalbama apie žmonių vangumą. Nesąmoningumas vis dar daugiau reiškia negu sąmoningumas. Žmoniškumas yra čia augmeniško laipsnio.

Žymesnės reikšmės yra užgaidų ir aistrų judrumas. Tos galios visiškai nuveikia nesąmoningumo sunkumą. Žmonės pasidaro darbštūs. Užgaidos ir aistros yra to jėgos. Bet toli tuo dar nesirodo ir sąmonės giedrumas. Vaizdingai kalbant, tenka pasakyti, anomis būsenomis reiškiasi sąmonės galia, bet dar ne jos šviesa.

Dar būtų galima kalbėti apie lygnešos būtį. Kada aistros yra kilusios, jos ir vyrauja, visiškai valdydamos nesąmoningumą. Bet aistroms išdūkus, vėl grįžta nesąmoningumo vangumas. Tokių žmonių žmoniškumas yra lyg gyvūniškumo laipsnio.

Tiktai sąmoningumui dar daugiau auštant, žmogus visam savo veikimui, visiems savo apsireiškimams raginamas ir vedamas sąmonės šviesos. Sąmoningumas beveik visuomet nusveria nesąmoningumą ir vyrauja žmogaus gyvenime. Žmogus yra pasiekęs žmoniškumo laipsnį. Bet jam ir tada privalu stengtis nuolatai šviesėti. 


6. BŪTYJE VEIKIANČIOS GALIOS

Ir vėl tvirtinsime, kad margasis pasaulio veidas yra sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiavimo kūrinys. Ir kad šis santykiavimas vyksta ne vien žmogaus viduje, bet ir gyvenime aplink jį. Visur gali būt pastebimi ir tūli to santykiavimo laipsniai. Seniai jau jie vadinami gamtos sritimis, būtent: mineralija, augmenija, gyvija, žmonija.

Gana dažnai žmonija buvo priskiriama gyvijai. Paviršutiniškai imant, tai yra tiek teisinga, kiek tūli gyviai laikomi augmenimis. Bet jau pradeda sklisti nuomonė, kad žmonija reiškianti skirtingą būties galią, kad ji gyvenime esanti atskiras veiksnys. Dar aiškiau tai bus suprantama, kada žmoniškumas žymiau prasimuš iš žmonių. Tuo tarpu dar tebestovime ant žmoniškumo slenksčio.

Norėdami pasaulio turinį teisingiau vertinti, būtinai turime į žmoniją žiūrėti kaip į atskirą gyvenimo veikslį. Vis dėlto svarbu žmoniją priskaityti gamtai, visam jos gyvenimui. Nereikėtų nepagrįsta nuomone aptemdinti santykį viso to, kas esti, atskira su visata. Tas santykis nėra suardomas. Ir žmogus yra visatos, yra gamtos dalis. Jis jai priklauso.

Gamtininkai, žinoma, labai stengiasi vieną gamtos sritį išvesti iš kitos. Tūli juk nori net gyvybę ir dvasinį gyvumą įrodyti kaip fizinių nuotykių ir cheminių vyksmų išdavą. Bet kad taip negali būti, kiekvienam šiek tiek giedrios išminties žmogui liudija pati tikrovė. Kiekviena gamtos sritis kyla iš kūrybos gelmių.

Be abejo, svarbu aiškiai pastebėti visus įvykius, kurie veikia jusles arba nors joms yra prieinami, vartojant tam atitinkamas priemones. Bet norint suprasti būtyje pasireiškiančias galias, reikia dvasios žvilgiu apimti jos visumą ir įsižiūrėti į pagrindinius jos bruožus ir į žmogaus vietą visame gyvenime.

Tatai pasistengta padaryti skelbiant, kad visas gyvenimas kuriamas sąmoningumo santykiavimo su nesąmoningumu ir kad čia pasidarančios tūlos sritys, kurios drauge yra ir sąmoningumo laipsniai. To bet negana, norint pilnesnį aiškumą įgyti. Reikia numanyti ir nuolatinį sąmoningumo kilimą jų viduje. Kiekviena gamtos sritimi sąmoningumas iš savo pagrindo keliasi kaip kokia banga jūrų krantan į daiktų pasaulį. Ir kiekviena tokia banga suteikia savo stiprybę pirm jos plūstančiajai. Todėl aukščiausia gamtos sritis, būtent žmonija, savyje sukaupia visų kitų sričių galias.

Plačiai siekiančiam žvilgiui ir atrodo, tarsi visi daiktai ir visos esybės pasaulyje kyla žmogauspi. Ir vėl pasisakysime, kaip čia viskas darosi. Erdvę pildąs tirštumas sąmoningumo ir nesąmoningumo santykyje skelbia esimą. Sąmoningumas tokiu būdu pareiškia, kad kas yra. Augmenijoje sąmoningumas įsirodo esąs pavidalus statanti galia, gyvijoje sąjūdis, gyvenimą veikiantis pradas, o žmonijoje kaip gyvenimą šviesinanti ir tuo save teikianti galia.

Žiūrint į pačią pagrindinę reikšmę, galima sąmoningumą vadinti ir veiklumu gamtoje, regimojoje būtyje, nesąmoningumą – vangumu, parimimu. Bet veiklumas nesireiškia nuolatai. Sukilęs jis vėl atslūgsta. Nesąmoningumui savęs prisunkti, sąmoningumas veikia tiktai laikais. Žemuose laipsniuose tai sutampa su ilgesniais ar trumpesniais žemės ar pasaulio laikais. Kuo aukštesni yra minimi laipsniai, tuo mažiau yra to sutapimo.

Bet sąmoningumo sukilimas ir atslūgimas vyksta visur ir visados tam tikra tvarka. Kalbama graikų žodžiu apie ritmišką, tai esti plastėjančio sąmoningumo veiklumą. Budėjimas ir miegojimas, gimimas ir mirimas augmenų, gyvių ir žmonių yra tokie kilimai ir atslūgimai.

Pastebimos yra ir kitos dar tos rūšies pakaitos. Mažosios sudaro didesniųjų dalis, o tosios vėl dar didesnių atmainų. Tik ne visi žmonės numano, kad juose pačiuose, jiems budint, jų sąmoningumas šviesėja, niaukiasi ir vėl šviesėja. Bet toks sąmoningumo veikimo būdas yra ypatingos reikšmės gyvenimui.

Ir todėl, žiūrint vėl į gamtą, tenka sakyti, kad sąmoningumas pasaulyje veikia ne vien galingiau ir silpniau, kurdamas tokiu būdu gamtos sritis, bet kad jis kiekviena jųjų apsireiškia kaip atskiras gyvenimo veikslys ir atskira jo galia, kuri kas kartą sprendžia kitą savo uždavinį. Ir todėl tenka kalbėti apie pagrindinį minerališkumą, apie gaivališką augmeniškumą, gyvūniškumą ir žmoniškumą kaip apie pasaulyje veikiančias galias, apie jo veiksnius.

Rodos, aišku, kad nėra galima tokio manymo prieiti gamtos mokslo keliais, kurie tiesti beveik visai tik į daik-tingumą. Į jį taiko visi fizikos ir chemijos nuotykiai, kurie veikia jusles. Joms nėra pasiekiamas pavidalus kuriąs pradas augmenijoje ir kiti pradai gyvijoje ir žmonijoje. Su tais pradais reikia kitaip santykiuoti. Teks apie tai dar pamąstyti.

Tuo tarpu labai svarbu suprasti tikrai draugingus žinomų gamtos sričių santykiavimus. Visada viena yra pagrindas arba pakopa kitai, aukštesnei, bet nėra jos kilmė. Vis reikia atsiminti, kad toji yra kūrybos gelmė. Minerališkumas yra augmenims medžiaga, bet ji augmenyse ne visiškai primirkoma augmeniškumo. Kiekviename gyvyje minerališkumas ir augmeniškumas sudaro jo pavidalą, kurs yra gyvinamas gyvūniškumo. O apie žmogų sako senųjų egiptiečių išminčius Hermis Trimegistas, kad jis esąs mineralas, augmuo, gyvis ir žmogus kartu.

Dabar ir pasidaro labai žymu, kad tatai, ką viena gamtos galia nepasiekia savo srityje, ji įgyja, kai aukštesniojoje prisideda aukštesnioji galia. Mineralas tik augmenijoje pasidaro gyvenimui tikrai reikšmingas, augmuo gyvyje, ir gyvis žmoguje. Tik pamąstykime, ką reiškia sąsaja, jėga ir geismas minimose srityse! Dar matyti, kad aukštesniuose laipsniuose daiktingumas pasidaro jau opesnis, švelnesnis negu koks buvo žemesniuose. Aiškėja tai ir tik palyginus augmens [kūną] su žmogaus kūnu.

Pagaliau reikėtų dar prisiminti, kad aiškintosios gamtos sričių galios nėra visos, kurios visatoje veikia. Žemiau jų kitos yra numanomos magnetizmu ir elektra. O aukščiau jų yra, be abejonės, dar kitos. Tik mums lengviau pastebėti žemės gyvenime minėtosios galios.


7. PASAULIO IR SĄMONĖS TURINYS

Žmogui priderėtų dažniau pamanyti, kad pasauliui patirti reikia būti sąmoningam. Vadinas, sąmonė yra visų patirčių neišvengiama sąlyga. Sąmonė priklauso mūsų esmei kaip kokia jos uždegta liepsna.

Kurs apie tai nors kiek pamąsto, gali ir numanyti, kad jo sąmonė aiškiau išreiškia bendrąjį – arba, dar geriau sakant, pagrindinį — sąmoningumą, kaip visa tai, kas žmogui iš aplinkos tenka patirti. Tik nedaug tėra žmonių, kurie apie tai galvoja. Ir tik vienas antras numano, kad yra esybių dar šviesesnio sąmoningumo negu žmogus. Daugis nė netiki, kad tai ir galima.

Paprastai todėl žmonėms gyvenimas ir atrodo tiktai kaip koks didis žaismas, kuriame kiekvienas savaip judėdamas dalyvauja ir į jį įneša trukdymų arba akstinimų. O kaip visa tai sužinome, retai kam tepareina į galvą. Ją todėl laužyti atrodo tikrai bergždžias dalykas. Gyvenimas yra kad ir nenuginčijamas vyksmas, bet labai paprastas, o dažnai dargi nuobodus.

Atsitinka, kad ir kasdieninis žmogus apie tokius klausimus pamąsto, jam ypatingai nuotaikos būsenai sukilus, bet jis tada beveik ir nusigąsta. Gyvenimas atrodo jam lyg tuščias ir neprasmingas. Vis dėlto žmogus gyvena ir turi taikintis į pasaulį.

O visi, kurie jį su atsidėjimu tiria ir visa savo manymo galia jį pagauna, gyviausio nusistebėjimo džiuginami. Gyvenimas pasirodo neapsakomai įdomus, tikras mįslių begalis, tikras slėpinių gelmių gelmynas. O jeigu žmogus su savo sąmonės šviesa kaip su švyturio spindulių pluoštu nunirtų vis naujai net į aplinkos beribės naktis, vis jis dar ką surastų, ko dar niekuomet nebuvo priėjęs, ko jo žvilgis niekuomet nebuvo nušvietęs.

Bet ypatingiausias dalykas yra tas, kad žmogus tam turtingumui numanyti nė nėra reikalingas leistis į aplinką. Jis gali sučiaupti visas savo jusles, užverti akis, užkimšt ausis ir vien parimti savo viduje, o tik čia surastų dar daugiau viso to, ko aplinkoje nė nebūva. Sušvinta ir užgęsta visokios dangaus spalvos, visokios žvaigždės, sukyla garsai bei griausmai ir nutyla. Žmonės pergyvena visokias nuotaikos būsenas, visokius nūsmus ir aistras, godas godeles, mintis minteles, dingstis ir vaizdus, regesius ir vaiduoklius. O dažnai visa tai atrodo lyg niekuomet neregėta, negirdėta.

Žmogaus viduje visokie dar nepatirti dalykai ir galimumai suvokiami, kaip ir aplinkos gyvenime. Ir čia vis daugiau viso ko „išrandama“. Stačiai nuostabūs dalykai mūsų laikais yra žinomi ir naudojami. Elektra, neregimi spinduliai, kosminiai spinduliai, eterio bangos, tolkalbiai ir tolregiai ir kt. yra kasdieniniai dalykai. Nuolatai ieškančiai žmogaus akiai atsidengia nauji pasaulio lobiai ir turtai, kurių kiekis visai nėra apmatomas.

Tokiu būdu žmogus stovi su savo sąmone ir jos turtu prieš pasaulio turtą. Atrodo, tarsi tai būtų visai skirtingu du gyvenimu. Bet vos prisimename sąmoningumą – ir aiškėja, kad pasaulio dalykai taip jau kaip sąmonės turiniai yra sąmoningumo kūriniai.

Ir taip žmogus su savo sąmone kaip visa visata būva sąmoningume. Iš aplinkos visa kas pasidaro žmogaus sąmonės turiniu, ir viskas iš tos sąmonės tampa pasaulio turiniu. Jeigu tūli pasaulio dalykai žmogui nebuvo žinomi, tai reiškia, kad jų nebuvo jo sąmonėje. Ir tiktai pasitikti žmogaus sąmoningumo, jie pasidaro jo sąmonės turiniu. O tatai yra viso to nuostabumas. Tie dalykai yra, bet žmogui nėra.

O vėl panašus veiksnys pastebimas, pasiliekant vien prie žmogaus vidaus, kada juslės užmerktos. Kur tūno visos tos būsenos, visi tie vaizdai ir vyksmai, kurie žygiu atsiranda žmogaus žinioje ir virsta sąmonės lobiu ar šurmuliu, jos turiniu ir tūriu arba žala? Ir kur visa tai dingsta, žmogų palikę?

Yra žmonių, kurie tiki, kad tų sąmonės turinių lig tol nebūta, kad jie esą pasidarę. Bet ar gali kas pasidaryti, ko nebuvo? Atsirasti gali tiktai koks nors reiškinys, jo vaidinys, bet ne ta galia, kuri tai vykdo, ta, kuri yra viso to priežastis, prasmė ir esmė. Nepakankamai tai pastebima ir apmąstoma.

Kaip tie dalykai ateina, taip jie vėl dingsta ir naujai atsiranda. Jie nėra veikimo išdava, kaip daiktai, kuriuos žmonės padirba. Jie turi savyje buvimo jėgą. Ginčijant, kad taip nesą, vyksnys nepašalinamas. Belieka žmogui pasistengti jį išmanyti.

Nuolatai prie to verčia patirtis. Rodos, kiekvienas žmogus žino, kaip sunku kartais yra laikytis prieš skandinančias nuotaikos būsenų bangas, būtent prieš geidulius, prieš užplūstančias mintis. Sakoma, visa tai pasidarą iš kūno pakitimų. Bet visa patirtis tam priešinas. Tokiais vyksmais mat reiškiasi santykiai tarp juslinio pasaulio ir visatos gelmių. O jie yra daug painesni, negu tūli paviršutiniški tyrinėjimai tai įspėti galėtų. Visi tokie aiškinimai nepašalina dalyko, kad žmogus dažnai savo viduje su sąmonės turiniu turi sunkias rungtynes, kad iš to turinio prieš jį atsistoja lyg gyva ir galinga esybė ir jį parbloškia, jį užvaldo ir priverčia jos būdu jausti, manyti, elgtis ir veikti. Negalėtų tai padaryti iš kūno būsenų vos atsiradę kokie šmėkšėjimai.

Sena nuomonė kartais tvirtina, žmogus esąs savo nusimanyme ir tik viena dalelė to savo vidaus turinio. Bet rimtam mąstymui tokia nuomonė tegali kelti šypsnį. Sukeičiamos mintys, kurias žmogus apie save pasidaro, su jo sąmone ir jo esme, kurioje tatai įvyksta.

Pagaliau svarbu dar vieną dalyką suprasti. Naujai surastam pasaulio turiniui, kaip pav. elektrai, ir naujam sąmonėje atsirandančiam turiniui yra bendras vienas pažymys. Abu turiniu nebuvo žinomų gamtos skyrių žinomi dalykai, ir jie nesitaiko į mažesnio ar didesnio sąmoningumo laipsnio reiškinius, bet yra, be abejonės, būties turiniu.

Ir dar aiškėja, kad elektra nėra dalykas tamsiojo, sustingusio, tirštojo nesąmoningumo, kurį vadiname medžiaga. Ir nėra ji gal palaidesnės, skystesnės jos rūšies, nors kartais tikima ją tokią esant. Bet kaip iš tikrųjų ir bebūtų, aišku yra, kad ta gamtos jėga, kaip ir panašios kitos, lygiu būdu kaip žmogaus nuotaikos būsenos ir jo mintys veržiasi tapti veiksmais arba net daiktingumu, pasiekti būtį, kuri žmogaus juslėms yra prieinama, ir per jas pasidaryti žmogaus sąmonės turiniu.

Kiekvienam žmogui yra žinoma, kad jo linkimai, geidimai ir jo mintys stengiasi virsti vyksmais arba net pasaulio daiktais. Panašiai tenka kalbėti ir apie magnetizmą, elektrą ir kt. Ir tos galios krypsta į nesąmoningumą, jeib jį veiktų. Todėl reikia jas priskaityti sąmoningumui.

Iš viso to spėtina, kad tatai, kas nėra žmogaus sąmonėje, toli dar nėra nesąmoningumas, o tiktai žmogui nežinoma, nepažįstama. Kad žmogus apie juos savaime nieko nežino, įrodo tik jo patirties galimumo ribas. Žmogaus sąmonė paprastai tėra siaura, jos šviesa menka. O tai dėl to, kad sąmonė lyg sustanginta laikosi nesąmoningumu, daiktingumu.


8. DVILINKI LAIPTAI IŠ NESĄMONINGUMO SĄMONINGUMAN

Žmogus gali savo sąmonę dvejaip laikyti, būtent: uždarytą visiems įspūdžiams, kurie veikia jusles, bet ir atvirą visam kam, kas tik smelkiasi į jos šviesos skritulį. Sąmonę tyčia atveriant pasauliui, jis jai atrodo daug turtingesnis ir jo dalykų santykiai daug aiškesni. Pasilikdamas vien savo sąmonės orume ir mėgindamas jos turinį, žmogus jame pastebi visą laipsnių eilę iš nesąmoningumo aukštyn į šviesėjantį sąmoningumą.

Kuriam tai yra aišku, tas jaučiasi ne tik savo kūne, bet kartu ir aukšt jo. Ir norėdamas geriau suprasti savo santykį su savo kūnu, jis neturi sieti jo su kokia nors vieta, bet su savimi. Tada jis jį numano kaip erdvinę ir laikinę savo apraišką, kuri kartu yra ir daiktingojo pasaulio dalis.

Toliau pasidaro numanu, kad kūnas lyg glūdi nesąmoningumo prietemoje ir iš to turi savo ypatumą. Jo augimas, jo materės pasikeitimas, kraujo plastėjimas, pagaliau ir veisimas vyksta, taip sakant, nesąmoningumo pakraštyje. Žmogus gali visus tuos dalykus ir įvykius sužinoti pasinaudodamas savo juslėmis, vis dėlto patys kūno gyvenimo vyksmai nusiduoda beveik visai anapus jo sąmonės ribų. Jie yra skirtingo gyvenimo srities dalykai ir santykiuoja savotiškai su pasaulio turiniu.

Iš sąmoningumo pusės, iš žmogaus nusimanymo vidaus, kūnas veikiamas nuotaikos būsenų. O vėl kūno gyvenimas tam vidui sukelia visokius pojūčius, jusmus, jausmus, geidulius, aistras ir kt. Ir žmogui pasitinkant tas būsenas, joms atveriant savo sąmonę, jos ją spalvina ir tokiu būdu dalyvauja žmogaus sąmoningume. Žmogus jas sužino, betarpiškai jas patirdamas.

Bet kiek jis joms skiria savo sąmonę, tiek jos ją ir niaukia. Tos būsenos yra žemesnio sąmoningumo laipsnio, tik truputį sąmoningesnės negu kūnas. Dar jos savo sąmoningumu skiriasi viena nuo kitos. Tūlos būsenos, kaip pyktis, liūdesys, yra tamsesnės, kitos, kaip malonumas, džiugumas – šviesesnės. Tamsesniosios visuomet yra arčiau susietos su kūno gyvenimo reikalais.

Daug šviesesnį sąmoningumą žmogus numano savo viduje minčių gyvenime. Juslėms tarpininkaujant, čia įsineša kas nors iš pasaulio į sąmonės šviesą. Tiesa, tas tarpininkavimas lydimas ir minėtųjų būsenų, bet ne vyksmą lemiančiu būdu. Ir taip žmogaus esmė kuria mintis.

Jos gali ir visiškai susilieti su nuotaikos būsenomis. Tada minčių gyvenimas, būtent tikras žmogaus vidaus skyrius, apsitemdo. Tai aiškiai matyt iš sukrypusių minčių piktai susiginčijusių mokslininkų. Dar aiškiau kasdieninė patirtis įrodo, kad geiduliai ir dar labiau aistros niaukia sąmonę. Yra lyg su tomis būsenomis atslinktų tamsios debesys ir užklotų saulės šviesą.

Pradžioje įsikarščiavusiųjų protavimas lyg ir stiprėja. Bet tat padaro gyvesnis judesys sąmonėje. Toliau betgi naujoji būsena stačiai susiurbia sąmonės šviesą. O kad patvariai geidžiamas dalykas pasiekiamas, tada tai nėra išdava aiškesnio supratimo, bet geidimo galios, kurios patvarumas prieina ir silpnai nurodytą tikslą. O nurodyti jį tegali kurta aiški mintis.

Aukšt minčių yra dar kitas sąmoningumo laipsnis. Bet jis plačiau nėra žinomas. Apie jį tekalba išminčiai. Paprastai tikima, kad vidujinis žmogaus gyvenimas, kaip jis šičia vaizduojamas, esąs jo asmenybės visuma ir pasiliekanti vis tokia, kokia ji kartą pasidarė. Bet visai gerai galima išmanyti, kad žmogaus sąmonė nėra vien skirtinga nuo kūno, toliau ir nuo nuotaikos, bet ir nuo minčių gyvenimo. Kiekviena tų sričių yra ypatingas sąmoningumo laipsnis ir beveik sakytume, jo rūšis, kurią mažiau ar daugiau nušviečia žmogaus sąmonė.

Visai aiškiai patiriama ir tai, kad sąmonė vienoje ar kitoje srityje pabūna ir vėl iš vienos į kitąją keliasi. Paprastai visa tai įvyksta tarsi savaime. Sąmonė pritraukiama savo turinio rūšies. Bet savo valia kelti sąmonę iš vieno sąmoningumo laipsnio į kitą žmogui ne tik yra galima, bet pats net jo uždavinys. Ir žmonės, kurie tai padaryti įstengia, žino ir minėtąjį aukštesnį sąmonės laipsnį.

Jiems skirtumas tarp kūniškumo ir anos vidujinio sąmoningumo šviesos yra labai aiškus. Erdviniu vaizdu kalbėdami, sakytume, kad tą šviesą reikia taip aukšt kūno suprasti kaip dangų aukšt žemės. O kalbant laikiniu vaizdu, tektų sakyti, kad anuodu sąmoningumo laipsniu skiria neapmatomai ilgi amžiai.

Toliau svarbu išmanyti, kad žmogaus sąmonė, kokia ji paprastai žinoma, nėra dar pati žmogaus esmė. Juk ta sąmonė atsiranda ir dingsta tikrais laikais. Todėl ir sakoma, kad ji užsidega kaip žiburys, kada žmogaus esmė prisitraukia kūną, žmogui iš miego pabundant, ir išgęsta žmogui įmingant, nesą tada žmogaus esmė kūną paleidžia. Ir žmogus paprastai apie save nieko nežino. Per daug jis yra įpratęs save tiktai žinoti, turėdamas sąmonėje turinį, kurį sau kurti jį vertė aplinkos įspūdžiai.

Vėl kreipdamiesi į patiriamąjį pasaulį, pastebime, kad aplinkos dalykai tokiais pat sąmoningumo laipsniais skiriasi nuo viens kito kaip žmogaus asmenybėje. Augmenija su brėkštančiu savo sąmoningumu, su savo augimu ir veisimu visais atžvilgiais atitinka žmogaus kūniškumą. Gyvių gyvumas aiškiai skelbia, kad jis yra tas pats kaip amžinai judąs žmogaus nuotaikos gyvenimas su visais jo jusmais, jausmais, geiduliais ir kt. O žmogus turėtų būt suprantamas kaip aukštesnio sąmoningumo esybė.

Tokiu būdu sąmoningumo laipsniai žmogaus asmenybėje ir gyvame juslių pasaulyje stojasi vieni greta kitų. Kaip čia laipsniai iš nesąmoningumo, iš gryno daiktingumo eina aukštyn sąmoninguman per augmeniją ir gyviją iki žmoniškumo, taip ir žmoguje iš kūniškumo per nuotaikos ir minčių gyvenimą sąmoningumas šviesėja iki jo esmės.

Atrodo, lyg čia būtų dvi eili. Bet geriau tiriant aiškėja, kad vis dėlto yra tiktai viena. Dvejopumą kuria juslės. Jeigu žmogus vien savyje parimtų ir visa, kas yra, galėtų pasitikti be juslių tarpininkavimo, tada jis savo asmenybės gyvenime patirtų visą mineraliją, augmeniją ir gyviją kaip jis save patį patiria. Bet paprastai jis to negali. Apie save patį jis labai mažai težino.


9. APSTUMAS VISATOJE IR ATSKIRA ŽMOGAUS SĄMONĖ

Paviršutiniškai žiūrint į pasaulį, jis atrodo kaip koks visokių daiktų ir dalykų kitimas. Šviesa ir tamsa viena su antra nuolatai mainosi, visokie dalykai atsiranda ir vėl pranyksta. Bet pasistengiant pasaulio esmę ištirti, aiškėja labai gili ir reikšminga jo prasmė. Pasirodo pasaulis esąs didis sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiavimo vyksmas.

Sąmoningumas įvairiu būdu pildo ir apstabina nesąmoningumą, tai esti suteikia jam lytį, ir taip kuria atskirus dalykus. O ar jie didi, ar maži būtų, visada jie yra išdavos santykiavimo tųdviejų tikrovės kraštutinumų.

Kiekvienas atskiras dalykas todėl dalyvauja abiejuose, būtent: daiktingumu – nesąmoningume, o pavidalu, jėga, sąmone – sąmoningume. Kur daiktingumas yra reikšmingesnis, ten erdvė, laikas ir priežastingumas nustato esimą. Kur sąmoningumas pirmauja, ten jie mažėja ir dingsta.

Atskirais dalykais nesąmoningumas keliamas į veiklumą, į reikšmingumą, bet sąmoningumas apribojamas erdvės, laiko ir laipsniavimo. Jis nėra suprantamas iš erdvės ir laiko, bet numanomas iš daiktingumo.

Kad materė pasidaro ir vėl pranyksta, šiandien gamtos mokslas jau galutinai ištyrė. Vis dėlto niekas visame pasaulyje taip primygtinai neskelbia buvimo ir patvaros, kaip materė. Kalnynų

uolos stiepiasi per metų milijonus aukštyn bekraštybėn. O tik nėra jose amžinumo. Materė, nesąmoningumas, daiktingumas gimsta, taip sakant, iš erdvės ir laiko. Todėl materė paprastam mąstymui rodosi tikriausiai esanti, net vienatinė esimo tikrybė.

Ir kuo mažiau koks dalykas leidžia numanyti sąmoningumą, tuo patvaresnis jis rodosi esąs, o sąmoningumas vos bereiškiąs kiek daugiau negu koks žibtelėjimas pasaulyje, tarsi jis būtų tiktai atsitiktinis dalykas. Tuo jis ir laikomas ypačiai tų, kurie negali suprasti, kad viskas, kas yra, vyksta sąmoningume.

Bet geriau stebint gyvus dalykus, gana keistai pasirodo, kad kiekvienas gyvūnas yra tuo patvaresnis, kuo aukštesnis yra jo sąmoningumo laipsnis, kuo šviesesnė yra jo sąmonė. Menko sąmoningumo gyviai nyksta kaip akies mirksnis, šviesesnis sąmoningumas jau tęsia gyvenimo laiką. O kad rodosi kartais kitaip esant, tada veikia čia kitas dar dalykas.

Iš tikrųjų esimo nešėjas yra sąmoningumas, nors jis ir skelbtųsi nesąmoningumu, daiktingumu. Sąmoningumas nėra laikomas nei erdvės, nei laiko dėsnių. Parimstant prie tos minties, visai platus ir giliai siekiąs žvilgis neriasi į visatos visumą.

Jos šaknys tūno tame, kas yra aukšt erdvės ir laiko. Iš čia visata atsiskleidžia, darydamosi laiką ir erdvę, ir tarp tų esimo lyčių pasirodo kaip nesąmoningumas. Tuo tarpu sąmoningumas veikia iš pagrindinio esimo, tirpindamas nesąmoningumą, traukdamas erdvę ir laiką atgal į save.

Didžiame šitame vyksme žmogus stovi kaip esybė, turinti ypatingai aiškius santykius su sąmoningumu. Ir jis tegali įgyti savo sąmonei turinį, pasinaudodamas laiko ir erdvės saikais. Bet jo patirtis jį moko, kad jis tiek iškyla iš erdvės ir laiko siaurinimo, kiek aušta jo sąmoningumas.

Jam yra jo sąmonė mastas visatos apstumui. Šis apstumas atrodo kuriamas vykimo, kurs kyla iš esimo aukšt erdvės ir laiko ir eina per visokias būsenas. Įgydamas taip kuo daugiau laikingumo ir erdvingumo, jis pagaliau virsta nesąmoningumu, daiktingumu.

Bet visas taip pasidaręs apstumas yra apgobtas ir peršviestas aukšt erdvės ir laiko veikiančio sąmoningumo. Į jį kreipiant savo dvasios žvilgį, nyksta ne vien nesąmoningumas ties juo, bet ir to žvilgio žiūros lytys, būtent: erdvė, laikas ir priežastingumas. Jos jam nebetenka reikšmės.

Menko sąmoningumo esybės todėl jaučia, tarsi tokiu vyksmu gęstąs jų esimas. Ir negali būti kitaip. Tamsa nėra šviesa, nesąmoningumas nėra sąmoningumas. Kurs iš nesąmoningumo temoka patirti savo esimą, negali jo numanyti pačiame sąmoningume. Bet kada kokioj esybėje sąmoningumas tikrai šviesėja, tada ji kyla aukšt erdvės ir laiko, ir jai aiškėja pati esimo tikrovė.

Didesnis ar mažesnis by kokios esybės sąmonės orumas ir jos šviesumas nustato jos ir erdvingumo bei laikingumo dydį. Jis daugiau ar mažiau pasireiškia pasaulio nesąmoningumu. Todėl tūliems žmonėms jų kūnas atstovauja jų esmei. O iš tikrųjų kūnas tėra žmogui priemonė žinomame pasaulyje reikštis. Žmogaus esmė yra, taip sakant, sąmoningumo akis. Panašią reikšmę turi visos esybės, pagaliau ir visi gyvūnai.

Žmogus gali tai pasiaiškinti, mąstydamas apie save. Jo akiai tiesiasi platus regratis. Bet žvelgiant viena vieta yra šviesiausia. Ji vadinama vyzdžiu, žvilgio spuogu. Visai panašiai sąmonė, būtent žmogaus esmės apraiška, turi savo regratį ir jame jos žvilgio vyzdį, arba spuogą.

Sąmonė daug aprėpia, bet ne viskas patenka į jos žvilgio vyzdį. Todėl tūli dalykai yra daugiau ar mažiau aiškūs, didesnio ar menkesnio sąmoningumo. Sąmonės regratis ir nėra kiekvienam žmogui to paties dydžio, ir nėra tos pačios šviesos kaip kitam. Sąmonės žvilgio spuogas menko sąmoningumo žmogui šviečia nedaug aiškiau kaip jos regratis. Ir todėl viską, kas yra, kiekviena esybė patiria savo būdu.

Bet kaip tik tuo pasaulio turinys ir apstėja. Juk turėtų būt suprantama, kad pasaulis su kiekviena atskira sąmone, kuri jame sušvinta, pasidaro turiningesnis ir tūringesnis. O dar daugiau reiškia, kad kiekviena sąmonė visą pasaulį savaip atspindi. Tokiu būdu jis padaromas neapmatomai daugeriopas. Dėkime, prieš mus būtų pastatytas šimtas veidrodžių! Kiekviename mes truputį kitaip atrodytume, kadangi kiekvienas veidrodis mus atspindintų iš kitos vietos. Atitinkamai ir veikia sąmonių daugybė, žiūrint į pasaulį.

Kiekviena atskira sąmonė stengiasi įtraukti į savo skritulį kuo daugiau iš būties apstumo. Bet ypatingi dėsniai tvarko to darbo vyksmą. Žemiausios rūšies gyvūnas, kurs gal yra tiktai gyvos tešlos krislelis, pagauna būties tiktai kelis ypatumus. Kurio sąmonė jau kiek šviesesnė

yra, tam atsikloja ir didesnis gyvenimo turtas. Ir taip laipsniškai aukštyn lig žmogaus sąmonės pasaulio turinys nuolatai gausėja. Žmogų jis jau stačiai užgriūva.

Dar ir taip nemąstant, kaip šičia padaryta, pasaulis turi būt suprantamas kaip kupinas visokių dalykų. Bet kreipiant dvasios žvilgį į sąmoningumą, būtent į atskirų gyvūnų sąmonę, pasaulio apstumas aptvinsta kaip tikra jūra visą supratimą. Dar kartą prisiminkime, kad ne vien atskirų dalykų gausumas ir įvairumas sudaro pasaulio apstumą, bet dar ir tai, kad kiekviena sąmonė jį savo būdu ir todėl visai naujai pasistato ir taip skelbiasi kitai sąmonei.

Toliau dar tenka pamanyti, ką tai reiškia, kad šviesesnioji atskirų esybių sąmonė susikuria tikrai turiningus pasaulius ir juos nuolatai kaito. Rodos, nelengva bus kiekvienam vaizduotis, koks neapmatomas mirgėjimas ir tikras bangavimas, kokie veiksmai vyksta tokiu būdu nuolatai didžiojoje visatoje. Kalbėdami apie jūras, kurioms nėra galo, dugno ir krašto ir kurių šviesūs, blizgą lašai vienas kitą įvairiomis varsomis primirko, dar per maža pasakytume.

Bet toks vaizdas nors leistų numanyti visatos apstumą ir ką atskira sąmonė jai reiškia. Kiekviena sąmonė sušvinta, šviečia kitoms, nušviečia, peršviečia jas, patveria kurį laiką ir pranyksta. Ir visa tai nusiduoda toje vienoje šviesoje, kuri kiekvienoje atskiroje sąmonėje įgyja tiktai kitą žibumą, kitą spindėjimą. O tai pagaliau nebėra tiktai vaizdas. Sąmonė ir šviesa yra esmėje tas pat.


10. GAMTOS GALIOS ŽMOGAUS ASMENYBĖJE

Senovėje buvo manyta, kad žmogus esąs maža visata, mažas kosmus, kaip tuokart graikai sakydavo. Jis yra su visa gamta taip susietas kaip narys su kūnu. Todėl jis iš jos niekaip ir negali išnerti. Savo asmenybėje žmogus su pasaulio turiniu santykiuoja vis tiek, kur jis būtų. Nėra tai paprastas santykiavimas, kurs juslėmis pastebimas, o tas, kurs viduje patiriamas. Iš to santykiavimo žmogus tegali iškilti, atsiskirdamas nuo savo asmenybės.

Regimoji jos dalis yra kūnas, kuriuo žmogus reiškiasi kaip asmuo. Jame jis turi tai, kas yra erdvinga, būtent materę. Todėl asmenyje ir gyvos tos galios, kurios kuria mineralijoje ir augmenijoje lytis ir pavidalus. Jų veikimas tvarkomas tikrais dėsniais. Ir žmogaus gyvenimas jų visiškai palaikomas, nors jis maža tų galių tenumano.

Žymesnė kaip mineralijos jau pasidaro augmenijos galia. Ji reiškiasi kūno augimu, mitimu ir veisimu. Jai veikiant, žmogus tampa erdvės dalykininku ir yra, taip sakant, kūningas, daiktingas.

Toliau žmogaus asmenybėje veikia tos galios, kurios pastebimos kaip gyvūnų ypatumai, būtent: jų judrumas, jausmingumas, linkimas ir vengimas, draugiškumas ir neapykanta, statymas ir griovimas, trumpai sakant: sąmonės atžvilgiu – nuovoka, valios atžvilgiu – geismas. Tos galios žinomos žmonių asmenybėse kaip jų nuotaikos būsenos ir gal pradinių minčių žibtelėjimai.

Kad bitės dirbasi korių narvelius vieną šalia kito be jokio tarpelio, tuo reiškiasi jų augmeniškumas, kurs savo paprastą, kūną statantį darbą vykdo ir platesnėje aplinkoje. Tik toliau siekti, kaip kūno didumas leidžia, jį įgalina gyvūniškumo jėgos. Panašiai dirba ir žmogus, namų statytojas. Bet jo darbe pirmauja jo protavimas, kuriam savaime tarnauja augmeniškumas ir gyvūniškumas. O žmogus juodu dažnai iškreipia iš jų vėžių. Todėl bitė, negalėdama protauti, savo darbe neapsirinka, kai statytojas gana dažnai pridaro niekų. Pasaulyje lytis kurti yra augmeniškumo uždavinys, Protavimas tegali nurodyti tikslus. Kad viena šių galių taptų iš kitos, kad, pavyzdžiui, gyvumas būtų daiktingumo, negyvosios materės gaminys, nėra įrodoma. Tūlų gamtos mokslininkų tam pasistengimai nuėjo niekais. Pasiliko nesugriautas italų manytojo Frančesko Redžio prieš 200 metų tartas žodis: „Gyvybė teužsidega iš gyvybės“.

Bet taip jau negalima įrodyti, kad gyvių judrumas ir geismingumas pasidarąs iš kūno gyvybės. Tiesa, jis yra gyvumas, bet kito laipsnio. Sąmoningumas ir gyvumas yra giminingi kaip jūra ir banga. Gyvumas ir geismingumas yra skirtingi dvi sąmoningumo bangi. Bet banga nesidaro iš bangos, o iš jūrų.

Pagaliau iš pagrindinio sąmoningumo reiškiasi žmogaus asmenybėje dar kita banga, būtent žmoniškoji esmė, žmoniškumas, kurs sušvinta kaip atskira sąmonė, kaip žinojimas apie save, kaip sąžinė.

Kad sąmonė ir sąmoningasis jos turinys pasidarąs iš materės, yra irgi silpno mąstymo nuomonė. Ir žmogaus sąmonės atsiradimą teturėtume suprasti kaip aiškėjimą tam tikros sąmoningumo bangos. Jokiu būdu nėra galima tvirtinti, kad iš daiktingumo pasidarytų sąmonė, kokia žmogui yra žinoma.

Įvairios gamtos galios skiriasi viena nuo kitos jau giliose kūrybos gelmėse. Todėl ir pastangos įrodyti, kad viena būtų gaminama kitos, negalėjo būti sėkmingos. Jie turi tiek reikšmės kiek vaiko manymas, kad tatai, kas veidrodyje matoma, jame turi ir savo kilmę.

Visos gamtos galios suplaukia žmogaus asmenybėje ir ją stato. Bet čia jos nėra pavidalais, o savo esme. Ir kai garsusis vokiečių poetas Gėtė apie Žemės dvasią kalba, tai nėra tik svajonė. Žemės dvasia, vadinas – gamtos galios, lygiai veikia žmoguje kaip ir augmenijoje ir gyvijoje. Ir stebint jų veikimą, būtent: augmeniškumą kaip augimą, mitimą, veisimą, o gyvūniškumą kaip geismingumą, kalbame ir apie prigimties apraiškas.

Didysis esminis skirtingumas tarp jų ir kitų žmogaus asmenybės reiškinių turėtų būt aiškiai pastebimas. Žmogus kaip augąs, mintas ir veisiąsis gyvumas yra tiktai augmuo. Šis jo sąmoningumas yra omė ir dygis arba aikštis.

Šitie žodžiai vartojami ir šviesesniam sąmoningumui pažymėti. Bet iš to išeina tiktai nesusipratimai. Omė ir dygis arba aikštis tėra žmogaus augmeniškumo du savumu. Abiejais apsireiškia augmens sąmoningumo laipsnis. Ir juodu nieku būdu nėra išvystomu. Žmogus tegali juodu silpninti. Tada kita kas užima jų vietą, kas betgi jųdviejų negali užvaduoti. Ir žmogaus kūnui, jo augmeniškumui, tenka kęsti, vargti.

Prancūzas Ž.Ž.Ruso skelbė savo laiku, būtent XVIII šimtmetyje, kad reikią grįžti į prigimtį, sekti omę ir aikštį. Bet gal dalykas geriau aiškėtų, jeigu sakytume: atsižvelkime į augmeniškumo gyvenimo dėsnius savo asmenyse, neniaukime omės, negaluokime dygio, jį erzindami! Juodu nėra gerinamu paprastu veikimu. Juodu reikia sveiku išlaikyti ir jų gyvumu naudotis, bet žmoniškai.

Gyvesnė gamtos galia žmogaus asmenybėje yra toji, kurią jis numano kaip savo geidavimų gyvenimą. Tuo reiškiasi sąmoningumo banga, kuri geriausiai bus vadinama gyvūniškumu. Prisiminsime, kad jo ypatumu du yra: nuovoka ir geismas. Abu žmogaus patiriamu kaip vidujinis judrumas, smagumas, magėjimas, nuolatinis pakitimas. Čia žmogus jaučiasi supamas tarp priešingumų, būtent: pritraukimo ir atmetimo, smagumo ir nesmagumo ir t.t. Žmogus lyg mėtomas kaip sviedinys ir verčiamas rūpintis pastoviai parimti, nors priešingumų trankomas, ir esmingai gyventi.

Iš tų galių veikimo išplaukia ir žmogaus palinkimas pažaisti. O kad ir kalbama apie žaidimo dygį, vis dėlto jis nėra augmeniškumo pasireiškimas. Gyvis ir žmogus žaidžia. O žmogus ne tik tada, kada jis yra dar vaikas, bet visą amžių. Dar ir protavimui prisidedant, žaidimas liekasi gyvūniškumo dalykas.

Labai pastebėtina, kad šito asmenybės gyvenimo skyriaus galios atplaukia ir nuplaukia, vėl grįžta ir vėl šalinasi. Paprastai tikima, kad nuotaikos būsenos yra mūsų viduje uždarytos. Bet nėra taip. Jos yra gamtos galia, kurioje visi gyvūnai nardo ir kuri visuose gyvūnuose sudaro tam tikrą gyvumą. Todėl vieno krašto žmonės dažnai ir patenka į tą pačią būseną. Ir mokslininkai kalba apie psichozę. Savo jausmais ir geidavimais mes užliejame kitus, ir jie užlieja mus.

Gamtos galia yra ir tas gyvumas, kurį mes vadiname minčių gyvenimu, savo protavimu. Mintys, žinoma, kuriamos žmonių, bet sukurtos jos lekia iš jų, kartais tiesiai šauja, tarsi jos būtų spinduliai, Jos dažniausiai su gyvūniškumu susisieja, su nuotaikos būsenomis, ir panašiai kaip jos veikia kitus žmones ir apskritai gyvūnus, gal net ir augmenis.

Pagaliau reikia suprasti, kad ir žmogaus esmė tarp gamtos galių būva žmogaus asmenybėje. Aišku, kad ta esmė yra kas nors visatoje. Bet visa, ką ji reiškia, skelbia, kad ji yra lyg kokia antgamtiška galybė, kuriai skirta žmogaus asmenybėje įgyti visišką valią. O kad ir nėra tai jau pasiekta, vis dėlto žmogaus esmė yra lemiančios reikšmės asmenybės gyvenimui.

Pažmoniškos šios rūšies galios veikia tiktai žmogui su tuo sutinkant. Omės ir dygio prasmei žmogus pritaria tik gyvūniškumo būsenų viliojamas. Be magumo žmogus savo kūnui vargu suteiktų, ko jam reikia. Magumas yra gyvūniškumo pasireiškimas žmoguje. Bet reikia jį aiškiai atskirti nuo džiaugsmo, pakilimo, viltingumo. Jie yra žmoniškumo savumai.

Gyvūniškumas, arba geismingumas, gali labai stiprėti ir įsigalėti, žmogaus esmei jam pataikaujant. Tada jis valdo visa, kuo žmogaus asmenybė reiškiasi, visas jos galias. Geismingumas taip ir sudarko augmeniškumą, žudo omę, naikina dygį, sukraipo protavimą ir temdo ir tuo silpnina žmoniškumą žmogaus asmenybėje. O tokios vieno žmogaus būsenos užplūsta ir kitus ir silpnina jų žmoniškumą. Tai įvyksta labai dažnai tariamų kultūringų žmonių gyvenime. Jų geiduliai bei aistros niaukia jų protą ir verčia juos kvailai, kartais tiesiog nežmoniškai elgtis.

Aišku, kad žmogaus asmenybėje jo esmė turi būt valdančioji galia. Tuo ji drauge įgyja reikšmės gamtos gyvenimui, visam pasauliui. Žmogaus asmenybė ir iš jos plaukiančios galios neša su savimi žmoniškumo galią, vis tiek ar ji jas valdytų arba būtų jų pavergta. O ji turėtų būt vien valdančioji. Tatai yra jos esimo prasmė. Tik ji paprastai nėra dar gana aiški, todėl ir savo didingume dar nenuvokiama. Vyriausias jos veikimas yra dar lyg slaptas. Ir kaip ji asmenybėje nėra ryški, taip ir bendrai gamtos galios žmoniškumą dar maža teatspindi.

Savo asmenybėje suplūstančias galias žmogus dažnai skaudžiai jaučia. Kiekviena tų galių veržiasi priekin, siekdama pirmybės. Ir taip asmenybės daugingumas aiškiai patiriamas. O kad kartais ir kalbėta apie jos vieningumą, žmogaus monizmą, patirtis įrodo keleriopumą, pliuralizmą. Žmogaus vieningumas yra siektinas.

Žmogui užduota, kad jo asmenybėje vyrautų žmoniškumas. Jam ji sukurta, joje suplaukia gamtos galios, jeib žmogaus esmė stiprėtų, pasiekdama nors ir sunkiomis kovomis visišką valdymą, ir visoje gamtoje žmoniškumas įgytų tą reikšmę, kurią kūrėjas jam yra skyręs.

Ir kol nebus tai pasiekta, žmonės pasaulyje gyvens taip, kokios gamtos galios juose vyraus. Vieni bus bakterės ir bacilai, kiti gyvuliai, kiti plėšrūs vilkai, ir pagaliau kiti galbūt ir žmonės. O taip tenka suprasti ir tautas.


11. KELERIOPAS ASMENIŠKUMAS ŽMOGAUS ASMENYBĖJE IR VISAME GYVENIME

Dar kartą grįžtant prie aukščiau aiškintų dalykų, rodos, nebus per sunku suprasti, kad žmogus, kuriame vyrauja gyvūniškumas, galėtų numanyti savo viduje taip pat šiokį tokį vieningumą. Visa jo patirtis užimta nuotaikos būsenų, penima geismingumo. Ir kitos gyvenimo galios nesiskiedžia viena nuo kitos. Viena tarsi sklysta į kitą. Ir todėl skirtingumas neaiškėja.

Bet rimtesnis mąstymas tokio asmenybės vieningumo nepastebi. Kas dieną žmogui tenka savo viduje kam nors priešintis ir ką nors užtarti. Ir jau dvejopumas aiškiai pasirodo.

Nuolatai gyvenime girdime reikalavimą, kad žmogus susivaldytų, save sudraustų. O tai tėra galima, jeigu tas, kurs sudraudžia, ir tasai, kuris sudraudžiamas, yra du skirtingu dalyku. Kas yra vieningas, tam nėra to, ką reikėtų suvaldyti.

Protingam žmogui todėl ir nepareina į galvą iš gyvulio reikalauti susidraudimo. Jo judrumą, jo geismingumą žmogus stabdo savo grasinimais ir viliojimais. O taip žmogaus nors dvejopumas savaime pasižymi.

Bet, kaip šičia aiškinta, ir gyvulys nėra visiškai vieningas. Tik jame gyvūniškumas taip sutampa su augmeniškumu, kad nesiranda priešingumų. Gyvūniškumas visą gyvio gyvenimą valdo, augmeniškumą visai savęs prisunkęs. Nekliudomas jis juo naudojasi, kurs jam ir klusniai tarnauja. Bet jis niekaip ir netramdo jo gyvenimo. Panašiai prastas žmogus retai tenumano, kad jo kūnas priešinasi jo geismingumui.

Gyvumo krisle, kurį mokslininkai vadina ameba, augmeniškumo jėga pavidalui statyti tuojau veikia, kai gyvio geidimas sukyla. Taip tam gyvumo krislui tuojau išauga koja, ir jis ja slenka tolyn, pasidaro virškinimo prietaisas, ir virškinimas vyksta. O visam pasibaigus, narys vėl dingsta. Aplinkos įspūdžiai gyviui daug daugiau reiškia negu jo dvejopumas.

Kitaip su žmonėmis. Kada žmoniškumas pradeda prasilaužti, jis ir laikomas atsakingu už tai, kas iš asmens ir visos asmenybės reiškiasi. Ir ne vien santykiavimas su aplinka, bet ir skirtingų asmenybės galių santykiai pasidaro svarbūs žmogaus gyvenime, iš ko aiškėja, kad asmenybė yra dauginga, bet ir tai, kad gyvenimo būtinumai tam daugingumui suteikia nuolatai didėjančią reikšmę.

Dar ir kitaip asmenybės daugingumas tampa žinomas. Daiktų pasaulį žmogus pasitinka savo kūnu. Aplink jį susiburia visi atskiri dalykai. Jiems jis yra asmuo, su kuriuo jie santykiuoja, bet kurs tarp jų yra kaip koks vidurys, į kurį jie taiko, kuriam jie skiriasi. Žmogus tada ir kalba apie kūno reikmenes kaip apie savąsias. Ir taip suteikia kūnui asmeniškumą.

Bet jeigu žmogus, panėręs į savo nuotaikos būsenas ir į savo mintis, patrauktas jų srovės, nesantykiuoja su aplinkos dalykais, jo ir kūnas jam yra vienas jųjų, būtent daiktų, pasaulio dalis. Tas pasaulis, žinoma, kūnui ir tada yra reikšmingas, bet pačiam žmogui, vienaip ar kitaip atsitolinusiam nuo kūno, nebūtų esamas, jeigu žmogus ir būtų sąmoningas.

Taip žmogui viduje susikaupus, kūnas netenka asmeniškumo reikšmės, nors žmonės yra įpratę manyti apie savo kūną, tarsi jis būtų jie patys, kada sako, pavyzdžiui: „Aš noriu valgyti“. Kai kurie kildina net savo esybės sąvoką iš savo kūno, lyg jis tai padarąs, kad jie jaučiasi esą asmenimis.

Bet žmogui parimstant savo viduje, kūnas lieka pasaulio dalimi, pasidaro jam grynu daiktu. Ir kita kas įgyja asmeniškumo reikšmę, būtent visos nuotaikos būsenos. Jų gyvatą jausdamas, žmogus paprastai tiki, jis esąs ta gyvata. Ir jai teikia asmeniškumą, kalba apie ją žodžiu aš. Sako: „Aš liūdnas", „Aš linksmas" ir t. t. Tokiu būdu šis vidujinis gyvumas laikais atitraukia asmens reikšmę nuo kūno.

Bet tūli žmonės dar toliau pakyla. Jie nepaiso nuotaikos būsenų ir laikosi visiškai savo protavime. Savo sąmonės turinį jie tada skiria nuo nuotaikos būsenų ir minčių gyvenime jaučia savo asmeniškumą, kurį stato prieš visa, ką jie patiria, jį pažymėdami žodžiu aš, kuriuo tada ir santykiuoja su gyvenimu.

Pagaliau yra žmonių, kurie ir tuo nesitenkina. Jie iškyla ir iš minčių gyvenimo į dar skaidresnį aiškumą apie save. Pradžioje tai tėra nusimanymas galėti savo valia parimti savo būsenose, iškilti iš jų, palaikyti mintį arba nusikreipti nuo jos, pakeisti savo sąmonės turinį.

Yra dar tūlų mokslo žmonių tikima, kad, tai darant, vienas sąmonės turinys statomas prieš kitą. Bet iš tikrųjų sąmonė laiko savyje visas žmogaus patirtis. Sutapdamas su savo sąmone, žmogus nusimano esąs kita kas negu jo sąmonės turinys. Ir jaučia kaip asmeniškumą tai, ką vadina žodžiu aš. Bet tas aš glūdi jau aiškiausiame sąmoningume, kurį paprastai žmogus patiria.

Tokiu būdu žmogus savyje suranda keleriopą asmeniškumą, pradedant nuo daiktingojo kūno ir pakylant iki pačios žmogaus sąmonės.

Reikėtų ją nuodugniau pasvarstyti. Turėtų aiškėti, kad sąmonė apima visą savo turinį. Ji todėl negali būti jo dalis. Ir neužtenka ją vadinti „suma visų psichinių turinių“, kaip tai sakydavo vokiečių manytojas V.Vundtas. Juk nesakoma, kad erdvė yra suma visų savo turinių, suma visų daiktų, kaip nesakoma, kad šviesos skritulys, kuriame pastebime visokius dalykus, yra jų suma. Erdvė ir šviesa yra kita kas kaip jų laikomas turinys. Taip ir sąmonė skiriasi nuo to, kas į ją patenka. Bet sąmonė ir jos turinys dar ir tuo yra atskirai būdingi, kad ji patiria, o jis patiriamas.

Atitraukta nuo savo turinio, sąmonė aiškiausiai įrodo esanti žmogaus asmeniškumas. Turėdama savo turiniu save pačią, ji galėtų būt vadinama grynąja sąmone arba ir atskiru sąmoningumu. O kadangi žmogus, kuris vadinasi žodžiu aš, savo esmę suvokia kaip šitą sąmonę, jai kaip tokiai pažymėti gal ir tiktų žodžiu du – ašainė sąmonė.

Tik nereikėtų jos suprasti kaip kokio pasivaizdavimo. Ji yra greičiau vaizdavimo galia, kuri veikia aukšt viso dvasinio vidaus gyvumo. Ir tarp visų žinomų gyvenimo galių ji sąmoningumo laipsnių eilėje yra juslių pasaulyje šviesiausioji, yra gyviausias veiksnys, stipriausias asmeniškumas.

Patiriame lyg tam priešingai, kad ašainė sąmonė tarsi dingsta mums įmingant ir vėl sušvinta mums budint. Tada dažnai prisimename kažkaip ir miegodami gyvenę ir buvę tikros ašainės esybės. Šį būvį vadiname sapnu. Jis dažnai mums atrodo kaip koks gyvenimo šmėkšėjimas, bet kartais ir kaip tikriausia tikrovė. Yra žmonių, kurie tvirtina, kad mūsų esmė nedingstanti, dienos sąmonei užgęstant, bet pasiliekanti tikru veiksniu pasaulio gyvume reikšdamosi kita sąmone. Ji, kaip ir dienos sąmonė, tėra du atspindžiu esminės žmogaus sąmonės [3], Tik apie tai dar kalbėsime.

Nors ašainė sąmonė ir nėra vaizduojama, jos esimas yra savaime aiškus. Ji negali būt lyginama su mintimi, su visokių būsenų ir kūno reiškiniais. Ašainė sąmonė šviečia aukšt visų jų, kad negalima surast jai tikros sąvokos. Ašainė sąmonė reiškiasi meile, malonumu, valia, spindi išmintimi. Bet ir toms apraiškoms nėra sąvokų kaip daiktingo pasaulio dalykams ir jų atsispindėjimams sąmonėje. Apie jas tegalima kalbėti kaip apie žmoniškumą.

Žmoniškos esmės pirmasis siųslys ir skelbėjas yra ašainė sąmonė. Prieš visą vidaus gyvumą ji yra tikriausias asmeniškumas, patsai veikslys, ašainio esimo pasireiškimas.

Augmenyse ir gyviuose nėra tokio veiksnio nei kūno, nei vidujiniame gyvenime. Už jų nestovi ašainė sąmonė, kuri viena stato save žinantį asmeniškumą. Iš jos tenka asmeniškumo savumai minčių gyvenimui, nuotaikai ir pagaliau kūnui.

Būdama žmoniškos esmės apraiška gyvenime, ašainė sąmonė kuria žmogaus vieningumą. O jeigu jos šviesa valdytų visų žmogaus asmenybės jėgų veikimą, tada tos asmenybės gyvenimo vieningumas būtų pilnai pasiektas. Žmogus būtų visiškai esmingas. Bet mūsų amžiui tai dar nėra aiškus siekinys.

Paprastame gyvenime žmogus su žmogumi santykiuoja kaip su keleriopumu. Kiekvienas yra kartais daugiau kūniška, kartais daugiau nuotaikiška arba protiška ir pagaliau galbūt kartais ir žmoniška esybė.

Čia tinka ir vėl prisiminti, kad ašainė sąmonė kartais iš dvasinės savo kilmės leidžiasi visai į kūno gyvenimą, kartais į nuotaiką, kartais pabūva protavime. Bet ji gali parimti ir savyje, savo pirminiame prade, žmogaus esmėje.

Šis sąmonės keliavimas paprastai vyksta tarsi savaime. Bet žmogaus esmei stiprėjant, jis gali su ja sustoti, kur tinkama. Šviesiausiai ašainė sąmonė sušvinta, kada žmogus su ja pasilieka savo esmėje. Tada jis yra ir stipriausia asmenybė, galingas gyvenimo veiksnys.

Panašiai kaip žmoguje, visokius asmeniškumus randame ir bendrajame gyvenime. O ne vien žmonėse. Asmeniškumo nors šmėktelėjimą nujaučiame ir augmenyse bei gyviuose. Kartais ir tose galiose, kurios veikia aukšt daiktingumo, visokiuose gyvumo laipsniuose. Ir kiekvienas toks asmeniškumas reiškiasi savaip. Galima tiesiog sakyti, kad vieni kitus sveikina, kiti kitus nuodina, vadinas, vieni stiprina gyvumą, kiti jį naikina.

Bet viskas kyla iš Visatos Kūrėjo valios ir galios. O kad ir atrodo, lyg visa, kas gyvumą nuodina ir žudo, jam yra priešinga, vis dėlto negalima kitaip gyvenimo suprasti, kaip iš Jo vieno pareinant. Ir tie priešingumai turi savo tikslą. Kai kurie juos vadina atvirkščių kūrybiškumu arba net atvirkščių dieviškumu.

Žmonės, nekrikščionys, kaip ir menko supratimo krikščionys, kalba paprastai apie velnią ir velnius. Jie juos mato žmonėse, bet tiki juos numaną ir dvasinėje būtyje aukšt erdvės ir laiko kaip tikrus asmeniškumus. Dažnai kalbama apie juos kaip apie pilniausio piktumo esybes, kurių vyriausioji lyg būtų antrasis dievas, kurs pasaulyje pirmąjį nuveikiąs.

Labai keistas tuo atžvilgiu yra menko nusimanymo žmonių protavimas. Sako tikį visa žinantį Dievą, o tada jį vaizduojasi apsirikusį pasaulį kuriant. Nepavykęs jam dalykas. Pasirinkęs tautą, būtent žydus, savo tikslams ir turėjęs ją vėl atmesti, buvęs naujai apsirikęs. Ir t.t. Ir tokiais savo protavimais tamsuoliams, akliesiems duoda priežastis pašiepti tikėjimą.

Bet skaisti išmintis tegali numanyti, kad visa visata yra Vienos Valios ir Galios kuriama, palaikoma ir žmogui neišmanomais keliais keliama ir pagaliau nuvedama į neapsakomą išganymą.


12. ŽMONIŠKUMAS ŽMOGAUS ASMENYBĖS GYVUME IR GAMTOJE

Atskirų gyvenimo dalykų santykis su gamta, su jos visuma, gali būti dvejopai suprantamas. Pirma šitaip: kiekvienas pavidalas pasaulyje yra į jį įneštas kūrybos galios. Čia jis, ilgesnį ar trumpesnį laiką pabuvęs, vėl iš jo paimamas.

Šitą pastebėję, tūli manytojai sako, kad gamta stengiantiesi dar tobulesnius pavidalus pagaminti ir todėl vienus panaikinanti, jeib jų vieton geresnius pastatytų. Ir taip vykstanti pažanga.

Bet jau suprasta, kad ši nuomonė yra klaidinga arba nors kad ji neatitinka tikrovės. Juk ir mažiausias gyvūnėlis yra savo gyvenimui, savo buvimui kuo tiksliau priruoštas, yra stačiai tobulas. Savo gyvenimui tinkamas yra infuzorijos kūnelis, kaip ir aro augumą.

Antraip: atskiri dalykai santykiuoja su gamta pagal tai, ką jie gamtai reiškia. Kiekvienas dalykėlis, kiekvienas gyvūnėlis daugiau ar mažiau reikšmingai veikia visumą. Ir taip jis nebelieka tiktai gamtos apraiška, o tampa jos veiksniu, kurs gamtai sprendžia savo uždavinį. Kiekvienu atskiru dalyku reiškiasi kūrimo galia, kuri pasaulį stato. Bet teisingiau bus pasakyta tvirtinant, kad gamta kiekvienu daiktu daro savo kūrimo darbą.

Dar geriau tai suprantama, stebint gamtos skyrius, arba sritis. Kiekviena jų, kaip jau pasakėme, yra skirtinga gamtos galia. Mineralija, augmenija, gyvija – kiekviena savaip veikia ir sprendžia savo srityje savo uždavinį gamtos ūkyje. O tasai yra regimai kas kartą kitas. Gamtos skyriai negali būt statomi šalia viens kito, bet po viens kitu. Žemesnis skyrius veikia ir savaip, bet toliau ir po aukštesniuoju, ir tasai iš jo.

Šitą tvarką negerai pastebėję, tyrinėtojai įsipainiojo į neišnarpliojamą draikalą. Mūsų laikais, tiesa, jau aušta aiškesnis šių dalykų supratimas. Jau atskiriami gamtoje materės gaivalai, gyvybiniai ir dvasiniai veiksniai.

Bet yra dar ir mokslo žmonių, kurie tvirtai tiki, kad kiekvienas minimų gamtos skyrių pasidarąs iš žemesniojo. Nemato tų gelmių, iš kurių gamtos galios sukyla, nemato tų dviejų visatos kraštutinumų, būtent sąmoningumo ir nesąmoningumo. O gal juodu jų ir visai pamirštamu.

Didžiausios reikšmės dalykas pasaulyje yra žmoniškumo veiksnys. Taip jis šičia tyčia įvardinamas. Aiškumo dėl reikia jį turėti omenyje, o ne žmoniją arba net atskirus žmones. Žmoniškumo pradas, žmoniškumo esmė reikalauja aiškaus vertinimo. Daug tam vertinimui padės ir filosofo Kanto žodis: „Pasaulis žmogui nėra duotas, bet užduotas“.

Aišku, kad žmoniškumo prado reikšmė gyvenimui pirmiausiai gali aiškėti atskirame žmoguje, jo asmenyje ir visoje jo asmenybėje.

Jau minerališkoji materė, kuri patenka į žmogaus kūno gyvenimą, įgyja visai kitą pobūdį, negu ji jį turi, statydama augmenų ir gyvių pavidalus. Taip pat augmeniškumas yra žymiai kitoks žmogaus kūne negu augmenyse ir gyviuose. Augimas, mitimas ir kt. čia visai savaip vyksta.

Kiekvienas protingas žmogus žino, kad augmuo labai lengvai gali išauginti naują šakelę, vieną jai nukirtus. Mažiau tai galima gyviems, kada jie netenka nario. O žmogus, tokios nelaimės ištiktas, turi visą amžių vargti su sužalotu kūnu, tarsi augmeniškumas jame būtų jau nusilpęs. Visgi nėra taip. Augimo galia jo kūne jau kita ką turi padaryti. Jau gyviams, o dar daugiau žmogui kūnas yra reikalingas naujiems tikslams. Augmens jėga kūno nariui atpildyti žmogaus kūne bręsta visokioms indų sąstatų rūšims padirbti.

Augmenijoje augmeniškumas yra gajumas ir kūno gyvybė. Smulkiai sukurtame, suskirstytame ir sunarstytame žmogaus kūne jis yra iškilęs į gyvybingumą. Tai padarė, kad žmogaus kūne augmeniškumas veikia santykyje ne vien su gyvūniškumu, bet ir su žmoniškumo pradu, jo gyvinamas ir peršviečiamas. Todėl žmogaus kūnas vis atrodo žmoniškas, nors žmogus juo ir nieko žmoniško neapreikštų. Žmoniškumo galia yra ir tokiame žmoguje brandinusi augmeniškumą.

Panašus dalykas vyksta žmogaus asmenyje ir gyvūniškumo atžvilgiu. Sakoma kartais tiesiog, kad žmogus galįs būt gyvuliškesnis kaip gyvulys. Aišku, kad norėta tuo pasakymu žmogų žemiau statyti už gyvulį. Bet taip reiškiasi nežinojimas. Patsai žmogus, būtent žmoniškoji esmė, niekuomet negali tapti menkesnė už gyvulį. Nebūtų tam prasmės. O kūrybos vyksme niekas nesidaro, kas nėra prasminga.

Tiesa yra tai, kad atskiro žmogaus asmenybėje suplūsta visokio gyvūniško gyvumo, kurs gamtoje pasklidęs po visą gyvūniją ir padalintas atskiroms veislėms ir atskiriems gyviams. Bet kas gyviuose atrodo siaura ir silpna, iš žmogaus reiškiasi plačiai ir galingai.

Dar sakoma, kad gyvių yra tokie pat geidimai ir aistros kaip ir žmonių. Bet ir tai turėtų būti teisingiau ir aiškiau suprasta. Minėtos būsenos kaip tik yra patsai gyvūniškumas. O žmogaus asmenybėje jos yra tik daugiau prinokusios. Todėl, žiūrint vien į jas, nėra visai teisinga sakyt, kad gyvis turi ką nors iš žmogaus. Reikia sakyti: žmogus yra ir gyvūniškas. O tasai jo gyvūniškumas yra daug judresnis negu gyviuose. Santykis su žmoniškumu jį gyvina.

Žmogaus asmenybėje žmoniškumas betarpiškai pasiekia gyviją, augmeniją ir mineraliją. Jis čia su jomis turi tarsi vieną gyveną. Bet kaip kiekvienas gyvūnas, taip dar kuo pilniau ir žmogus santykiuoja su savo aplinka, su gamta, ir su ja maino ne vien materę, bet ir gyvumą ir visokias vidujines būsenas. Jis juk ne vien valgo, bet ir kvėpuoja, jaučia, geidžia, protauja, sąmoningėja. O visais tokiais veiksmais jis visa ką pasidalina su pasauliu. Kaip regima materė, taip ir magnetizmas, elektra ir kitos jėgos, gyvybės, nuotaikos ir protavimo galios plūsta iš jo ir į jį. O pagaliau jomis veriasi jam ir sąmoningumo gelmės.

Žmogus nėra atskirtas nuo gyvenimo, kurs visą gyvumą savyje laiko sukaupęs. Ir dvasinis žmogaus gyvumas nėra jo asmenybėje aklinai uždarytas. Nuolatai iš jo spindi mintys. O jo nuotaikos būsenos perdėm kaip oras, kaip koks kvapas iš jo sklysta į visas šalis.

Ir todėl asmenybės mineraliją, augmenija ir gyvija pasidaro tokios, koks yra žmogus, kurs jose gyvena. Galima dar ir tvirtinti, kad visi žmogaus aplinkos daiktai, dalykai ir gyvūnai savyje turi ką nors iš žmogaus. Visiems jis uždeda, taip sakant, savo esimo antspaudą. Jau tekinto brangmens žibumas tai skelbia. Tik žmoniškumo veiksmas dar nesibaigia čia, iki kur žmogaus rankos siekia.

Kas taip tvirtinta apie žmoniškumo reikšmę gamtoje, nėra perdėta. Pasaulis nėra taip sutvarkytas, kad vien regimi daiktai perneša sąmoningumo veiklą į nesąmoningumą, ir atvirkščiai. Nei šviesa neveikia taip tamsos, nei tamsa šviesos.

Žmoniškumas yra pasaulyje, o pirma žemiškoje gamtoje daug didesnės reikšmės veiksnys, negu kaip kad tūli tai vaizduojasi. Visame žemiškame gyvenime jis yra vyraujančioji galia. Nepasakysime per daug, tvirtindami, kad žmogaus manymas ir jo nuotaika paliečia net kosmines galias taip, kad jos galingiau veikia žmonių gyvenimą. Žemės elektros-magnetizmo bangos atsiliepia į saulės tokias pat bangas. O žemės bangose gyvena, jaučia, mąsto ir veikia žmogus kaip galingiausią galia.

Taip kalbėdami minime visų gamtos gyvūnų gyveną. Aišku yra pasidarę, kad žmogus visaip čia dalyvauja. Toli tai dar nėra ištirta paprasto mokslo. Beveik visuomet žmogus išskiriamas iš visų gyvūnų gyvumo, kada kalbama apie kultūrinį jo darbą. Bet reikėtų manyti, kad ir tasai tėra žmoniškumo veikimo tęsinys to, kas pradėta žmogaus gimimu ir taip įsiterpimu į gamtos gyvenimą. Kultūriniu darbu žmogus, be to, dar sukelia vidaus gelmių galias ir jomis veikia. O žemesnio laipsnio gyvūnai to negali.

Paviršutinišką žmogaus darbą, kuriuo jis gamtą veikia, supranta kiekvienas. Ir giria, kad žmogus nusausinąs ežerus, kaupiąs pylimus, sprogdinąs kalnų uolas, lauždamas per jas sau takus, tyrus padarąs našius, pakreipiąs upių tėkmes ir t. t. Bet kiek tai paliečia ir tiesiog pakeičia gamtos jėgas, vos kelintasis tenumano.

Aiškiau tai jau matyti, kada žmogus augina augmenis ir taip juos paveikia, kad jie daug gražiau žydi ir daug skanesnius atneša vaisius. Atitinkamai žmogus ir gyvulius augina ir jaukina. O nedaug žmonių yra, kurie pamąsto, kas tuo padaryta ir kaip labai čia paliestos yra gamtos gyvumo galios.

Tektų stačiai pasakyti, kad visas pasaulio gyvenimas žmoniškumo tarsi kaitinamas. Ką tiktai žmogus paliečia, įgyja tuo kitokią kokybę. Pats daiktingumas pasiekia lyg aukštesnį laipsnį. Brangmens ugnis sužėri tiktai po žmogaus rankomis. O rožės grožė atsiskleidžia tik jo globoje. Gyvių gabumai auga žmonėms jais pasirūpinant. Tik nereikėtų ant jų pernešti ir žmonių menkumus ir ligas. O tat, gaila, gana dažnai pasitaiko.

Tokią tai vietą žmoniškumas užima gamtos ir kultūros gyvenime. Visgi gana dažnai jis netenka šios savo reikšmės. Per greit jis leidžiasi kitų, net pažmoniškų jėgų pajungti ir valdyti. Regimai jis dar nėra tai, kam jis yra pašauktas. Žmogus dar tėra pakelyje. O be viso kito, labai žmogų silpnina ir tas tūlų mokslininkų tvirtinimas, kad žmoniškumas esąs pažmoniškumo dovis. Reikėtų pagaliau nors numanyti, kad žmoniškumo kilmė yra visatos pilnumas ir ne vienos antros menkesnės jos srities.


13. ŽMONIŠKUMO LAIPSNIAI

Turbūt suprasta, kad žmogus savo asmenimi gali apreikšti kartais daugiau augmeniškumo, kartais daugiau gyvūniškumo ir tada vėl daugiau žmoniškumo, destis kokiame būvyje žmogus mėgsta parimti. Bet labai dažnai tenka pastebėti, kad iš tūlų žmonių beveik nuolatai reiškiasi tiktai gyvūniškumas. Gryno žmoniškumo vos tėra numanyti. O tokie žmonės dar vadinasi kultūriniais žmonėmis.

Iš jų turėtų visuomet aiškiausiai reikštis žmoniškumas. Juk pagrindinis kiekvieno žmogaus pažymys yra ašainė sąmonė. O toji jį aukštai iškelia iš gyvūnų sąmoningumo lygio. Tik paprastai tat maža tereiškia gyvenimui. Tam yra įvairių priežasčių.

Visų daugiausiai padaro, kad, apskritai imant, žmogus labai domisi pažmoniškumu ir jam leidžia užplūsti visą jo sąmonę. Ir tuo jam palieka vadovybę žmogaus gyvenime. Pažmoniškumas net nustato gyvenimo supratimą. Ir neleidžia žmonėms susiprasti, savęs atsiminti, dvasinį savo esimą, savo žmoniškumą tikrai numanyti. Užuot pažmoniškumu žmonės turėtų domėtis žmoniškumu ir, jeigu kaip nors būtų galima, aukščiausiuoju jo laipsniu. Bet labai retai tai tedaroma.

Todėl paprastai žmoniškumas vos tik pradeda skelbtis. Paties aukštojo sąmoningumo šviesa žmogaus sąmone maža teatsispindi. Tūluose žmonėse žmoniškumas dar tiktai brėkšta. Kituose jis jau ir švinta kaip aušra. Bet retai kur jis skaistus kaip saulės šviesa.

Tarp šių pagrindinių laipsnių yra ir visokių smulkesnių, kurie maža tesiskiria nuo viens kito. Ir vieni žmonės gali būt vadinami tamsuoliais-nesusipratėliais, kiti gudruoliais, vėl kiti nusidėjėliais, o kiti protingais, dorais, toliau tauriais išminčiais ir pagaliau vieni antri dieviškais žmonėmis.

Tokie žmonės, kuriuose žmoniškumas neginčijamai yra valdovas, turėtų, rodos, labai pasižymėti iš kitų. Bet kartais to nepastebi nei artimiausieji. Todėl ir sakoma, kad pranašas mažiausiai reiškiąs savo tėviškėje. Tačiau gyvesnio žmoniškumo žmonės iš lengvo vis teisingiau vertinami, nors kartais jų savumai pilnai pradeda veikti tiktai po jų mirties. O dieviškąjį žmogų didesnis žmonių skaičius tikrai numano tik po šimtmečių.

Kasdieninis žmogus maža tenuvokia žmoniškumo laipsnių. Jam vos pasirodo skirtingos iš žmogaus apsireiškiančios galios. O jeigu jau mato labai blogą žmogaus elgesį, tada kalba, kaip žinoma, apie gyvuliškumą. Bet kartais ir tas dar sukeičiamas net su augmeniškumu.

Tiek ir menki žmonės numano, kad gyvuliškumas yra koks nors omės ir dygio gyvenimo iškrikimas. Bet labai retai tėra suprantama, kad geidulių, būtent gyvuliškumo, įsivyravimas naudojasi kūnu, slopina omę, vadinas augmeniškumo sąmonę, ir naikina dygį, būtent jo valią. Yra ir tokių žmonių, kurie tiki, kad minimu būdu omė ir dygis esą abu taurinamu ir gyvinamu.

Nėra numanvta. kas yra tikras gyvėjimas, būtent gyvybės augimas, sąmoningumo šviesėjimas. Todėl labai apsirinka žmonės, kurie tiki džiaugsmą esant tai, kas gyvybę, kas patį sąmoningumą niaukia arba net slopina, kaip tai kūno srityje daro visokie nuodai.

Tokių žmonių sąmoningumui sušvisti bus sunku. Juk jie dar nei savo asmenybėje nenumano, kas yra žmoniškumas, o kas tiktai gyvūniškumas. Jiems jau sąmonės sumirgėjimas atrodo džiaugsmu arba net laime. O kadangi tikrasis džiaugsmas ir tikroji laimė yra aiškus sąmonės šviesėjimas, žmonių dauguma nepažįsta džiaugsmo ir laimės ir todėl paprastai yra tikrai nelaimingi.

Omė ir dygis, arba aikštis, turi tikrą savo gyvenimo sritį, būtent kūną. Ir čia juodu tinkamai reiškiasi, jeigu nėra gadinamu. Tada ir nereikia juodu taisyti, kas dar ir nei nėra galima. Juodu ir nėra užvaduojamu nuovokos ir geidimo, kuriuodu pažymi gyvūniškumą. Kiekvienai galiai yra skirta tam tikra veikimo sritis. Ir tik čia jai leista išvystyti pilną savo veiklumą.

Aiškiausią protą žmogus tuo įrodo, kad dygio ir omės gyvenimą moka apsaugoti nuo skriaudos ir jų klauso, kur tenka rūpintis kūno reikmenėmis.

Šitos reikmenės turėtų būti gerai suprastos. Nereikėtų sukeisti jų su geidulių ir su aistrų dalykais ir reikalavimais. Per lengvai anos jų yra slopinamos. Smaguriavimo įsigalėjimas visuomet reiškia omės ir dygio slėgimą arba net naikinimą.

Bet tai turėtų būt numanu ir menko žmoniškumo žmonėms. Juk žinomi yra ėdikai, girtuokliai, rūkytojai ir ištvirkėliai gimties gyvenime. Šieji savo elgesį teisina, kad gimties gyvenime reikią dygį sekti. Bet tuo tik įrodo, kad gimties gyvenime juo laiko, kas yra geidulys. Ir tvirtina patį nesusipratimą.

Omės ir dygio pasireiškimų nesukelia tai, ką juslės pagauna. Juodu žadina tai, ką atplukdo gamtos galios, kurios santykyje su kosminėmis bangomis gamina klestėjimą ir vytimą visų augančių pavidalų ir jų lyčių.

Apie tai žmonių daugumai tėra žinomi žymiausieji dalykai. Mokslas tepradeda ištirti augmenų ir gyvūnų tarpimo santykius su elektros-magnetinėmis srovėmis žemėje ir ore. O žmoniškasis asmuo visiškai gyvena tose srovėse. Jo omė ir dygis todėl visiškai jų žadinamu, jeigu jųdviejų nesugadino geiduliai ir aistros.

Kitaip atsiranda nuotaika ir jos būsenos. Jos greičiausiai sukeliamos to, kas užgauna jusles. Todėl nuotaikai labai daug reiškia aplinka, jeigu ji tik kiek žymiau veikia jusles, o nuotaika nepalaikoma pusiausvyroje šviesaus sąmoningumo. O kuo smarkesni ir gausesni yra juslių įspūdžiai, tuo stipresnis yra nuotaikos sukrėtimas ir tuo daugiau randasi visokių ir labai gyvų geidavimų, geidulių, būgštavimų ir drąsėjimų, magėjimų ir aistrų. Tokios būsenos sukyla ir atslūgsta. Ir žmogus, kurs jiems pasiduoda, yra jų siaučiamas kaip koks laivelis bangose.

Bet reikia išmanyti, kad minimi juslių įspūdžiai, kaip toliau ir nuotaikos sukrėtimas, neišplaukia iš aplinkos daiktingumo, o iš to, kieno jis yra apraiška, būtent kokio nors sąmoningumo. O jeigu tasai yra gyvūniškumo galia, ji per jusles sukelia atitinkamą nuotaikos pakitimą ir visokios rūšies geidimus. Padidindamas ir gausindamas jusles dilginančias priemones, žmogus gyvenime kartu stiprina gyvūniškumą.

Aplinkos įspūdžiai į jusles nuotaikos judinimu verčia žmogų kurti mintis ir protauti. Tam jis, tiesa, tik visai pamažu tebręsta. Bet minčių gyvenimu, protavimu jis ir pats įsigali. Pirma mintys peni dar gyvūniškumą. Tasai, augęs pasinaudodamas žmoniškumo jėgomis, kartu jas nenoromis ir nežiniomis priverčia stiprėti. Žmogus jaučia reikalingumą galvojimu valdyti nuotaikos judrumą. Bet tai dera ir gyvūniškumo tarpimui.

Savo sąmonę gyvūniškumui skirdamas, žmogus jam suteikia naują galią. Todėl kiekvienu žingsniu, kuriuo žmoniškumas stiprėja, auga kartu ir gyvūniškumas. O kada žmogus neatsimena savęs, savo žmoniškumo, ir jam nesiskiria, jis menkėja, pažmoniškumui stiprėjant.

Taip tada išauga ypatingas žmogaus asmenybės pobūdis, geidulių žmogus. Geidulių gyvenimo vyravimas padaro, kad žmogus nuolatai svyruoja, nerimsta, nepastovi, nėra darnus, visuomet yra kupinas priešingumų. Visokios būsenos susigundo kartą vienam dalykui ir antrą vėl kitam.

Dažniausiai toks yra tariamosios kultūros žmogus. Jo ypatumas aiškiau reiškia geismingumo vyravimą. Prieš jį prigimties laipsnio žmogus yra švelnesnis, be tiek geidavimų, bet ir be tokio veiklumo. Jis gyvena, vadovaujamas dygio ir omės. Ir todėl yra nekaltas, nenusižengia gyvenimo dėsniams. Jo nuotaika pakinta tik tarp kelių būsenų. Geiduliai dar nėra įsigalėję.

Visai kitas kaip šis ir geidulių žmogus yra tasai, kurs atjaučia savo žmoniškumo reikšmę. Jis jau aiškiai skelbiasi aukštesnio laipsnio asmenybe. Nuolatai skirdamasis savo esmės galiai, jis iš lengvo įstengia visokiuose jo asmenybėje sukilusių gaivalų maištuose tilti, parimti, savęs atsiminti ir iš tos rimties pritarti visokiems savo geidulių ir dygių siekiniams arba jiems nepritarti ir tuo juos nuguldyti.

Žinoma, tai nepavyksta be kovų. Bet ir susvyravimas bei griuvimas nepadaro žmogui visiško nuostolio, jeigu žmogus tik neatsisako nuo savo teisės išspręsti klausimą, atsverti dalyką, jį nulemti. Kuo nuoširdžiau ir primygtinai jis taip elgiasi, tuo daugiau stiprėja jo galia. Ir pagaliau žmoniškumas taip įsigali, kad jis žmogaus asmenybėje tampa visiškai lemiančios reikšmės veiksnys. Ir kiekviena žmogaus apraiška tada spindi žmoniškumo šviesa. Toks tai yra žmoniškasis žmogus.

Tai aukštumai pasiekt žemo laipsnio žmogui daug toliau negu iškilusiajam. Jau tikslas jo vos pastebimas. Ir todėl jis nemato, kodėl reikėtų pasistengti būt žmoniškesniam. Tada gyvenimas pats padaro, kad tai įvyksta. Žmogus pats to nė nenumano. Bet gyvenimo prasmei aiš-kėjus, jis patsai ryžtingai siekia aukštesnio žmoniškumo, siekia jam visiškos valdžios asmenybės gyvenime. O tat yra galima, kadangi žmogaus esmės negamina kūnas ir kadangi jos esimas nėra nuo kūno priklausomas, bet aukšt jo gyvena, neprasidėjęs ir nesibaigiąs.


14. MATERĖS PASIKEITIMAS GAMTOS GYVENIME

Yra tikrai ypatingas dalykas, kad medis, sakysim aužuolas, nuolatai iš apačios, iš žemės šaknimis, o iš viršaus, iš oro ir šviesos šakomis ir lapais į save traukia skysto bei tiršto maisto, oro, šviesos ir šilumos. Augmuo yra gyvumas, kurs auga žemyn ir aukštyn. Ir suaugęs vasaros metu leidžia naujas šaknis žemėje ir naujas šakeles, lapus, žiedus ore, atneša vaisius ir juos krisdina tarsi tam, kad supūtų ir pasidarytų lyg vėl tuo pačiu materialu, iš kurio jie augo.

O tik taip nėra! Tas materialas yra įgijęs augmeniškumo pažymį. Ir naujais metais medis auga toliau ir vis didėja, ir vėl meta lapus ir vaisius, kol iš jo pagaliau nedingsta jo pavidalą statančioji ir palaikančioji jėga. Tada pasilieka tiktai šioks toks medžiagos kiekis, kurs supūva arba sudžiūsta ir kurį žmogus vartoja savo tikslams.

Žiūrint į gyvulį, šis vyksmas pasidaro dar ryškesnis. Gyvulio kūnas auga, misdamas panašiai kaip augmuo, bet jis neauga kaip augmuo, iki jam tenka mirti, o auga tiktai, kol pasiekia tam tikrą apstabą. Toliau jis palaiko kartą įgytą pavidalo dydį, nepaisant mažų pakitimų, kol nedingsta ir jo gyvenimo pradas ir kūnas, gyvuliui mirus, virsta dulkėmis. O kūnui augti buvo būtinai reikalinga maitintis, vadinas, ėdesį įtraukti, virškinti ir išmesti, kas nesuvirškinta. Tas pats dalykas žinomas ir žmogaus kūno gyvenime.

Todėl, rodos, tūli neabejodami yra tikėję, kad augmenys, gyvių ir žmonių kūnai esą materės kūriniai. Ji esanti jų augimui svarbiausias dalykas. Galbūt, kad dar tikėta, materė esanti jėga pavidalams kurti, jeigu kartais dar ir kito ko neatsiminta. Mokslintųjų sumanumas mat negalėjo atspėti, kas visai regima yra, būtent kad augančio daikto pavidalas tėra suprantamas iš tam tikro prado veikimo. Bet ir šiandien tūli apie tai beveik nieko negalvoja.

Žmonių dauguma visai neabejoja, kad jų buvimas palaikomas vien tos materės, kurią jie valgydami į kūną kemša. Paprastai net sakoma, kad, norint gyventi, reikią valgyti. Ir žmonės valgo, jeib gyvi išliktų, ir peikia tąjį, kurs gyvena, kad valgytų. Bet peikia tiktai žodžiais ir galbūt kiek dar pamąstę apie valgymo tikslą. Dažnai juk žmonės labai nori gyventi, jeib kuo daugiau gerų daiktų galėtų suvalgyti.

Iš tikrųjų valgyti yra reikalinga. Nėra dėl to abejonės. Bet valgymui per didelis svarbumas skiriamas ir tad, kada visai pamirštama jo prasmė. Mokslininkai mitimo atžvilgiu kalba apie materės pasikeitimą. Tuo pasireiškiąs gyvenimas. Vis dėlto dalykas dažnai nėra pilnai išmanytas. Tiesa, kad materės pasikeitimu įvyksta, kas gyvenimui yra esminės reikšmės, bet ne skelbiamu būdu.

Tik pastebėkime, kad augančio daikto priimta ir išduota materė tada yra visai kitokia. Žemė, augmens įsiurbti mineralai įrodo, kad jie, pasidarę medžiu, yra augmeniškumo prisunkti. O gyvių gyvenime tas pats dalykas pastebimas. Suėsta žolė virsta sultimi, krauju, mėsa, kaulu ir kitu kuo. Ir materė, kuri mitimo keliu patenka į žmogaus kūną, pasikeičia taip, kad aišku, ko ji yra paliesta.

Todėl visai rimtai galima tvirtinti, kad ne vien augantiems daiktams materė yra reikalinga kaip maistas, bet kad materei yra reikalas būt ėdamai ar valgomai. Ne vien todėl materė pasikeičiama, jeib tuo būdu stiprinamas augmens, gyvio ir žmogaus kūno buvimas, bet jeib ji ir tuomi gamtos elementai įeitų į santykį su gyvenimo galių bangomis, kurios reiškiasi augmeniją, gyvija ir žmonija. Todėl ir galime visai teisingai sakyti, kad gyvūnai gyvena, jeib valgytų.

Jeigu žmogus kito nieko nedarytų ir vien valgytų, jis atliktų mažiausią darbą, skirtą esybei, kuri į pasaulį įauga kaip gyvas daiktas. O kad žmogus rūpinasi dar maisto įsitiekimu ir stengiasi maistą gerinti, jis tuo jau įrodo žmoniškumo stiprėjimą ir kartu savo kultūrą.

Ir galima sakyti, kad maistas nori būt valgomas. Tiktai kyla klausimas, kurs maistas to nori ir

kaip nori. O apie tai tik maža tepamąsčius, gal pasiseks suprasti, kad ne kiekvienas maistas yra vertas žmogaus būt valgomas.

Materės pasikeitimas, mitimo ir augimo vyksmas, yra aiškus augmeniškumo dalykas. Tik atsiminkime tą kvapą, kurį augmenys skleidžia, ir tą materės kiekį, kurs metamas su žieve ir su krintančiais lapais! Minerališkas ypatumas yra visiškai sutirpęs augmeniškume.

Panašiai kaip augmens vyksta ir gyvio mitimas. Jo kūnas yra augąs dalykas. Bet kadangi reiškiasi drauge ir gyvūniškumas, kurs sprendžia savo uždavinius, misdamas gyvis turi naudotis atliktu augmens darbu. Gyviai todėl gali vartoti tik augmenijos priruoštą materę, vadinas, iš augmenijos gautą maistą. Gyvio kūne maistas patenka į santykį su gyvūniškumu. Toks yra gyvenimo dėsnis. Gyviai, kurie minta, suėsdami kitus gyvius, tuo vykdo tam tikrą žygį gamtos ūkyje, kaip panašiai policininkai žmonių gyvenime.

Iš to spręsti, kad žmogui mitimui reikalinga gyvio mėsa, būtų apsirikimas. Aišku, kad jo kūnas turi augmens pobūdį. Bet jis yra gyvūniškumo persunktas. Ir pagaliau žmoniškumo veiksnys jį šviesina savo esme. Tokie yra nuolatiniai santykiai žmogaus prigimtyje. O materės pasikeitimas mitimu dar plečia tuos santykius.

Valgydamas žmogus yra tarsi tiktai gyvis. Augmeniškumas ir gyvūniškumas tada santykiuoja. Patiriamas valgio skanumas visų pirma magina tas būsenas, kurios sudaro žmogaus asmenybės gyvūniškumą. Tokiu būdu mitime pirma augmeniškumas veikia gyvūniškumą, o paskui atvirkščiai.

Žmogaus kūno jėgų sandėlis yra augmenija ir jos priruošta mineralija. Įvairių augmenų esmė veikia jausmines žmogaus būsenas, į jas įsitošdama. O jos atveikia, savo ypatumu primirkydamos augmens materę. Žmogus betarpiškai čia nesantykiuoja su augmenimi. Yra dar ir kitų jųdviejų santykių. Bet šičia jų nesvarstysime.

Valgant maistą iš augmenijos, gyvūniškumas, tai yra magėjimo jausmas ir nūsmas, tarpininkauja tarp žmogaus ir augmenijos. Žmogus, toms būsenoms skirdamas savo sąmonę ir jas tuo šviesindamas, jas įgalioja suteikti valgiui, ką jos gauna iš žmogaus. Tam pasiaiškinti užtenka prisiminti, kaip tūli žmonės valgo, būtent: godulingai arba tikrai žmoniškai. Ir tada jau iš veido matyti, ar žmonės valgo ir geria arba ryja ir pila.

Valgydamas gyvulio mėsą, žmogus, tikrai imant, santykiuoja su augmeniškumu. Gyvūniškumas juk yra geismingumas. O tasai negali būt pagaunamas burna. Bet augmeniškumas yra gyvulio kūne jau suvartotas jo mitinto ir augimo vyksmui arba dar tik vartojamas. Ir taip augmeniškumas iš gyvulio kūno imamas į žmogaus, vadinas, į aukštesnės rūšies kūną ir tegali jį bloginti, bjaurinti, kaip tai padarytų ir obuolys, kurs, nukritęs į purvą, būtų purvinas dedamas į lėkštę ant skobnio, ant stalo.

Bet pastebėtina yra ir kita kas. Gyvulio kūne maisto materialas jau yra gyvuniškumo prisunktas. Valgydamas mėsą, žmogus ima į savo kūną ir šį gyvūniškumą. Tokiu būdu jis savo asmenyje visai kitu dar būdu daugina jo gyvūniškumą. O žmogaus gyvenimo prasmė yra kelti, aukštinti žmoniškumą. Todėl visi tie mokslo žmonės, kurie dar vis skelbia senąjį prietarą, kad mėsa esanti geriausias žmogaus maistas, visai giliai dar kiūtoja pažmoniškume, nenumanydami žmoniškumo reikšmės.

Santykiuoti žmogus tegali iš tiesos su gyvūniškumo esme. Tiktai sukylančios ir atslūgstančios nuotaikos arba geismingumo būsenos ir atplaukiančios ir nuplaukiančios mintys yra žmogaus ir gyvių santykių nešėjos, o ne maistas, kurs imamas iš jų kūnų. Kitoks ten pasikeitimas vyksta. Todėl tvirtinti, kad gyvuliai kaip nors panašūs yra į žmogų ir antraip, yra visai pagrįsta. Vieni yra lygūs kitiems gyvūniškumo srityje. O kadangi žmonės valgo gyvulius, plėšrieji tą patį daro ir nesustoja ties žmogumi. Bet reikėtų šičia prisiminti, kas jau pasakyta apie tūlų gyvulių policininkų uždavinį!

Gyvijai žmogus yra būtinai reikalingas. Jos esmė žmoniškosios, būtent ašainės sąmonės tiesiog gyvinama, jos sąmoningumas šviesinamas. Vyksta tai jau ir paviršutiniškomis sąlygomis. Gyvuliai, kuriuos žmogus laiko savo artybėje, tampa sąmoningesni, įgyja daugiau visokių vidujinių būsenų.

Bet yra ir vidujinio santykiavimo. Tikėdami gyviną savo gyvenimą, žmonės maitinasi visokiais geiduliais, visokiomis aistromis, vadinas, gyvūniškumu. Ir jie tas būsenas skleidžia kaip savo kvapą, to nežinodami. Tiki save gyviną, o iš tikrųjų augina gyvūniškumą, mintantį žmoniškumu.

Išmanęs mitimo reikšmę, žmogus turėtų valgyti, kaip žmogui pridera. Materė, kurią gamta kaip vaisių išduoda, yra skirta būti žmogaus paliesta ir žmoniškumo pašvęsta. Todėl reikėtų valgymą laikyti vyksmu, kuriuo turi reikštis žmogaus garbingumas. Sąmoningai reikėtų valgius įsitiekti, gyvai atjaučiant žmoniškumą. Negana, kad jie patenka į kūną, jeib čia sutirptų ir įaugtų. Pažmoniškai gamtai žmogus yra Dievo atstovas. Tat jam turėtų būti nuolatai galvoje.

Tokiu būdu žmogui reikia valgyti jau vien dėl jo žmoniškos reikšmės, o ne vien tam, kad maistas palaikytų jo buvimą pasaulyje. Valgiais patekdama į santykį su žmogumi, materė įkopia į savo sąmoningumo dieną, pasiekia savo esimo aukštumą.

Reikėtų tai vertinti kaip pirmąją valgymo reikšmę. Antroji yra, kaip sakėme, ta, kad valgis žmogų įgalina gyventi, dirbti, veikti juslių pasaulyje. Bet valgis neilgai pabūva žmogaus gyvume. Jis, čia kiek paveikęs, sprunka šalin nuo jo. Tokiu būdu žmogui leista tik visai trumpą laiką su matere santykiuoti, tik trumpą laiką ją palaikyti vartojama nuosavybe.

Pagaliau minėtini yra dar kiti to santykiavimo būdai. Kvėpavimas labai prilygsta materės pasikeitimui mitime. O giminingi jam yra ir įvykiai, kaip miegojimas ir budėjimas, mirimas ir užgimimas.


15. ŽMOGAUS ESMĖS KILMĖ

Sutikdami su tuo, kad žmogaus asmenybė yra sudėtinė, keleriopa, turime pamąstyti, norėdami jos dalių kilmę surasti. Kurie žmogų supranta materialistiškai, tiems tai rodosi nereikalinga. Jų nuomone, žmogus pasidarąs tėvų kūnų diegams susismeigiant į vieną gyvos materės krislelį motinos kūne. Iš tos vos įmatomos pradžios atsirandąs žmoniškas kūnas su nuostabiu savo sudėtingumu. Toliau pasaulio turinys jį veikiąs savo įspūdžiais, ir iš to išeinąs nuotaikos, protavimo ir pagaliau dvasios-sielos gyvumas ir gyvenimas.

Taip tvirtinant visai pamiršta, kaip sąmoningumas gali pasidaryti iš nesąmoningumo. Rodos, visai ir nenumanyta, ką sąmonė reiškia tokiems tvirtinimams. Lieka paslėpta, kad visa tai yra susieta su dalykais, apie kuriuos garsusis gamtos mokslininkas Deboisas Reimondas yra labai pagarsėjusį žodį taręs: „Ignoramus, ignorabimus" (nežinome, nežinosime).

O taip visgi nėra. Turi būt galimumų nors kiek daugiau sužinoti. Bet tik su ta sąlyga, kad žmonės mestų akląjį tikėjimą, dvasinė žmogaus esmė pasidaranti iš materės.

Juk šis pasidarymas visai nėra reikalingas. Reikia tik visatą suprasti, kokia ji yra, ir jos neapriboti taip, kad mažoji jos dalis, būtent materialinė, būtų laikoma jos visuma. Dvasinės sritys, tai yra menkesnis arba aiškesnis sąmoningumas, nėra pašalinamos neigimu. Tos sritys yra numanomos visokiu aplinkos ir vidaus stebėjimu. Ir tenka su tuo sutikti, kad žmogaus asmenybė yra sudėta iš kelių gaivalų, kurie negali būt pasidarę vienas iš kito. Žmogaus esmės kilmė turi būt ieškoma kitur ir kitaip.

Tam parodyti kelią norėtų ir šičia skelbiamos mintys. Visai neilgai trunka, kol pasidaro gyvasis žmogaus kūnas. O kol išauga ir stiprėja geidavimai, nuotaikos gyvenimas, praeina ilgi metai. Ir jau pasiekęs aukštą amžių, žmogus gali vis dar kuo geriau šviesinti savo protavimą. Bet dvasios-sielos įsigalėjimui reikalingi amžių amžiai. Tarp gimimo ir mirties tam paprastai tėra padaromos vos kelios pastangos [4]. O rodos, galėtų būt numanu, kad žmoniškumo atsilukštinimas gyvenime yra patsai esminis visos pasaulio kūrybos dalykas.

Kaip tik ilgiau ir rimčiau galvojama apie šias mintis, vis geriau aiškėja, kad paprastasis tikėjimas apie žmogaus kilmę neturi jokių tikrų pagrindų. Žmogaus asmenybės turiningumas negali pasidaryti iš savo tėvų kūnų diegų. Žmogus su savo asmenybine gausa tegali būt kilęs iš visatos gausumo.

Jo dvasios-sielos gimtinė tegali būti tos visatos dvasiškumas, žmogaus protas — atspindys pasaulio protingumo, o nuotaikos, geidavimo gyvumas tegali kilti iš jį atitinkančios srities.

Ir dar kartą prisiminkime, kad negalima įrodyti kūno gyvumą kilus iš negyvumo. Visi tūlų tyrinėtojų džiūgavimai, kad jiems tai jau pavykę ar beveik pavykę, buvo apsirikimai. O kiek dar aukščiau negu kūno gyvumas stovi už negyvumą nuotaikos būsenos, dar aukščiau protingumas. Bet kur pagaliau pačios dvasios-sielos gyvybė!

Suprantamas dalykas, kad nieko nereikš, kas šičia pasakyta, tam žmogui, kurs minimų gyvenimo sričių savo asmenybėje nenumano ir vienos nuo kitos neatskiria. Bet kuriam visa tai aišku yra, tas mato ir didįjį visatos turtingumą, ir kaip jis įvairiomis bangomis reiškiasi juslių pasaulyje. Tada jam galimi visokie žvilgiai į gyvenimo gelmes ir jo vyksmus, kurie lyg savaime stojasi žmogui į akis.

Ir netenka nieko kito tvirtinti, kaip tai, kad žmogaus gyvumo gausa gimsta iš visatos gausumo. Dėl to žmogus yra nepalyginamai turtingesnis negu visi kiti gyvūnai, kurie savo ruožtu yra žymiai turtingesni už augmenis, esančius vėl regimai didesnio tūrio už mineralus. Visų tų skirtingų dalykų kilmės sritys visatoje yra kitos ir reiškiasi atskirai.

Tiesa, kad žmogaus tėvai nėra tiktai kūningi. Jie turi taipo pat savo nuotaikos, savo protavimo ir savo dvasios-sielos gyvumą. Bet visas asmenybės daugingumas vaikams negali būti tekęs iš tėvų. Per daug esmiškai vaikai skiriasi nuo tėvų. Tėvai yra, kaip rodo patirtis, vaikams gimti, taip sakant, magnetinis laukas, kuriame glūdi sąlygos jų įsileidimo į juslių pasaulį. O tėvai juk tik ir gamina, akstinami kūno dygių, kuriuos sukelia dar aistros ir įveda gimdytojus į sąmonės apsiniaukimą ir neatsakingumą. Juodu yra gryna prigimties priemonė.

Rodos, negalėtų būti nesuprasta, kad gimties veiksmas tėra pažmoniškumo dalykas. Gyvūniškumas, būtent: nūsmas, smagumas, pasigėrėjimas, dygio žadintas, sutampa su juo ir lydi tą veiksmą. Minimos būsenos žmogų sugundo pritarti dygių siekiniams, o tariamos kultūros žmogų verčia į gimties patirtis, kada dygiai ir visiškai nesireiškia. Savaime, rodos, aišku, kad joks žmogus negali gaminti kito žmogaus. Jo galia tėra neprileisti apsivaisinimo arba gimimą trukdyti.

Gamindami žmonės plaukia pačiose kūrybos galių bangose. Jos traukia iš tėvų kūnų diegus naujam žmogaus kūnui kurti, kada jo esmė yra vedama kūniškai gyventi. Kūrybos galių gausoje žmogaus esmė pirma apsigobia protavimo ir geidavimo gyvumu, tada įvyksta papildymas pasidarančiu kūnu. Nėra tai tik sapnas, kad moteroms atitinkamais laikais vaizduojasi žmoniškos esybės, tarsi norėdamos būti jų vaikais ir žadindamos jų norą būti motinomis.

Tos esybės, be abejonės, taikinasi tėvų nuotaikos ir kūno gyvumui. Bet iš jo ima naujo žmogaus asmenybei kurti tik tai, kas jo esmei yra gimininga. Augdamas kūnas, tiesa, nuolatai kinta, bet nepalyginamai daug judresnis ir todėl labai kintąs yra nuotaikos gyvenimas. Jis perdėm juda kaip jūros paviršius. Nuotaikos gyvenimas todėl negali būt apstabinamas kaip kūnas jo srityje. Jis plasta žmonių tautose ir visoje jausmingojoje, geidžian-čiojoje gamtoje. O ne vien žinomu būdu, kuris tuokia vieną asmenį su kitu, bet ir anuo, kurs vyksta gyvenimo gelmėse.

čia gauna savo nuotaikos ypatumą ir kiekį tas, kuriam tenka gimti. Iš čia ir kyla ta jo galia, kuri su kūniškumu sudaro jo pažmoniškumą. Bet žmoniškumas, žmogaus esmė, jo aš, pats tegali gimti iš dvasios-sielos srities. Tiktai ji gali būti žmogaus esmės gimtinė.

Gaminant žmogų, visos visatos galios sujunda. Skaistusis abiejų lyčių dviejų žmonių linkimas, kuris priveda prie gimties bendrumo, pradžioje visuomet yra jaučiamas šventas. O kur toks gilus nujautimas pasilieka, ten ir linkimas yra patvarus. Juo ir banguoja kūrybos galios, kurios visą gyvenimą persunkia. Todėl žmonės tą linkimą ir vadina meile, bet gana dažnai tą žodį skiria ir paprastam įsigeidimui arba net dygio apsireiškimui. O neturėtų tai daryti.

Tiktai kad meilė dažnai nėra pastovi! Ji dingsta. Kada aistros sukyla ir siaučia žmoguje, šventumo jausmas pranyksta. Ir iki žemiausioj o laipsnio yra smukta, kada du žmogų abiejų lyčių susideda, varomi vien tiktai savo geidulių. Stebuklingiausiasis gyvenimo dalykas tada yra virtęs gėda ir šlykštumu. Todėl žmonės tai ir laiko didžiausiu savęs nužeminimu, o gana dažnai vien moters.

Tame kiek slepiasi ir tiesos. Vis dėlto ir vyrai tėkšo toj pačioje gėdoje. Bjauriausios ligos gimsta iš tokio nežmoniškumo ir negamtiškumo. Bet ar iš tikrųjų negamtiškumo? Taip! Reikia tiktai kiek pamąstyti!

Gimdami iš skirtingų apglobimų, žmonės yra visokie dvasios, doros ir kūno atžvilgiu. Tik dėl kitos priežasties jie esmiškai nėra jų kilmės. Skirtingais gaminimais tegali patekti į kūnišką gyvenimą tik tokios esmės, kurios visai glaudžiai sutampa su čia veikiančiomis galiomis.

Bet koks bjaurus bei niekšiškas ir būtų gimtiškumo gyvenimas, niekuomet jis nevyksta visai be anų galingų sukrėtimų, kurie žmogaus asmenybę rausia iki giliausių šaknų. Ar šiaip ar taip elgiasi atskiri asmenys, gaminimas yra vyksmas, kuriame sujunda dangus ir pragaras. Žmogaus asmenybės kilmė yra visatos gausa, o jo esmės – visatos esmė.


16. GYVUMO PLASTĖJIMAS

Pavasarį gyvumo galios kaip koks tvanas užlieja visa, kas gyva. Žemė visuomet plaukia kosmaus jūrose. Bet pavasarį jos tarsi tikrai sujunda. Šviesa, šiluma ir visa, kas paprastai žmonėms dar nėra aiškiai žinoma, leidžiasi per orą į žemę. Ir augmenys, būtent: visokie grūdai, želmenys, krūmai, medžiai, pradeda dygti arba gyvinti savo sustingimą ir iš naujo kvėpuoti.

Iš kosmaus ir žemės apsto jų gyvybė jaunėja ir tvinksta. Sėklose, vaisiuose, dieguose ji lyg užburta glūdojo ir laukė. Dabar paleista, ji vėl pasidaro veikli ir sunkiasi į gyvenimą, anų jėgų žadinta, stiprinta ir nešama.

Vis aukščiau gyvybė kopia, augina pumpurus, lapus ir žiedus, gyvai kvėpuodama, savo kvapą kaip saulė savo šviesą skleisdama visą vasarą. O tada, jį sukrekinusi sėkloje, grūde arba vaisiuje, su savim atitraukia iš gyvenimo, kada ruduo jį apsiaučia, žiema užeina, kada šilumos, šviesos ir juslėms nepasiekiamų galių veiksmas atgal sunkiasi į nežinomas gelmes.

Tatai mūsų padangėse vyksta augmenijoje kasmet. Su šviesa ir šiluma, su žemiškų ir kosmiškų galių antplūdžiu ir atslūgiu kyla ir slenka gyvybė augmenų gyvenime. Bet visais laikais ir amžiais liekasi pastyrusios, nejudamos žemė, uolos, akmenys. Tiktai oras ir skystasis elementas, būtent vanduo, kartu juda, kada atsiveria viso kūnais augančio gyvumo diegai. Bet aiškiai yra numanu, kad ir gyviai bei žmonės traukiami į minimą gamtos gyvėjimą ir nykimą. Tik jis nesireiškia taip kaip augmenijoje. Gyviai dar šiek tiek eina su juo. Bet žmonėms stiprėja arba menkėja tiktai kūno smagumas ir judrumas. Ir taip vėl prisimena, kad žmogaus esmė yra kitos kilmės, kad ji yra kitos gimtinės vaikas.

Tačiau žmogus kaip nors priklauso nuo tokio plastėjimo gyvumo. Žinomas yra įmigimas su šviesos dingimu ir pabudimas su nauju jos aušimu. Bet nors žmogus gimsta ir miršta kaip augmenys, jam tiek kiek jiems minimas gamtos gyvumo plastėjimas nereiškia. Žmonės krinta į žinomąją būtį, į pasaulį, kaip snaigės vienas po kito. Ir taip iš jo ir traukiasi. Turbūt kas minutė gimsta kur nors žmogus ir kas minutė kur nors vienas miršta.

Iš to matyti, kieno gyvumas daugiau ar mažiau priklauso nuo regimos gamtos. Augmenijoje jos gyvumo plastėjimas visą gyvybės reiškinių gausą neša į pasaulį. Gyvijoje šis tvanas jau skaidos ir liejasi įvairiais laikais. Bet žmonijoje gimimai įvyksta tarsi jos gyvybė birtų visais laikais į regimąjį pasaulį.

Kur šviesos ir šilumos galia visados beveik vienoda yra, būtent maždaug pusiaujo padangėse, ten ir augmenijoje įvyksta nuolatinis dygimas ir džiūvimas. Vis dėlto ir čia galima pastebėti, kad tam daug reiškia šviesos ir šilumos pakitimai.

Tokiu būdu pasirodo, kad regimoji šviesa stipriausiai veikia augmeniškumą. Ir tenka spręsti, kad gyvių gimimas, buvimas ir mirimas dar nuo kito ko priklauso. O pagrindas žmogaus esimo juslių pasaulyje turi būti dar kita kas, kurio plastėjimo paprastai nenumanome.

Tiktai kad jau žinotume, kas šviesa savo esmėje yra! Tūli gamtininkai paprastai tvirtina, kad ji nuo šilumos ir elektros tiktai savo laipsniu skiriantiesi, o šiaip esanti tas pats būties dalykas. Bet ir tai nepadaro jos suprantamesnės. Tikras yra jos materiškumas, kadangi ji sutvenkiama, sustabdoma, pakreipiama tam tikra kita matere. Gi vėl ji yra tikra jėga. Jos veikimas aiškiai pastebimas. Bet pagaliau daiktai dažniausiai tik šviesoje įgyja pilną esimo reikšmę, visai taip kaip mums rodosi, kad esama yra iš tikro vien tai, kas patenka į mūsų sąmonę. Ir taip tad aiškėja, kad šviesa pasineša į sąmonę. Dar nė neturime galimumo kaip nors aiškinti sąmonę, jeigu jos nepalyginti su šviesa, o šviesos esmei pasiaiškinti, jeigu jos nelyginti su sąmone.

Todėl ir galime spręsti, kad gyvumo plastėjimas, kuris taip aiškiai priklauso nuo šviesos, yra įvairių laipsnių sąmoningumo nusileidimas į erdvę ir į ją pildantį nesąmoningumą ir vėl atsitraukimas iš jo. Žemiausiajai bangai nusileidžiant, su mineralais pasidaro augmenys. Su ja suplaukusi aukštesnė banga gamina gyvius. O dar aukštesnė ir už tąją atneša žmonių esmes, žemesnes bangas prieš save riedindama.

Bet ar šiaip ar taip čia būtų, numanu visgi yra, kad įvairių laipsnių gyvumo plastėjimas išeina iš didžių žemės ir kosmaus jėgų judesių. Todėl ir kiekvienas net mažiausias gyvenimo dalykėlis nėra jau taip menkos kilmės. O žmogui įsileist į žinomąjį pasaulį sukyla ir giliausios visatos gelmės.

Tokiu būdu nors kiek aiškėja, kas čia darosi, kada tūli augmenys ir gyviai tam tikruose kraštuose labai veisiasi, o paskui vėl mažėja ir dingsta iš jų. Taip tūluose žemynuose atitinkamais amžiais žmonės nuostabiai gausėja, kitur žymiai nykdami. Ir iš to galima spręsti, kieno vienur ar kitur bus ateitis. Dar su tautų augimu ir nykimu auga ir nyksta kultūros.

Vėl didesniais amžių laikais randasi net nauji žemynai, kitiems grimztant, ir pildosi gyvybe, kuri po amžių vėl pranyksta. Taip gal susidaro ir nauji dangaus kūnai, kurie po neapmatomų amžių vėl pradingsta.

Ir tokiems pakitimams vykdyti tegali būt skirti visai kitos trukmės plastėjimai negu tie, kuriuos pastebime savo žemės gyvenime. Bet kas įstengtų tai pilnai suprasti! Visatos jūros negali būt išsemiamos žmogaus protavimo riešuto kevalu. Bet visų tų didžių ir maži plastėjimų reikšmė tegali būti vis ta pati: nesąmoningumas užplūstamas sąmoningumo, kurs vėl ir atslūgsta. Pats nesąmoningumas pasidarė iš tokio sąmoningumo plastėjimo, kaip kūrybos veiksmas sukilo. Sąmoningumas tuomet plastėjo, kas kartą daugiau apsiniaukdamas, o pasiekęs tikros ūkanos būvį, plastėja kas kartą vėl daugiau nušvisdamas.

Tokį mąstymą turėtų kiekvienam sužadinti jo dienų patirtis. Ką augmenų ir gyvių gyvenime pastebime akimis, tą sužinome apie save, atsimindami savo miegojimo ir budėjimo.

Apmąstykime dar kartą, kas čia darosi! Žmogui įmingant, jo sąmonės šviesa gęsta. Galia, kuri ją sukūrė, traukiasi atgal į savo kilmės būtį. Tepasilieka nuotaikos sąmoningumas su atitinkamu jos žaidimu, būtent sapnu, o vėliau gęsta ir tai. Sapnai baigiasi. Sunkus, kietas miegas, rodos, viską aptemdo.

Viso žmogaus tada lieka tiktai augmeniškasis gyvumas, kurs kūnu reiškiasi. O kad po tūlų valandų sąmonė iš naujo užkuriama, pirma vėl gyvėja sapnai trumpesniam ar ilgesniam žaidimui, o vėliau dažniausiai sąmonės šviesa aplieja visą asmenį, tarsi būtų liepsna užsidegusi. Kad nieks neatsitinka, kas galėtų trukdyti šiuos vyksmus, tada jie pasikeičia taip gražiai kaip kvėpavimas ir iškvėpavimas. Žmogaus asmenybės keleriopumo gyvenimas tokiu būdu darningai vyksta visų jos sričių santykiavime.

Naujas yra dalykas, kai žmogus pasistengia ilgiau negu paprastai pasilikti sąmoningas, vadinas, ilgiau budėti kaip gyvumo plastėjimas tai nustato. Jis tokiu būdu nori pastoviau negu lig tol paveikti nesąmoningumą. Paprastasis gyvumo plastėjimas stabdomas.

Iš to išplaukia ir kiti įvairūs jo asmenybės jėgų santykiai. Kūno gyvumas negali savaip reikštis savo tikslams, kadangi kūnas vartojamas kaip priemonė būsenų ir minčių gyvumui skelbti. Ir sultys ir maistas negali deramai pasiskleisti. Žmogus jaučia nuovargį. Jis yra ypatingai didis, kada žmogus priverstas būti labai akylas. Ir kūnas su pakitusiomis savo būsenomis slysta iš žmogaus sąmonės. Ji, taip sakant, užgęsta.

Įmingant sąmoningumas slenka atgal į savo esmę ir čia parimsta. Tuo tarpu prigimties veikimas pamažu atsigauna, stiprėja. „Nuovargio krekenos“ tirpsta, mišimai skaidrėja, ir paprastoji lygneša atsitaiso, kūno gyvumas plastėja. Tada ir ašainė sąmonė gali vėl grįžti, žadinti nuotaikos būsenas ir protavimą įgalinti nušviesti visą asmens gyvenimą.

Mąstant apie nuovargį ir atsigavimą, aiškėja, kad jėga yra sąmoningumo reiškinys, vienoks kūno, kitoks nuotaikos ir kitoks protavimo srityje. Jėgos slėpiningumas tiesiai stebina. Ji nepasidaro iš stipraus maisto, kaip dažniausiai tikima. Valgis tėra sąlyga jos pasireiškimui, kadangi ji nėra daiktingumo dalykas. Mažas kūnas dažnai yra stipresnis už didelį. Garsusis stipruolis Letlas buvo 1,62 m ir svėrė 62 kg, bet kėlė rankomis kelis kartus 800 kg, o atsigulęs nugara 1350 kg. Jėga taip pat reiškiasi plastėjimo dėsniais, Be žinomų priežasčių, nesant nuovargio, ji kartais stipresnė, kartais menkesnė.

Norint įgyti daugiau jėgos arba ilgiau negu paprastai būti budriam, reikia iš lengvo pakeisti santykiavimą sąmoningumo su kūno gyvenimu. Sąmoningumą išlaikius iki nuovargio ribos, nereikia jos peržengti, bet jam leisti atslūgti ir, kūno gyvumui iš įtampos atsigavus, naujai ir ilgiau pasistengt budėti. Pagaliau tai ir yra galima, ir kūnas neslysta iš sąmonės.

Panašiai kaip žmogaus vyksta ir kitų gyvūnų miegojimas ir budėjimas. Nuovargis ir jiems reiškia tą patį. Tik jie savo sąmoningumo nestabdo savo valia, kadangi jos neturi. Jis ir nesisupa taip giliai ir plačiai kaip žmoguje, palikdamas ir vėl užimdamas kūną. Kitų gyvūnų sąmoningumo banga nėra tokia aukšta ir nėra tokia šviesi kaip žmoguje. Todėl gyviai paprastai iš miego daug lengviau pabunda, bet ir lengviau įminga. Gyvių sąmoningumas yra žmoguje tas, kurs reiškiasi jo sapnuose. Žinomas tūlų gyvių sustingimas ilgą laiką kyla iš plačios gamtos gyvumo plastėjimo atslūgio.

Visai toks pat sąmoningumo supimas kaip tarp pabudimo ir įmigimo įvyksta, žmogui gimstant ir mirštant. Žinoma yra, kad, stygai skambant, siūbuoja ne vien ji visa ištisa, bet ir jos dalys kiekviena atskirai. Panašiai įmigimas ir pabudimas yra mažo plastėjimo žygiai, o mirimas ir užgimimas – didieji. Todėl gamtinė mirtis įvyksta tuo sąmonės supimo laiku, kuriuo prasidėjo gyvenimas. Ir taip tada miegojimo ir budėjimo laikai geriausiai įsitaikina į visą gyvenimo ilgį.

Žmogaus nusileidimas į žemiškus santykius turėtų būt suprantamas kaip tam tikro sąmoningumo plastėjimo vyksmas, kurs sutampa su didžiuoju pasaulio pasidarymu ir pragaišimu, kuriuo nesąmoningumas skaidrėja sąmoningume.

Gamtinė mirtis, ir tik paviršutiniškai imant, neturėtų būt laikoma žmogaus kūno sugriuvimo pasėka. Priešingai. Jis yra pasėka visiško sąmoningumo iškilimo iš asmens gyvenimo. Mirimu ašainės sąmonės kūrėjas, žmogaus esmė, atsitraukia iš kūniškumo.

Ašainė sąmonė kai kurį laiką dar nušviečia nuotaikos gyvenimą, kurio sąmoningumas užgęsta atitinkamai jo plastėjimo dėsniui. Pasilieka kurį laiką daiktų pasaulyje kūno materę tvarkiusi jėga, ir, jai pasišalinus, kūnas virsta dulkėmis.

Asmens atsiradimas ir augimas įvyksta atvirkščiai. Pradžiai turi būti daiktų pasaulyje gyvintos materės, kuri gyvenančiuose asmenyse santykiuotų su žmoniškumo esme. Prie tos gyvintos materės prisimezga tam tikros žmogaus esmės nuotaikos ir aukštesnis sąmoningumas, ir iš visų tų sąmoningumo galių kyla žmogaus pavidalas į žinomąjį pasaulį.

Reikėtų rodos, dar priminti, kad šičia, kalbant apie mirimą, neturėta dėmesyje atsitiktinė mirtis. Ji gyvo kūno vieningumą taip suardo, kad jis nebetinka sąmonės tikslams. Gi nebegalėdama juo reikštis, ji gyvena savo plastėjimo sustabdymo būtyje. Todėl save žudydamas žmogus savęs neišlaisvina iš skausmo ir kančių. Ir gyvena drumstėjusiu, liūdnu sąmoningumu. Minimu būdu žuvę žmonės todėl yra labai apgailėtini. Juos tegali iškelti iš jų būties tiktai gyvumo plastėjimas, į kurį jie yra įglausti.


17. ABI LYTI

Su gyvumo plastėjimu glaudžiai yra susieti abi lyti. Iš pat gyvenimo gelmių pamažu vis aiškiau per visą gyvų daiktų eilę iškyla lyčių skirtingumas, kol žmonijoje pasireiškia visai aiškus dvejopumas. Čia jis įgyja beveik tokią didelę reikšmę kaip sąmoningumo ir nesąmoningumo dvejetas.

Tik jis yra visai kitoks. Jeigu vaizduotumėsi sąmoningumo bangas, kurios visais gamtos skyriais veržiasi į gyvenimą iki nesąmoningumo, kaip gulsčias, tai į lyčių dvejetą reikėtų žiūrėti kaip į lygiagretes statmenas, kilstančias iš gyvenimo gelmių per visą būtį ir pasireiškiančias kaip gimdymo sąlygas, kurios būdingos yra gimtiškumu.

Sunku atspėti, kur jis šaknija. Jau pat cheminiai elementai gali būt suprantami kaip dvigimtiniai. Jų susijungimai tai nurodo. Prisimenant, kaip elementai vienas suplaukia su kitais, tektų kalbėti net apie daugmoterinius (poligaminius) arba ir daugvyrinius (poliandrinius) santykius.

Augmenijoje abi gimti jau yra aiški. Skirtingieji jų nariai stovi dar dažniausiai žieduose betarpiškai šalia viens antro. Vis dėlto abiejų gimčių savumai jau labai ryškūs. Kylančioji jėga, kuri kuria pavidalą, įgyja iš antros gimties naują akstiną augimuį ir brendimui, nokimui.

Visai ypatinga yra vaisiaus reikšmė augmeniui. Augmeniškumo galia pasiekia žiede tam tikrą savo veikimo aukštį, kartu pasidalindama į dvi skirtingi jėgi, į motriškąją ir vyriškąją. O skirtumas glūdi jų savume. Dar kiek paūgėjus, vyriškoji jėga veikia motriškąja, ir ši savo viduje brandina tą jėgą ir daiktą, būtent sėklą, iš kurios naujas augmuo gali tam tikromis sąlygomis išaugti.

Pastebėtina, kad sėkla augmeniškumo jėga tiesia linija kaupiasi toje gimtyje, kurią vadiname motriškąja. Tą patį dalyką randame ir aukštesniuose gyvenimo laipsniuose. Motriškoji gimtis betarpiškai santykiuoja su gyvybės visuma. Tatai suprasti labai svarbu. Motriškoji gimtis neša vaisių, vadinas, ji yra vaisingoji.

Nepagrįsta tvirtinti, kad motriškoji esanti nevaisinga ir tiktai vyriškosios padaroma vaisinga. Joks vyriškis negali gimdyti. Vyriškoji gimtis teteikia akstiną tolimesniam tarpimui, naujam gyvumo plastėjimui, kurs nusineša iki galutinės brandos. O vėl motriškumo gyvybės kvapas žadina vyriškai lyčiai gyvesnį hormonų (varančios jėgos) gaminimą gimties liaukose, kaip tvirtina gamtininkai.

Abi gimti turi katra savo reikšmę. Bet motriškoji yra toji, pro kurią eina nenutrauktas gyvumas ateitin. Sėkla, vaisius laiko sukauptą augmeniškumo galią, kuri, atsiskyrusi nuo savo gimimo vietos, būtent nuo savo motinos ir nuo žemės, smelkiasi šią ją vėl prieiti ir tolyn nešti augmens gyvumo plastėjimą.

Gyvijoje abi gimti yra beveik visuomet ir du gyviu, dvi lyti. Bet gimtiškumo esmė tuo visai nėra pakitusi. Ji aiškiai įsirodo ir čia esanti augmeniškumo dalyku, kurs pastebėt iš augimo ir apsiveisimo. O aikštis tam kyla iš gimtiškumo. Gyviuose jam tada prisideda ir gyvūniškumas, kurs sukuria linkimą ir atmetimą, geidavimą ir pasibaisėjimą. Todėl gimtiškumas gyvijoje ir pasidalina tarp dviejų lyčių. Bet pats gimties vyksmas nusiduoda visai taip kaip augmenyje.

Tik jis nuotaikai, pačiam gyvūniškumui, dar nedaug tereiškia. Todėl abiejų lyčių skirtumas ir nėra dar didis. Vien išimtinai jis toks pasirodo. Abiejose lytyse jausmingumo ir kūno gyvumo santykis yra beveik toks pat. Nežiūrint mažų skirtumų, motriškieji ir vyriškieji gyviai savo gyvūniškumu visai prisilygsta.

Kitokie jau yra žmonės. Lyčių skirtumai jiems nuotaikos gyvenime įgyja labai didelę reikšmę. Ji yra kuo didesnė, kuo aukštesnis yra kūno augumos ir nuotaikos gyvumo laipsnis. Nuolatinis žavingumas spinduliuoja iš vienos lyties į antrąją. Mergaitės išvaizda jaunuoliui yra tikra svajingų laimių pažada. Dingojasi ją matydamas, jos asmenyje esanti užburta slapčiausių slėpinių gausa. Nesuvokia, kuo jos akys spindi, jos balsas skamba, kodėl jos pavidalas, visas jos apstabas, jos eisena, kiekvienas jos judesys yra toks kupinas viliojimų, kurių prasmė jam niekaip nėra prieinama. O mergaitei jaunuolis nėra menkesnės reikšmės.

Toks gelminis slėpinys yra abi žmoniški lyti viena antrajai. Jis žada visų žmogaus gyvenimo patirčių pilniausią laimę, bet vėl taip neapsakomai giliai ir trenkia į skausmo bedugnę. Amžinai artinasi prie žmogaus neišaiškinamas nesuprantamumas su ypatingu maginimu, o tada vos palytėtas atsitraukia ir nyksta kaip šešėlis, kada aistra plėšriau nori pagauti jo tūrį.

Begalinėms kančioms ir žavingam laimingumui kūrybos galia skyrė žmogų, jam suteikdama lyčių savumus. Prieš jų pažadas nublunka visas žemiško gyvenimo orumas. Visi žemiškų kančių skausmai maža tereiškia prieš abiejų lyčių ilgesį.

Juk visas svaiginąs maginimas krekėja ir nuteška kaip bjaurus taršas į gašlumą, kada per laimių sūkurio malonų kvapą aistra, į nieką neatsižvelgdama, pagauna kūną, jo gyvumo sultis, ir nesustodama šėlsta, virsdama iš vieno svaigulio į kitą, jeib tik dar gal būtų prieitas koks nepatirtas gimtiškumas ir tuo viso esimo slėpinys.

O tokiu keliu žmogus jo niekuomet neprieina. Juo kančios tiktai didėja ne vien atskiram žmogui, bet visai jo giminei. Žmoniškumas griūva. Ir žmonės nebesupranta, ką abi lyti gyvenimui reiškia, bauginasi, kad viena esanti antrosios nelaimė. Žmogus tikrai žūtų gimties audrose, jeigu malonusis likimas jo neatbukintų ir neaklintų jų gundymams.

Kodėl lytis yra tokia žavinga, gali suprasti tiktai tas žmogus, kurs ryžtingai iškyla iš geidulių bei aistrų ir leidžia aikštims, dygiams reikštis tiktai gyvumo tikslams. Lyties laimingumas glūdi anapus kūniškumo. Jų gaidos ir jų skambumas kyla iš pat giliausių kūrybos gelmių valios, kuri savo galia nori kelti žmones į šviesesnį žmoniškumą. Vaikų gimdymas todėl turėtų būt meilės davinys, o ne aistros.

Abi lyti juk nėra skirti tiktai kūno vaisiams gaminti. Jiedvi kurti tų galių, kurios stengiasi atidengti giliausią visatos tūrį. Todėl ir tos nesuskaitomos pažados, kurios iš čia iškyla, o tuo gyviau, kuo nuoširdžiau žmogus ryžtasi būties gelmes ištirti.

Tiesa, naujos kartos išauga iš žmonių gimtiškumo. Aišku ir tai, kad žmonių giminė tokiu būdu amžių keliu žengia tolyn ir žmonija pasidaro, taip sakant, pastovi. Bet svarbiausia yra tai, kad naujos kartos būtų ir aukštesnio žmoniškumo laipsnio žmonės.

Gyvenimo eiga nori, kad kūrybos gelmės atsivertų. Bet nevyksta tai pavidalo tobulėjimu ir grožėjimu. Tai reikia vertinti kaip esminio vyksmo darinį. Kūrybos gelmės atsiskleidžia tiktai paties giliausios prasmės žmoniškumo gyvėjimu ir šviesėjimu.

O kadangi tai visų pirma galima tėvų ir vaikų santykiuose, todėl gimtiškumas ir priveda prie gimdymo. Bet pagrindinė jo prasmė glūdi žmoniškumo gyvenime ir šviesinime, o ne tik naujų kūnų augime. Žmonių labui jiems gimsta vaikai. Savo vaikais jie gali esmiškai bręsti. Tai reikėtų aiškiai išmanyti. Vaikai lygiai yra reikalingi tėvams kaip tėvai vaikams.

Kūno gimdymas yra gimtiškumo prasmė augmenijoje, nors jis ir čia daugiau reiškia. Gyvijoje gimdymas teikia galimumą jausmingumo, nuotaikos būsenoms praplisti ir gyvėti. Žmonijoje ne vien visa tai turi įvykti, bet dar iš gimtiškumo iškilti aukštesnis žmoniškumas. O tat yra pats pagrindinis dalykas, kuriam minėtieji kiti tėra priemonės.

Dėl visų tų priežasčių gimtiškumas žmogų taip galingai sukrečia, kad suvirpa ir jo esmės šaknis. Juk kas čia vyksta, yra jo esmės atsilukštinimo ir taurinimo dalykas. Todėl ir nieks taip žmogaus nežemina, kaip gimtiškumas, kada jis jį padaro geidulių bei aistrų žaislu ir vergu. Iš to išplaukia tada ir pakrikusi kai kurių žmonių nuomonė, kad abi lyti esanti viena antros nevidonas, kad amžina kova vykstanti tarp jųdviejų. O abi juk pašaukti tarnauti gyvybės prasmei.

Žmogaus aukštinimui yra skirti abiejų lyčių asmenybių savumai. Nedaug tereiškia kūnų skirtingumai. Jie yra, kaip jau žinome, gamtos augmeniškumo dalis. Pats svarbumas glūdi esminio žmogaus santykyje su pažmoniškumu skirtingos lyties asmenybėje. Tas santykis yra vyre visai kitoks kaip moteroje.

Žmoniškumo esmė, o tuo ir ašainė sąmonė yra vienui vienaip, kitur kitaip sutuokta su pažmoniškumu. Smegenys ir lyties liaukos yra tarsi du ašigaliu. Ašainė vyro sąmonė paprastai kaupiasi smegenyse, juslių dirgsnių sutapime, kaip kokiame žiede augmens gražumas. Todėl gimtis lieka jam lyg prietemoje, jeigu prigimtis nėra sugadinta. Vyro sąmonė nelabai ir pabūna nuotaikos srityje. Noriai ji leidžiasi į juslių davinius ir su jais santykiuoja. Todėl vyrai pirmiau apreiškia protavimo, arba minčių, dvasią.

Bet smegenis įvarginus, sąmonė labai lengvai nusvyra iš jų į kitą ašigalį, į gimties sritį. Ir tiktai tikrai taurus žmogus tuo atžvilgiu yra kitoks, kadangi jis vyriškus ir motriškus sąmonės savumus yra subrandinęs aukštesniame sąmoningume, kuriame nardo visa jo asmenybė, o pagaliau ir visas jo kūnas.

Ašainė moters sąmonė aiškiausia yra Saulės mazge [5]. Iš čia ji nušviečia visą kūną, smegenyse kiek žymiau žydėdama. Tokiu būdu ji laikosi viduryje tarp smegenų ir gimties liaukų ir leidžiasi mažiau kaip vyro sąmonė į jusnių davinius, bet užtai daugiau būva nuotaikos srityje, šitą numanydami, žmonės sako, kad motera mąstanti širdimi.

Iš to aiškėja tie smarkūs moters asmenybės gyvenimo sukrėtimai, kada ji prisiversdama nori įsigyti mokslo ne-gyvybiniu protavimo būdu. Jai tenka tada sąmonę tyčia kaupti smegenyse. Ir todėl ji jai, kaip ir vyrams, atsimuša į gimties gyvenimą. Bet tikrai tauri žmona, žinoma, visai taip kaip ir prakilnus žmogus, motriškus ir vyriškus sąmonės ypatumus sulydo šviesesniame sąmoningume.

Vis dėlto paprasto sąmonės ypatingumo moters vidaus gyvenimas daug sunkiau įspėjamas negu vyro. Jos sąmonė, jos nusimanymas atspindi pirmiau gyvybės dvasią. Todėl kartais ir sakoma, kad moteros tūlais atžvilgiais primena gyvio sąmonę. Tiesa, ir jų sąmonė nušviečia visą jų kūną, vadinas, jo gyvybę. Tik nėra čia ašainės sąmonės, bet gyvūniškas sąmoningumas. O būdama žmoniška esybė, motera kaip tik labai aiškiai pasižymi ašaine savo sąmone. Ir dėl jos savumų ji gyvenimą visai kitokiu būdu pasitinka kaip vyras.

Ji už jį daug tvirčiau ir giliau stovi gyvumo plastėjime. Numanu tai jau ir iš to, kad subrendęs jos kūnas iki aukštesnio amžiaus tikrais laikais tarsi pradeda vysti, bet vėl tada sužydi. Yra kaip kad gyvybės jėga kartais apleidžia jos kūną, o tada jaunumas vėl kvėpuoja jos krūtine.

Ir kaip tik šis vyksmas traukia moters dėmesį į kūrybos galių veiksmą. Joks vyras taip aiškiai kaip ji neįrodo nuotaikos būsenų santykio su kūno sultimis ir su krauju. Tiktai motera tegali atjausti, į kokį slėpiningumą žmoniškas kūnas yra panertas, būdamas skirtas kaip koks dievnamis tam, kad žmonės jame būtų šventinami ir priruošiami žemiškam gyvenimui, į kurį jie per jį nusileidžia. Ypatingu moters dalyku todėl ir yra laikomas gimdymas ir apskritai gimtiškumas.

Bet todėl švarumas yra moters puošnumas ir ypatinga jos dorybė. O ne vien kūno valybumas, bet daug reikšmingiau tas, kurį suteikia taurumo ir gyvenimo tūringumo ilgesys ir kurs vadinamas skaistumu. Jis yra pagrindinė moters dorybė, ir drova moters graikštumas.

Moterai ir labai tinka džiaugtis savo kūnu. Visai kitaip negu vyro kūnas tikras pasaulis yra jos kūnas, kuriame gyvasis kūrimas daug aiškiau vyksta. O kad moterai šio slėpinio žinia sužadina puikavimą, tada tai yra prigimties kaip tik norėta. Motera turi savo kūną kaip kokią brangmeną nešti savo rankomis.

Vis dėlto motera nėra daugiau kūninga kaip vyras. Apie didesnį jos gimtiškumą arba net gašlumą gali kalbėti tiktai tam tikrų palinkimų vyrai. Švariai, skaisčiai moterai gimties gyvenimas visada yra šventas. Juo ji gali bjaurėtis tiktai tada, kada jis yra šlykštinamas.

Ypatingas ašainės moters sąmonės santykis su visa jos asmenybe suteikia jai ir ypatingą galimumą. Būdama praplitusi per visą jos asmenį ir parimdama labiau nuotaikoje, jos sąmonė daug gyviau nujėgia gyvenimo tūrį, jo turinį ir tojo dalykų santykius, jo prasmę ir reikšmę negu vyro sąmonė. Motera todėl jaučia ir mąsto už jį daug teisingiau. Esminis jos sąmonės savumas yra mat gyvybės dvasia.

Dėl tų priežasčių motera ir daug giliau gyvena žmonių bendrume. Jos draugingumas yra daug veiklesnis negu vyro. Bet kaip tik todėl visas jos ilgesys kreipiasi į tai, kas savo esmėje yra patsai ašainumas. Kūrybos leista gyventi žmonių bendrumui, visa moters esmė stebisi vie-netiškumu.

Atitinkama yra vyro sąmonės laikysena. Jam vienetiškumas briaujas priekin. Palinkimas draugauti jam randasi, kaip garsusis prancūzas Ž.Ž.Ruso pareiškė, tiktai jo gimtiškumui pribrendus. Todėl jam draugingumas atrodo esąs jam pridėta naujybė. Ir jis lyg tyčia kreipia savo sąmonę į ją. Tada be lyčių santykiavimų kūno ir nuotaikos srityse telkiasi jam dar ir tokie, kurie yra pagrįsti ašainės jo sąmonės ypatumu, būtent protavimo dvasia. Savo veikimu vyras stojasi nutaręs į žmonių draugiją, moterai ją kuriant savo gyvumu.

Taigi moters ir vyro sąmonės viena kitą atitinka, lyg jos būtų greta viena antros pastatytos. Moteros žvelgia iš bendrumo į vienetiškumą, vyrai iš vienetiškumo į bendrumą. Ir tikru būdu santykiuodami, abi sąmoni tegali šviesėti. Tuo tai ir aiškėja, kiek abi lyti su savo savumais reiškia žmoniškumo įsigalėjimui. Abiem lytim žmoniškumas teikiasi gyvenimui.

Abi lyti įvairiai atsiliepia viena į antrą. Skubiam žvilgsniui rodosi, lyg motera vyrą trauktų į juslių pasaulį, sietų prie slėpiningo pasigėrėjimo moterimi, jį nuolatai kviečiančia į kūniškumo pokylį. Toliau dar rodosi, tarsi motera vyrą rištų prie mažmožių ir menkniekių, prie siaurumo ir žemumo, prie kasdieniškumo ir prie paprastumo, kada jo dvasia norėtų sklandyti padangių bekraštybėje.

Vis dėlto motera visuomet yra buvusi vyrui žadintoja kilnesnio žmoniškumo supratimo, tikro taurumo ir didingumo, dvasios galių ir apskritai kūrybiškumo.

Panašiai vyras atsilygina. Visomis jėgomis, visokiais vyliais jis traukia motera į savo troškimus, į kūno magėjimo pageidavimus, visaip norėdamas padaryti ją tiktai indu savo geidulių ir savo gyvenimo vilčių.

O vėl vyras moterai sužadina ir aiškesnį išmanymą jos vertės, jos reikšmės net paprastam žmonių gyvenimui, jos uždavinio žmonijai taurinti. Iš vyro moterai tenka akstinmas iškilti iš motriško pakentimo į šviesų veiklumą. Ji tada už vyrą ir greičiau išmano, kad žmoniškumas turi būt gyvenimo valdytojas, o ne vienos antros rūšies lytiškumas. Ir ji jam vykdyti skiria savo esmę.

Ir dar kartą prisiminkime, kad aukštesnio taurumo motera vyrui gali būti dvasiniame gyvenime gyvumo žadintoja, kaip vyras jai kūno srityje. O vėl vyras moterai sužadina ir aiškesnį išmanymą jos vertės, jos reikšmės net paprastam žmonių gyvenimui, jos uždavinio žmonijai taurinti. Iš vyro moterai tenka akstinmas iškilti iš motriško pakentimo į šviesų veiklumą. Tauri, skaisti motera vyro sielą veikia, kad subunda galia kurti, kad jis dvasios gyvenime pasidaro vaisingas.

Tokiu būdu žmoniškumas turi du sparnu, kuriais pakyla pilnuman. Neišmanomas slėpinys moja iš tolo, lyg žadėdamas abi lyti vainikuoti, kada skaistus žmoniškumas nušvies visą gyvenimą. Abiejų lyčių galia kyla iš pačių gyvenimo gelmių ir sąmonina gyvumą, nuolatai lyčių gimtiškumu jam kurdama pavidalus.


18. JAUNUMAS IR SENUMAS

Tikras švytravimas lydi jaunumą gyvenimo keliu. Lyg šypsanti pavasario saulė jaunumas vilioja gyvybę aukštyn ir artyn. Visas gyvenimas juo puošiasi, nori juo pasidžiaugti, laiko jį savo brangmenimi.

O senumas, priešingai, apsigobia žemės pilkumu. Pamažu slenka jis senu įprastu žingsniu po pasaulį. Nemielai žmogus draugauja su juo. Kalbama, tiesa, kartais apie senatvės išmintį. Nusilenkiama jai, bet nenuoširdžiai. Senatvė yra diena be saulės, nežiūrint jos patirties apsto.

Todėl visi žmonės ir trokšta jaunumo. Tik jo esmė retai tėra tikrai pažinta. Sakome, esą visai aišku, kas jis yra, būtent tam tikro laiko gyvumo jėga ir naujumas. Bet niekuomet tuo nesitenkino žmonės. Stengėsi ištirti, kas teikia jaunumą, ir sapnavo apie jaunumo versmę, kurioje nusimaudę žmonės pasidarą jauni, lyg būtų naujai gimę. Iš giliausios širdies kyla kiekvienam žmogui tikras troškimas, kad jaunumas nesibaigdamas jam žydėtų visą amžių. O kaži, ar nereikėtų manyti, kad tai visai nėra tiktai sapnas?

Rodos, tiriant jaunumo plūdimą ir sklidimą, jis bus ne vien geriau išmanytas, bet ir įgytas. Jis jau ten pastebimas, kur gamtoje viso gyvumo pradžia pasirodo. Diegų sprogimu, želmenų žėlimu, medelių augimu jaunumas šypsosi. Vis iš naujo jis augmeniją nušviečia. Kas pavasarį lyg nenuvargdamas jis visa pagauna, kas gali augti. Užninka net senus surambėjusius medžius. Tiktai kad naujais metais jis juos puošia jau daug skurdesniu mirgėjimu ir teikia jiems daug silpnesnį žavingumą, kol pagaliau sudžiūvęs kelmas savo sausomis šakomis vėtringame pavasario gaivume veltui skundžiasi dėl jaunumo nykimo.

Kaip augmenys, taip ir gyviai turi savo jaunumą. Bet ir jiems tenka senti, lyg jaunumas būtų tiktai laiko duoklė. Pavasaris jiems neatneša jaunumo kaip augmenims, nors ir juos kiek gyvina. Kartą praėjęs, jis gyvių niekuomet nebegrožina kaip žiedais net džiūstančią obelį.

Dar aiškiau tai matyti, žiūrint į žmones. Kartą jų kiekvienam buvo skirtas jaunumas. Bet tada retas tikrai numanė, kas jis yra. O rodos, būt reikėję jau iš augmens tai suprasti. Slėpininga kažkokia galia užninka medžiagą. Didesnis gyvumas aplieja tai, kas mažiau jo reiškė. Ir dar šviesesnis sąmoningumas pradeda spindėti iš to, kur jo vos buvo pastebėti.

Taigi jaunumas yra džiūgavimas to, kas gali gaivinti menkesnįjį. Jaunumas save apsako, kada augmeniškumas gyvina negyvąją materę, gyvijoje jis švitruoja, kad pro augmeniškumą aušta gyvūniškumas.

Bet visiškai dar kitoks yra žmogaus jaunumas. Labai jis skiriasi nuo augmens ir gyvių jaunumo. Jo esmė niekur nėra tokia galinga kaip žmoguje. Iš jo tiktai reiškiasi, kas tikrai verta vadint jaunumu. Juo lyg atsiveria visatos pradžios gelmės, jeib skelbtų, kad kaip tik jose glūdįs amžinasis jaunumas.

Joms visi žmonės turėtų skirti savo širdis. Gyvenimas nuolatai ragina tai daryti. Juk esmiškai žiūrint numanu, kad ne iš tėvų gimsta vaikai. Tėvai tėra priemonė vaikams pareiti į žinomąjį daiktų pasaulį. Jų asmenybes atitinkančios esybės gretinasi šalia jų giliai dvasios-sielos srityje ir smelkiasi jų gyvume įgyti protavimo, nuotaikos ir kūniško gyvenimo.

Todėl tėvams, ypačiai motinai jos vidaus gelmėse, vaizduojasi žmoniškos esybės, kada numano gimties dygį ir jaučia, lyg norėtų nusileisti aukščiausioji laimė. O tas nusileidimas verčia tėvus būti sąlyga kam nors iš aukščiausiojo sąmoningumo slinkti žemyn iki niūrios prietemos. Visas tėvų gyvybės jausmas traukiamas jų kraujo į bendrumą, jeib juo prisisunktų jų kūno diegai ir palengva leistų augti naujam žmogaus pavidalui, iš kurio galėtų spindėti šviesiausias jaunumas.

Visa tai nesustabdomai vyksta iki tam tikro praplitimo erdvėje. Tada pradeda reikštis ir jausmingumo gyvumas, toliau minčių blikstelėjimai ir sutapimai ir dar toliau žmoniškos dvasios-sielos šviesa. Viena galia vis kyla už kitos ir spindi per esamąją, veikiančiąją. Na joji atneša vis daugiau sąmoningumo ir tuo daugiau jaunumo.

Taip mums auga gyvenimo magumas. Ir žmonės kalba apie jaunatvės gaivumą, lengvumą ir gajumą, drąsius jos apsireiškimus, laisvę ir dykybę, jos pakilumą ir jėgingumą. Bet visais tais žodžiais vos paliesta, ką jaunumas teikia žmonių gyvenimui. Jaunumas yra laisvė, jeigu suprantama jį esant būviu, kuriame gali nekliudomai reikštis žmogaus esmė. O jo esmė yra dvasia-siela. Ji tai yra jaunumo prasmė ir galia.

Sako paprasto protavimo žodis: „Jaunumas nepadorumas“. Vis dėlto jaunumas yra pati dora. Jis, tiesa, dažniausiai nesiekia, kas senėjantiems atrodo verta pageidavimo. Nėra jam tų menkumų ir dorybių, kurias vertina atsargiai apsimąstantieji. Jaunumu eina į pasaulį linksmas viltingas užsimojimas. Niekur kitur nėra tokio kilnaus taurumo, kaip jame. Tik reikėtų aiškiai atskirti ir atmesti, kas nėra jo savumas.

Dažnai atrodo, lyg jaunieji vien rūpintųsi savimi. Visgi taip nėra. Jaunumas nežino, kas yra svetnauda ir svetmyla. Egoizmas ir altruizmas yra žodžiai trūkščiojančios išminties. Jaunumas jų nei vieno, nei antro nenori. Jam vien svarbu save visiškai skirti gyvenimui, save visiškai pašvęsti jo tikslams. Jis gyvena patiems žmoniškumo uždaviniams, visai negalvodamas apie juos. Jaunumo žavingumą ir svajingumą teikia tos aukštybės, kurios yra žmoniškumo gimtinė.

To jaunumo nereikėtų sudarkyti. Bet beveik paprastai tai daroma. Senėjantieji lyg pavydėdami traukia jaunimą žemyn. Gyvumo jėgos plastelėjimui atslūgus, pažmoniškumas pamažu didėja ir įsigali. Ir tada visai aiškiai pasirodo, kas yra jaunumas, o kas senumas. Asmenybė yra jauna, kurioje veikia įvairios gyvenimo galios, joms vadovaujant sąmoningiausiajai. O ta asmenybė senėja, kurioje vis tvirčiau pirmauja mažiau sąmoningoji galia, būtent pažmoniškumas.

Gaila labai, kad tai įvyksta dažnai jau žmonių jaunatvėje, vadinasi, jaunais metais. Jaunimas, kurs vien temąsto apie visokius magumus, pramogas, geidulius, aistras, yra jau pasenęs dar nė neturėdamas daugelio metų. Visi menkėjančio sąmoningumo reiškiniai tada aiškėja. Vis ryškiau iškyla aikštėn vangesnio gyvumo sustingimas visose gyvenimo srityse. Kartą magėti daiktai naujai geidaujami. Tie patys geiduliai vis iš naujo reikalauja patenkinimo. Ir tada žmonės pasiduoda vis toms pačioms pagundoms. Bet kas kartą silpnėdamos ir mažiau patenkinimo teikdamos, jos nori smarkiau erzinamos. Ir žmonės karšta skurdžiai ir niekšingai.

Panašus dalykas, nors ir kito atspalvio, yra su „geraisiais jaunuoliais, ir jaunuolėmis“, kurios „tikrai dorai“ gyvendamos eina tikrais keliais, jiems „senųjų“ nurodytais ir vadintais turtėjimu bei garbe. Išpendėję yra visi, kurie anksti leido dieviškumui dingti iš savo širdies! Juk tik toji galia širdžiai teikia jaunumą ir vykdo gyvenimo prasmę. Niekuomet jo nepavaduos patarimai, kaip reikia akis ir ausis apsaugoti ir veidą rimtinti. „Gerieji“ todėl jau yra seni pačioje jaunatvėje.

Jų gyvenimas teslenka svyruodamas tarp tuštumo ir niekingumų. Viršų įgyja vis daugiau kūniškumas ir nesąmoningumas, pažmoniškumas. O kas pasilieka žmoniškumo šviesos, tai tegali blikstelėti ir lyg gesdama trūkčioti. Dorai elgdamasis vien liepiamas, žmogus esmiškai nėra gyvesnis, kaip kad jis geidulių valdomas. Jis pats, jo esmė tada nesireiškia. Jame nėra jaunumo. Jis neturi spindėjimo sąlygų.

Yra žinoma ypatinga būsena, į kurią žmogus gali patekti. Ji kartais vadinama graikų žodžiu hipnozė. Toje būsenoje žmonių dvasia-siela yra lyg palaužta ir tegali daryti kitų įsakytus žygius. Panašioje būsenoje dažnai yra ir senėjantieji. Į ką jie įsipratino, tą jie ir tegali kartoti. Savaimingai jie neįstengia nė žingsnio žengti ir nieko naujo išauginti ir pateikti. Taip yra ne tik jų kūno, bet ir nuotaikos bei protavimo gyvenime. Visur kartojasi, kas jau seniai buvo. O tai ir yra tikriausieji senumo pažymiai.

Senėjimas įvyksta, kada dvasia-siela pradeda trauktis iš žmogaus asmenybės, kad pradeda niauktis jo šviesa. O dvasia-siela traukiasi pagal gyvumo plastėjimo dėsnį. Jos šviesa gęsta, veikiant panūdimui ir geiduliams.

Kurs jaunumo nori, turi visą savo amžių gyventi esmingumui. O kas taip reikalautina iš atskiro žmogaus, tas lauktina ir iš tautos ir iš jos gyvenimo tvarkos, iš valdžiavos. Ir čia jaunumas reikalingas. Ir čia jis yra žmoniškumo vyravimas.

Jo stiprėjimas reiškiasi kartu sąmoningumo šviesėjimu. O tuo auga ir gyvybės bei jaunumo galia. Iš jos plaukia ir kūno jaunumas. Jo versmė yra sąmoningumo gelmės. Kurs gali padaryti, kad ta versmė jame perdėm tvinsta, tas pasilieka jaunas iki savo amžiaus pabaigos. O kas pažįsta gilesnį dar slėpinį, tasai gali savo žemišką amžių labai toli nutęsti.

Bet vis dėlto gyvenimas yra numastuotas gyvumo plastėjimu. Su juo kūnas įgyja erdvėje tikrą savo dydį, su juo auga visas vidujinis žmogaus gyvumas, bet su juo jis ir nešamas atgal iš erdvės ir laiko. Gyvumo plastėjimas laiko savyje amžinąjį jaunumą, kurio kilmė yra kūrybos gelmės.


19. AŠAINĖS SĄMONĖS GIMINĖ

Paprastai apie save kalbėdami, žmonės vartoja žodį aš. Bet labai retai tepamąsto, kas tuo pažymima, kas tai iš tikrųjų būtų. Tūli lengva širdimi tiki, tai esanti kokia kūno ypatybė. Nėra jiems suprantama, kad turimas dalykas negali valdyti savininko. O žmogus nuolatai pasisako: aš einu, aš dirbu, aš duodu ir t. t. Mat kaip norėta sąmoningumą išvesti iš nesąmoningumo, taip šičia ir patį žmogų iš jo kūniškumo. O tai nėra galima.

Ir čia dalykas atvirkščiai išmanytinas. Gyvos esybės kūnas yra visai kas kita negu koks materės gabalas. Dalinus geležį, ir mažiausias jos krislelis bus geležis. Bet papjauto gyvūno kūno nei viena dalis, nei visos dalys krūvoje nebesudaro gyvūno, o yra tiktai materės kiekis.

Gyvos esybės kūnas įgyja atskirą savo vienetiškumą iš prado, kurs jį yra kūręs. Protingas žmogus negali tikėti šį pradą pasidarius iš kūniškumo, jeib tas pradas toliau galėtų veikti kaip naringojo kūno esmė.

Šita mintimi žmonės leidosi susigundyti, laikydami atskirumą vieneto prasme. Tiesa, kad kūnas, būdamas daiktingas ir dar gyvas veiksnys, kaip toks turi ir vieneto ypatumą. Tą patį tenka pasakyti ir apie nuotaiką kaip veiksnį žmogaus gyvenime, būtent apie nuolatinę, kad ir žymiau pakintančią būseną. O pagaliau turime tokiu jau būdu kalbėti apie minčių gyvenimą, apie protavimą.

Visų šių žmogaus gyvenimo veikslių atskirumas yra visų žmonių patiriamas. Kiekvienas žmogus kalba apie savo nuotaiką, apie savo mintis, kaip ir apie savo kūną. Bet negalima tuo pasiaiškinti tai, ką vadiname žodžiu aš. Tatai nesidaro atskiru esimu iš asmens organizmo, iš apriboto kūno pavidalo, bet ir ne iš veikiančio ir veikiamojo priešingumo žmogaus patirtyse.

Žmogaus kūnas, nuotaika, protavimas – visi jie turi kiekvienas vieneto būdingumą, kadangi, vaizdingai kalbant, aukšt jų būna ir jais reiškiasi sąmoningas aš, sakysime ašainumas. Gyviai jo neturi. Todėl jie ir nėra ašainės esybės. Kiekvienas gyvis yra tiktai savo veislės narys. Jam kuriantį pradą suteikia gyvūniškumas. Žmogaus kūnas tik tiek teturi reikšmės ašainei sąmonei, kiek toji reiškiasi ir kūnu.

Dar nė nėra būtina, kad tai labai aiškėtų. Gali visai pirmybę turėti, kas siejasi su kūniškumu. Visa nulemia ašainumo veiksnio esimas. Tuo žmogaus kūnas virsta visai kitu kuo negu šiaip jau gyvio kūnas. Žmogaus kūnas yra priemonė ir tam reikšti, kas vadinasi žodžiu aš.

O gana dažnai taip nė nėra. Iš „kultūrinio“ žmogaus paprastai veikia visokie geidavimai, visokios būsenos ir mintys. Ir jos kūnu reiškiasi kaip kokia priemone. Mintys gali net būti kitų kurtos ir žmogui įsakytos. Taip kitų gali būt jam sužadinti ir ūpai. Vis dėlto žmogus tiki, kad jis pats, jo ašainumas jais pasireiškia.

Jis neatskiria savęs, vadinas, savo esmės, nuo savo vidaus būsenų, savo minčių, kaip negali padaryti tai dar menkesnis žmogus, gyvenąs taip savo kūniškume, kad tiki jo esmė esanti jo kūnas. O kiekvienas žmogaus kūnas juk nuolatai griūva ir perdėm naujai statosi. Taip ir nuotaika, geidavimai nuolatai kinta, mintys atplaukia ir vėl nuplaukia, bet žmogus vis jaučiasi pasiliekąs tas pats.

Ir tenka manyti, iš kur tas pastovumas, kas yra tai, kas kūną, nuotaiką, mintis žino ir kalba apie jas kaip apie savo nuosavybę. Pagaliau turėtume prisiminti, kad visa tai yra sąmonės turinys. Sąmonė visa sugauna savyje kaip koks veidrodis, kas ties juo atsiranda. Bet sąmonė pagaliau numano ir save pačią esant savo turiniu. Ir taip žmogui sušvinta žinojimas apie save, ir jis taria: esmi. O klausiant, kas čia, atsako: aš. Tokiu būdu reiškiasi ašainė sąmonė. Joje visas gyvenimas susivokia, čia jis suprantamas, vaizduojamas ir vertinamas.

Šis dalykas dažnai nepastebimas. O labai svarbu, kad jis žmogui būtų aiškus. Visiems klausimams apie pasaulį, apie visatą ir gyvenimą jis teiktų šviesesnės tiesos atsakymus. Nes kokia yra ašainė sąmonė, tokia yra ir visa žmogaus patirtis.

Todėl, norint išmanyti, kas yra to esmė, ką žmogus vadina žodžiu aš, netinka kreiptis į tai, kas kaupiasi aplink jį. Viskas stovi žem to, ką pažymime, sakydami aš. Jo esmė negali būt nujėgiama, jeigu jos pagrindas ieškomas atskirų daiktų vienume.

Galima ją rasti tiktai kreipiantis į tai, iš kur kyla kūrybiniai reiškiniai. Nujautimas savo vienumo, atsiskyrimas nuo savo aplinkos yra tiktai antros reikšmės dalykas. Viso kūrybinio veiklumo kilmė yra patsai sąmoningumas, kaip šičia stengiamės jį numanyti. Iš jo atšvinta mūsų sąmonė, iš jo tegali būt gimęs kiekvieno žmogaus ašainumas, o iš jo kartu su kūno vienumu žmogaus vienetiškumas. Jis yra sąmoningumo galia atskiruose gyvuose pavidaluose, jeigu jie jau yra aukštesnio laipsnio, būtent žmoniški.

Žmoniškumo laipsnio sąmoningumas pasireiškia atskirų žmonių asmenimis, jų kūnams tam esant tinkamiems. Tai šiek tiek siaurina sąmoningumą ir jį menkina. Bet ne iš to gimsta ašainė sąmonė. Ji atspindi iš tam tikro aukštesnio sąmoningumo šviesos lygio, kurs, skverbdamasis per visokias vidujines būsenas, pasiekia ir paveikia pagaliau tai, kas yra žinomojo pasaulio dalykas.

Rodos, savaime suprantama, kad pasiryžti kam nulemti, būti pradininku tegali esybė, kurios sąmonė yra ašainė. Čia ir glūdi esminis ypatumas tojo, ką vadiname žodžiu aš. Galėdamas savaip, nieko kito neverčiamas ir neviliojamas gyvenimo vyksme dalyvauti, jis įrodo saviškumą ir skelbia tuo žmogaus vienetiškumą.

Bet ašainė sąmonė dar geriau suprantama, jeigu aiškėja jos santykis su pačiu pagrindiniu sąmoningumu. Ką įvardiname žodžiu aš, tai tvirtina sąmoningumo esimą, kurs savyje turi savo pagrindą. Ašainė sąmonė savo ypatumu tiesiog nurodo į visatos buvimo, į visatos gelmių slėpiningumą ir pradžią.

Tokiu būdu tegali pagrindinis sąmoningumas, kurs yra visos visatos ir viso esimo tikrovė, būti teikėjas to, ką pareiškiame, sakydami aš. Ir jis vienas tegali būti žmogaus kūrybingumo galia.

Visos patirtys, visi patirties vyksniai tai tvirtina. Bet sąmoningumas yra viso pasaulio įsikūrimo pagrindas. Jis neveikia vien šviesėjančiame žmoguje, kaip kai kurie tiki. Sąmoningumas yra visatos kūrimo pradžia ir veiksnys.

Todėl, rodos, reikėtų ir manyti, kad ašainė žmogaus sąmonė negali gimti iš nesąmoningumo tamsos, bet iš amžinojo sąmoningumo šviesos.

Pagaliau dar vienas dalykas žinotinas. Kalbėta, rodos, jau pakankamai apie tai, kad žmoniškumas yra ypatingai aukštas sąmoningumo laipsnis, kurs pasireiškia kaip ašainė žmonių sąmonė. Bet toji nėra visuose žmonėse lygiai šviesi. Iš vienų sąmonė silpniau, iš kitų stipriau spindi. Pasidaro tai iš to, kuo žmogus save laiko.

Manydamas esąs kūnas, žmogus bus labai niūrios sąmonės. O skendėjančiam visokiuose geidavimuose, geiduliuose, aistrose ir šviesi sąmonė tamsėja. Bet ir tiejie, kurie aiškiai žino esą atskiri nuo kūno ir nuotaikos gyvenimo ir laikosi aukšt jo, dar ne visuomet turi aukštesnio sąmoningumo spinduliuojančios galios, būtent išminties.

Ašainė sąmonė gali ir turi būt šviesinama. Apie tai nelabai kas kalba, tarsi tai nebūtų išmanyta, o gal nė nenumanyta. Vis dėlto visas žmonijos gyvenimas yra nuolatinė pastanga įsigyti gyvesnės sąmonės šviesos.

Mūsų laiku tai laikoma mokslo uždaviniu. Senovėje buvo į tai žiūrima kaip į vyriausiąjį ir tiesiai gyvybinį kiekvieno žmogaus reikalą. Buvo siekiama patį žmoniškumą gyvinti ir stiprinti. Visokių pamokslų buvo tam teikiama. Iš jų tiktai kelios liekanos pateko į Europos kultūrą. Ir tos pačios retai kam tėra tikrai suprantamos. Dažniausiai tokie iš senovės mums palikti mokslai vadinami vardu, kurs iš tikrųjų kita ką reiškia. Sakoma jie esą tikyba, religija.


20. AŠAINĖ SĄMONĖ IR TIKYBA

Palyginamai tik maža žmonių visai aiškiai težino, kurios žmonių apraiškos kyla iš paties žmoniškumo, o kurios iš pažmoniškumo. Taip pat gerai nepastebimi svyravimai tarp aukštesnio ir žemesnio žmoniškumo, tarp garbingumo ir peiktinumo žmogaus amžiuje ir tautų šimtmečiuose. Kurs tuos svyravimus tiria, tam jie pasirodo kaip stiprėjąs ir tad vėl silpnėjąs žmonių ašainės sąmonės šviesumas ir tuo kartu svarbėjąs ir vėl menkėjas tos sąmonės tūris ir turinys.

Su tuo svyravimu pakinta ir žmonių susidomėjimas tūlais gyvenimo klausimais. Ypačiai aiškiai įrodo tai, ką žmonės paprastai vadina religija arba tikyba. Kada žmonių sąmonė yra labai šviesi, tikyba, kaip ir žmoniškumas, jų gyvenime daug reiškia. Gyvos tikybos laikais žmonijoje randasi daug išminčių. Bet kada tikyba nevertinama, žmonių sąmonė yra tamsi, ir tais laikais gyvenime vyrauja pažmoniškumas.

Todėl ir ne visuomet vienaip kalbama apie tikybą. Vieni tiki ją esant prietaru, kiti mano, ji esanti senovės mokslas arba kadaise svarbūs buvę įsakymai ir t. t. Todėl ir tvirtinama, kad žmonijoje esą įvairių tikybų. O ji yra visur tas pats, kad ir nelygus dalykas ir duomuo. Vokiečių poetas Fr.Šileris todėl sako: „Kokią tikybą išpažįstu? Nė vienos. O kodėl ne? Iš tikybos“.

Žodis religija yra senų lotynų kurtas. Laktancijus ir Ciceronas jį vartoja. Jis reiškia susivokimą, prisirišimą. Bet retai kam aišku, kas tuo ir pasakyta. Tūli mano, kad reikią pasidaryti jos sąvoką iš to, ką įvairūs žmonės vadina tikyba. Taip esą suvokiama, kas ji yra iš tikrųjų. Tik per lengvai pasiliekama prie paties žodžio, ir dalyko esmė neprieinama. Tikybą tegalima išmanyti, išmanant žmogaus esmę.

Tikyba yra kaip tik ašainės sąmonės dalykas. Tiktai žiūrint iš to, ką vadiname žodžiu aš, į tai, iš kur tai kyla, galima kalbėti apie tikybą. Esybės be ašainės sąmonės negali turėti tikybos. Šitą reikėtų pirma žinoti, norint įgyti aiškų tikybos supratimą.

Nusimanydami esą tuo, kam vartojame žodį aš, mes kaip tokie santykiuojame su daiktais, su nesąmoningumu. Iš to aiškėja mums mūsų ypatybė. Bet mes paprastai sąmoningėjame, santykiuodami su sąmoningumu, kurs reiškiasi iš aplinkos. Čia tai ir numanome, kad gyvūnai be ašainės sąmonės yra tiktai gyvumo kaupai tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo. Galėdami sakyti aš, esame tinkami tokiai dvasios laikysenai, kuri kyla tiesiog iš mūsų esmės tūrio.

Ir tada mes galime kreiptis į tai, kas yra mažiau sąmoninga, arba į tai, kas visai nesąmoninga, bet ir į priešingąją pusę, būtent į patį sąmoningumą, kuriame mūsų sąmonė turi savo pagrindą. Iš tokios ašainės sąmonės laikysenos brėkšta žinojimas savo esimo kilmės. O vien tai priderėtų vadinti žodžiu tikyba. Ji yra ašainės sąmonės numanymas savo santykio su pačiu esties, su visatos sąmoningumu.

Tikyba neturi nieko bendro su nesąmoningumu. Daug jai, tiesa, reiškia tai, ko nežinome, bet ir nežinomume vis numanome sąmoningumą. Tikyba todėl reikalauja ir ašainės sąmonės pasiskyrimo, pasiaukojimo aiškesnei ir platesnei sąmoningumo šviesai, pagaliau pačiam pagrindiniam, visa prisunkiančiam sąmoningumui.

Be šitos ašainės sąmonės laikysenos jokiu būdu nėra kuriamas santykis su pagrindiniu sąmoningumu. Juk visa, kas yra, jo statoma. Tik žinoti tai tėra galima, kur šviečia ašainė sąmonė. Kaip visa, kas yra sąmoninga, taip dar kuo mažiau ašainė sąmonė tėra įmanoma be nuolatinio santykio su pagrindiniu sąmoningumu. Bet iš jos pareis, ar jai tas santykis aiškės ir ji jį apreikš, ar ne.

Aišku, kad, to santykio ir nesužinant, jis vis dėlto yra. Ir kas akies mirksnį galima jį numanyti. Tėra reikalinga minėtoji dvasios laikysena. Todėl, tikrai sakant, nėra jokios ašainės sąmonės esybės, kuri būtų be tikybos. Bet ji gali tvirtint jos neturinti, nuo jos atsisakydama. Tada tam tikra prasme galima ir sakyti, toks žmogus esąs be tikybos, bet tik tariamai, savo dingstyje, arba kadangi jis nenori mąstyti apie gyvenimo ir paties esimo pagrindus.

Dažnai vėl žmonės aiškinasi tikybą, kaip kad ji būtų tam tikros mintys, kurias jie pasidaro apie gyvenimo arba net visatos pradą. Bet tai tėra santykiavimas su sąmonės turiniu, o ne tikyba. Sąmonė tada pasilieka aukščiausiu ir paskiausiu gyvenimo dalyku, nors aiškiai yra jaučiama, kad ji nuo ko nors priklauso. Ir tuo žmonės, kad ir visai tamsiai, numano tikybą.

Tikrai imant, nėra nieko, kas galėtų viršyti galutinį ašainumą, tuo suprantant savingą esimą, pagrindinį sąmoningumą. Bet toks ašainumas nėra žmogus, kurio sąmonė sušvinta, jam iš miego pabundant, ir kurs dažnai vadinamas žodžiu aš, jį dargi sukeičiant su kūno ir nuotaikos gyvenimu, kuriame tiktai brėkšta jo esmės aušra.

Pastebėtina, kad žmoniškas ašainumas gali šviesėti ir plisti. Bet nereikėtų to tikėtis, nusikreipiant vien į daiktingumą. Tat įvyksta tiktai, žmogui atsiveriant sąmoningo esimo gausai. Šis atsivėrimas, arba ši laikysena, yra tai, ką vadiname tikėjimu. Ta laikysena kiekvienam galima, ar jis būtų daugiau ar mažiau sąmoningas, šviesios ar nešviesios esmės. Žmogus vis būva pagrindiniame sąmoningume ir neregimojoje jo šviesoje. Jai jis gali skirtis, jai pasišvęsti ir atsiverti. Tada jis patiria savo priklausomumą. Jis susivokia pačiame sąmoningume kaip savo kilmėje. Savo tikėjimu žmogus patiria tikybą.

Kurs viso to negali prieiti ir išmanyti, tasai, žinoma, manys, kad jo sąmoningumas esąs aukščiausiasis, iš kurio dar aukščiau pakilti visai nesą galima ir kuriam nesą kitokio santykiavimo, kaip tik su nesąmoningumu, su daiktingumu.

Bet taip manantieji regimai maža tenuvokia. Jie savo sąmonę per glaudžiai yra sulieję su savo mintimis. Todėl jiems visa tai, kas tik by kaip siejasi su tikyba, atrodo esą žmogaus neverta ir jį tiktai menkiną. Tiesa, yra per aišku, kad tai, ką tūli žmonės vadina dievu, yra sugalvota ir vaizduota erdvėje kaip kiti pasaulio daiktai. Todėl ašainė sąmonė turi justis už tokį dievą stovinti daug aukščiau.

Žmonių sąmonės yra labai nelygios šviesos. Todėl ir tikyba negali būti kiekvienam ta pati. Ji yra kiekvieno žmogaus vidujausias širdies dalykas. Jeigu tūli žmonės ir tikėtų tais pačiais mokslais, jų tikyba būtų pagal tai skirtinga, kiek atskirų žmonių sąmonės aiškiau ar niūriau šviestų. Tų skirtumų pašalinti niekas kitas negali.

Pažmoniško laipsnio gyvūnai daugiau ar mažiau aiškiai susivokia tiktai santykiuose su nesąmoningumo dalykais. Jie nešami didžiosios srovės iš sąmoningumo į nesąmoningumą ir atgal. Jų laikysena ties žmogumi gali būti lyginama geležies santykiui su magnetu.

Tiktai žmogui, šitai plačiau žinomajai ašainės sąmonės esybei, yra galima sąmoninga laikysena ir kitokia linkme. Todėl tik jis tegali patirti, ką vadiname tikyba, tiktai jis tegali tikėti. Tai pastebėję, tūli manytojai sakė, tikyba reikalaujanti bėgimo iš pasaulio. Bet toks tvirtinimas apreiškia tikrą nežinojimą ir nesusipratimą.

Ką atskiras žmogus apie savo esmės laikyseną pačiame sąmoningume numano, tą jis gali geriau arba silpniau apreikšti. Ir kai kurie žmonės tokius apreiškimus jau vadina tikyba, o pačią tikybos prasmę tikėjimu. Tokiu būdu žodžiui tikyba suteikiamos kelios prasmės. Ir iš to kyla visokie neaiškumai ir apsirikimai.

Kas yra tikybos apraiška, reikėtų vadinti tikybos mokslu arba gal ir tikėjimo išpažinimu (konfesija). Jeigu skelbiamos mintys yra aiškiai nustatytos ir kitiems teikiamos kaip būtinos, kalbama ir svetimu žodžiu apie dogmą (mokslą, įsakymą). Bet jeigu iš laisvo vidaus galių veikimo dėl minimo santykio kuriasi visokie jausmai, svajonės, sklandančios mintys, kalbama kitu graikų žodžiu apie mitą. Jis aiškina viso sąmoningumo galias, kurios žmogaus viduje veikia arba tikimos veikiančios.

Yra dar ir kitas būdas tikybai išreikšti, būtent visokiais veiksmais. Jais norima lyg paremti patį esmingąjį sąmoningėjimą, nesąmoningumo apveikimą sąmoningumu. Tą prasmę turi visi žyniavimai, visa magika, visos dievo tarnybos, būtent kultas, tikybinės apeigos.

Nepagrįsta tvirtinti, kad žyniavimas ir magika esą pažymiai menkesnio žmoniškumo kaip kulto apeigos. Jose, tiesa, viskas vyksta pagal tam tyčia sukurtas sąvokas ir mintis. Bet patsai tikybinis gaivalas žyniavime ir magikoje gali būti daug stipresnis.

Ieškodami tikybos esmės vien tame, kuo norėta ją pareikšti, vargu įgytume aiškumą. Per įvairios ir labai nepastovios yra visos tokios apraiškos. Kiekvienam tenka pakilti į ašainės sąmonės ir visatą nušviečiančio sąmoningumo santykį, į visa žinojimą. Nors ašainės sąmonės yra labai skirtingos, tikybos prasmė kiekvienai yra ta pati, būtent jos numanymas paties pagrindinio sąmoningumo.

Kur tai gyvai patiriama, ten žmogaus esmėje ir jo asmenybės būsenose vyksta nuodugnus pakitimas. Jo gyvenimo kelias pasiekia savo aukštumą. Ašainė sąmonė yra aukščiausias pasaulio gyvenimo davinys. Bet ašainės sąmonės susivokimas pagrindiniame sąmoningume yra jos pastangų laiminimas, kurs kelia ją į šviesą aukšt jos, į tobulumą.


21. KULTŪRA

Ką žmonės daro, yra labai įvairios svarbos. Jeigu jų veiksmu reiškiasi žmoniškumas, tenka kalbėti apie kultūrą. Žodis kultūra yra kilęs iš lotynų. Pradžioje juo buvo kalbama apie žmogaus darbą dirvoje, gamtoje. Iš lengvo tas žodis įgijo gilesnę prasmę. Pagaliau juo norima pasakyti, kad pats žmoniškumo veikimas yra klausiamas dalykas. Kas nežmoniška, neturi nieko bendro su kultūra. Visuomet aiškiai tai išmanydami, tiktai daug geriau suprasime žmogaus reikšmę gyvenime.

Pasaulio istorija pasakoja, kad žilojoje senovėje kultūra tarsi iš nieko prasidėjusi. Ir tik labai iš lengvo teaugusi. Įvairiose tautose ir įvairiuose kraštuose ji pražydėjusi skirtingais laikais. Europoje jos vėl nebebuvę, kaip sakoma, kada Egipte ir toliau Indijoje ji tikrai klestėjo. Tūli kraštai ir tūli laikai su savo kultūra labai pragarsėjo. Bet visur pradžia padaryta lyg iš nieko.

Dažniausiai tvirtinama, kad kultūros kūrimo akstinai esą žmogaus gyvenimo būtinumai: mitimas, apsitaisymas, namai, butas ir t. t. Dar minimos čia ir kelios žmogaus savybės, būtent judėjimo, žaidimo dygiai. Tiesa, žmonės akstinami veikti visokių vidujinių jėgų ir aplinkos įspūdžių. Bet iš jų vienų jokiu būdu negalėtų išbujoti, ką tektų teisėtu būdu vadinti žmoniškumo apraiška.

Kultūros kūrimas gali būt aiškiai suprantamas tiktai iš ašainės sąmonės veikimo. Kitaip ir kitos esybės, kiti gyvūnai kurtų savo kultūrą. Ir yra mokslininkų, kurie tiesiai tvirtina, kad net augmenys kurią kultūrą, dirbdami juodžemį. O tūli gyviai, kaip bitės, skruzdėlės, bebrai ir kt, nuostabius dalykus padarą. Bet visiems jų dirbiniams trūksta ašainumo antspaudo, nors jie ir kaži kokie būtų įdomūs. Jie yra, kaip gyvių pavidalai, kaip augmenų žiedai ir vaisiai, gamtos jėgų gaminiai, gamtos sąmoningumo kūriniai.

O žmogaus padirbti ir visai menki daiktai pasižymi tuo, kad iš jų skelbiasi kūrėjo esmės būdas. Visai aiškiai matyt, kad jie yra gimę iš ašainės sąmonės ir yra jos lyg perkaitinti. Bet nereikėtų žmogų išskirti iš gamtos veikimo. Žmogaus darbas taip pat yra tęsinys to, ką didysis sąmoningumas gamtoje padaro. Tik žmogaus veikimu atsispindi ir vienetiškumo sąmonė.

Visa, kas įskaitoma į kultūrą, tuo pasižymi. Todėl ir negalima vadinti kultūra vien žmogaus pastangas pasidaryti nepriklausomam nuo gamtos, kaip aiškina vokiečių mokslininkas Fr.Racelis. Tiesa, ir tai nori žmogaus darbas. Bet nėra tai kultūros kūrimo esmė. Tam kūrimui nieko nereiškia klausimai, kaip „atsikliudyti nuo gamtos“ arba kaip „padauginti sąryšius su ja“. Visa tai tėra išdava žmoniškos veiklos gyvenimo srityse.

Aiškiai numanu, kad žmogaus veikimas, vis tiek, ką jis padarytų, pagrinde siekia didesnės žmoniškumo reikšmės gyvenimui. Kultūros kūrimu žmoniškumo veiksnys nori būti didybė pasaulyje, tarsi visai sąmoningai stengtųsi jam suteikti žmoniškumo pažymį. Vien tat gali būti teigiamoji kultūros prasmė. Mąstykime ir galvokime apie kultūrą, kaip sau norime, vis turėsime sutikti su tokiu jos supratimu.

Žmonės visuomet, kada ir kur jie gyvena, darbuojasi vidujinio būtinumo verčiami. Aplinkos akstinimas tam tesuteikia sąlygas ir kryptį. Vidujinis būtinumas yra kūrybinės prasmės ir vyksmo dalykas bendrojo gyvenimo bei pasaulio susidarymo. Todėl kiekvienas žmogus kuria kultūrą, nors labai įvairiu jėgų sukaupimu ir įvairiu pasisekimu. Taip tad iš tokio atskiro žmogaus ypatumo ir toliau iš panašumo tūlų žmonių, kurie sudaro tautą, išeina kultūrų įvairumas ir bendrumas.

Ne be pagrindo vokiečių mokslininkas Adolfas Bastianas stebėjosi „žmoniškosios dvasios lygiu rūšingumu“. Savo tikslams to paties išprusimo žmogus „išranda“ tą patį įrankį, lyg daug kur jis gyventų. Jam todėl nėra jau visuomet reikalo jį skolintis arba pasidirbti pagal pavyzdį.

Dar labai ir ypatingi yra žmogaus „išradimai“. Jie beveik visuomet atvaizduoja kūno narius ir jo gyvenimo priemones, net jo jėgų veiksmus ir galėjimus. Prisiminkime kad ir tik dalbos ir rankos dalies nuo alkūnės iki riešo, būtent dilbio, fotografų prietaiso ir akies, telefono ir ausies, siunčiamų eterio bangų ir elektros bangų siuntimo iš smegenų ir kt. Žmogaus sumanumu pasaulio sąmoningumas tiktai tęsia savo kūrimo darbą.

Kultūrų įvairumo priežastys glūdi dalinai ir aplinkoje. Ji savaip veikia žmogų ir sužadina atitinkamą atoveiksmį. Po skirtingomis padangėmis ir sąlygomis žmoniškumas tegali įvairiai apsireikšti. Ir būtų tikras apsirikimas, vertinant paviršutiniškai vieną kultūrą kitos kultūros reiškiniais.

Europietis, jūrų visaip suraižytos šalies gyventojas, į nieką neatsižvelgdamas, viską geidaująs pasiglemžti, tegali atitinkamą kultūrą kurti, kurios nėra randama, pavyzdžiui, labai nešvariuose eskimuose, rodančiuose didžiausią pakantą ir paramą vienas kitam. Vis dėlto negalėtume pasakyti, kad jie yra aukštesnės kultūros žmonės.

Kultūros vertei apspręsti būtinai reikalinga atsižvelgti į tai, kiek žmoniškumas kaip veikslys reiškia visam, kas žmonėms rūpi, kas yra jų darbas, visas jų gyvenimo turinys ir pagaliau jo tūris.

Kalbant apie aplinką, reikėtų suprasti, kad žmoniškumo veiksniui ji nėra tiktai daiktų pasaulis. Žmogui jame pasidarbuojant, dažniausiai žiūrime vien tiktai į jo asmenį ir laikome jo veiklos sritimi gamtą, pasaulį su jo daiktais, su jo gyvumu ir su kitais žmonėmis. Bet šitaip suprasti aplinką, kurioje žmogus gyvena ir veikia, nepakanka.

Žmogaus aplinką sudaro ne vien daiktingumas ir viskas, kas paliečia jusles, bet ir tos būsenos, kurios žmogui yra žinomos jo viduje. Žmogų patį reikia suprasti kaip asmenybės pradą. Žmogaus asmuo su jo kūno gyvumu, toliau žmogaus asmenybė su jos jausmingumu ir proto veikimu yra žmoniško veiksnio ne vien veikimo jėga, bet kartu jo ir sritis, arba, kaip kartą sakyta, jo „geografinė provincija“.

Su šita dvejopa aplinka žmogus nuolatai santykiuoja. Jau jo kvėpavimas yra keleriopas. Jis vyksta ne vien kūno srityje, bet ir vidujiniame gyvenime. Abiejose srityse žmogus nuolatai maino, kas jam reikalinga gyventi. Žmogaus asmenybė yra, taip sakant, sūkurys pasaulio materės ir jėgų plaukime. O tame sūkuryje gyvena kaip jo kūrėjas, veikdamas ir veikiamas žmoniškumo veiksnys.

Visa, kas laikoma prigimtomis žmogaus savybėmis, būtent: jo jausmai, jo geidavimai, jo mintys, jo mąstymai ir norai, yra žmogaus kultūrinami ir neša savyje visai tokius jau esmės pasižymėjimus kaip žmogaus pasidarbavimas erdvės aplinkoje, jo daiktinės kultūros kūrimas.

Šis kūrimas turėtų būti suprantamas kaip savaime išaugąs patvirtinimas žmoniškumo esimo pasaulyje. Žmoniškumas yra esmiškai veiklus, būdamas tikras sąmoningumo aukštis. Dėl to žmogaus veikimas ir virsta, kaip dabar galime turbūt aiškesniu supratimu pasakyti, kultūros kūrimu.

Bet ir dar kartą prisiminkime, kad kultūros kūrimu žmoniškumas pats įrodo esąs tikras kūrybos veiksnys. Tuo kūrimu jis plačiausiai ir žymiausiai toks pasireiškia.

Vis dėlto yra žinoma dar kita žmogaus veikla. Ji nesikreipia nei į erdvinę, nei į vidujinę aplinką, bet stačiai į pačią savo esmę, į patį ašainumą.

Labai svarbu tai pastebėti. Patsai žmoniškumo veiksnys gali stiprėti ir šviesėti žmogaus pastanga. O tuo prieiname visai naujos prasmės kultūrą. Jos veikla kreipiasi į aukščiausią pasaulio dalyką, būtent į žmoniškumą.

Bet tai kultūrai skirtis tėra galima, jeigu visas gyvenimas pasitinkamas šviesia išmintimi. Nebeužtenka tam prigimtos asmenybės galios, žmogus turi atsišaukti į žmoniškumo esmę. Jos įsigalėjimas reiškia ypatingai aukštą kultūrą. O tai teks dar aiškinti.

Ką paprastai kultūra vadiname, apima dvejopus reiškinius. Vieni yra visa tai, ką žmonės padirba, kaipo veikią žmonės, vis tiek kokios kultūros laipsnio jie būtų. Jie kuria daiktų kultūrą. Antrieji reiškiniai yra tai, ką neginčijamai vertiname kaip tiesioginius žmoniškumo pažymius, būtent: mokslas, menas ir dora.

Tūli manytojai vadina juos „objektyviomis vertybėmis“ ir skiria nuo jų kiekvienos asmenybės vertybes, kurios turinčios būt žmogaus norimos, kurioms kurti kiekvienas turįs skirti savo jėgas. Jos sudaro vidujinę kultūrą. Ji pirmutiniausia siektina. Bet tauresnė už ją vis dar yra esmės kultūra.

„Objektyvios vertybės“ yra patiriami dalykai, kurie įgyja savo reikšmę tuo, kad jie aiškiai įrodo savo kilmę iš žmoniško veikimo. Todėl visai savaime suprantame, kad aukštesnės, būtent vidujinės kultūros žmogus veiktų savęs nevertai, jeigu siektų tiktai tų dalykų į s i g i j i-m o.

Žmogaus uždavinys tegali būti didinti žmoniškumo reikšmę gyvenimui, arba, kitaip sakant, kelti kultūros turtų vertingumą. Todėl negali būt svarbu juos tiktai išlaikyti, dar mažiau jais tik naudotis, bet juos vartoti pilnesniam, aukštesniam žmoniškumui išreikšti. Jeigu kultūros turtai, minimos objektyvios vertybės, tam nėra tikusios, jos, vis tiek kokios jos būtų, yra be reikšmės.

Menkos vidujinės kultūros žmonės nenumano savo buvimo reikšmės gyvenimui. Todėl jie klydinėja ir sugriauja savo neapykantoje ir savo geidimuose, savo kovose ir kentėjimuose daug to, ką jie yra kūrę, ir turi naujai pradėti savo darbą. Ir savaime suprantama, kad žmonės tai tol darys, kol nebus siekiama vidujinė ir pagaliau esmės kultūra.

O ji tuo tarpu ir yra ieškoma, tiriant gyvenimo prasmę ir vertę, pasiilgstant prieiti jos gelmių slėpinius. Numanyta, kad kultūros kūrimas yra tęsimas gyvenimo kūrimo. Todėl du dalyku žmogui turi rūpėti, būtent: savo esmę nešti į gyvenimą ir ją tam gyvinti ir stiprinti. O abu vyksta kartu, jeigu daromu kuo nuoširdžiau. Ir abejaip aiškėja kultūra.


22. GYVYBĖS IR GALYBĖS TROŠKIMAS

Daug yra mąstyta apie gyvenimą ir jo prasmę. Vokiečių filosofas A.Šopenhaueris vadina „slėpiningąjį judesį, kurs vyksta visame pasaulyje ir nuolatai gamina naujus pavidalus“, naujas lytis, kuria naujas gyvenimo sąlygas, „Wille zum Leben“ (valia gyvybei įsigyti). Sako: „Viskas grūdasi, stumiasi regimon būtin ir galint į gyvąjį, vadinas,įj gyvenimą, o toliau į galimai jo gyvinimą. Iš gyvūnų prigimties yra tada regima, kad valia gyvybei įsigyti yra pagrindinis jų esmės garsas, vienatinė nepakintanti ir būtina savybė“.

Iškalbingais žodžiais šis galvoto jas aiškina toliau jo surastą valią gyvybei kaip kokią pastangą, kurią visi gyvūnai parodą, norėdami išlaikyti savo gyvybę ir ją kelti. Bet, žiūrint į menkąją išdavą, visas tas pasistengimas atrodąs buvęs per didis. „Ką teikia gyvenimas tokiam didžiam užsimojimui?“ – klausia minimas manytojas. Ir atsako: „Maža, kas beveik yra nieks“. Todėl nesą prasmės teigiamai žiūrėti į gyvenimą. Gyvenimas esąs kankynė, baisi kančia. Į išvadavimą iš gyvenimo, į iškilimą iš kentėjimų nuvedąs tiktai gyvenimo neigimas, bet neigimas ne gyvybės apsireiškimų, o jo esmės. Valia gyvybei įsigyti turinti būt neigiama [6].

Toks to filosofo protavimas sukelia tūkstantį minčių. Tuojau pamanai: „Kas yra tatai, kas veržiasi būtin, kas apreiškia minimąją valią? Kas yra gyvenimas atskiriems gyvūnams? Kodėl jiems džiugu gyventi? Kas yra tas jų džiugumas? Kas jiems yra gyvenimo kėlimas? Ar galėjimai prisiryti? Galėjimai nuolat veistis?“ Ir t.t. Į visa tai nėra atsakyta. Ir nėra atidengta, kas čia yra esminis dalykas. Patys gyvenimo klausimai nėra aiškinti, dargi nėra nė iškelti.

Tiesa yra, kiekvienas gyvūnas lyg visomis jėgomis stengiasi tęsti savo buvimą. Didžiajam visame pasaulyje numanomam judesiui pažymėti gal ir tiktų gyvybės valios įvardas. Bet nėra pasakyta, kas yra geidžiamosios gyvybės esmė. Kalbant apie valią jai įsigyti, pirma tektų aiškintis, kas yra gyvybė.

Vieni kiti manytojai vėliau tai ir numanė ir tvirtino, gyvybė esanti sąmonė. Ir lengva yra pastebėti, kad sąmonė rodosi tikslu visos valios gyvybei įsigyti. Norėdamas gyventi, žmogus nori sąmoningas būti. Tik todėl jis stengiasi neapalpti. Tiktai todėl jis ir nenori mirti. Visuomet jam svarbus jo sąmoningumas. Ką laikome magumu, pasigėrėjimu, džiugumu, nėra kita kas, kaip tikrai arba tariamai šviesėjęs sąmoningumas tos esybės, kuri patiria minimas būsenas. Žmogus dar ir nujaučia savo asmenybėje keleriopą gyvybės valią, kurių viena kitajai yra priešinga, ir kad jam reikia suprasti, kas yra tikroji jo gyvybė.

Žmogui todėl valia gyvybei įsigyti tegali reikšti valią taurinti savo asmenybę, valią šviesinti ašainę savo sąmonę, prieiti žmonišką tobulumą. Kaip visai kita ką, kaip ką skirtinga žmogus turi numanyti gyvojo savo kūno, vadinas, augmeniškumo reikmenes savo asmens, nepašalinamus savo geidavimo ir nuovokos gyvenimo, tai esti gyvuniškumo reikalavimus savo asmenybėje. Jų patenkinimą laikyti žmogaus gyvenimo prasme būtų tikriausias apsirikimas. Žmogus turėtų siekti savo esminės gyvybės.

Klystų žmogus, jeigu jis, pastebėjęs, kuo gyviai maginasi, vertintų tai kaip kokį patenkinimą jų pastangų gyviems išlikti. Juk retai koks žmogus tegali sužinoti, ką atskiras gyvis įgyja gyvendamas. Žmonės ir patys vos tenumano, ką jie laimi. Daugelis jų apie tai nė mąstyte nepamąsto.

Ne į mažmožius, bet į viso gyvenimo pagrindinius bruožus reikia atsižiūrėti. Tiktai tada yra galima įgyti gilesnį ir teisingesnį gyvenimo prasmės pažinimą. Tiesa, minimas manytojas stengėsi tai padaryti. Todėl ir kalbėjo apie pasaulio prasmę kaip valią gyvybei įsigyti. Bet jis tvirtino tą valią esant kvailą, esant nesąmone, neprasmingą. Todėl ji turinti būt neigiama. Tada būsiąs pasiektas išganymas. O ne tiktai neigiančiam vienam žmogui, bet pačiai anai vargšei – apgailėtinajai valiai.

Rodos, kiekvienam turėtų būti aišku, koks didis yra to galvotojo nenusimanymas. Jis bando ne vien suvokti gyvenimo prasmę, bet ir tos prasmės vertę apspręsti ir neigti. Ir pagaliau dar pataria, kaip galima visą nepavykusį, sukrapaliotą pasaulį pataisyti.

Ar neaišku, kad, pasireikšdamas tokiu būdu, žmogus įrodo savo išmanymo menkumą! Juk ne per sunku numanyti, kokia siaura ir niūki yra žmogaus ir netgi tūlų filosofų sąmonė prieš tai, kokia didelė yra visata, kokie gausingi jos galių veiksmai, kokia slėpininga išmintis visame, kas auga ir darosi, kaip viskas labai yra prasminga. Ar tada nėra tarsi gaila tojo manytojo, kurs tiek pareiškė, nenumanydamas savo tvirtinimų menkumų? Juos skaitydami, turbūt išgirstame Žemės dvasios žodį, vokiečių poeto Gėtės tartą: „Tu dvasiai tik prilygsti, kurią tu supranti, ne man!“ Ir iš to reikėtų pasidaryti išvadą. Nėra galima suprasti tą dvasią, kuri yra didesnė ir šviesesnė už mūsąja, jeigu nesistengiame savo esmėje šviesėti.

Tada galbūt ir pamąstome apie sąmoningo esimo dydį, apie patį sąmoningumo pagrindą ir tilstame susikaupime ir maldingume. Kaip ir galėtume dingotis priėję paskutinę pasaulio vyksmo prasmę! Ir ją dar norėti taisyti! Galima tiktai stengtis ją atspėti.

Šopenhauerio mintys rado plačią dirvą Vakarų kultūros niūriame liūdėjime paskendusioje žmonijoje. Labai jos ten klestėjo. Iš to reikėtų spręsti, kad tose mintyse buvo kiek ir gyvybės, buvo kiek ir tiesos. Tik ta tiesa nebuvo reikiamai pareikšta. Ne valia gyvybei įsigyti, bet pašlijusi žmonių laikysena gyvenime taisytina. Tiesa, kad ir ji yra gyvenimo dalykas, kuris išeina iš pagrindinės valios. Todėl, ją seniau neigęs, žmogus gali savo laikyseną ir pakreipti.

Gyvenimą reikia būtinai teigiamai vertinti. Tatai yra pagrindinės reikšmės sveiko mąstymo tiesa. Tik pirm viso svarbu, kaip žmogus žiūri į gyvenimą, ką laiko esant jo prasme, kokią jos sąvoką jis susidaro.

Kitas vokiečių manytojas, būtent Fr.Nyčė, su audringu smarkumu reikalavo, kad žmonės į gyvenimą teigiamai žiūrėtų. Jis ir stengėsi jo prasmę surasti. O tikėdamas ją priėjęs, skelbė: „Gyvenimo prasmė yra Wille zur Macht" (valia galybei įsigyti).

Taip tai tarsi aiškėjo, kam žmogus gyvena. Ir mintis apie galybę įgijo baisų dydį. Labai ji užvaldė žmonių mąstymą. Viena kita tauta joje tiesiog rado savo esimo prasmę. Todėl nereikėtų abejoti, kad ir to manytojo nuomonėje yra dalis tiesos. Ką Fr.Nyčė sako apie didingąjį žmoniškumą ir kaip jis reiškiasi, yra, atmetant tūlus tvirtinimus, tam tikru atžvilgiu beveik tai, kas ir mūsų išmanymu daro gyvenimo prasmę.

Negalima ginčyti, kad gyvenimo vyksme yra visokių galybės siekimo pažymių ir kad jame nėra jautrumo ir švelnumo. Kas to pastebėti kai kuriuose žmonėse, rodos, nedaug tereiškia. Tik Nyčės tvirtinime tūli dalykai yra sujaukti, kurie turėtų būti aiškiai skiriami [7].

Tegul būna gyvenimo prasmė ir valia galybei įsigyti! Visai protinga ir net būtina į ją teigiamai nusistatyti. Bet ne taip, kaip Nyčė sako. Žiūrint į visą gyvenimą, minimoji valia tėra labai retai, o ir tik siauruose apskričiuose valia kitam pavergti, prispausti, sunaikinti, tarsi ji viena pati norėtų būti ir pasilikti. Stebėkime ir atskirkime aiškiai gyvenimo galias vieną nuo kitos ir kokią ypatingą reikšmę kiekviena turi visatoje ir viena kitai! Apie kovą tarp jų negali būti nė kalbos. Aukštesnioji gyvenimo galia negali kovoti su žemesniąja, ir atvirkščiai. Jokiu būdu nesirodo valia viena kitai pavergti. Kūrybai yra reikalingos visos galios. Tat, rodos, aišku! Pakankamai tai įrodyta.

Žmonijoje eina, kaip regima, dažnai visokios ir kartais labai smarkios kovos. Ir valia galybei įsigyti paviršutiniška prasme triukšmingiausiai džiūgauja. Bet tuo dar toli nėra įrodyta, kad pati pagrindinė gyvenimo prasmė tuo neiškraipytai aiškėtų. Priešingai! Tokia valia galybei įsigyti yra tikras pakrikimas.

Geriau pamąstant pasidaro visai regima, kad tokia valia įsigyti daugiau galybės pikčiausiai priešinasi pagrindinei žmoniškumo pastangai. Nyčės tvirtinama ir kitų priimta ir branginama valia neišplaukia iš žmoniškumo sielos. Ta valia visai garsiai skelbiasi tamsiuoju sąmoningumu, gyvūniškumu ir barbariškumu. Ji išaugo materializmo srovėje iš paviršutiniškos gyvenimo žiūros, kuri jį prasmino žodžiu: kova už būtį.

Todėl visi, kurie tą valią garbina, ir tik mąsto, kaip jie galėtų kitus pavergti arba visai sunaikinti. O pačiame plačiame gyvenime visuomet aukštesnioji galia kelia ir neša žemesniąją, silpnesniąją. Pasirodo tai jau augmenijoje. Tamsųjį, sunkųjį materialą augmeniškumas kelia aukštyn į augmens galūnes prieš spinduliuojančios saulės šviesą, į malonųjį gaivaus oro kvapą.

Tokią prasmę turi valia galybei įsigyti tikrai ir žmonijoje. Žmoniškumo galia yra gyvenime aukščiausioji ir turi jame vyrauti. Bet nereiškia tai, kad vienas žmogus spaustų kitą, viena tauta pavergtų kitą ir slėgtų, naikintų jos gyvumą. Žmoniškumo galios didingumo teisė yra visą gyvenimą prisunkti ir peršviesti savo sąmoningumo šviesa ir visa kelti ir vesti tauresnin esiman. Tokiu būdu juk jau veikia pažmoniškos galios. Rodos, tai gana aiškiai įrodyta tuo, kas jau pasakyta.

Žmonija turi kūrybinio viešpatavimo pareigą gyvenime. Kūrybos klestėjimas siekia vis didesnės galios. Bet šita galia reiškiasi gaminimu, gyvinimu, gausinimu, tobulinimu. Todėl ji, kur tiktai kas auga ir gyvėja, aiškiai suprantama kaip nešėja, globėja, šelpėja, auklėtoja. Kūrybos prasmė yra valia galybei įsigyti, bet kaip galia, kuri visa, kas esti, nori globoti, nori kelti į šviečiantį sąmoningumą, į laimingą dvasinę būseną.

 


23. MOKSLAS 

Tam tikru atžvilgiu visas gyvenimas gali būt vadinamas mokslo kūrimu. Nesąmoningumas traukiamas į sąmonę ir jos prisunkiamas, peršviečiamas. Todėl ir nenuostabu, kad dabarties žmogus labai didžiuojasi savo mokslu. Jo siekimuose jis numano viso gyvenimo aukštį. Tyrinėtojui niekas negali tiek džiaugsmo suteikti kaip jo tyrinėjimai. O tiesos jausmas, kurs nušviečia manytoją, yra jam kaip koks aukštžemiškos būties sveikinimas.

Bet ne vien mokslininkas imasi mokslo kūrimo. Daro tai visi žmonės, kai tik jų juslės pradeda veikti, santy-kiuodamos su aplinka, su tomis įvairiausių jėgų jūromis, kurios atplūsta ir jas užlieja. Būdami dar visai maži vaikai, žmonės stengiasi į tas jėgas įsileisti, iš jų sukurti pavidalų, vaizdinių, minčių. Minčių gaminimas yra mokslo kūrimo pradžia, o toks kūrimas paprasčiausias žmogaus gyvenimo tikslas ir suprantamiausia jo prasmė.

Iš pat mažų dienų žmogus stačiai trokšta Prieiti visus gyvenimo slėpinius, įsileisti į jų savumus, visas jų slaptybes surast, viską pažinti, kas gyvenime vyksta, kas čia darosi. Nėra nutildomas, niekuomet nepasotinamas žmogaus žinojimo ir išmanymo alkis.

Panašaus galima pastebėti jau ir pažmoniškoje gamtoje. Kas ten yra nesąmoninga, taipgi pagauna sąmoningumas ir jį perkaitina, žėrėdina, peršviečia. Nusiduoda tai visoje augmenijoje ir gyvijoje. Bet kas čia vyksta, tegali būt lyginama sapnui. Su žmogumi tiktai prasideda gamtos diena ir jos darbas. Žmogus vienas yra ta esybė, kuri gali sakyti: aš! Vienas jis kuria mokslą.

Jau pirmieji negimusio vaiko reiškiniai primena dvasios-sielos veiklą. Jie renka iš motinos kūno, kas atsirandančiam naujam kūneliui yra reikalinga, atmesdami, ką neišmintingos motinos savo kūne netinkamo susikrauna. Dar aiškiau įrodo užgimęs vaikas, kurs pradeda šį tą pastebėti, kas jis yra. Santykiuoja su pasauliu savo valia ir galia, savo sąmone. Su ja jis susivokia pasaulyje ir kuriasi apie jį savo supratimą. Iš pasaulio žmogus statosi savo pasaulį. Jeigu jis iš tos neapmatomos gausos nesirinktų tam tikrų įspūdžių, jis neįstengtų jų tvarkyti. Patsai jis turi ja domėtis ir pats ją veikti.

Be dėmesio viduje nesidarytų jokie numanymai, kuriuos galėtų vadinti savo turtu. Dėmesys kaip tam tikra dvasios laikysena yra pirmutinis žmoniško veiklumo kryptelėjimas. O jeigu žmogų ir kaži kas veiktų, žadintų ir pritrauktų, vis dėlto pastebėjimas būtų tikriausiai paties žmogaus dalykas.

Iš to dėmesio, kurį jau žinduolis lopšyje apreiškia, eina kelias tolyn per jaunatvę iki pribrendusioj o amžiaus nuolatai stiprėjančiu būdu. Bent turėtų taip būti, jeigu žmonės nebukintų savo juslių jautrumo ir neniaukintų savo sąmonės. Taip veikiantiems pasaulis nuolatai skurdėj a. Ir jie pagaliau nebegalėdami stebėtis tikt družnai ir kvailai meknoja, kad gyvenimas nesąs nuostabus.

Panašiai kartais ir tūli mokslininkai apsireiškia. O jiems jų dirbtuvėse vis iš naujo tenka stebėtis. Savo tyrinėjimais jie smelkiasi pasauliui paimti visą nuostabumą, bet labai nudžiunga, kad gali stebėtis kuo daugiau, Nuolatai jie sau stato savo pasaulį ir mato, kad jiems tenka statyti be paliovos. Tada šalia jų atsistoja ir manytojai, filosofai, tiria visus jų darbus ir kelia paskutinius klausimus, norėdami atidengti pagrindinius visos visatos kėslus.

Dažnai mokslo darbas yra laikomas tarsi turtų krovimu. Žmogus savo viduje turtėjas, susikaupiąs visokius numanymus, pastebėjimus, vaizdus, sąvokas ir t. t. Bet yra truputį kitaip. Ką žmogus savo viduje turi, tatai ne po ilgo pasirodo visur pasaulyje kaip jo daiktai ir vyksmai. Žmogus turtina pasaulį vidujiniu savo   turtu.

2mogaus vidus tėra kita gyvenimo būtis, kurią jis kuria, savo sąmonei leisdamas atveikti aplinkos jėgų tūrį. Gimdamas žmogus pasidaro žmonijos nariu. O žmonija yra kaip tik ta galia, kuri nuolatai kuria vidujinę būtį, jeib iš to pasidarytų pasaulio turinys ir tūris. Gimęs žmogus tuojau pradeda dalyvauti žmonijos kūrimo darbe.

Tik tas kūrimas yra daugeriopas. Paprastai žmonės tiki kurią tiktai daiktingus dalykus. Bet reikia aiškiai suprasti, kaip tai vyksta. Nesąmoningąją medžiagą žmonės pagauna savo sąmone, naudodamiesi savo juslėmis, ir daro taip paprasčiausiąjį visų žmonių darbą. Bet kas tuo iš jų išeina, tatai toliau kiti naujai apdirba ir tvarko savo sąmonėse. Čia dalykai suskirstomi pagal rūšį ir giminę, mintys palenkiamos sąvokoms, o šios statomos į eiles.

Visa tai vyksta šitaip. Visų pirma kūnas skirtingomis savo juslėmis pasitinka pasaulį ir jo jėgas, jų veikimus savaip apstabina, toliau žmogaus ašainumas dvasiškai veikia, visam tam uždedamas antspaudą, kurdamas vaizdinius ir mintis, ir jos virsta daiktais žmogaus jėgomis.

Toks visokių laipsnių kūrybinis darbas yra vos apmatomas. Kas juslių veikimu tampa sąmonės turiniu, greitai vėl pranyksta. Bet negrimzta, kaip dažnai tikima, j nesąmoningumą, tiktai slenka į nežinojimą, išeina iš sąmonės regračio. Vis dėlto jo žymės kaip nors pasilieka juslių srityje. Piešiniais, skaitmenimis, žodžiais, raštu ir kt. buvęs sąmonės turinys stabdomas daiktų pasaulyje.

Ir tada žmogus kreipia savo sąmonę į visa tai ir prisišaukia naujai, kas iš sąmonės buvo išnykę, gyvina tai dar kartą, prisunkia, perkaitina ir peršviečia viską savo sąmone ir tvarko tai savo jėga ir numatymu. Ne visuomet pasiseka viską įkelti į tą pačią šviesą, kurią jis kartą turėjo. Todėl, pavyzdžiui, senovės minčių bei veiklos prasmė ir tūris sunkiai aiškėja. Bet visa tai yra mokslo kūrimas.

Dažnai mokslai rūšiuojami kaip dvasiniai ir gamtiniai mokslai. Bet jie nėra perskiriami. Pačiame pagrinde abiejuose reiškiasi kūrybinis žmoniškumo veikimas. Vienur ir antrur visatos (kosmaus) pasidarymas įgyja naują galią tuo, kad žmoguje susitinka abu gyvenimo tikrovės kraštutinumu, būtent sąmoningumas ir nesąmoningumas. Ir tada neveikia vien tos jėgos, kurios sudaro žmogaus asmenybę, bet žmoniškumas reiškiasi iš žmogaus kiekvienu mokslo darbu visais atžvilgiais. Nesiskelbia juo vien žmogus-mokslininkas, kurs ieško aiškesnio sąmoningumo, pats jį visam teikdamas, bet ir žmogus-menininkas bei doros žmogus.

Jeigu žmogus leistų pasaulio turiniui veikti jo jusles ir leistų joms jį pasirinkti, tada žmogaus gyvenimas nesiskirtų nuo gyvio gyvenimo. Nesąmoningumas būtų tam tikro sąmoningumo prisunktas. Ne daugiau. Bet žmogus tuo nesitenkina. Jis nori prieiti tai, kas tūno anapus juslių patirčių. Stengiasi savo sąmonę, net save patį įnešti į visa, ką jis patiria, ir tokiu būdu kuria savo sąmonėje naują pasaulį. Priešingai visiems tvirtinimams, kad už visų daiktų nesą nieko sąmoningo, žmogus visomis savo galiomis stengiasi visa kam sąmoningumo nors savo sąmonėje suteikti.

Gamtos mokslininkas nebenori tiktai užsibrėžti, ką jis pastebi, bet išvysti ir visas sąsajas, išmanyti viso ko priežastis, prasmę ir reikšmę. Nori, galbūt dažnai to nė nenumanydamas, surasti sąmoningumą nesąmoningume, tą sąmoningumą, kurį jis patiria, būdamas ašainumas. O kai istorininkas tiria senas žinias, senus užraščius, tada tai reiškia tą patį, būtent pasaulio vyksme surasti aksti-nančias galias, viską keliantįjį sąmoningumą.

Kurdamas mokslą, žmogus gyvenimą skaidrina, gyvina, padaro sąmoningesnį. Sakoma, jis ieškąs tiesos. Bet kas ji yra, žmonių vos vienas antras gali pasakyti. Kurs ją viduje numanęs yra, tas tvirtina: „Tiesa yra, kas tiesingą padaro“. Bet nedaug tokių, kurie tai gali pasakyti, kadangi to šviesėjimo savo viduje nėra patyrę. Todėl mokslas labai dažnai skleidžia tamsius šešėlius gyvenime, o patį žmogų stumia į jų tamsą.

Daiktiniams ar dvasiniams dalykams suteiktas sąmoningumas toliau veikia žmogaus nustatyta linkme. Tiktai stipresnis priėjęs gali čia padaryti pakitimų. Kiti su savo sąmone judina dalyką vis vienodai senu būdu. Ir taip įkliuvę į tą kartą sukeltą judesį, jie su savo ašainumu jo kaip srovės nešami tolyn. Tokiu būdu pasidaro anos užburtos laikų dvasios gyvatos, kuriose žmonės kaip užkeiktuose daržuose bėginėja skrituliuose, niekaip negalėdami iš jų tolyn nueiti.

Taip atsiranda ir įvairių žemės kraštų ir padangių dvasia. Mokslu, kurį žmonės kuria, reiškiasi iš tikrųjų ta pati pasaulį statančioji galia kaip ir gamtoje. O ne tiktai todėl, kad klimato ir erdvės santykiai dėl žmogaus veiklos pakinta, bet kad pačios kūrybinės gamtos galios žmogaus manymo prisisunkia. O kad tokie vyksmai kaip Didysis karas [8] ir stovi kosmaus galių judesyje, vis dėlto šis karas yra gimęs iš kūrybinės žmogaus veiklos, kuri toliau pačius kūrėjus-žmones vertė į šį žygį. Didysis karas išaugo kaip vaisius bandymo visą esimą statyti ant nesąmoningumo pagrindo.

Seniai jau žmonės ypatingą dalyką vykdė. Būdami labiausiai sąmoninga gyvenimo galia, jie stengėsi aukščiausios reikšmės suteikti gyvenime tam, kas jų esmei yra tiesiog priešinga, būtent nesąmoningumui. Todėl jis ir griuvo ant žmonijos visu materės sunkumu ir nuvertė ją į baisiausias kančias.

Mokslas yra gyvenimo vyksme žmonių laimėjimas, bet ir jų pražūtis. Manytojas I. Kantas stengėsi įrodyti išmanymo ribas. Mokslu žmoniškoji sąmonė apimanti tiktai tą visatos dalį, kuri randasi erdvėje ir laike. Bet tai ir įrodo didžiąją mokslo reikšmę. Mokslas yra gyvenimo vyksmas žmoniškumo lygyje. Nieko mažiau ir nieko daugiau. Todėl gyvenime, kaip ir moksle, reiškiasi nuolatai begalė žmoniškų klaidžiojimų.

 


24. MENAS 

Kiekvienas žmogus nuolatai kuriasi mintis, iš kurių išauga mokslas, ir tuo savo darbu paprasčiausiai pažymi žmoniškumą. Mokslu ir tuo, kas iš jo pasidaro, žmogus tęsia tai, ką pažmoniškos galios yra pradėjusios. Tokiu savo veikimu todėl žmogus pasilieka jų tarpe, kad ir aukštesniame lygyje. Bet mokslo kūrimu žmogus dar toli ne visas pasireiškia. Šalia mokslo ir kiti galimumai žmoniškumą skelbia pasauliui. Vienas žymiausiųjų yra menas.

Juo žmogus aiškiai skiriasi nuo visų kitų gyvenimo galių. Menas yra didysis žmoniškumo pranašas daiktų pasaulyje. Menu žmogus tarsi prasilenkia su gamtiniu kūrybos darbu, kuriame jis mokslu dar dalyvauja. Menu žmogus toliau siekia ir tiesiai užmeta nesąmoningumui, net pačiai materei savo sąmoningumo atšvaitą. Tat aiškėja, žiūrint kad ir į kokią statulą. Ką žmogus šiaip daro, yra jo minčių arba ir nuotaikos pasireiškimas.

Meniška veikla žmogaus esmė nelieka asmenybės viduje, kaip ji tai daro, kurdama mintis, o žengia žemyn visais vidujinio gyvenimo laipsniais per protavimo, nuotaikos ir kūno gyvumą iki daiktingojo esimo ir jam taiko savo esmės pažymius. Mene betarpiškai susitinka aukščiausiasis sąmoningumas su pačiu nesąmoningumu. Menu žmoniškumo galia smelkiasi, neatsižiūrėdama į visos gamtos tvarką, įeiti j juslių veikimo sritį.

Bet nėra jau menas negyvajai materei suteikti šiokį tokį pavidalą. Visur pasaulyje matome, kad randasi pavidalų, kur tik veikia koks nors sąmoningumas. Bet jie tėra gamtos kūriniai. Meno veikalai pasižymi tuo, kad ašainė sąmonė, taip sakant, atsispindi iš padirbto daikto. Nevadindami tų daiktų meno veikalais, nežinotume, kaip tai įvardinti, kas be aplinkybių skelbia ašainumo, vienetiškumo galias.

Augmenijoje ir gyvijoje meno veikalai nėra galimi, kadangi augmenys ir gyviai neturi ašainės sąmonės, nėra žmonės. Todėl ir nėra menas, ką žmogus padaro, vien reikšdamas savo augmeniškumą ir gyvūniškumą, nors ir protaudamas dirbtų. O kurs manytų esąs vien tiktai augmeniškas ir gyvūniškas, vadinas, tikėtų gyvenąs visai tik kūniškume ir geismingume, tas negalėtų būti menininkas.

Ir tenka sutikti su nuomone, kad tikro menininko sąmonė yra kita negu paprastų žmonių. Jo žmoniškumas turi būti daug ryškesnis ir veiklesnis, turi pajėgti nesąmoningumą užvaldyti tvinstančia galia, ir tarsi pralenkti gamtos veikimą, užbėgti gamtai už akių.

Todėl menas skelbia tūlus dalykus jau seniai, kuriuos daugis žmonių paprastu pažangos keliu tik daug vėliau tesuvokia. Būtina meniškumo sąlyga yra rinktinis žmoniškumo aukštumas ir žmogaus pajėgumas. Menko žmoniškumo žmogaus veikalai bus ir menkesnio meniškumo.

Gali atsitikti, kad jie kartais smarkiai veikia ir žmones sujudina, apsvaigina, priverčia juos daug apie juos kalbėti. Bet nebus tai ilgam. Nebus jie meno veikalai, jeigu bus gimę vien iš sukilusios nuotaikos arba iš kokio aistringo protavimo.

Kuriančioji galia turi plūsti iš dvasios-sielos. Kiekvienas menas gimsta iš žmoniškumo esmės, kada ji ryžtasi daiktų pasaulyje kurti vaizdus ir pavidalus. Todėl menas ir nieko kito negali skelbti, kaip žmoniškumą. Jis yra tikriausia savo esme kiekvieno tikro meno veikalo tūris, jeigu tas veikalas ir parodytų visokį pažmoniškumą.

Kur žmoniškumo nėra numanu, ten tariamasis meno dalykas tėra prastas dirbinys, minties arba geidavimo at-spindis. O laikais, kada žmoniškumas vos bėra numanyti, meno veikalai nėra galimi arba yra tik labai menkos meniškos vertės. Kad mūsų laikais taip dažnai stengiamasi kurti meno veikalus, veikiau reiškia gyvą minčių veiklumą negu menišką gabumą.

Visų aiškiausiai tai matyti iš to, ką žmonės mėgsta pareikšti. Visi jie linksta atkloti pažmoniškumą, būtent atsitikimus iš dygių gyvenimo, iš gimtiškumo, toliau – nuotaikos būsenas, kurias dygiai sukėlė, apskritai imant – augmeniškumą arba nuogąjį gyvūniškumą žmogaus asmenybėje. O dažnai tai ten vaizduojama kuo atkakliau, kur tikima tikrai naujus ir didžius dalykus pastatyti.

Neseniai buvo iškilę tai, kas vadinosi futurizmu, kubizmu, dadaizmu ir panašiai. Ir teko ginčytis net su meno istorijos mokslininku dėl meniškos jų prasmės. O juk taip aišku, kad visi tie veikalai atkloja kūrėjų vidujinio gyvumo griuvėsius ir apmirimą. Tapytieji žmonių atvaizdai tėra šmėklų žvelgimas pro kaukę.

Žinoma, žmoniškumas gali reikštis ir iš pažmoniškumo ir pro jį ir jį taurinti savo šviesa. Tik visi tie gramėzdiški, darkūs dirbiniai nepažįsta to uždavinio. Tvirtinama kai kada, kad menas esąs be tikslo, ir kartojamas prancūzų žodis: Tart pour l'art (menas menui). Bet visai aišku, kad tie, kurie kartoja šį posakį, tėra tariami menininkai, pasistatę tikslą atidengti pažmoniškumą gyvenime. O vaizduodami, kaip tasai pavergia žmoniškumą, jie to neskelbia kaip skaudžios tragikos, bet kaip didį gyvenimo laimėjimą. Todėl labai dažnai jauniausios Europos tariamosios meno kultūros ir tariamojo meno veikalai mielai rodo, kaip pažmoniškumas viršija žmoniškumą, bjaurumas pavergia taurumą ir t.t.

Tiesa, kad meno veikalas yra be tikslo, kaip jis paprastai suprantamas, bet jis turi būt prasmingas. O ta prasmė tegali būti žmoniškumas. Yra skirtinu du dalyku, būtent: vienas, kada bjaurumas ir šlykštumas veikale pasireiškia iš bjauraus ir šlykštaus veiksmo, antras, kad ir iš bjauraus ir šlykštaus dalyko vis dar spykso žmoniško taurumo nors kibirkštėlė. Ir vienas, ir antras gali būt rodomas teigiamai ar neigiamai. Bet menas išlaikys savo garbingumą,, jeigu jo veikale žmoniškumas, nors ir pavergtas, supančiotas ir kančiose, vis dar pasireikš. Didis meno veikalas žmoniškumą vis paskelbs ryškiu ir gyvenime vyraujančiu veiksniu ir laimėtoju net ir tada, kada jam tenka žūti.

Visai nėra reikalo sulieti meną su dora. Ir negali pasidaryti menas doros priemonė. Abu yra skirtingi dvi žmoniškumo apraiški. Netinka todėl meno veikalui būti doros tarnu. Bet jis gali ir turi reikšti kiek deramas, kas kilnu ir tauru. Tatai yra jo prasmė, kadangi jo esmė yra žmoniškumo atspindis. Kur tai neišplaukia iš paties veikalo tūrio, ten jis lieka pridėtu dalyku. Tada kalbama apie veikalo „tendenciją", ir jis peikiamas. Bet kartais taip tvirtinama ir ten, kur veikalas rodo žmones tiktai kiek tauresnius negu dauguma. O tai nesupratimas. Tikras meno veikalas turi būti kuo aiškiausias žmoniškumo atvaizdas, jeigu jis parodytų ir tiktai jo kančias.

Bet ne visuomet reikalinga, kad veikalo turinys jį regimai iškeltų. Užtenka kartais veikalui suteikti meniškumą, leidžiant iš jo spindėti nors kūrėjo sielai. Bjaurus ir šlykštus veikalas bunka visuomet greitu laiku, kad ir būtų žmones žymiai pritraukęs. Bet tauraus tūrio veikalus žmonės nesiliauja vertinę.

Kiek meno veikalai žmonių dorai reiškia, matyti iš to, kad ji žymiai smunka, kada pasirodo visokie veikalai su nedoru turiniu. Gi vėl tokie veikalai ir tekuriami, kada žmonės menkėja. Gaudomos tada visokios erzinimo priemonės, o kalbama apie naujas išsireiškimo lytis. Bet visi tie nusivarginimai nueina niekais, kad nėra kas verta apreikšti. Pažmoniškumas nėra toks turtingas, kad negalėtų būt greit išnešiotas, išnaudotas. Turtingumas prasideda tiktai su žmoniškumu. Norint jį apreikšti, lytis tam savaime teikiasi, nereikia jų ieškoti.

Kada žmonės, kurie nori būt menininkais, šį dalyką bus supratę, tada jiems vartai į vaisingą meno dirvą bus atviri. Tikrasis menininkas kiekviename žmoguje yra jo esmė, jo žmoniškumo pradas. Jam leidžiant pasireikšti visokiu vaizdavimu, gimsta pats tikrasis menas. Gaudyti naujų apraiškos būdų yra vaikiškas žaidimas. Kur yra gaivaus gyvumo, ten jis savaime suranda išraiškos lytį. Žmoniškumo prado galiai vaizduojant, susikuria veikalai, kurie visais amžiais lieka reikšmingi.

Nuotaika ir protas svarbūs ir mene. Bet juodu vienu du gali tiktai ką padirbti. Menininkas turi kurti gamtos būdu, gamtą pamėgdžiodamas, kaip jau graikų manytojas Aristotelis pasakė. Tik jo žodis dažnai taip suprantamas, kad menininkui reikią atsižiūrėti į gamtos kurtus pavidalus, į gyvenimo vyksmus, nusidavimus, būti „realistu“. Bet iš tokio kūrimo išeina tik todėl dar tarsi meno veikalai, kadangi juos vis dėlto žmogus dirbo, kas juose ir pasižymi.

Tikras menininkas pradeda kurti savo viduje. Jo kūrimas vyksta panašiai kaip gamtoje auga pavidalai iš neregimumo į akivaizdą. Reikia kurti kaip gamta kuria, jeigu žmogus nori būti tikras menininkas. Tokia yra minėtojo žodžio prasmė. Meno veikalas turi gimti iš gyvo ir tauraus menininko žmoniškumo ir iš jo augti kaip auga, o nesidirba gamtos gaminiai. Labai svarbu yra, kad tai vyktų tarsi savaime, be jokių geidavimo varžymų, o iš tikro pasišventimo, tikro darbštumo. Taip auginant veikalą, Aristotelis bus tikrai suprastas.

Pažmoniškos jėgos ir priemonės tam darbui tėra pridavėjos, bet ne kūrėjos. Ir nėra linkimas žaisti kūrėjas, kaip sako vokiečių poetas Fr.Šileris. Meno giminė lieka žmogaus esmė. Ir kiek taurus yra žmogus, kiek gyva jo esmė, tiek meniški yra jo ir veikalai.


25. GROŽĖ 

Visuomet yra tikėta, kad menu reiškiantiesi grožė. Iš tikrųjų ją ir tenka vadinti jo žadu, jo gyvybės kvapu. Todėl visur, kur menas giriamas, norima išvysti ir grožę.

Tik nėra jau taip sau aišku, kas yra grožė. Dažnai vieni kiti apie ją kalba, jos tikrai dar nė nenumanę, jos vardu vadindami, kas nieko bendro su ja neturi. Bet ar grožė ir Galėtų būti kasdienis dalykas ir visiems patirimias?

Graikų manytojas Platonas daug pasako, tvirtindamas, kad gražu esą, kas dalyvauja grožės idėjoje. Įstengdamas gyventi idėjų aukštumoje, žmogus matąs grožę jos gimtinėje. – Labai verta tokius žodžius nuodugniai apmąstyti. Toliau teikiami aiškinimai juos savaip nušvies.

Nuo Platono minties jau šauniai atsilieka vokiečių manytojas Kantas. Jis susieja grožės spręsmo jėgą su magumo ir nemagumo jausmu. Panašiai mąsto ir vokiečių poetas Gėtė, sakydamas: „Gražu yra, kas patinka“.

Bet tokie žodžiai lyg sako, kad grožė būtų kažkas neaiškaus, kas išplaukia iš žmogaus jausmo ir apgobia dalykus tiktai kaip koks šmėkšėjimas. Tokia grožė iš tikrųjų būtų, jeigu ją jungtume su juslių pasauliu ir jos nelaikytume tikrybe, o, tariant indų žodžiu, Majos dalyku [9].

Bet grožė tai nėra. Ji negali būt randama daiktų paviršiuje. Tiktai sąsajoj su visos visatos pagrindu ji išmanoma. Grožės esmė glūdi sąmoningumo tikrovėje.

Kur pastebimas kūrimo galios pirmasis vaizdavimo judesys, ten sušvinta ir grožė. Ji nėra atskiriama nuo kūrimo vyksmo. Pirmasis sąmoningumo kilstelėjimas patraukti į save nesąmoningumą jau ir skleidžia savo esmės mirgėjimą kaip kokį laiminimą.

Kur gamtoje dar nėra pavidalų, o pastebime pasidarančias pirmas lytis, ten jos mums atrodo gražios. Prisiminkime tiktai blizgančiųjų rasos ir vandens lašų! O kaip mus užtinka savo nesigiriančia grože snaigės ir ledo žvaigždelės ore, kai j jas gerai įsistebime!

Bet daug giliau mus pataiko gyvosios grožės galia. Ji džiugina, kad gamtoje pamatome augimo jėgą, apsistabi-nančią pavidalais. Jeigu ir nenorėtume, turime nusistebėti grožės stebuklais augmenijoje. Tik ne dėl įvairių jų daiktingumo lyčių, bet dėl jų pasidarymo, vadinas, ne dėl jų vaisių, bet dėl jų žiedų.

Vaisiuje jau slepiasi pavidalus kuriančioji jėga. Tik žiedo atsivėrimu ji masina žmogų jos veikimu stebėtis. Aišku, kad augmeniui žydint kas nors vyksta, nors pats žiedas yra daiktinis, kaip ir vaisius. Bet mus veikia daug stipriau žydėjimas negu žiedas.

Žydėjimas tikriausiai ir žadina mūsų esmėje grožės numanymą.

Gyvijoje taip gyvai grožės nebesuvokiame. Pavidalo kūrimas ten yra lyg pralenktas dalykas. Gyvijoje jau matyti naujos grožės pradžia. Nesąmoningumas, jau kiek sąmonintas, čia traukiamas iš jo kūryboje pasiekto laipsnio sansajų į atskirumą.

Žmogaus lygyje tai visiškai prasilaužia, o dargi dvejopu būdu. Vienaip grožė pasirodo kaip prigimties dalykas žmogaus asmenyje ir jo apraiškose. Antraip ji spindi kaip meno grožė iš žmogaus esmės. Toji yra taipo pat žmonių prigimties grožės kilmė, bet žymesnė ji pasidaro meno grožės skelbimu. Kaip naujos rūšies grožė ji sklysta iš žmogaus susikaupimo ir iš jo rankų darbo. Ir labai pastebėtina, kad kiekvieno menininko kūriniai visai atitinka jo asmens pavidalą, jo nuotaikos bei  protavimo savumus.

Kūrybinio vyksmo plastėjimas vis iš naujo kartojasi visokiu būdu, visokiais laipsniais. Žemiausiuoju laipsniu sąmoningumas parodo esimą kaip esminį savo pažymį nesąmoningumu. Iš to kyla viso gyvenimo daiktingumas. Antra kūrybos plastėjimo banga jau stabina visokias lytis mineralijoje ir nesulyginamai daugiau augmenijoje ir tuo atidengia antrą sąmoningumo laipsnį. Trečioji banga atneša gyvijoje nuovoką ir judesį, kurs nori susituokimo ir atsiskyrimo. Žmonijoje jau veriasi ir kūrybos gelmės, jeib aukštesniame gyvenime kartotų visus jau padarytus kūrybos žygius.

Moksle ašainė žmogaus sąmonė pagauna ir peršviečia gyvenimą kaip daiktingumą ir bendrai kaip esamą. Mene visa tai įgyja žmoniško vaizdavimo antspaudą. Žmoniškos galios sąmoningumas vykdo naują nusidavimą ir tuo skleidžia naujos rūšies grožę.

Pirma, žinoma, ją patiria pats menininkas. Toliau ji kitų pastebima jo kūriniuose. Bet nereikėtų manyti, kad ji yra esamas dalykas. Grožės esmė iškyla vyksmu. Ir kaip vyksmas ji pastebima. Tuoj ji pagauna žmogų ir jį pildo pomėgio, patraukia jį gyvumu. Galbūt sunku surasti tikrą žodį tam pažymėti.

Sakoma, grožė skiriantiesi nuo naudingumo, kadangi ji mūsų nesiejanti su daiktu ir nekelianti mūsų geidavimo kaip jis. Bet ir tai dar neišaiškina grožės esmės ir kodėl ji taip veikia. Juk geidaujamas dalykas dažnai rodosi esąs ir gražus. O kuo gražesnis, juo jis žada geidavimų ir patenkinimą.

Grožės esmei numanyti padeda jau jos teikiamas pomėgis. Visa plačiojo pasaulio gamtos grožė, pradedant tuo, kas yra puošnu, ir baigiant tuo, kas yra didinga, mus stebina. Kitaip vertiname tai, kas mums sukelia geidulių ar gal net aistrų. Rodos, kad tuo negalima stebėtis. Bet ties meno veikalais mumyse vėl sukyla nusistebėjimas. Tik jis jau yra kitos rūšies.

Gamtos grožės akivaizdoje mūsų kūną ir nuotaiką užplūsta tikras gaivumas, bet ties meno veikalais mes jaučiame grožę kaip kokį vidaus nušvitimą ir palaiminimą. Meno veikalų grožė, spindėdama iš kito sąmoningumo laipsnio, mus ir tegali pataikyti tame pačiame laipsnyje, arba jos visai nenumanome.

Gamtoje grožė yra tarsi sapnas. Tiktai kartais ji sujunda, lyg norėtų pabusti. Todėl ji mus gamtoje visuomet apgobia didžiu ramumu ir raminimu. O meno veikalų grožė yra tikrai veikli, atitinkant žmogaus esmę, iš kurios ji kilo. Kai tik žiūrime meno veikalą, jau ir pradedame jame dalyvauti, patys visą ką vaizduodamiesi. Ieškome jo turinio ir jo tūrio, žengiame nuo prasmės iki jos apraiškos. Ties gamtos grože žmogus paprastai sustojęs tyli. Tiktai tie žmonės, kurie jos gyvai neatjaučia, visokiais šūkiais nori įrodyti esą jos paliesti.

Numanydami, kas mumyse atsitinka grožę patiriant, galime pasakyti, kad yra gražu, kas gražų padaro. Tik nereikėtų tai aiškintis paviršutiniškai. Grožėti tegali reikšti sąmoningumo tvinimą, jo šviesėjimą. Pomėgis, linksmumas tėra sąmoningumo gaisas. Kas tikrai yra gražu, leidžia žmogaus viduje neapsakomų spalvų šviesai užtekėti.

Stebėdamas gamtos grožę, asmens ir nuotaikos žmogus leidžia kuriančioms gamtos jėgoms tarsi patekti į jo sąmonę. Bet stebėdamas meno veikalo grožę, jis priima į savo sąmonę kuriančiosios žmoniškumo galios veikimą.

Gamtoje žmogus grožę patiria, stodamasis į didįjį pasaulinį apstabinimo skritulį, mene jis pakyla į vaizdavimą žmoniškumo lygyje. Ir vienaip ir antraip jo sąmoningumas lyg verčiamas į užninkantį gaivumą ir šviesumą.

Jeigu to nėra, tada ar patiriamame dalyke nėra grožės, ar žmogus jai nėra pribrendęs arba yra jau pasenęs ir sustingęs, kad nebegali grožėti. Paprastai toks tampa žmogus, kurs nuolatai santykiuoja su tuo, kas yra pikta, bjauru, ir todėl patsai bjaurėja ir piktėja.

Viskas, kas reiškia naikinimą, nykimą, mirimą ir puvimą, kas priešinasi augimui, vaizdavimui, gyvėjimui ir švie-sėjimui, yra negražu. Bet nereikėtų tuo laikyti tai, kad gyvybė apsikloja įmingant, vaisiui nokstant, augmenijai rudenyje su regimumu atsisveikinant. Bjauru, negražu yra tik tatai, kame prievarta menkinama kuriančioji sąmoningumo galia. Ir tikrai bjaurimėsi tuo, kas reiškia gyvybės pasibaigimą, sąmoningumo slinkimą į nesąmoningumą, jeigu mirtis nėra esybės grįžimas į patį pagrindinį sąmoningumą.

Yra viso ko, kas žmogui teikia pomėgį. Bet tasai yra nelygaus stiprumo ir pastovumo. Iš to ir galima spręsti, ar buvo kas nors iš tikrųjų arba tiktai apgauliai teikiama. Meno grožė taiko į visai aiškų dalyką, būtent į žmonišką vaizdavimo galėjimą. Ir žodis, kad grožė grožina žmogų, reiškia pagaliau, kad ji ugdo kūrybinę jo galią. Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks jis yra kurdamas. Žemesniame laipsnyje tai matyti ir kūno jaunume. Tada kūrybinės kūno jėgos veikia ir grožina kūną.

Niekas iš to, ką žmogus patiria, neglūdi už sąmonės ribų. Todėl grožę, kurią pagauna juslės, ir suvokia sąmonė. Čia juslinė grožė susitinka su vidaus grože, kurioje gyvena save suradęs žmogus. Ji jame jaučiama kaip jo esmės plastėjimas. Paprastai vadiname tai džiaugsmu. Juo grožė pasidaro lyg esama. Grožės paliestas žmogus yra gražus. Vėl džiaugsmas žmogų visuomet ir grožina. Kartojasi tai visokiais laipsniais.

Pirma žmogaus gyvena bendrojo kūrimo galia, kuri veikia gamtoje, sąmoningumu šviesindama nesąmoningumą. Toliau ta galia iškyla iki ašainės jo sąmonės. Dieviškoji vaizdavimo galia veikia žmogumi. O ji pagaliau yra visos grožės versmė. Ir kur ta galia patiriamą dalyką aptvinsta, ten reiškiasi amžinoji grožė. Todėl ir tenka plačiausia prasme sakyti, kad grožė yra gyvybės, yra sąmoningumo sklidimas per lyties, per pavidalo kraštus. Kur vyrauja negyvas daiktingumas, nėra grožės. Ir tiktai kurdamas dieviška vaizdavimo galia, žmogus suteikia savo veikalams amžinosios grožės pažymius. Visa tada jo esybė kvėpuoja grože.


26. ĮVAIRIOS MENO RŪŠYS 

Išmanius meno esmę, lengviau yra suprasti įvairias jo rūšis. Kiekviena skelbia meniškumą savo būdu. Jų skirtumai pasidaro vienu atžvilgiu iš to, kuo šis meniškumas reiškiasi, iš kur jis ima medžiagą ir lytis kūrimui, kitu atžvilgiu iš to, kokią sąmoningumo spalvą meniškumui norima suteikti.

Akstinas meniškam darbui pareina dažnai ir iš aplinkos. Patekęs į juslių pasaulį, žmogus, neminint kito, vyriausiai stebisi erdve. Jos nesuprantamumas ir mokslintam manymui yra vos įveikiamas. Ašainė sąmonė turi būti įgijusi jau aiškią šviesą, kad jai galėtų tai pasisekti. Paprastai erdvę numanome iš ją pildančių daiktų. Ir menininkas stengiasi ją tikrinti savo menu.

Toks yra žmogaus ypatumas, kad jis visuomet nori menišku vaizdavimu prieiti, ko jis negali išmanyti ir pasidaryti mokslu. Ir tuo pasitvirtina filosofo Kanto pareiškimas, kad erdvė esanti žmogaus žiūros lytis.

Žmogui gimstant, jo esmė, taip sakant, daiktingėja ir tuo kartu tampa erdvės dalyku. Bet erdvės nuostabumas jam taip nedingsta. Ji nėra pagaunama kaip koks tikrovės dalykas, bet ir negali būt vadinama netikrove. Nėra įmanoma, kad erdvė būtų be krašto, ir vėl negalima jos apriboti. Todėl žmogus smelkiasi erdvėje susivokti, įsikurti, tvirtintis.

Ir taip jis užvaldo erdvę statybos menu, pasiremdamas mokslo daviniais. Lyčių jis tam ima iš to, kas yra erdvinga ir kas įrodo patvaraus buvimo santykius. Žemės paviršiaus išvaizda su tuo, kaip ji erdvę pildo ir skaido, suteikia jam pavyzdžius. Visa tai, kas čia pastebima, žmogus naudoja savo kuriamajai erdvei, kaip ji jo dvasioje plinta. Tokį erdvingumą jis tada suteikia savo kūriniams, tarsi pats tuo pasidarytų dar erdvingesnis.

Tam savo darbui jis naudojasi mastais ir skaičiais, kuriuos jam teikia daiktingumas aplink jį. Uolos yra sienos, o iškilę medžiai pastapai. Erdvei užvaldyti jis akylai atsižiūri į tai, kas erdvę pildo, būtent: į medžiagos sansają ir jos tamprumą. Ir tokiu būdu jis spraudžiasi į erdvę ir jai suteikia savo esmės pasižymėjimą.

Šiuo pasistengimu žmonės tarsi didėja. Pradėję pirma statytis landynes palei žemę, kaip tai daro ir šiandien dar tūlos žmonių tautelės, toliau, būdami kultūringais žmonėmis, jie kuriasi namus, tada rūmus ir šventnamius ir pagaliau net ir tokius pastatus, kaip laivus, traukinius, lėktuvus, kuriais įstengia nugalėti erdvę.

Visa tai atrodo, tarsi žmogus būtų atsižiūrėjęs pirma į grybą, tada į medį ir toliau į bėgančius ir sklandančius gyvius, į patį nenuvargstantį audros paukštį, kurs ne vien parodo, kokia plati erdvė yra, bet ir kaip jis ją nugali. Visu tokiu darbu iš žmogaus reiškiasi pradas, kurs neapsakomu gabumu vaizduojasi erdvę ir ją perveria nenuilstančia jėga savęs ieškančio sąmoningumo.

Mažiau į erdvę pačią, o daugiau į tai, kas ją pildo, atsižiūri lipdybos arba skaptybos mena Jam ypatingos reikšmės yra gyvosios, augančiosios, būtent erdvingumą įgyjančiosios lytys. Savo tikslams žmogus jas pasirenka. Jas jis suteikia negyvajai medžiagai ir tuo save įrodo kaip visa viršijančią galią, kuri vaizduoja kaip sau nori daug nei nemąstydama.

Šitoje meno rūšyje gyvosios gamtos lytys yra jau visai kitos prasmės negu gamtoje, čia tos lytys gyvumą reiškia. Kiekviena jųjų, bet dar geriau kiekvienas gyvas dalykas gimsta iš tam tikro prado. Augmenijoje pavidalas yra augimo, gyvijoje augimo  ir jausmingumo, judrumo apraiška. Viso to lipdyba iš ten imtomis lytimis nesiekia. Ir nenori vien įrodyti, kaip žmogus nujaučia ir supranta augimą ir jausmingąjį judrumą.

Lipdyboje visos lytys turi apreikšti, kad jos gyveno žmogaus viduje, jo esmėje ir sąmonėje. Todėl šios rūšies meno veikalas yra vienu atžvilgiu ryškiausias. Net iš akmens šaltumo ir negyvumo jis leidžia atspindėti visai aiškiai ašainę sąmonę.

Kita meno rūšis, būtent tapyba, eina kitais keliais. Ji stengiasi tarsi atsitraukti nuo to, kas erd-vingumui atstovauja, būtent nuo medžiagos. Tapyba naudojasi varsomis, linijomis ir pločiu, vadinas, beveik vien mastavimo, skaičiavimo dydžiais ir santykiais, jeib galėtų vaizduoti mažiausiu medžiagos kiekiu.

Ši meno rūšis stačiai neigia erdvės būtinumus. Ji kuria naują, savo erdvę, paprastąją menkindama iki dviejų plismų. Kartu šis menas ir laikingumą sukaupia tarsi viename akies mirksnyje.

Tapyba žmogus per erdvę ir laiką pakyla į vaizduojamą erdvę ir laiką. Ir tada jis juodu savo vaizdu, savo kūriniu vėl įneša į patiriamąją erdvę ir laiką kaip daiktą ir tuom jiem suteikia didesnį saiką savo esmės ypatumų.

Kas kūrinyje akims patiesiama, tėra, taip sakant, tiktai pažymys tos gyvatos, kuri laikosi kitos tikrovės. Aišku, kad tapyba nori parodyti medžiagą, varsas, lytis erdvės ir laiko srityje. Bet ji kviečia žiūrintįjį iš čia pakilti į nuotaikos, į minčių ir net į sąmonės šviesos būtį.

Todėl pats veikalo tūris yra tas žmogaus sąmoningumas, kurs iš jo šviečia, nors labai būtų ir įdomus veikalo turinys. Ir kuo aiškesnis yra šis sąmoningumas regimose lytyse, varsose ir žymintose medžiagose, tuo labiau turi būti vertinamas jo meniškumas. Tapyboje siekiama vaizduoti sąmoningumo nušviestą nuotaikos pasaulį.

Tokios tai yra regimojo meno vyriausios rūšys. Nuo jų labai skiriasi girdimasis menas. Jis reiškiasi tuo, ką vadiname graikų žodžiu muzika.

Ji beveik visai nebeturi santykio su erdvingumu. Vyliausia jos dirva yra laikas, o medžiaga — oro virpesiai ir eterio dvelkimai. Juos sukelti ir jiems suteikti savo nuotaikos plastėjimą, jos plasnojimą ir savo sąmoningumą – tai yra, ką žmogus nori pasiekti šia meno rūšimi savo dvasios galia. Ir klausytojo nuotaika tada patraukiama į panašų nuotaikos plaukimą ir sklandymą, jeib galėtų sušvisti čia ir ans laiminąs vidaus sąmoningumas, iš kurio muzikos veikalas yra kurtas.

Tatai neįvyksta dažnai. Paprastai žmonės nardo per giliai daiktinio pasaulio pomėgių sąmyšyje. Ir jų žmoniškumas neįstengia jų asmenybės vidaus prisunkti darningumo. Todėl tai turi padaryti darną kuriančioji muzika. Savo veikalu kitų nuotaikoje sužadindamas darningas būsenas, muzikas atstovauja jų žmoniškumo galiai. Ir taip, muzikai veikiant, nors akies mirksnį sušvinta klausytojų viduje skaistesnis sąmoningumas.

Todėl muzika dažnai ir vertinama kaip tauriausias menas. Jos veikimas yra labai greitai jaučiamas žmonių nuotaikoje. Įvairiausių būsenų žmonės susieina koncertuose, ir netrukus, turingos muzikos pagauta, visų žmonių nuotaika pasidaro maždaug lygiai darninga.

Muzika nieko bendro neturi su mintiškumu, vadinas, su protavimo lytimis, kurios atitinka regimo pasaulio daiktingumą ir vyksmus. Muzika veikia pirm viso tik nuotaiką. Tiktai čia ji gali sukelti sklandymą, suvirpinusį ausis ir visą kūną. O kad vokiečių muzikas Richardas Vagneris, kaip kartais ir kiti, ryžosi savo muzika sužadinti ir tikras neabejotinas mintis, tada tuo tik įrodė, kad jis buvo ir poetas. Muzika negali minčių kurti, gal dar mintingumą sukelti. Todėl Vagnerio muzika ir aiškinama įvairiomis mintimis.

Visos minėtosios meno rūšys vienu atžvilgiu yra giminingos, nors kiekviena jų turi skirtingą savo pobūdį. Todėl viena kartais ir veikia panašiai kaip kita. Iš švent-namių pastapų eilės lyg skamba muzika, iš statulų šviesos ir šešėlių darosi vaizdai, ir tūli tapybos kūriniai veikia, tarsi jie skambėtų. Gi vėl, pasiklausant muzikos, sušvinta viduje visokios spalvos bei pavidalai, ir pasidaro tarsi jaučiami visokie statybos skaidymai, tvarkymai, padalinimai. Bendra visoms šioms meno rūšims yra tai, kad jos savo veikslavimais siekia juslių, leidžiasi į daiktingumo pasaulį ir jo gyvenimą ir jį kaip noris turtina.

Visai kita meno rūšis yra, tariant graikų žodžiu, poezis [10], vaizdinių menas. Poezis tiki kurianti tikrus pasaulius, nieko menkesnio. Kiekvienas jos veikalas yra sau gyvata. Ir ji stengiasi visą regimą pasaulį traukti į save, įvesti į santykį su savimi. Kitų meno rūšių kūrėjai savo veikimu tarsi žengia į žinomąjį pasaulį. Net muzika kreipiasi į juslių sritį. Bet poetas lyg pakyla iš jo, kreipdamosi į žmogaus vaizduotę. Pasaulio turiniu jis naudojasi tiktai kaip medžiaga kitam, būtent savo pasauliui kurti. Net lyrikos kibirkštėlės yra žvaigždės, kurios nori šviesti kitoms padangėms.

Dėl viso to ir pasistengimai visų tų taip vadinamų „realistų“ (tikrovininkų) ir „natūralistų“ (prigimtininkų) šio vaizdinių meno reikšmei pakeisti neprieina savo tikslo. Tiesa, tokių poetų veiklai ir nereiškia linkimo šiuo atžvilgiu ką atsverti. Jų esmė turi būt matoma pritraukime ir atspyrime. O kadangi tai stipriau dilgina žmogaus jausmus nors kai kurį laiką, dargi kartais prieš stebinčiojo norą, todėl tame tūli mato poezies veikalo didingumą. Ir giria veikalą esant ištikimą tikrovei. O tatai kaip tik reiškia tikriausį nesupratimą to, kas toks veikalas iš tikrųjų yra. Gera, kad šis nesupratimas ir tėra tam tikrų laikų pažymys.

Visi tokie veikalai netenka savo masinimo galių su kiekviena prašokančia valanda. Juk poezies veikalai kuria naujus pasaulius. O kuo arčiau jie prisišlieja prie niūraus, paprasto, greit pakintančio gyvenimo vyksmo, kad ir geriausiai pritaikintai, tuo menkesnė yra jų gyvenimo ir patvarumo jėga.

Dar ir pats poezies dalykas yra visiškai ypatingas ir griežtai skiriasi nuo to, kas kitose meno rūšyse yra svarbu. Poezyje pagrindinis reikalas yra žmoniškumo klausimai. Todėl visi žmonės yra kaip menininkai poetai. Visų kitų meno rūšių atgarsius galime pastebėti ir pažmoniškoje gamtoje. Poezis yra gryniausias žmogaus menas. Todėl ir visų žmonių mėgiamas ir mėginamas. Žmonių meniškumas yra, žinoma, labai nelygus. Todėl jų tokie veikalai ir nėra tos pačios reikšmės.

Poezyje aiškinasi žmoniškumo galios santykiai su kitomis, dažniausiai su pažmoniškomis jėgomis, kurios gyvenime reiškiasi, kurios kad ir slėpiningai veikia visoje visatoje, visame, kas yra. Šie santykiai tuose veikaluose vaizduojami. Kuo giliau jie pagaunami, tuo galingiau sukeliamos mintys ir nuotaikos būsenos savo veiklai ir tuo gyvesnė yra kuriančioji svajonė, kuriantysis apstabinimas, veikslavimas.

Tai yra aiškiausiai matyti iš galingiausiojo žmogaus meno, būtent iš vaidinio, graikų žodžiu vadinamo drama. Cia pati veikalo prasmė yra žmoniškumo galios pasistengimas iškilti iš p a-žmoniškumų jėgų valdžios, apskritai imant, iš gyvenimo galių pančių ir pavergimo. Senieji graikai tai aiškiau numanė kaip mūsų laikų žmonės.

Anais laikais dramos dažniausiai buvo skirtos klausimams, kurie visai tautai ir visai žmonijai yra reikšmingi. Mūsų laikais atskiro žmogaus net visai niekingi reikalai padaromi viešo dėmesio dalyku. Ir didiejie žmonijos siekimai lieka pamiršti. Jie nebėra įdomūs. O tūli vadina net pažanga tai, kas yra tikriausias smukimas, net atkritys.

Tas apsirikimas tegali būt išvengiamas, žmonėms įgyjant daugiau sąmoningumo, pradedant aiškiau šviesti jų ašainei sąmonei. Tada aušta laikai didingiems poetų veikalams.

Pagaliau tenka minėti dar viena meno rūšis. Ji kartais vadinama lotynų žodžiu reproduktyviu (atgaminančiu) menu ir dažnai nelaikoma kūrybinės reikšmės, kadangi tos rūšies menininkas savo menui naudojasi kito menininko kūriniu. Vis dėlto ir jo darbas yra tikras menas. Jį darydamas, žmogus turi taipo jau savo uždaviniui pasišvęsti iš savo esmės gelmių. Juk tik tas žmogus yra menininkas, kurs reiškiasi iš savo esmės gyvumo nujautimo.

O tat yra kaip tik esmingasis visų rūšių menininkų veikimas, vis tiek, ar jie kurtų naują veikalą arba pasinaudotų jau kurtu savo meniškumui pareikšti. Bet tas kūrimas yra paprastai praeinamas veikimas, imkime kad ir dainos dainavimą. Iš to pasilieka tiktai gražus atminimas, kurs pranyksta neilgai trukus.

Toks kūrimas ir nesikartoja. Kitas tos pačios dainos dainavimas yra visai naujas dalykas. Todėl tokių kūrinių vertė sunkiai patikrinama. Mūsų laikais dainos dažnai įdainuojamos į plokšteles. Tik ne visuomet tai gerai pasiseka. O dainininkas nieko pataisyt negali, tiktai rasi dar kartą dainuoti, vadinas, naujai kurti. Vis dėlto tikrasis menas ir čia gali reikštis. Visi meno kūriniai turi gimti giliai iš pačios žmoniškumo esmės.


27. KALBA 

Mąstančiam žmogui rodosi visai aišku, kad kalba yra garsusis žmoniškumo pasižymėjimas ir vienas ryškiausiųjų žmogaus kūrinių. O kalbėjimas primena kai kuriems net visos kūrybos įvykimo slėpiningumą. Aiški išmintis tarė: „Pradžioje buvo žodis. Ir žodis buvo Dievuje. Visi daiktai juo yra padaryti“ [11]. Taip visatos, kaip ir kalbos, pradžia ieškoma dvasios aukštumoje. Gal todėl kalba vieniems kitiems ir yra toks labai įdomus dalykas. Kad ji daug reiškia, visi žmonės jaučia, ir ją tikrai brangina, jeigu ją iš tėvų paveldėjo. Bet didysis jos nuostabumas, jos turiningumas ir reikšmingumas tiktai tam aiškėja, kurs jos esmę tiria.

Ne per sunku suprasti, koks sudėtinis veikimas yra kalbėjimas. Jam pavykti sąlygą sudaro keli dalykai. Paviršutinišką galimumą kalbėti teikia gyvasis, judėti tinkamas žmogaus kūnas. Bet jis turi būti dar miklintas tam tikriems garseliams ir balsams gaminti. Toliau tam reikia akstinų. Jie kyla iš įvairių, aplinkos įspūdžius atveikiančių vidujinių būsenų ir turinių, būtent iš visokių laipsnių sąmoningumo, kurs minimiems balsams teikia prasmę ir jais pasidaro patiriamas juslinėje būtyje.

Visa tai turint galvoje, yra numanu, kad kalba apsireiškia kalbėjimu. Vis dėlto ji yra skirtingas, nuo jo atitraukiamas dalykas. Pilnas jos supratimas nelengvai įgyjamas. Kartais kalba vadinami net by kokio gyvūno apsireiškimai. Bet reikėtų ją palikti grynu žmogaus reikalu. Žmogus kūrėsi kalbą, jeib ji būtų jam priemonė apsireikšti. O ji yra tikrai net slėpiningas kūrinys. Tiesa, ją galima regėti ir girdėti. Tačiau ji nėra daiktinga.

Kalba yra vyksmas, tvarkomas žmoniško kūno gyvumo, omės, nuotaikos, nuovokos, protavimo ir sąmoningėjimo dėsnių, vyksmas, kuriame dalyvauja panašių savumų žmonės. Kitaip sakant, kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo giesmė.

Pagrindu minėtųjų kalbėjimo sąlygų susidaro visa eile visokių prasmingų judesių garsai, kurie gali būt kartojami ir iš lengvo gali daugėti ir aiškėjančiu sąmoningumu spindėti. Taip ir suprantama, kad kalba auga su šviesėjančia ašaine sąmone, su įsigalinčiu žmoniškumu. O kad iš senų iki mūsų laikų visokios ir labai skirtingos nuomonės apie ją yra skelbtos, giliausiąja prasme jos tą patį tvirtina, būtent kad kalba kuriama žmogaus esmės, būtent kūrybos aukštumo apraiškos.

Aukščiau sakėme, kad mokslas ir menas esą du esminiu žmogaus apsireiškimu. Ir savaime kyla klausimas, ar kalba yra toks trečias, ar ją reikėtų jųdviejų vienam ar antram priskirti. Juk kalba primena meno, būtent muzikos kūrinį ir vartojama mintims apreikšti, vadinas, mokslo tikslams. Ir taip matyt, kad ji yra abiejų dalykas, bet mokslo todėl, kad ji jau kurta kaip meno veikalas. Tokiu būdu jos esmė aiškėja. Bet geresniam jos supratimui reikia dar giliau ir plačiau apmąstyti, kaip vyksta gyvenimas, kuriame žmogus savo apsireiškimais dalyvauja, stovėdamas jo viduryje.

Žmogus yra visatos galių gausos auginys su keleriopumo pažymiais. Iš tų galių auga jis pats kaip dvasinė galia ir šviesa, jo protavimo ir jo nuovokos gyvenimas ir pagaliau jo ir kūnas. Tasai su visais savumais yra erdvinis-laikinis žmogaus apsireiškimas, žmogaus esmės kūrinys, tikras meno veikalas. Bet jis visą žmogaus gyvenimą yra jo ir priemonė visoms apraiškoms. Todėl visu, ką žmogus atneša, pasižymi ir kūno ypatumai.

Žmogaus asmuo iš visų pusių pataikomas visokių įspūdžių. Tie, kurie jo kūną veikia, yra iš karto jo juslių skirstomi, tarsi rūšiuojami. Ką matome, nesukeisime su tuo, ką girdime arba užuodžiame. Pats tų įspūdžių tūris virsta žmogaus nuovokoje, vadinas, jo viduje tam tikromis būsenomis, kurios protavimo srityje įvairiais laipsniais žmogaus sąmoninamos, atitinkamai jo dvasios stiprumui ir šviesai.

Vaizduodamiesi žmogų nejudamą, stovintį gyvenimo jėgų srovėje, matytume jo būsenas ir mintis, kurios minėtu būdu susidarė, atsiliepiant į erdvinę aplinką, kaip kad įspūdžiai atgal atkristų į pasaulį. Tik, atveikiami iš žmogaus, tie įspūdžiai nebėra tie patys, kokie jie buvo, bet yra virtę būsenomis ir mintimis. Tos tad ima iš žmogaus jėgų ir savumų ir neša su savim šiokį tokį sąmoningumą.

Ir aplinkoje, būtent pirma asmenyje ir toliau pasaulyje, visi tie atgarsiai veikia pamažu ar ir greičiau, desties, kokios jų jėgos yra. Tikri dėsniai nustato to veikimo reikšmę. Nuotaikos būsenos sukelia žmogaus asmenyje kraują ir padaro, kad pakinta veido išvaizda ir rodosi visokie judesiai. O mintims prisidėjus, judesiai virsta tikslingais, erdviniais-laikiniais-priežastiniais siekimais.

Bet nuotaikos būsenos ir mintys veikia toliau. Jos nelieka žmoguje, jeib vien reikštųsi tinkamais judesiais, jos plaukia iš asmens, kurs jas yra patyręs, kaip sakoma, į aplinką, iš kurios įspūdžiai veikė jusles. Žinoma, žmogus nori teiktis kitiems žmonėms. Bet gerai pastebėtina, kad visa, kas tokiu būdu iš žmogaus teka, yra jo sąmoninta, jo vaizduota! Todėl tuo daug tenka kitiems žmonėms. Apskritai sakant, žmogaus aplinka turtėja, būdama ir taip jau labai įvairi. Daug viso ko reiškiasi iš oro, vandens, žemes, iš augmenų ir gyvių žinomai ir slaptai. O prie to prisideda iš žmogaus visokios būsenos, vaizdavimai, sąvokos, mintys, kurios spindi iš jo į aplinką ir čia veikia kaip daugiau ar mažiau sąmoningos jėgos.

Visa tai, tiesa, tūliems nėra įmanoma ir laikoma mokslingam žmogui dėmėtis neverta. Tačiau tenka pasakyti, kad minimi vyksmai jau vis dažniau su didesniu ar menkesniu išmanymu ir gal kitokiu prasminimu teigiamai minimi. Ir taip švinta gyvesnis ir teisingesnis pasaulio supratimas.

Jau ir žinome arba nors numanome, kad savame krašte su jo gamta ir žmonėmis gyvename visai ypatingame jėgų ore ir nuolatiniame santykiavime su jais. Žinomųjų laipsnių gyvenimo galios veikia, jeib nesąmoningumas būtų šviesintas sąmoningumo.

Tai įvyksta augmenijoje kaip koks sapno alsavimas. Gyvijoje aušta budimas. Bet žmoguje, kurs yra pirmoji ašainės sąmonės esybė, nusiduoda tikras kūrybinis sąmoningumo veiksmas jo asmenybės ir aplinkos pažmoniškumui. Iš to tad kyla ir žymusis noras viską išmanyti. Tam kuriamos mintys ir jomis grindžiamas mokslas.

Visa tai prisimint svarbu kalbai suprasti. Jos santykis su mokslu iš paskiau pasakyto kad ir tik lyg per kokį šydą pasirodo. Bet negalėsime tvirtinti, kad kalba išauga iš pasistengimo kurti mintis, kaip tūli tiki. Mintis kurdama, žmogaus esmė darbuojasi tiktai asmenybės viduje su tuo, kas iš aplinkos į jį įplaukia ir jo priimama. O su kalba žmogus kreipiasi į aplinką.

Taip ir pasirodo menas. Jį kurdamas, žmogus atspindi savo esmę iš vidaus į aplinką. Ir visą kelią per minčių gyvenimą, nuovokos būsenas iki daiktingo pasaulio jis tarsi trumpina. Vidujinis vaizdavimo vyksmas virsta lytimi visam, kas yra juslių srityje ir jas veikia. Bet tas vaizdavimas nėra gaminys to juslių veikimo, o keliamas žmoniškosios, vadinas, ašainės sąmonės. O tatai yra lemiančios reikšmės.

Iš tokio dvejopumo gimsta kalba. Kilstelėjimai ir judesiai, minčių žibtelėjimai žmogaus sąmonėje, sužadinti aplinkos įspūdžių, suteikia galimumą kalbai kurti, bet nėra dar jos kūrimas. Ji vykdo vaizduojančiojo žmoniškumo prado galia. Atitinkamai minimiems judesiams ši galia, kreipdamosi į aplinką, sukelia žmogaus kūne visokius pakitimus ir judesius, kurie pagaliau virsta visokiu regimų, girdimų ir paliečiamų ženklų davimu. Iš lengvo žmogaus kūnas tam visiškai tampa tinkamas ir virsta iš prigimties būvio nauju, gražiu meno veikalu, kurs, reikalui esant, gali apreikšti kitų klausai, kas žmogaus sieloje yra. Kūną padarius tinkamą tikriems garseliams gaminti, kalbai kurtas vienas svarbiausiųjų galimumų.

Šitam priruošimui daug reiškia kūno pavidalą statančioji galia, kuri krauju veikia, su kuriuo vėl santykiuoja nuotaikos gyvenimas. Iš čia pareina kalbos garselių ypatumas. O kad tūli mokslo žmonės ir tiki, kalba nesanti prigimta, vis dėlto tai negali būti tiesa. Kiekviena tauta kūrėsi kalbą pagal kūną gaminantį kraują. O kad tam daug reiškia ir aplinkos gamta, kūnų pavidalą statančioji galia kalbos ypatumui vyriausią padaro. Tik pati jos esmė išeina ne iš kūno, bet iš žmoniškos dvasios-sielos.

Kalbos gyvenimas, be to, dar primena, kad ji nėra vienos esybės kūrinys. Todėl ir sakoma, kad kalba išauganti iš žmonių santykiavimo. To santykiavimo ji atitraukiama nuo kalbėjimo ir tampa atskiru, savaimingu dalyku. Bet nereikėtų antros eilės veiksnį laikyti pagrindiniu ir vienatiniu. Pagrindinis kalbos kūrimo pradas yra žmoniškoji dvasia-siela, būtent patsai žmogus-menininkas. Kiekvienas žmogus kalba, norėdamas apsireikšti. Ir tuo aiškėja, kokia yra jo asmenybė su visais jos savumais.

Tos pačios tautos žmonės reiškiasi panašiai jau dėl tautinio kūno panašumo. Taip jie pasidaro vieni kitiems suprantami. Taip jie ir išvysto savo kalbą, kiekvienas turtindamas savo nuotaikos ir protavimo gyvenimą ir kurdamas tam tikrus balselius kaip minčių ir jausmų nešėjus savo asmenybės gyvumui ir esmės šviesai apreikšt.

Bet dar kartą pasisakysime, kad jau pats kūno prisiruošimas kalbai, kiek jo ypatumas jai reiškia, yra žmoniškos esmės darbas, kurs vykdomas ašainės sąmonės. Tada ir yra galimas kalbėjimas. Jį reikia aiškiai atskirti nuo kūno tinkamumo kalbėti.

Kalbėjimu žmogus antrą kartą pasirodo menininku, o jau daugiau savingai, iš savo ašainumo. Kalba ir ašai-nė sąmonė nėra skiriami. Be ašainės sąmonės nėra kalbos. Todėl visų žinomų esybių vienas žmogus tegali kalbėti.

Pažmoniškų gyvūnų susitarimas įvyksta kaip garsas ir atgarsis. Aiškiai tai yra suprasti iš gyvulių bliovimo. Ir paukščių čežėjimas nėra pasikalbėjimas. Bet kadangi žmonėse veikia ir pažmoniškumas, todėl ir žmonės dažnai atsiliepia į garsą tiktai atgarsiu. Bet šviesėjant ašainei jų sąmonei, jų kalba vis geresnė tampa žmoniškumo esmės reiškėją. O tam šviesėjimui daug padaro žmonių santykiavimas, iš kurio vystosi kalba.

Ji mat žmogaus kurta ir vartojama apsireiškimui, o pirma lygaus sąmoningumo esybėms. Klausydamiesi to, kas pasakoma, ir atsiliepdami, žmonės dalyvauja kalbėjime ir tuo kalbos tobulėjime. Tatai vyksta ilgais amžiais. Šviesėdamas ir turtėdamas žmoniškumo pradas atitinkamai veikia kūną ir jį padaro tobulesniu meno veikalu. Bet kalbai tai tėra svarbu vienu atžvilgiu. Kitas dalykas yra tai, kad ji pati tampa reikšmingesnė ir turtingesnė.

Tokia ji yra, kad jos skambumas grožėja, pilnėja, žodžių gausumas didėja ir jų lankstumas vikrėja. Kur daugiau yra dvasios švitravimo, ten ir kuriama daugiau žodžių, kurie visokiomis savo galūnėmis tai atspindi. Visokių galūnių ir įvairių žodžių turtingiausioj i dvasiniams dalykams išreikšti yra, rodos, sanskrito kalba. Kitos kalbos tais reikalais vargsta, jas lyginus su ja. Vartojant kalbą kuo daugiau skelbti daiktingumo pasaulio dalykams, galūnės krinta, žodžiai gausėja, bet ne tiek nauju kūrimu, kiek pasiskolinimu.

Tokia kalba yra ir lengviau pernešama nuo vieno žmogaus ant kito. Ji pasidaro daugiau įrankiu, vartojamu dalyku, koks, rodos, yra anglų kalba. Ir kalbos reikšmei, būti žmoniškumo apraiška kaip meno dalykas, menkėjus, žmonės gali spėlioti apie vieną kalbą visai žmonijai ir bandyti ją įsiteikti net dirbtinu būdu. Iš tikrųjų kalbos daugėja su žmonijos tūringėjimu.

Yra žinoma, kad žmonija, keliaudama amžių keliais, vis daugiau skirstosi į įvairias šakas, į padermes, į tautas. Paprastai tikima, kad jos skirstančiosios pagal kalbas. Bet nėra taip. Jos skirstosi pagal kraują ir pagal nuotaiką ir iš to pasidarančio protavimo savumus. Tada žmogus-menininkas tokiu savo vidaus gyvumu veikia savo kūną ir jį tuo padaro meno veikalu. Juo žmogus naudojasi kalbėdamas, vadinas, antru būdu pasireikšdamas menininku ir skelbdamas ne vien save, savo esmę, savo mintis ir būsenas, bet ir kūno savumus.

Visuomet pirma pasirodo, kad kalba yra tokia, koks yra žmogaus kūnas. Gyvėdamas ir tūringėdamas žmoniškumas nebegali tenkintis keliomis tautomis. Todėl jis kuriasi jų nuolatai daugiau pagal žemės kraštus. Ir iš skirtingų kūnų reiškia tada skirtingas kalbas.

Kartais yra manyta, kad mintys gali būt kuriamos tiktai mokant kalbėti. Bet kaip su nebyliais? Ar jie be minčių? Tiesa, kad kalbant nuovokos ir protavimo galia stiprėja. Vis dėlto reikia pirma vaizdinius susikurti, norint mintis žodžiais pareikšti. Pagaliau kalba yra visų to paties kraujo žmonių, būtent visos tautos sąmoningumo apraiška. O tame sąmoningume dalyvaudami pasikalbėjimu, visi žmonės sąmoningėja.

Kalba, pagrįsta kūno ypatumu, jo augimu ir sudėtimi, gyvena pasikalbančiųjų davimu ir ėmimu. Ir kaip žmonės jiems atplaukiančias mintis gyvina ir šviesina, taip kiekvienas žmogus savo tautos kalbos ir žodžius pildo savo kūno išduodamu skambumu ir savo sąmonės šviesa ir spalva. Kalba tokiu būdu įgyja nuolatai daugiau gyvumo ir sąmoningumo. Bet visa tai tik ta sąlyga, kad kalbantieji patys šviesėja.

Taip kalba jau yra toks meno veikalas, kurs, paimtas nuo atskiro kūrėjo, vartojamas kiekvieno kito žmogaus, kurs kalbėdamas jį vėl pasidaro savo meno veikalu, jeigu ja nesinaudoja tiktai kaipo įrankiu dar gal kitų mintims apreikšti. Nežiūrint to, kalba yra visos tautos kuriamas meno veikalas.

Iš viso to aiškėja, kad kalbos meniškumas yra trejopas. Daiktingąjį kalbos pagrindą sudaro dar kartą meno veikalu tapęs kūnas. Kalbos žodynas ir žodžių pakitinimas bei subūrimas, tautos amžių laiku kuriamas, yra antras toks veikalas. Pagaliau meniškai veikia arba nors turėtų veikti kiekvienas, kurs kalba. Juk mokėti kalbėti reiškia galėti atskiroms savo patirtims suteikti girdimas lytis. Bet ne vien tai. Giliau žiūrint, kalbantysis turi įstengt vaizduoti, leist savo sąmonei šviesti ir smeigtis į klausytojo sąmonę, jeib ten būtų priimta ir pasidarytų sąmonės turiniu, kurios ji būtų naujai šviesinama.

Tame glūdi pasikalbėjimo ir pasipasakojimo reikšmė. Kalbėtojas save teikia kitiems ir pasidaro jų patirtimi, jų sąmonės turiniu. Ir toliau nėra kalbėjimu siekiama kitiems, taip sakant, kokius įvykius kartoti, bet jiems padaryt galima savo ašainėje sąmonėje su tų atsitikimų prasme ir gyvumu santykiuoti, būtent viens kitą įgalinti moksliškam ir meniškam kūrimui.

Suprantamas dalykas, kad žmonės nesikalba pilnai sąmoningai šitam tikslui. Jie kalba, kadangi yra malonu kalbėti. Dvigubą darbą tuo darydami, kaip matėme, jie savo sąmonę šviesina ir tuo jaučia gyvėjimą. Vartojami žodžiai ir sakiniai yra gana dažnai tiktai reiškiniai dygių ir omės gyvenimo ir toliau tiktai visokių geidimų, geidulių, nuovokų ir minčių. Bet už viso to pagaliau stovi žmogus su savo esme ir jos šviesa. Ir reiškia savo vienetiškumą.

Kalbėdamas žmogus tikriausiai save teikia pastebėjimui, patyrimui. Todėl iš kalbos ir aiškiausiai matyti, kokio žmoniškumo laipsnio, koks pribrendęs arba dar žalias yra kalbantysis. Žemo laipsnio žmogus kalbėdamas tesvaido žodžius, kuriuos jo tauta yra kūrusi ir kaupusi, ir tokiu būdu šiek tiek primena esąs ašainė esybė su tam tikromis reikmenėmis.

Daugiau jau reiškia turtingesnio vidujinio gyvenimo žmogaus kalba. Tik dar neįrodo tokio gyvenimo žodingas koks kalbesys. Kalba tam duoda tiktai galimumą. Bet iš tikrųjų kalbantysis turi kalbą gyvinti. Laikais yra žmonių, kurių vidujinis minčių ir nuotaikos tūris taip labai praneša kalbą, kad jos nebeužtenka tam apreikšti. Ir todėl ji turi būti nuolatai papildomai kuriama.

Gi vėl kalba gali būti labai turtinga ir turinga, bet žmonės, kurie ją vartoja, yra viduje skurdūs ir neturi nieko, kas verta būtų apreikšti. Dažnai net ieško naujų reiškinių, tarsi jie būtų pats žmoniškos dvasios tūris, pati jos vertybė.

Kartais ir tikima, kad žmogus, išmokdamas daug kalbų ir viso ko patirdamas, kaupia didį dvasinį lobį. Bet nėra taip be tam tikrų sąlygų.

Pagaliau yra dar ir tokių žmonių, kurių kalbėjimas reiškia visai ypatingą galią. Jų žodžiuose ir sakiniuose žėri slėpininga ugnis, spindi slėpininga šviesa. O tai nepadaro teikiamos gausios žinios, įvairus sąmonės turinys, bet aukštesnio laipsnio sąmonės šviesa, stipresnė žmoniškumo galia.

Tiktai čia, kur toji yra pilnai pribrendusi, gali iš kalbos plūsti galybė ir išmintis. Tada kiekvienas žodis yra ir veiksmas. Todėl didžių žmonių pareiškimai ir pasidaro taip labai žymūs, kad juose tuojau numanomas jų kūrėjas. Prisiminkime tiktai anglų poeto Šekspyro arba vokiečių poeto Gėtės žodžių arba Viešpaties žodžių Evangelijose.

Vien todėl, kad tariamasis „dvasinis lobis“ ir žadina žmoniškumo galias, kalba ir vien paprastai mokslintų žmonių yra kartais svarbesnė negu kitų pasakymai. Bet nėra taip jau ir visuomet. Tūlų mokslininkų kalba yra tikras visokių kalbų krislelių ir gabalėlių mišinys. Ir jau todėl ji negali būti aukštesnio tūrio.

Svetimos kalbos žodžių vartojimas įrodo visados kalbėtojo nepajėgingumą savingai mąstyti. Jo paties manymą turi užvaduoti svetimi – neaiškūs žodžiai. Šviesi ir stipri dvasia spindi ir iš mažo žodžių ištekliaus, jeigu dar nėra jų visa kam. O jų niekuomet nebus, jeigu svetimieji žodžiai imami nepamąstant. Iš kiekvieno žodžio tik tada spindi aiškesnis sąmoningumas, kai jam prasmė nėra užkabinta, bet auginta iš jo šaknies.

Turinga, vadinas, galingos dvasios kalba perveria, gyvina, nušviečia, šviesina. Tokios pasiklausęs, žmogus jos, kaip ir kito meno veikalo, yra stiprinamas savo žmoniškume ir dvejopu būdu veikiamas.

Jis išmoksta kito žmogaus sąmonės turinį, kiek tojo jam kalba paskleidžiama, savo sąmone naujai šviesint ir išmoksta žodžiams, kaip juslėms prieinamam dalykui, tą savo sąmoningumą įlieti ir toliau taip kitiems pasiskelbti.

Tur būti, kad žmogus pradėjo kalbėti ne žodžiais, bet judesiais, ženklais ir piešiniais, vadinas, regima ka1ba, ir tik vėliau tenoko girdimoji, kuri tada įgijo kuone pirmenybę ir pasidarė pagrindu naujai regimai kalbai, būtent raštui. Mūsų laikais abi kalbi vartojami greta viena antros.

Giliau veikia, be abejonės, girdimoji kalba. Kalbant ji yra tarsi naujai kuriama ir girdintįjį pasiekia betarpiškai. Kalbėdamas žmogus yra, kaip jau aiškinomėsi, tą akies mirksnį ir tame pačiame daikte kūrėjas-menininkas. O kad juslių žmogus ir maža kiek daugiau negu garselius pagauna, nuovokos žmogus kiek ir nujaučia kalbėtojo jausmus, vis dėlto kalbančiojo ašainumas santykiuoja su klausiančiojo ašainumu, o tuo gyviau, kuo sąmoningesnis ir kuo tauresnis jis yra.

Raštas veikia kitaip. Jį reikia skaityti. O tai reiškia, kad žmogus skaitydamas pats turi susižadinti žodžių ir sakinių prasmę. Tai tegali gerai pavykti, jeigu skaitytojas nors šiek tiek yra to paties dvasios budrumo, kurio buvo rašytojas.

Rašte yra tarsi sukaupta jo kūrėjo sąmonė. Bet rašte glūdi ir visos jo tautos sąmonė. Ir tiriant vadinamosios negyvos kalbos raštus, siekiama prieiti parašytuose žodžiuose, sakiniuose ir veikaluose lyg užburtą, gal ilgais amžiais švietusią išnykusios tautos sąmonę. Taip reikėtų žiūrėti į kiekvieną raštą. Kurs įstengia būrimo šydą atkelti ir dar įžiebti rašto šviesą, tąjį užburtoji sąmonė veikia ir žadina jo sąmonės šviesą arba jo sąmonei nors teikia šiokį tokį turtą. Aiškiai matyti, kad senų kalbų mokovai daug žinių išknibinėja iš jų apie jų amžių žmonių gyvenimą. Bet retai tesušvinta pilnas anų laikų sąmoningumas. Juk raštų kalbos sąmonę turime sužadinti savo sąmoningumų. O jeigu to pakankamai nėra, raštų sąmonė lieka užburta.

Paminėtinas yra ir būvis, kada kalba pasidaro lyg nebe tokia svarbi. Kai du žmogų ypatingai skaidrios dvasinio sąmoningumo šviesos susieina, tada jiem daug žodžių, pagaliau ir girdimos kalbos visai nebereikia. Jausminis ir protavimo gyvumas vienas antram susiteikia betarpiškai. Dvasinės esybės reiškiasi dvasiniu būdu. Šviesa ir sąmonė tariasi su šviesa ir sąmone.


28. DORA 

Trečioji žmoniškumo apraiška gyvenime yra dora. Ji taip pat tegali būt suprasta iš žmogaus visumos ir jos glūdėjimo gyvenimo visumoje. Kitaip mąstant susikauptų daug neaiškumų ir painių.

Gana dažnai dora išvedama iš žmogaus prigimties. Gyvenimo reikalai ją išauginą. Nematoma, kad žmogaus asmenybė yra sudėtinė ir kad joje veikia įvairios gyvenimo galios. Prisiminkime tiktai, kaip labai skiriasi nuotaikos ir dar labiau protavimo gyvenimas nuo gyvojo kūno! O neapsakomai aukšt jo šviečia dvasios-sielos sąmoningumas. Vis dėlto jis ir kūno gyvenimu reiškiasi. Todėl ir galima pateisinti nuomonę, kad dora kuriama kūno gyvenimo būtinumų.

Kiekviena minėtųjų asmenybės gyvenimo sričių reiškiasi savaip. Kūno gyvumas lygiai kaip nuotaika turi savo reikalavimus ir nori patenkinamas. Tą patį turime pasakyti ir apie protavimą. Visai skirtingas betgi yra dvasios-sielos gyvumas. Iš jo santykių su anomis žmoniško gyvenimo sritimis aiškėja tai, ką vadiname dora.

Yra, tiesa, ir tokių žmonių, kurie tiki, kad dora esanti žmonių elgesys, juo pildant tam tikrus įsakymus. Bet tada žmonės būtų tiktai svetimos valios įrankiai, būtų mašinos; o gyvendami turi augti ne vien kūnu, bet ir savo esme.

Žmogui patekus į daiktingumo pasaulį, pirma pasireiškia jo kūno gyvumas su savo reikmenėmis. Pamažu tad aiškėja, kad už jo aušta nuotaika ir protavimas. Pagaliau reiškiasi ir dvasios-sielos galios bei vertybės. O tai įvyksta taip švelniai ir be jokių varžymų, kad vos pastebimas jų, taip sakant, užtekėjimas.

Bet kaip tik todėl, kad tie skirtingi reiškiniai atsiranda po viens kito, rodos, tikima, jie pasidarą iš kūniškumo. Kad kūnas auga, yra regima. O jam augant, aiškėja ir dar visoks kitas gyvumas. Tik reikėtų suprasti, kad bręsdamas kūnas teikia vis daugiau galimumų kitam gyvumui reikštis, kurs nėra kūno dalykas. Tie įvairūs reiškiniai taip ir pastebimi tarsi susieti su viens kitu. Todėl jie nelengvai atskirai suprantami.

O tik negalima įrodyti, kad jausmai, geiduliai ir protavimas pasidarytų iš kūno, dar mažiau, kad iš jo galėtų sušvisti ašainė sąmonė ir pats dvasios-sielos gyvumas. Belieka jų kilmę surasti atskirose pagrindinio sąmoningumo apsireiškimo laipsniuotose bangose. Iš jų yra kilusios tos galios, kurios sudaro asmenybę, čia viena kitai būdamos priemonės jų tikslams. Aišku, kad tauriausias žmogaus asmenybės veiksnys yra žmoniškumo pradas. Jam visas pažmoniškumas turėtų būti apsireiškimo jėga. Taip yra, kada žmogus kuria mokslą ir meną.

Visai kitaip žmogaus esmė reiškiasi dora. Doroje ji yra lyg iškilusi ne vien iš daiktingos aplinkos, bet ir iš savo asmenybės pažmoniškumo. Doroje žmogaus esmė laikosi lyg atsitraukusi nuo jo, tarsi prižiūrėdama visas kitas asmenybės galias iš aukšto.

Pagrindinis žmogaus esmės kilimas, kurį vadiname valia, yra jo siųslys, nulipąs pažmoniškumo pakopomis į aplinką, pakelyje išrišdamas visokius santykiavimo klausimus. Aplinkoje jis ieško santykių su kitu žmoniškumu turi dažnai santykiuoti su kitų žmonių pažmoniškumu.

Bet doros esmė gludo asmenybės viduje. Čia maišosi įvairiausi vyksmai. Kūno mitimo ir visokie kiti jo gyvenimo ir dygių reikalai įmeta į jį savo šešėlius. Įsibrauja į tą vidų nuolatai pasikeisdami visokie teigimai ir neigimai, linksmumai ir liūdesiai, džiaugsmai ir skausmai, visokie linkimai, geiduliai ir aistros, toliau ir visokios svajonės, sapnai, pojūčiai, vaizdiniai, mintys ir regesiai. Visa tai tenka žmogaus esmei. Kaip kokia valdytoja ji gali savo valia visa patvirtinti arba atmesti ir taip reikšti savo valdymą. O tai yra dora, patsai žmoniškumo vainikavimas.

Negalima ją vaizduotis arba ją mintimis ir sąvokomis apriboti. Dora yra tam tikras žmoniškumo esmės santykiavimas su pažmoniškumu žmogaus asmenybėje ir toliau vieno žmogaus esmės su kitoj o žmogaus esme ir jo pažmoniškumu. Ir visuomet tuo santykiavimu įrodoma, kokios reikšmės, kokio gyvumo lygio yra žmogaus esmė.

Dora turi būt vertinama pagal tai, kiek iš žmogaus asmenybės numanyti patsai žmogus, o kiek jo pažmoniškumas. Tik tada galima kalbėti apie dorą, kada kur nors aiškesnis yra žmoniškumas negu pažmoniškumas. O vadinsime dorą tuo aukštesne, kai iš žmogaus apsireiškimų kuo garsiau išgirsime dvasios-sielos balsą. Žmogaus gyvenimas tegali turėti vieną prasmę, būtent kad jame žmogaus esmė būtų lemiančios reikšmės. Visas žmogaus elgesys tari a yra, kaip reikia, nustatytas iš vidaus. O tai yra dora. Filosofas Kantas apie tai kalba vokiečių žodžiu sollen ir aiškina tuo ,,moralės autonomę“, vadinas, žmogaus gyvenimo tvarkymą iš žmoniškumo esmės.

Doroje nėra sąmoningumu nušviečiamas ir patikrinamas pasaulio turinys kaip moksle. Tas turinys ir nėra apstabinamas, veiksluojamas ir grožinamas žmoniškumo prado atspindžių kaip mene. Doroje šis pradas pats turi stiprėti ir įsigalėti žmogaus asmenybės jėgų tarpe. Kada visa žmogaus asmenybė yra aiškiai nušviesta žmoniškumo, galima kalbėti apie  subrendusią žmogaus dorą. Galima ją net vadinti žmoniškumo stiprėjimu ir tvirtėjimu regimame, daiktingame pasaulyje. Trumpu žodžiu sakytina: dora yra, kas dorina. Pastovus žmoniškumo stiprumas gyvenime skelbiasi dorybėmis!

Iš to aiškėja visa doros reikšmė. Bet nėra jau dora dorybių apreiškimas. Tasai tėra doros atšvaitą, bet ir tai tik tada, jeigu dorybės paties žmogaus savo valia reiškiamos, o ne kitiems tai liepiant. Iš doros išauga dorovė. Taip vieno žmogaus žmoniškumas kreipiasi į kitojo žmogaus esmę. Ir iš to plaukia taipo jau žmoniškumo stiprėjimas ir kartu doros aiškėjimas. Žmogaus esmė gali tik tada pasireikšti žmonių santykiuose, jeigu ji jo asmenybėje turi pirmybę. Dorovėje žmogaus esmė atsišaukia į kitų žmonių esmę.

Bet tai tegalima, jeigu žmoniškumas žmonėse yra stipresnis ir veiklesnis už kitas jų asmenybių galias. Tas stiprėjimas vyksta dvasios-sielos srityje, vis dėlto dora patiriama iš žmonių elgesio. Žmonės visuomet, ir blogai elgdamiesi, nori žmoniškumo, numanydami, kad jis yra žmonių ir viso pasaulio gyvenimo pats gėris. Jie jo nori, laukdami ir norėdami jo nors iš kitų. Taip jie ir žmoniškėja. O tai padaro, kas yra dora ir gera.

Pasaulio kūrimo vyksme žmoniškumas yra visame pirmaujančios reikšmės. Nieks negali lygintis su tiesa, malonumu, teisingumu, kantra, skaistumu, taurumu, didingumu, garbingumu, tvirtumu, gražumu, gerumu, išmintimi, meile ir kt. Visos tos savybės yra žmoniškumo spinduliai. Visomis jomis atsiveria ne tiktai naujas pasaulis, bet ir pats dangus su savo aukštybėmis ir palaiminimais. Viskas, kas žem. jo yra, turėtų būt suprantamas kaip menkesnis. Todėl ir yra jam palenktas kaip būdamas žmoniškumo reikalingas. O dažnai jis žmoniškumui dar pasipriešina kaip koks nelabumas ir piktumas, kurs turi būti apverčiamas į gėrį ir labą.

Juk žmoniškumo galios pareiga ir jos esimo prasmė gyvenime yra jį sau prisitaikinti, jį savo esme peršviesti.

Todėl ir tiktai tasai, kuriame žmoniškumas turi lemiančios reikšmės, kurs nujaučia savo asmenybėje žmoniškumo didingumą, gali tikrai vertinti ir žmoniškumo savumus. Gyvenimo galių eilėje žmoniškumas yra aukščiausioji sąmoningumo banga, kuri judina nesąmoningumą. Pasaulio kūrimo vyksme ji reiškia aukštumą.

Žmogui gyvenant juslių pasaulyje, žmoniškumo apraiškų vertinimas savaime išauga. Kurs tiktai nusimano esąs ašainės sąmonės esybė, nebegali jas niekinti. Jos yra gyvenime būtinai reikalingos, taip taria garsiau ar tyliau žmonių širdies, jų esmės gelmių balsas, būtent jų sąžinė.

Žinoma, kad žmonės nėra lygaus laipsnio žmoniškumo. Iš vienų jis vos tebrėkšta, iš kitų jis jau reiškiasi kaip rytmečio aušra, ir iš vieno antro jis gal jau ir šviečia kaip saulė. Ašainė sąmonė įrodo, kad čia esama žmogaus esmės, bet toli dar ne jos gelmių apstą. Toji tik iš lengvo teaušta žmonėse. Visai tik pamažu žmoniškumas šviesėja per visokius žmogaus asmens augmeniškumo ir toliau asmenybės gyvūniškumo reiškinius. Tiktai visai iš lėto jis savo ypatumus įleidžia į gyvenimą, įsisunkia į jį, kur jis jį tik pasiekia. Gyvenimas pats žmoniškumą tam ir magina.

Gyvenime yra visokių santykių ir lyčių, kurioms žmoniškumas teikiasi. Šeima, giminė, tauta, tėviškė ir valdžiava reikalauja iš žmogaus tiesiai pasiaukojimo. Bet visur čia yra ir galimumų žmoniškumui bręsti. Nereikėtų manyti, kaip tai dažnai daroma, kad ten gludą žmogaus siekimų tikslai. Ten kūrybos kaupiamos visos sąlygos žmoniškumui patikrinti ir įsigalėti. Šeima, giminė, tauta nėra savaime vertybės. Jos tokios tiktai pasidaro, jeigu žmoniškumas jose gali reikštis ir tuo gyvenime įsigyti savo reikšmę. Kaip sąlyga tam ir tėviškė bei valdžiava – abi yra mylėtini ir garbintini.

Bet ne tos sąlygos žmoniškumą brandina. Jos yra dargi jo reikalingos, jeig galėtų tam tikti, kam jos yra Kūrėjo valios skirtos. Žmoniškumo bręsmas vyksta, jo esmei pasistengiant, jo valiai veikiant. Bet šeima, tauta, valdžiava, to prireikdamos, tai sukelia.

Kada žmogaus esmės pastangos dar nėra pakankamai stiprios, gyvenimo vyksmų sąsaja jas veikia ir tuo jas skatina, o dažnai gana smarkiai ir skaudžiai. Pradžioje žmogus prievarta akstinamas žmoniškai elgties. Visokie įsakymai turi būti duodami. Bet iš lengvo žmogus pats mato, kad žmoniškumas yra reikalingas. Tada jis savo pastanga minimose gyvenimo sąlygose žmoniškumui skiria pirmenybę ir leidžia jam čia įsigalėti ir šviesti.

Jis tada pasirenka visokius tikslus. Atrodo kartais, lyg jie augtų iš tos aplinkos, kurioje žmogus gyvena. Bet geriau tiriant, aiškėja, kad jie yra jo esmės dalykai ir jos tik pritaikomi aplinkai, kuri žmoniškumu pasidaro vertingesnė. Žmogaus vertybė nedidėja, jeigu jis savo asmenybėje tiktai kaupia visa ką, kas pasaulyje yra vertinga. Jis liktųsi amžinai vargšu, jeigu jo žmoniškumas vis būtų menkas. Visiems pasaulio dalykams tiktai žmoniškumas gali suteikti tūrį ir tuo vertę.

Menko, vadinas, silpno žmoniškumo žmogaus nevilioja dorinės vertybės. Jis elgiasi, kaip jį verčia pažmoniškumas, jam kurdamas visą eilę pomėgių ir vėliau kuo didesnių skausmų. Kad žmogus, norėdamas iš jų išsivaduoti, tada atsimena savo žmoniškumo ir, žmoniškiau gyvendamas, patiria, kad tai geriau, jis atitinkamai ir elgiasi. Ir iš lengvo rėpliodamas ir eidamas jis tvirtėja ir v i s aiškiau reiškia doros atspindžius, būtent dorybes.

Net menkam žmogui jos iš lengvo bręsta. Jo viduje kartais švinta ypatinga nuovoka. Sakoma, sąžinė bundanti. Bet garsesnis balsas apie tai, kas žmogui pridera, skamba iš kitų žmonių. Sąžinės balsas širdyje neturi tiek priverčiančios galios kaip „viešoji sąžinė“. Kiek pribrendęs žmogus dažnai yra labai nepatenkintas tuo pažmoniškumu, kurs jį pasitinka iš kitų žmonių. Bet tam, ką jis pats kitiems daro, jis dar neturi gyvesnių papeikimo žodžių, kad kartais jau ir drovisi ir net gėdisi. Visokie nūsmai, geiduliai ir nuotaikos pomėgiai jam dar labai apniaukia jo sąmonės ir sąžinės šviesą. Todėl reikalinga, kad ji jam šviestų iš kitų.

Bet pamažu žmogus įstengia į visa, kas yra gera, gražu, prakilnu, teisinga, tauru, teigiamai žiūrėti. Ir jis tai statosi savo elgesiui kaip siekinį. Tada jam nereikalinga ir viešoji sąžinė. Kas dieną jo širdyje paties sąžinė aiškiau kalba. Viešąją sąžinę galėtume lyginti su šviesa, kuri danguje iš po debesies kraštų šviečia. Ne ji nušviečia saulę, bet ji teka iš saulės. Debesiai nuslinkus, tai aiškiai matome. Taip ir viešoji sąžinė yra žmoniškumo šviesa kiekviename žmoguje. Nuslinkus pažmoniškumo tamsai, žmogaus esmė šviečia, ir jo sąžinė, šviesėjusi ašainė jo sąmonė, jį vadžioja po gyvenimą.

Įsigalėjęs žmoniškumas nebsistengia ką nors įsigyti. Jis vien tenori teikti. Juk savintis ką nors reiškia ko nors geisti. Didiejie žmonės to nebegali. Į pilną veiklą išaugusi gyvoji žmoniškumo galia savo būdu santykiuoja su gyvenimu.

Pati gyvenimo prasmė pasirodo kaip atsilukštinimas ir kaip apsistabinimas visų galių, kurios išeina iš pasaulio Kūrėjo valios. Didžiam žmogui žinoma tėra viena aukščiausia vertybė gyvenime, būtent žmoniškumas, ir jam tėra žinomas vienas tikslas, būtent juomi nušviesti gyvenimą.

Todėl didžiųjų žmonių gyvenimas yra gyviausias ir pats drąsusis veiklumas. Niekur pasaulyje panašaus nerandame. Tokie žmonės nieko ir negeidžia iš gyvenimo. Jis jiems neturi to, kas verta iš jo imti. Su jo lobiais jie negali tūringėti. Tų lobių vertė tėra laikina. O didiejie žmonės ateina visiems pasaulio ir doriniams lobiams suteikti aukštesnį tūrį ir tada didesnę reikšmę.

Tokie žmonės pažįsta tuos reikalavimus, kurie jų esmės statomi. O vyriausiasis yra tas, kad pasaulis turi būti taurinamas žmoniškumu. Jis todėl turi bręsti ir įsigalėti. Tai įvyksta žmogaus pastangomis. Žmogus turi iškilti iš pažmoniškumo vergovės į esmingą gyvenimą.

Daug kalbėta apie žmogaus laisvę. Ir visaip ginčytasi, ar žmogus laisvas, ar nelaisvas. O dalykas labai aiškus. Žmogus nesijaučia pavergtas, kada jis nekliudomai reiškia savo esmę. Jis tada ir nebėra tiktai laisvas, vadinas, paleistas, bet dykas. Ir jis, nieko nebevaržomas, teikia gyvenimui pilną savo žmoniškumą. Laisvė arba, geriau sakant, dykybė yra galimumas pačiai žmoniškajai esmei apsireikšti. Taip, rodos, reikėtų išmanyti doros prasmę ir reikšmę.


29. ŽMONIŲ SANTYKIAI 

Rimtai pamąstant, kokie yra žmonių santykiai, tenka labai nustebti. Panašumo yra ir menkesniuose gyvūnuose. Bet čia tų santykių prasmė lyg seklioj srovelėje dugnas pirštu pasiekiama. O žmonių santykiai atrodo lyg kokiu nenuvokiamu slėpiningumu pagrįsti.

Dėkime, du jaunu žmogų, jaunuolis ir jaunuolė, susieina, vienas antram patinka, juodu mylisi ir susituokia. Gyvena tada tarsi vienu gyvumu. Ir jiem dviem gimsta vienas vaikas po kito. Auga sūnūs. Ir vėl jaučiama, lyg jie visi būtų vieno gyvumo atskiri reiškėjai. Praeina laikai. Sūnums tenka traukti į karą. Ir jie nebegrįžta namon. Žuvę kare. Negalima pasakyti, kas tėvams tuo suduota. Skausmo kalnai užgriūva juodu. Bet kodėl? Ir štai slėpinys!

Kad kritę sūnūs buvo tėvų kūno ir kraujo, tuo nedaug tepasakyta. Tuodu žodžiu atrodo per menku klausiamam dalykui apreikšti. Galima netekti kūno dalies, o tikrai tiek nereikės pakęsti. Kas kūną tokiu būdu ištinka, tėra maža, žiūrint į skausmą, kurį minimas nuostolis sukelia. Vidujinės kančios ir kūno skaudėjimai yra visai skirtingu dalyku.

Dargi reikėtų prisiminti, kad kiekvienas tų sūnų turėjo savo kūną ir kraują. Jis jiems teko vyriausiai iš motinos. Tėvo dalis vos pastebimai maža. Vis dėlto susidaro santykiai, kurie lyg visai nieko bendro neturi su kūnais.

Ir gal pamanome, kokie laimingi tėvai buvo vaikams gimstant ir augant, kaip visi gyveno tais pačiais džiaugsmais ir viltimis, tais pačiais rūpesniais ir protavimais. Bet ir tuo nedaug tepaaiškinama. Atrodo, lyg ir būtų suprantama, bet, kiek pamąsčius, viskas pasklysta kaip rūkai. Nenumanyt, iš kur tiek skausmų, sūnums žuvus.

Tiesa, ir gyvuliai jaučia skausmą. Yra žinoma, kaip jį reiškia kumelė, kada jai paimamas kumeliukas. Bet ir čia pasireiškia santykiavimo jausmai nėra suprantami vien iš kūno. Juk jau gimdamas vaikas atsiskiria nuo motinos kūno. Matyt, ir gyvuliai ko nors netenka, kai jiems nebėra galima regimai santykiuoti su viens kitu. Visai aiškiai parodo, kad, atsiskiriant jau kiek paaugusiam vaikui, jiems lyg gyvybė dalinama.

Ir tenka manyti, kad minimas skausmas nėra kūno dalykas. Gyvių kūnai, kaip visų kitų gyvūnų, gyvena, taip sakant, tam tikrame gyvybės ore, kurs apima jų kelis. Sužeidus, skaldžius tą orą, jaučiamas skausmas, užeina kančios.

Žmonių santykiuose visos tos patirtys yra dar daug gyvesnės. Žmonių nuovoka jas priima daug budriau negu menkesni gyvūnai. Gyviai greitai pamiršta savo skausmus, bet žmogaus skausmas jj žudo ilgus metus, kartais net visą amžių. Nelaimė jį ištinka kaip esybę su ašaine sąmone. Kaip toji žino esanti visą amžių ta pati, taip ji ir atmintyje palaiko savo skausmą. Ir atmintis tuo aiškiau pamena, kuo šviesesnė yra ašainė sąmonė. Ji stačiai rodosi esanti atminties dalykams kuriančioji jėga, o ne, kaip tūli tiki, jiems supilti aruodas.

Kęsdamas skausmą, liūdėdamas, žmogaus vienetiškumas, jo aš, yra visai kitaip negu daiktingojo pasaulio sunkumų slegiamas. Daug jau tai pasako, kad skausmas dėl saviškių atsiskyrimo ten gana greitai nublunka, kur žmonės yra menko žmoniškumo. Vėlgi labai tauraus žmoniškumo žmonės kenčia savo skausmą, lyg jis jų visai nežeistų. O jis jiems yra nepalyginamai gyvesnis.

Sunku visa tai pasiaiškinti. Ir mąstymas stebisi susidraugavimo keistumu. Susieina kartais žmonės, kurie lig tol nepasižino. Vieni kitiems ir būte nebuvo. O nuo to laiko jie jau draugai. Ir kiti kalba apie tai, kaip du bičiuliu sutinką, kaip pasidaliną rūpesniais ir malonumais. Ir lyg savaime pasidaro suprantamas jų skausmas, kada juodu turi skirtis. Vis dėlto visa tai yra labai slėpininga.

Ypačiai tada tas slėpiningumas žymiai pasireiškia, kada du skirtingų lyčių žmogų susieina ir toliau jiemdviem tenka visam amžiui atsisveikinti. Gana dažnai tada abu jaučia, lyg būtų sunaikinamas visas jų asmenybės gyvumas. Jau tai sukelia skausmų, kad vienas jaunų dviejų linksta kitam, trečiam. Tuo žeidžiama slėpininga jų gyvumo vienybė. Tai ir gali būt suprantamas pavyduliavimas, šnairėjimas. Daug apie tai reikėtų mąstyti ir pasisakyti.

Bet dažnai tat yra apsirikimas, kad kas nors tvirtina be mylėtos mergelės, o jinai be mylimo bernelio gyvent negalėsianti. Bandymas turbūt be išimties įrodytų, kad tai visai gerai yra galima. Ypačiai tada, kai santykiai pasidarė iš įsigeidimo, vadinas, iš lūkesties smagumo turėti, smaginties antrosios lyties kūniškumu. Tada persiskyrimas įvyksta dėl visai menkų dalykų. Ir skausmas tėra didis kartais dar pradžioje, o ir beveik vien kūne, tarsi jis būtų kažko netekęs. Bet kaip tik ir čia tūno slėpinys.

Gi vėl yra tokių atsitikimų, kad susidraugavę žmonės toliau neapsikęsdami labai norėtų atsiskirti, bet gyvenimo aplinkybės ir sąlygos tai neleidžia. Vis iš naujo jos suveda juos ir laiko bendrame gyvenime, nors tie žmonės viduje nieko bendro su viens kitu nebeturi. Jie galėtų sau atskirai gyventi viens kito nepasigesdami. Vis dėlto jiems tenka bendrai gyventi.

Iš viso to matyti, kad čia veikia slėpiningi gyvenimo dėsniai, kurie laiko savo tinkluose pat žmonių esmes, kad net paviršutiniškas žmonių gyvenimas pagal tai tvarkosi. Dar pastebima, kad kalbami žmonių santykiai yra labai menko tūrio. O kad tie žmonės tačiau verčiami bendrai gyventi, reikėtų manyti, jie veikiami galių iš kaži kokių amžių ir kaži kokiems amžiams.

Ši mintis ypačiai gyvėja, atsimenant santykių vieno antro atskiro žmogaus su liaudimi, su visa tauta. Jis vienas jai kartais yra labai reikalingas, ir todėl jis joje veikia kaip jos gyvenimo branduolys. Jeigu tai pasidaro iš paviršutiniškų gyvenimo dalykų, tie santykiai po trumpo laiko irsta, tam branduolio žmogui dar nei nemirus. Ir žmonės paprastai sako: ,,Nedėka yra svieto alga!“

Daug ilgiau laikosi vieno žmogaus santykiai su tauta, jeigu jis gaivina jos nuotaikos ir protavimo gyvenimą. Bet jeigu tie santykiai gimsta ir auga iš aukščiausio vieno žmogaus žmoniškumo apraiškų, tai jie yra labai pastovūs ir nuolatai tvirtėja atitinkamai taurumui ir galingumui to žmoniškumo, Kurs iš minimo vieno žmogaus tautai teko.

Todėl matome, kaip kartais prie vieno manytojo, mokslininko arba ir menininko žmonės rišasi šimtmečiais. Valdžios žmonės ir karvedžiai turi pagarbos ligi tol, kol veikia jų įnašą į žmones. Visų ilgiausiai išlieka santykiai plačiosios minios su išminčiais, ypačiai su vadinamaisiais tikybų steigėjais. Kūniškas jųjų gyvenimas dažnai lyg nieko nereiškia kartą sukurtiems žmonių santykiams su juo, tarsi kitos rūšies gyvybė būtų aiškiai patiriama.

Gerai pažvelgus į kylančius klausimus, aiškėja, kad vieno žmogaus santykiai su didžiu žmonių skaičiumi yra tuo patvaresni, kuo daugiau jie reiškia jų žmoniškumo gyvėjimui ir brendimui, žmoniško sąmoningumo šviesėjimui. Bet kada koks žmogus yra į žmonių gyvenimą daugiau už kitus įnešęs, kas tam tikslui dera, jų santykiai su juo lyg nebėra išdildomi. Jo esmės galia gludo žmonių gyvenime kaip augimo gyvumas medyje. Ji negali būt iš jų pašalinama dėl gyvybinio jų reikšmingumo žmonėms.

Žmonių santykiai yra tuo ilgesni ir tvirtesni, kuo mažiau čia reiškia kūno ir nuotaikos reikmenės, o kuo daugiau dvasios-sielos, vadinas, žmoniškumo gyvumas. Iš to aiškėja ir santykiavimo nuoširdumas ir didysis skausmas, jeigu jis kliudomas arba visai nutraukiamas. Visa žmoniška gyvybė gimsta iš gyvenimo tikrovės, būtent iš aukščiausiojo sąmoningumo. Kaip iš jo atšvinta ašainės sąmonės, taip ir bendrumo nusimanymas ir gyvybės vieningumas.

Ypačiai aiškėja tai iš abiejų lyčių santykiavimo. Jam prasidėjus dvasios-sielos gyvenime, jų meilė yra tauri ir todėl patvari. Ir negali būti kitaip. Sako išminčiai meilę esant vieningumo žinojimą. Todėl tokiu du žmogų, kuriuodu myli vienas antrą, ir nėra perskiriamu. Juodu vienas antrą jaučia savo esmėje. To dar jiems nenumanant, o turint skirtis, regimai nebesantykiuoti, skausmas labai didis. Ką vienas žmogus kitam reiškia, svarbėja visados tuo, kiek tyresnis žmoniškumas iš vieno teikiasi antram.

Žiūrint į žmonių santykiavimo esmę, pasirodo, kad visi žmonės stengiasi vieni kitiems būti kuo tikriau žmonės. O ten, kur žmoniškumo esmė numanyta, žmonės nebenori tiktai vienas kitą gerbti, bet vertinti kaip tikrai garbingus, malonius, didingus, taurius, teisingus, tiesą mylinčius, darningus žmones. Gi vėl niekas negali savo viduje gesinti pagarbos jausmą tam, kurs žinomai yra minimų vertybių žmogus. Šita pagarba vis bus širdyje ir kartais net nenoroms pasireikš, nors tam ir būtų pasipriešinama.

Tikros garbės vertam žmogui nėra reikalinga pasistengti garbės įsigyti. Tiesa, garbė tenka žmogui iš kitų žmonių. Todėl ir garbingiausiajam pagarba gali būt slopinama jų širdyse. Kartais tai ir daroma. Ir tikrai garbingas žmogus gyvena be pagarbos. Bet yra tai tik laikinas būvis. Tikrai garbingam žmogui tenka garbė kad ir po ilgesnio laiko be jokių jo pastangų. Jo aplinkos žmonės, su kuriais jis santykiuoja, pagaliau jam visai savaime pareiškia pagarbą. Išeina tai iš bendro jų žmoniškumo šviesėjimo.

Visa tai išmanyti bus tiems žmonėms sunku, kurie tiki, kad yra ir veikia gyvenime tiktai tos galios, kurių judesius pastebime akimis ir girdime ausimis. Jų sąmonės dar yra niūkios, ir todėl jų protavimas vos kiek toliau kaip žingsnį nukyla. Tokie ir vadinami svetimu žodžiu naiviais žmonėmis.

Kaip kiekvieno žmogaus tikroji giminė yra sąmoningumas, kurs reiškiasi žmoniškumu, taip jis yra ir pagrindas bei sąlyga žmonių santykių. Tas pagrindas veikia nuolatai, bet pasidaro žmonėms numanomas tik tuo, kaip viena asmenybė veikia kitąją. Tokiu veikimu vienas kitam yra ir geriausias draugas, ypačiai tada, kai jie jau sąmoningai brandina kiekvieną žmonišką vertybę.

Tokie žmonės tada ir giliai jaučia būtinumą gyveni-man eiti kuo vertingesniais žygiais, su geriausiais dvasiniais lobiais. Jie auga iš jų esmės, jai šviesėjant ir stiprėjant. Ir todėl, jiems patekus į gyvenimą, kartu ir užduota tuo rūpinties.

Plačiausias žmonių santykiavimas įvyksta mokslo, meno ir doros apsireiškimais, kadangi mokslu, menu ir dora skelbiasi  pats  žmoniškumas.  Jų  galiomis  žmonėse  žadi-

narni visokie gabumai, brandinamos visokios dorybės. Bet pačią žmogaus esmę ugdyti tegali tik tat, ką vadiname tikyba. O ir tam ugdymui labai yra reikšmingi žmonių santykiai.

 


30. TIKYBOS REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIMUI 

Pasistengėme išmanyti žmoniškumo santykius su kitomis gamtos ir gyvenimo galiomis. Aiškėjo, kad žmoniškumui skirta valdovo vieta. Jam tenka veikti ir sąmoninti visas pažmoniškas galias ir tuo vienu atžvilgiu vykdyti gyvenimo prasmę, kuri, trumpai pasakius, yra ši: nesąmoningumas peršviečiamas sąmoningumo. Paviršutiniškai kalbėdami tvirtintume, kad žmogus turįs gyvenimą skaidrinti, jo galias padaryti veiklesnes.

Todėl žmogui pasaulyje ir yra skirta būti veikliam iš pat savo esmės, tikrai tauriu būdu. Paprastas nusivarginimo darbštumas toks nėra. Bet moksle, mene ir doroje jis aiškėja, jeigu tos trys žmoniškumo apraiškos pasilieka tiesos, grožės ir gėrio laiminamos. Jų tai žmogus įgalinamas žmogų gelbėti ir veikti visą gyvenimą, visą gamtą. Atitinkamai jo veikla atsiliepia į jį ir jį giedrina bei stiprina.

Bet dar kita ką reikia pastebėti. O tat nebėra jau tiktai tiesos, grožės ir gėrio dalykas. Jame pats žmogaus esimas, jo sąmoningumo laipsnis pasidaro klausiamas. Žmogus turi įstengt kilti aukšt savo asmenybės. O tam galimumas, kaip jau pasiaiškinome, teikiamas tikybos.

Pasisakėme, kad tikyba gimstanti kartu su ašaine sąmone. Daugiau negu kita kas ji yra grynas žmoniškumo dalykas, ne santykiuose su pažmoniškomis sąmoningumo bangomis ir ne santykiuose su kitais žmonėmis, bet su pačia sąmoningumo esme.

Žmoniška sąmonė turi atsiverti visai nepaprastam esimui. Sakytume, žmogus turį susivokti savo esmėje, numanyti save, atsiminti savęs, susikaupti savo esmės geimėje. Tuo ji tikrinama ir šventinama. Juk pačiame pagrinde žmogaus aš, jo ašainumas, kyla tiesiausiai iš visų gyvenimo apraiškų prado. Todėl pirmuoju ašainės sąmonės žybtelėjimu vienoje šio pasaulio esybėje jai yra kurtas ir galimumas pasistengt šviesėti. O vien taip ir prieinamas pilnumas.

Toks visiškai vidaus dalykas yra tikyba. Kas šiaip tuo vadinama, tėra eilė visokių minčių, formulų, visokių vaizdavimų ir vaizdinių, kurie judinami kaip žmogaus sąmonės turinys. O jeigu jame yra ir kokia mintis arba sąvoka net apie Dievą, tai vis reikėtų atsiminti, kad tos mintys tegali būti menkas Jo prisiminimas, dar vos telpąs žmogaus sąmonėje, o ne Jis pats, su kuriuo žmogus tikyboje santykiuoja.

Tikyba reikalauja iš žmogaus didžiausios pastangos, kuri tik galima ašainei esybei. Iš jos išauga žmogaus pakitimas, kurs yra lyg mirimas. Tik reikia išmanyti, kas tada miršta. Žinodami, kad ašainė sąmonė yra pagrindinio sąmoningumo giminės, turime pasisakyti, kad ji yra apribota ir tvirtinta santykiuose su menkesniu sąmoningumu ir su juo susieta. Tuose santykiuose žmogus save žino. O tikyboje jis turi šitą būvį palikti ir pasiekti tauresnį, kuriame jis jau yra anam būviui miręs ir tapęs visai kito tūrio ir kitos sąmonės esybė, būtent aukštesnio, šviesesnio sąmoningumo laipsnio, kuriame jis yra daug gyvesnis, veiklesnis, dvasingesnis.

Iškildama aukšt savęs į tai, kas nėra pagaunama, kas nepasidaro sąmonės turiniu, lyg būtų niekas, į tai iškildama ašainė sąmonė tarsi pranyksta kaip kibirkštis ugnyje, spindulys šviesoje. O tat yra siaurumui ir menkumui tikra mirtis.

Apie tai kartais ir kalbėta. Bet dažniausiai tūlų žmonių manoma, kad reikią visas pastangas daryti, jeib įvyktų ta mirtis. O tai nėra tikslinga. Visos jėgos turi būti kaupiamos ir skiriamos tam, kas yra be tūrio ir pavidalo. Minimas mirimas, vadinas, ašainės sąmonės šviesos iškliuvimas iš ankštumo ir niūkumo, tada savaime Įvyksta. Veržtis reikia link to esimo, kurs nėra nei rdvinis, nei laikinis ir kurs netelpa tokioje ašainėje sąmonėje, kokia šviečia susijusi su pažmoniškumu.

Kūrybos vyksmas, kuris didžioje visatoje atsitinka, tokiu būdu žmoguje lyg sumažintai, bet visai reikšmingai kartojasi. Kyla dargi iš užsimojimo ašainės sąmonės. Koks neišmąstomai gilus tai nusidavimas, rodos, kiekvienam aiškėja, kurs nors kiek numano, ką reiškia viso gyvenimo atsivėrimas, atsilukštinimas.

Minimas žmogaus pakitimas jo viduje turi todėl ir visai išimtinai ypatingus davinius. Jau paprastai save taurinęs žmogus pasižymi gyvenime kaip aukščiausias jo veikslys. Bet šis jo pakitimas iškelia jį iš visų žmonių eilės. Savo veikimui gyvenime jis įgyja tikriausią galimumą ir galybę. Paprastai žiūrinčioms akims ji lyg nieko nereiškia. Ji nieko neslegia, nepavergia, bet viską, kas yra teigiamo žmonijos gyvenime, gyvina, augina, kaip gamtos gyvumas gamtoje.

O tokį naują žmogų padaro gyvoji tikyba. Ji todėl yra pagrindinės reikšmės žmogaus ir žmonijos bei visam žemiškam gyvenimui.

Jau kartais tvirtinta, kad tikyba ir dora, tikyba ir menas, tikyba ir mokslas nieko bendro neturi ir kad, atvirkščiai, nesą santykių tarp mokslo, meno ir doros su tikyba. Tam tikra prasme taip ir yra. Mokslu, menu ir dora žmoniškumas apsireiškia gyvenimui iš ašainės sąmonės. Bet visai kita kas yra tikyba. Ji nėra žmoniškumo apraiška, bet žmogaus vidujinis būvis, ašainės sąmonės santykis su pagrindiniu sąmoningumu. Tikyboje ašainė sąmonė kyla aukšt savęs į šviesesnį ir platesnį sąmoningumą.

Pradžioje šis kilimas siekia tiktai sąmoningumo, kurs žemiškame gyvenime veikia, kurs laiko ir žmogaus esimą, kuriame žmogus nuolatai gyvena, kad ir nenuvokdamas tai savo sąmonėje. Gyvenimo eiga lyg neša jį į paviršutiniškumą. Ir taip žmogus verčiamas ryžtis, lemti. Jam tenka rinktis tarp kilimo arba grimzdimo. Trečio kelio nėra. Kilimas yra gyvosios tikybos išdava. Dirbtoji gudrybių tikyba neturi gyvumo. Ir žmonės, kurie jos laikosi, smunka į menkumus.

Gyvoji tikyba padaro, kad visatos galia žmoniškumo prade sąmoningėja. Todėl tada žmogaus esmė ir nuolatai stiprėja. Gyvos tikybos žmogus daug geriau gali savo mokslu nušviesti gyvenimą. Būdamas menininkas, jis įstengia kurti nuostabiomis galiomis, o santykiuodamas su kitais žmonėmis, jis įrodo, kad jame žmoniškumas apsprendžia visų jo asmenybės pažmoniškų galių linkmę. Vadinas, jis yra skaisčiausios doros žmogus.

Tikyba nėra nei mokslas, nei menas, nei dora. Bet viena tikyba tegali suteikti tikriausią galimumą šviesesniam mokslui, galingesniam menui, tauresnei dorai. Nėra tam kitos priemonės. Be tikybos žmoniškumo pradas neįgyja aukštesnės galios gyvenimui teiktis.

Prasimanymas tikybą išmesti iš gyvenimo gimsta iš nesupratimo gyvenimo esmės ir prasmės. Be to, tikyba ir negali būt išmetama iš gyvenimo. Tėra galima šalinti sugalvotus vaizdinius, kurie vadinami tikyba, bet jos nėra. Pati tikyba yra gyvenimo dalykas. Be jos sąmoningėjimo žmoguje visas gyvenimo judesys nepakiltų iš vietos. Bet „sudarkytos tikybos“ vedamas, jis rieda žemyn į visokias nesąmones, į prietarus, ir įstumia žmones į vargsmą, į kančias ir žuvimą. Tai gana aiškiai įrodo esamasis mūsų laikas.

Nežiūrint „įvairių tikybų“ ir daugybės šventnamių, jis yra mirštančiųjų „tikybų“ amžius. Kur tik randasi gyvos tikybos kibirkštėlė ir kur ji kaip noris reiškiasi, tuojau norėta ją slopinti netgi tų, kurie, rodos, tikybos gaivinimu rūpinasi. Todėl ir galėjo įvykti Europoje Didysis karas, kurs tikybos nekenčiančius Vakarus taip labai skaudžiai žudė.

Gyvoji tikyba veda aukštyn, aukštindama ir augindama žmoniškumą. Ir tuo ji aukština visą gyvenimo tūrį. Vokiečių poetas Fr. Šileris yra pasakęs: „Pasaulis tobulas! Visur tai numanu, kur nenuein žmogus su savuoju vargu". Bet tai tik tiesa, žiūrint į žmogų su negyva tikyba.

Iš tikrųjų reikėtų galėt pasakyti: „Pasaulis pasiliktų amžinai vargsme, jei jo negelbėtų žmogus savo esme“. Gyvojoje žmogaus tikyboje glūdi galimumas visam žemiškam gyvenimui bręsti ir tobulėti.

 


31. ĮVAIRIOS TIKYBOS 

Yra visai įprasta tikyba vadinti mintis apie žmogaus santykį su visatos pradžia ir pagrindu. Bet tuo pakrypta į paviršutiniškumą. Tikyba yra paties taip minimo santykio patyrimas. Šiaip ir šičia paduodami aiškinimai būtų tikyba. O jie turėtų veikiau būti priskaitomi mokslui.

Senovėje panašios ir dar ta linkme toliau siekiančios mintys buvo pats vyriausias mokslas. Tais laikais žmonės kitaip ir daug nuoširdžiau negu šiandien pasistengė tapti valdančia galia gyvenimo jėgų gausoje. Tik nereikėtų manyti, kad jie tai norėjo pasiekti, pasidirbdami ir vartodami visokius įrankius, kaip tai nūdien daroma.

Tų laikų žmonėms nerūpėjo tiek daiktus kiek dievaičius, būtent gyvenime veikiančias pažmoniškas jėgas, padaryti savo tarnais. O jeib jiems tai pasisektų ir jie patys nepakliūtų po tų dievaičių valia, kaip šių dienų žmonės, visi, kurie suprato dalyką, smelkėsi, kiek tiktai galėdami, įgyti daugiau esmingos stiprybės ir tvirtumo. Tam buvo steigiamos mokyklos, į kurias galėjo patekti tiktai aukšto doros laipsnio, giedro sąmoningumo šviesos mokiniai.

Mūsų laikų kultūros žmonės vos ne vos atsižiūri į dvasines savo galias. Daugiau jiems jau reiškia protavimo ugdymas. O šiaip jiems pirm viso svarbu įsigyti materinių lobių ir tam pasidaryti visokių priemonių. Jų pagalba jie ir vyrauja gyvenime. Taip juos moko šių dienų mokslas. Bet daug to, kuo norima žmogų padaryti viešpačiu gyvenime, primena mums vis dėlto ir iš senovės paliktus mokslus, kurie vadinami tikyba.

Nesą visi tie tikybiniai mokslai yra protavimai apie tikėjimo stiprinimą, patarimai, kaip galėtų augti dvasinės, žmoniškosios žmogaus jėgos. Beveik galėtume sakyti, tais mokslais norėta sugundyti žmogaus dalyvavimą pasaulio kūrybos vyksme. O tai yra esminis mokslo dalykas.

Tikyba tegali būt suprantama iš santykio ašainės sąmonės su jos kilme, kaip tai šičia bandyta aiškinti. Tik tenka dar prisiminti, kad visados tikyba bus tokia, kokia yra ašainė sąmonė. Kur toji yra kitų savumų, ir tikyba bus kitokia. Kiekviena žmogaus sąmonė skiriasi iš kitų labiausiai savo šviesos laipsniu, vadinas, kaip aiškiai ja reiškiasi žmoniškasis sąmoningumas.

O kadangi tuo atžvilgiu žmonės labai nelygūs, tegalime tiktai apytikriai sakyti, kad didė bendruomenė, net visa tauta, esanti tos pačios tikybos. Lygios tikybos tegali būti tiktai žmonės to paties sąmoningumo laipsnio.

Tų laipsnių yra labai daug. Bet trys pasižymi kaip vyriausi iš visų. Žemiausiojo laipsnio yra tie žmonės, kurie tiki esą vien gyvasis kūnas ir susivokia tiktai kūno gyvenime. Iš jo jie išveda tai, ką vadina žodžiu aš. Viso gyvenimo prasmė jiems tėra kūno smagumas, visos jojo reikmenės – gyvenimo turinys. Todėl ir rūpinasi vien patenkinti jo aikštis. Visai sutapę su kūno gyvumu, žmonės turi ir visokių nuotaikos būsenų, bet nedaug protavimo galių.

Jų ypatumą atitinka ir jų tikyba. Stovėdami visiškai gamtos jėgų bangavime, tokie žmonės jas laiko sau giminingomis, tarsi jie būtų iš jų pasidarę. Ir visus gamtos reiškinius jie vertina savo ypatumais. Vis dėlto jie numano, kad su ašainė savo sąmone jie labai toli pralenkia visą gyvūniją. Ir tada jie ieško sau atitinkamo gyvumo nesuprantamuose gamtos vyksmuose.

Jų tikyba todėl labai nerimta. Kartais ji siejasi prie daikto, kartais prie gamtos jėgų, kurias labai garbinę greit vėl stengiasi pavergti, padaryt savo tarnautojomis. Ašainės savo sąmonės reikšmės aiškiai nenumanydami, jie susikelia daug nuotaikos būsenų, bet nedaug sukuria minčių. Ir todėl daug gyvesnis yra jų dygių ir omės gyvenimas negu kito sąmoningumo žmonių.

Tą laipsnį atitinkanti „tikyba“ yra pasklidusi po visą pasaulį. Jos laikosi didis žmonių skaičius. Mokslais ir apeigomis žadinamos mintys juos vos paliečia. Juk kiekviena apreiškiama mintis tik taip toli patenka į kitojo sąmonę, kiek tosios šviesa prilygsta minties šviesai. Kita kas visai nėra galima. Iš to ir aiškėja, kodėl kartais krikščioniški mokslai visai kreivai yra suprantami tam tikrų tariamai kultūringų žmonių. Visą gyvenimą jiems sudaro vieni jų dygiai, jų omė ir šių reikmenės.

Visai kitos tikybos yra žmonės, kurių ašainė sąmonė yra mirginama gausių vidaus būsenų ir vaizdinių bei minčių. Tokie žmonės gyvena įvairiuose palinkimuose, jausmuose, geiduliuose, lūkesčiuose, aistrose, mintyse, visokiame galvojime ir protavime ir t. t. Ir tiki visa tai esą jų esmė. Dygių ir omės gyvumas jiems tiek mažiau reiškia, kiek visokios vidujinės būsenos juos yra pavergusios, kurioms patenkinti jie dygių reikalais vis dėlto dar naudojasi.

Iš tokio būvio šiems žmonėms susidaro nuomonė, kad jie priklausą visai nuo tokių būsenų, kurias jie savo viduje patiria. Jie tiki, kad jų esmė kilusi iš tokių būsenų. Sąmoningumo skirtumas tarp ašainės sąmonės ir anų sąmonės turinių nedidelis. Jie patys jį vos tepastebi. Todėl jiems jausmai, geismai, protavimai ir yra aukščiausių pasaulio galių reiškiniai.

Tokios tikybos žmonės tegali santykiuoti su tomis galiomis, kurias jie savo vidujiniame gyvume pažįsta. Tada tūli jų ir kalba apie vieną dievą ir jo tarnus, būtent angelus, bet ir apie vyriausiąjį dievo priešą – velnių velnią ir visą velnių gaują ir velniukus. Jų dievas visai aiškiai jų įsivaizduojamas kaip labai užgaulus senukas, kurs savo darbais ir kūrimais nuolatai apsirinkąs, nuolatai esąs apgaunamas ir skriaudžiamas velnių velnio. Vis dėlto esąs visa žinąs ir visa galįs.

Bet kartais ir taip apie savo dievą mąstantiems žmonėms sušvinta, kad jie iš tikrųjų jį yra patys sukūrę savo mintimis, kad tikrasis Dievas yra kita kas. Tada jie ir kalba apie jį, kaip apie visa žinantį ir galintį, sako, jis esąs meilė, ir jį vadina visos išminties versme. O apsisukę vėl visaip stengiasi jį paveikti savo naudai.

Vis dėlto ir tokių žmonių elgesys turi savo reikšmę. Vis jis yra bandymas sueiti į santykį su tuo didžiuoju slėpiniu, iš kurio viskas yra, kas yra, su nesugalvotu, su esamu gyvuoju Dievu.

Ypatingą šių žmonių skyrių sudaro tieji, kurie daugiau negu kiti protauja ir mąsto. Jie visokius mokslus susigalvoja apie Dievą ir Jo santykius su pasauliu ir su žmonėmis ir tiki tokiu būdu pareiškia tikrąją tikybą. Nemato, kad su savo mintimis apie Dievą jie stengiasi jį pasidaryti menkos savo sąmonės turiniu. O jeigu jiems viso jų mąstymo prasmė aiškėja, jie sako, jų mintys esančios tiktai šešėlis tikrojo Dievo esimo.

Bet juk tie šešėliai įrodo, koks jų yra kūrėjas. Jų menkumas ir palšumas gana daug reiškia. Tokie žmonės turėtų žinoti, kad, norint santykiuoti su Dievu, visos mintys turi būt šalinamos ir visai tuščia gryna sąmonė Jam būt pašvęsta, jeib Jis būtų numanytas ne sąmonės turiniu, bet paties sąmoningumo kūrėju ir tūriu.

Yra žmonių, kurie taip elgiasi. Jie stengiasi iškilti iš visokių gyvenimo ūkanų, iš niūkių nuotaikos būsenų ir iš visokių painiavų, kurios traukia žmogų į pažmoniškumą. Jie atveria savo sąmonę amžinojo sąmoningumo šviesai, kuri juos iškelia aukšt viso, kas prasideda ir baigiasi, į patį amžinumą. Ašainėje jų sąmonėje užteka amžinatvės sąmoningumas, ir, jame panerdama, sąmonė netenka savo siaurumo ir tamsumo.

Aišku, kad tokių žmonių tikyba yra visai kita negu visų aukščiau minėtųjų. Jai nieko nebereiškia dygių ir omės, nieko ir nuotaikos bei protavimo gyvenimas. Tokie žmonės žino, kad didžiame pasaulio kūrimo vyksme tikyba sudaro sąlygą ašainės sąmonės iškilimui aukšt savęs. Čia ašainė sąmonė susitinka su neišmąstojamu ir neapribojamu sąmoningumu. Ir tokios sąmonės

žmonėmis tada tikriausias žmoniškumas pradeda užtekėti pasaulio gyvenimui.

Ne dažnai sutinkami tokie žmonės. Todėl apie juos ir beveik nekalbama. Menami yra tiktai vieni kiti, kurie pasistengė kitus žmones iš visokių prietarų ir klaidžiojimų išvesti į šviesesnį santykiavimą su tuo, kas yra aukšt viso protavimo ir numanymo. Jie savo žygiais sukelia žmonių prilinkimą ir pasišventimą šviesai ir kartais todėl vadinami naujos tikybos steigėjais.

Vis dėlto ir tiejie, kurie save laiko jų pasekėjais, retai tėra jų tikybos žmonės. Prisiminkime, kad tiktai lygios šviesos sąmonių žmonės tegali būti tos pačios tikybos. Kaip kiekvienas žmogus pasaulį ir visą gyvenimą gali sutikti tik savo supratimu, taip jis ir dar taip, koks jis, kokia ašainė jo sąmonė yra, tegali įeiti į gyvą santykį su Dievu, kuriame viskas yra, kas yra, o kurs visame yra. Kitokio tam galimumo nėra. Kiekvienas tegali susieiti su ta dvasia, kuriai jis prilygsta, į kurią jis yra panašus. Norint santykiuoti su Dievu, reikia būti dieviškam.

Toks joks žmogus, tiesa, negali pasidaryti. Bet pasišvenčiant Amžinajai Išminčiai – Meilei – Galiai, žmogus liaujasi būt kokios nors būsenos arba minties įrankiu ir tampa Jos indu, Jos priemone, Jos nariu. Ji pati padaro žmogų tinkamą gyvajai tikybai, amžinajam buvimui Dievuje.

 


32. KELI KULTŪRINIŲ TAUTŲ TIKYBOS MOKSLAI 

Kaip jau aiškinta, tūlų žmonių tam tikri, mokslai laikomi tikyba, religija. Dargi reikalauta jais tikėti. Ir pasiremiant tuo, kad tikyba esanti mokslas, kalbama apie įvairias tikybas. O jų tarpe tikrai vertingi esą tiktai krikščionių mokslai. Į kitų tikybų mokslus žiūrėta mažiau ar daugiau paniekinančiai.

Tiktai paskutiniais dešimtmečiais šitame protavime įvyko perversmas. Kai kurie mokslininkai jau rašo apie įvairias kultūrines religijas, kurių viena esanti krikščioniškoji tikyba. O išmintingiesiems ir daugiau žinių turintiems žmonėms net atrodo, kad su panieka žiūrėti į nekrikščionių tikybas tiesiog esąs žemumas. Dar ir plačiau sužinota, kad tūlų kitų tikybų raštai yra daug senesni negu žydų ir krikščionių, kad jie daug seniau jau vadinti šventais raštais ir paties Dievo apreiškimu ir kad jų turinys yra ne menkesnis už Biblijos žodžius.

Pradėjo kai kurie mokslininkai tikrai tirti įvairių „tikybų“ raštus. Tūluose universituose jau dėstomi „lyginamiejie tikybų mokslai“. Ir kartais prieita nuomonė, kad pagrindinės žymesniųjų „tikybų“ mintys yra visai tos pačios. Tik vienur jos aiškesnės, kitur drumstesnės.

Toliau buvo išmanyta, kad tikybos mokslu dažnai įvardinami ir pasaulio supratimo, gyvenimo žiūros ir pagaliau doros mokslai. Nuo visų jų liko griežtai atskirti tie, kurie pašvęsti vien tikybiniam žmogaus gyvenimui. Susidomėta ypačiai indų ir parsų šventais raštais. Bet tai buvo jau toli prieš 100 metų. Nuodugniai tiriami indų Vedos (Žinojimas) ir jų Upanišados (Posėdis, Slaptas mokslas) [12] tiktai paskutiniais dešimtmečiais. Pastebėti ir senųjų egiptiečių šventi raštai, kurie mirusiems buvo dedami į karstus [13]. Bet jie dar sunkiau suprantami yra negu parsų Zend-Avesta [14] ir indų mokslai. O dideliam nustebimui Egipte papirusuose rasti labai panašūs, kartais net tie patys žodžiai ir posakiai kaip krikščioniškame tikėjimo išpažinime. Todėl turbūt ir Augustinas rašė, kad jau iš pat pradžios buvę, kas vėliau vadinta krikščioniška.

Skaitant tuos įvairius raštus, sunku pasakyti, iš kurių šviesiau spindi tikybos gyvenimas. Tūlais atžvilgiais žydų šventraštis, Senasis Testamentas, atrodo labai nešventas ir visai netinkamas skleisti, o kitur, ypačiai Pranašuose ir Psalmuose, randami visai nuostabiai taurūs tikybiniai pasireiškimai.

Kaip Senajame Testamente pakrikęs žydiškumas, taip kituose raštuose kitų tautų menkumai nustelbia raštų tikybingumą. Bet tauri dvasia iš visų mato, kad tikyba yra esminis kiekvieno tiek menko, tiek išmintingo žmogaus dalykas, ir buvo toks nuo pat pradžios žmogaus gyvenimo pasaulyje.

Žinoma, yra visokių skirtumų tarp įvairių tikybų mokslų, o ne vien žiūrint į gyvesnį arba silpnesnį tikybingumą, bet ir į tai, kokiu būdu jie nušviečia tikybos gyvenimą. Vienu kitu atžvilgiu skiriasi krikščionių ir Rytų tikybos mokslai, visų pirma indų, būtent Bramanizmas [15] ir Budizmas [16].

Dažnai tvirtinama, ypačiai vokiečių, kad tarp abiejų „tikybų“ esą nesuderinamų priešingumų. Indai kalbą apie pasaulio ir jo gyvenimo neigimą, paniekinimą ir palikimą, o krikščionys apie jo pergalėjimą ir tobulinimą. Tūli mokyti žmonės, tiesa, randa ir krikščionybėje gyvenimo neigimo ir patarimų jo atsižadėti. Bet visos tos nuomonės nepasiekia tų tikybų mokslų esmės.

Indų šventų raštų žinovai dažnai jaučiasi verčiami pareikšti, kad tie, kurie, kaip minėta, apie juos sprendžia, nėra jų gerai pažinę. Tikrai suprasti, kas ten numanyta, išmanyta ir parašyta, Vakarų žmonės neturi pakankamai galimumų. Jie nuolat apsirinką, aiškindamiesi skaitomus raštus.

Vėl tūli mokyti Vakarų žmonės žiūri į Rytų šventus raštus kaip į kokius vaistus, kurie migdiną žmonių dvasią arba net svaiginą. Ir todėl persergi kitus, kalbėdami apie didelį pavojų, kurs iš tų raštų gresiąs Vakarų žmogaus dvasiai. Nematyta, kad ir tuose raštuose kalbama apie nuoširdžiausią žmogaus pastangą.

Priežastis tokio spręsmo apie Rytų šventus raštus yra ta pati, dėl kurios kiti mokslinti Vakarų žmonės žemina krikščionių mokslus. Jie gyvena apsiniaukusia sąmone. Todėl dažnai ir sakoma, indų, ypačiai Budizmo, tikybos mokslai esą, palyginant su krikščioniškumu, veikiau tik protavimas.

Tiesa, skirtumų yra. Juk minimi mokslai yra žmoniškos dvasios apraiškos visai skirtinguose žemės kraštuose. Nors krikščionių mokslas gavo pradžią taip pat Rytuose, bet ilgais amžiais tapo amžinai nerimstančiojo, labai veiklaus, visokiuose pomėgiuose nuskendusio Vakarų žmogaus dalyku, ir šiandien jis jau nebesuprantamas tokiu būdu kaip seniau jo kilmės krašte, kur jau visai neteko reikšmės.

Dabar paprastai tvirtinama, kad krikščionybė esanti Vakarų tikyba. Čia jai ir tekusios visokios vertybės. Kaip senovėje iš Romos plito visą pasaulį užvaldyt norinti dvasia, taip iki mūsų laikų krikščionybė linkusi palaiminti visą žmoniją. Rodos taip suprantamas žodis apie tikėjimą, kurs pergalįs visą pasaulį.

Bet gilesniam žvilgsniui aiškėja, kad su krikščionybe leidosi į žmoniją aplink viduržemių jūras didė pasigailėjimo galia. Tuokart anų kraštų žmonija buvo lyg netekusi numanymo santykio su visos visatos ir viso gyvumo pagrindu, su Dievu. Ir krikščionybė buvo jai tarsi atsiskubinanti pagalba.

Visai kitame žmonių pasaulyje veikė Rytų mokslai. Indų krašte yra duotos visos sąlygos ramiam susikaupimui. Gyvenimas ten neverčia kaip Vakaruose žmogaus prie nuolatinio rankų ir visą kūną veikiančių darbų. Žmogus ten daug nuoširdžiau gali atsidėti dvasiniam gyvenimui. Todėl jis jam ir skiria savo jėgas.

Todėl ir visokie dvasiniai gabumai Rytų žmonių yra nepalyginamai daugiau išvystyti negu Vakaruose, ir gamta ir visas pasaulis jiems visai kitoks atrodo. Rytų žmonės žiūri į visus gyvenimo dalykus iš gyvybės pusės. Todėl gyvenimas jiems yra visai kitos prasmės negu Vakarų žmonėms, kurie į visa žiūri paviršutiniškai.

Paprastai šiejie tiki, kad reikią kiek tik galint smelktis išragaut visa, ką gyvenimas juslėms ir ką kūnas gali patirčiai pateikti ir kame jai tarpininkauti. Jiems turbūt rodosi, kad taip visa žmogaus laimė ir visa jo gerovė kaupiama. Mokslo žmonės dažnai didžiuojasi „exaktu" mokslu, kada yra ką nors supratę, ką lieslė prieiti gali, nenumanydami šviesesnės sąmonės reikšmės. Be kūno būti danguje ir vienas kitas krikščionis nenorėtų. Kitokio gyvenimo jis ir vaizduotis visai negali.

Rytų gi žmogus kūno gyvenime mato daug menkumų ir netikumų. Gali būt, kad jo maitinsena ir jo rimtumas bei susimąstymas padarė jo kūną daug jautresnį ir jam leidžia gyvenimo vargsmus ir skausmus daug gyviau patirti, negu Vakarų žmogus tai įstengia.

Vakarų žmogus iš rūpesnių, liūdesio ir nusiminimo laisvinasi nuolatine neramia veikla. Darbas, bet ir visų rūšių pramogos padaro, kad jis ir susikrimtimą bei sielvartą greičiau pamiršta. Veik visą amžių jis gyvena vis nusikreipęs nuo vidaus gyvumo. Jam veik ir laiko nelieka rimtai susimąstyti. Ir taip jis vargsta. Kaltos to yra gyvenimo aplinkybės. O jei kartais jis savęs ir atsimena ir supranta, kad visas jo nusivarginimas, tikrai imant, nėra išmintingas elgesys, kad nėra prasmės vien stengtis daug pinigų susižerti, turtų susikrauti, kitas šalis ir tautas pavergti, kad tai visai nėra būtina, jis negali liautis to siekęs. Karštasis Vakarų dvasios kvapas jį pučia tolyn. Ir taip tai Vakarų žmogus iš tikrųjų lyg apsvaigęs dūksta, kol jam neišsklysta iš patirties visas geidžiamasis gyvenimas, kada mirtis verčia jį palikti.

Todėl, jeigu jau tektų kalbėti apie apsvaigimą, nereikėtų jo matyti tiktai Rytų žmonėse. Jis galuoja ir engia, kad ir kitokiu būdu, taipo pat Vakarų žmones. Tiesa, kad tūli Rytų mokslai galėtų kiek stabdyti Vakarų žmonių nusiblaškymą. Rimtam veiklumui jie galėtų suteikti net gilesnę prasmę. Juk aišku, kad Vakarų žmogui yra apsiniaukęs visas gilesnis gyvenimo tūrio numanymas. Visai niekingi dalykai jam kartais yra svarbesni už visą gyvenimą.

Vienu atžvilgiu vis dėlto taip Rytuose, kaip ir Vakaruose pasidaro negerumų iš „tikybinio" nusistatymo. Neretai tiek vienur, tiek kitur patys dvasios-sielos reikalai pamirštami. Rytuose visokie nepaprasti gabumai geidžiami ir visokiais, net visai bjauriais būdais žadinami. O Vakaruose norima kiek galint stiprinti jėgas daiktų pasauliui, protavimui ir visokiems kūno miklumams.

Bet žiūrint į abiejų kraštų tikybos mokslų esmę, jie vieni kitus papildo, tą patį dalyką nušviesdami kitaip.

Pačiam Rytų tikybos mokslui iš tikrųjų nėra svarbu auginti ir brandinti nepaprastas žmogaus jėgas. Visai kito ko siekiama, būtent tikrosios žmogaus gyvenimo prasmės. Norima žmogų vesti, kad jis iškiltų iš to, kas yra niekinga, kas pragaišta, ir susivoktų tame, kas amžina.

Todėl žmogaus žvilgiui rodomas kelias į visatos gelmes. O daroma tai tokiu būdu, kad Vakarų žmonės, nesitikėdami tokio šviesos gausumo, tarsi apaksta ir nieko neišmano. Ir tūli todėl, prisimindami Rytų tikybos mokslų, težino pakalbėti, kad jie baigiasi didžiuoju nieku, kurį vadiną Nirvana. O indai tuo žodžiu pažymi tą patį, ką krikščionybė vadina Dievo valdžiava, karalyste, kuri yra „aukšt viso išmanymo“.

Kartais indai ir kalba apie gyvybės troškimą. Su tuo mokslu susipažinęs vokiečių manytojas A.Šopenhaueris sakė, juo pasirodąs pasaulio valios neprotingumas. Bet tokia mintis tikrai nėra šviesaus proto. Ne tuo prieiname išmanymą, kad ką nors kūrybos vyksme smerkiame kaip nevykusį, bet kad stengiamės surasti jo prasmę. Ką pasaulyje kūryba vykdo, yra tikrai prasminga. Tuo nereikėtų abejoti. Tiesa gali būt, kad mes dar nepribrendę tam prieiti arba mes atvirkščiai ar kreivai pasitinkame tą vyksmą. Rytų mokslai kaip tik nori parodyti kelią į santykį su visatos galia ir išmintimi. Jiems nerūpi kūrybos nuteisimas arba teisinimas.

Kūryboje „gyvybės troškimas“ yra taipo jau numatytas, kaip ir jo išnykimas. Tuo troškimu duota gyvenimui jo veikslys. Bet Vakarų žmonėms sunku tai suprasti, nors jie stačiai miršta, to troškimo varginami.

Minėtinas yra ir mokslas apie „gyvenimo ratą“. Manyta, kad įvykstanti nuolatinė žmogaus gyvenimo kaita. Žmogus gyvenąs daiktingame pasaulyje, miręs gyvenąs dvasios būtyje, tada vėl užgimstąs, gyvenąs, mirštąs ir taip toliau, iki pasiekiąs tobulumą, gyvenimą Dievuje [17].

Trumpai tektų sakyti apie Rytų tikybos mokslus, kad jie reikalauja iš žmogaus sukaupti visas dvasios-sielos, būtent žmoniškumo, galias ir jas skirti Aukščiausiajam. Iš to tikima taurėsianti ir stiprėsianti visa dvasinė žmogaus asmenybės galia žemės gyvenimui taurinti.

Visa, kas nesąmoningumo srityje yra išdraikyta ir nusenka nesuskaitomomis gyslomis, turi būt suvedama, jeib pasaulio kūrimo eigoje veiktų kaip galinga jėga. Ji tada gali visą gyvenimą kelti iš jo vargsmo, menkumo ir tamsos švieson, kuri visą žemiškumą keičia dvasiškumu.

Stengdamasis eiti tuo keliu, žmogus pamirštąs pasaulio niekingumus ir gyvenimo skausmus. Bet ne tam žmogus šaukiamas. Tatai tėra tik kito ko pasėka. Didysis veiksmas yra susikaupimas dvasioje-sieloje ir nepalaužiama valia prieiti Slėpinį, kurs laukia žmogaus anapus erdvės ir laiko.

Iš čia tada liejasi suplaukusios taurios galios į erdvės ir laiko gyvenimą. Pradėtojams tai dar nesąs uždavinys. Per maža jie įstengia pasiekti, ir jų kūno jėgos tiktai silpstančios.

Rytų žmogus kreipiasi į visų galių versmę, jeib toji kuo gausiau plūstų. Bet toks nusikreipimas taip daug reikalauja dvasinių pastangų, kad jis Vakarų žmonėms visai nėra įmanomas. Todėl jie ir baidosi Rytų mokslų. Nurodo į tai, kad didžioji Rytų žmonių minia visai nuskendusi yra visokiuose prietaruose. Tiesa, kad ji dažnai visiškai nebenumano savo mokslų reikalavimų.

"Krikščioniškas mokslas Vakarams jau atrodo kitoks. O jam esant šiek tiek plačiau žinomam, apie jį nieko ir nebereikėtų pasakyti. Vis dėlto nuolatai aiškėja, kad jo esmė toli visų dar nėra prieita. Garsusis vokiečių mokslininkas Ad. v. Harnakas ją nori trimis dalykais paaiškinti. Krikščionybė vyriausiai skelbianti Dievo valdžiavą (karalystę) ir jos atėjimą, toliau Dievą kaip tėvą ir begalinę žmoniškos sielos vertybę ir pagaliau geresniąją teisybę ir meilės įsakymą.

Bet, rodos, krikščioniškumo esmė turėtų būt išmanyta kaip gyvybingas Dievo santykis su žmogumi, lygtinai asmens santykiui su savo nariu. Tame, kas yra tikrai žmoniška, dieviškumas su žmoniškumu sutampa. Iš tokios vienybės išeina visos laiminimo ir išganymo galios žmonėms ir visam gyvenimui. Kiekvienas žmogus yra pašauktas tai apreikšti, jeib gyvenimas virstų dvasiškesnis. Žmogus turi dalyvauti pasaulio išganymo vykdyme.

Tūli vis dėlto sako, minimas sutapimas Dievo su žmogumi įvykęs tik viename asmenyje, būtent Jėzuje Kristuje, kurs todėl kartu buvęs tikras Dievas ir tikras žmogus. Ir iš jo išeinąs išganymas visiems. Bet Ev. Jono 10,34 Jėzus pats sako, kad žmonės esą dievaičiai, kaip jau rašyta Ps. 82,6. Todėl Evangelijose žmonės ir vadinami Dievo vaikais ir sūnumis, kaip graikų kalbos žodis sako, iš kurios Evangelijos verstos.

Dar ir visaip krikščionybė teigia artimą Dievo santykį su žmogumi. Tą santykį turėtų žmonės patirti savo esmėse. Kur to nėra, žmoniškumas nuolatai menkėja ir krikščioniškasis mokslas nebėra pilnai suprantamas. Matyt, krikščionys toli atsiliko nuo to, ką Kristus jiems apreiškė.

Pasiaiškinus tokiu būdu pagrindines Rytų ir Vakarų tikybų mintis, rodos, pasidaro numanu, kad jie giliausia prasme tą patį skelbia. Bet vienur ir kitur labai atsitolinta nuo tos prasmės. Vakarų ir Rytų žmonės yra lygiai nuslinkę nuo savo mokslų aukštumos.

Vienu atžvilgiu Vakarų žmonės lyg buvo krikščionybės dar net verčiami slinkti. Jiems rodėsi, kad jie turį visiškai skirtis pasauliui. Kristui norėjus, kad žmogus neštų į pasaulį tai, kas jį laimintų, Vakarų žmonės krikščionys visai aistringai užsigeidė iš pasaulio imtis gyvybę, gaivinimą ir laimę.

Todėl ir galėjo įvykti didysis žmonijos sukrėtimas baisiojo karo metu. Pasaulį išvaduojančioji galia, krikščioniškumo esmė, virto karinga visa užvaldančiąja galia. Visai aiškiai pasirodė ir jau seniau, kad su krikščioniškumu sietas pavergimo noras.

Lietuvių tauta patyrė tai jau prieš 700 metų. Apie pačią krikščioniškumo esmę, apie dieviškumą ir žmoniškumą žmoguje, kalba visai nedaug krikščionių. Vakarų žmonės beveik nebeturi krikščioniškumo dvasios.

Rytuose minimas nuslinkimas ypatingai apsireiškia. Ten žmonės aiškiai kreipiasi nuo pasaulio bei jo dalykų ir labai stengiasi įsigyti visokių valios ir proto galių, pamiršdami, kas yra tikrai siektina. Vakaruose žmonės vėl skiriasi visiškai žemiškiems dalykams. Ir taip žmoniško gyvenimo prasmė nei vienur, nei kitur visuomenės tikrai nėra siekiama.

Bet abiejų kraštų mokslai vieni kitus papildo. Iš Rytų mokslų galima išmanyti būtinumą ir galimumą žmoniškumui stiprėti. Vakarų mokslai iš žmonių reikalauja žmoniškumu gelbėti gyvenimą ne atsiskyrus nuo jo, bet žrnonėse, visame jų vargsme ir niekingume leisti reikštis žmogaus vertybėms, palaiminti netobuląjį pasaulį šviesiu žmoniškumu.

O viso to Vakaruose nesant, pasidaro aišku, kad jiems ko trūksta, kad jie yra ko netekę. Pažinus visą Vakarų mąstymą, visą dvasinį jų pasaulį, matyt, kad jam reikia gilesnio ir aiškesnio žvilgio į gyvenimo gelmes ir jo slėpinius ir į žmoniškumo esmę. O kaip tik tam daug, rodos, galėtų reikšti Rytų mokslai, kaip vėl Rytams Vakarų gyvenimo rūpesnis. Bet gali būt, kad visai žmonijai reikalingas visai naujas apsireiškimas.

 


33. BENDRUMO TALKOS 

Geriau įsižiūrėdami į tai, kaip visas gyvenimas sutvarkytas, pastebime atskirus vienetus lyg atskilusius nuo didžio, vieningo pagrindo. Grumsteliai yra žemės gabalai, lašeliai – vandens, kibirkštys – ugnies krislai, rožė – augmenijos, žirgas – gyvijos, žmogus – žmonijos narys. Ir savaime kyla klausimas, kas yra tatai, kas įrodo atskirų dalykų bendrumą, o kas padaro juos atskirus.

Tada, prisimenant abiejų tikrovės kraštutinumų, kaip šičia bandyta juodu suvokti, būtent sąmoningumą ir nesąmoningumą, rodosi, kad aiškiausias ir plačiausias bendrumas statomas nesąmoningumo. Medžiaga regimai yra lyg tat, kas bendrina visa, ką pasaulyje pastebime. Nesąmoningumas, rodos, numanomas materės krisluose kaip ir didžiuose begalinės erdvės kūnuose,  dangaus rutuliuose.

Tik akyliau tiriant materę, ji pasireiškia įvairiausiomis rūšimis. Ir kiekvienos rūšies dalelė turi su kitomis bendrumo pažymius, o skiriasi nuo kitos materės rūšies dalelių. Tokiu būdu jau šiame būties laipsnyje nebėra vieno bendrumo, kurs viską telkia, bet jau pastebimos įvairių bendrumų talkos.

O vėl imant mažiausiąjį materės krislelį, būtent atomą kaip tokį, į savo sąmonės šviesą, jis lyg pakinta. Pasirodo nebesančiu, bet vykstančiu dalyku. Apie vieną vidurį tvarkingai skrieja kiti spuogeliai. Tai reiškia, kad čia veikia koks nors sąmoningumas.

Bet kad ir tai, kas erdvę pildo, būtent materė, lyg telkiama nesąmoningumo, vis dėlto jaučiama, kad reiškiasi oru, vandenimi, ugnimi, uola kas kartą kita, skirtinga galia. Ji tarsi glūdi už nesąmoningumo, jį bet palikdama, koks jis yra. Kiekvienas akmens, geležies, vandens kiekis įrodo savo bendrumą su kitu tos pačios materės kiekiu.

Toliau gamtoje pastebime atskirus dalykus, kurie jau visai kitaip apreiškia skirtingumą ir bendrumą. Augmenėlis yra sau vienetas, kaip ir gyvelis ir pagaliau žmogus. Bet kiekvienas jų telkiamas ypatingo bendrumo su kitomis savo eilės būtybėmis. Taip tada pastebime augmeniją, gyviją ir žmoniją. O tirdami telkiančiąją galią, numanome įvairių laipsnių sąmoningumą. Kiekvieno laipsnio sąmoningumo banga atrodo atskirais gyvūnais išsklindusi į vienetus. Antraip ji vėl juos ir bendrina.

Bet, kaip seniau jau bandėme išmanyti, gyviuose veikia trys bangos, o žmonėse net keturios. Taigi vienetai telkiami į bendruomenes keleriopu būdu.

Tačiau veikia ir skirstančioji galia. Kiekvienoje bendruomenėje pastebimos kelios mažesnės bendrovės, kurių vienetai telkiami įvairių bendrumų, turėdami vis dėlto pažymius ir visų bendrumo. Tokiu būdu skiriasi augmenijoje įvairios augmenų rūšys, gyvijoje visokios veislės, žmonijoje padermės, tautos, giminės.

Atrodo, kaip kad kiekviena sąmoningumo banga negali visą savo tūrį lygiu būdu visais vienetais apreikšti. Ir todėl ji turi kurtis įvairias lytis. Jomis taip atsidengia sąmoningumo apstą ir jo mirgesys. Bet augant augmenų rūšių gausai, gyvių veislių skaičiui, žmonijos tautų daugumui, vis geriau aiškėja ir kiekvienos sąmoningumo bangos savotiškumas. Kiekviena banga reiškiasi savaip. Jų šviesos skirtumai tėra aiškesni tarp didžiųjų bendruomenių, būtent tarp augmenijos, gyyijos ir žmonijos.

Mineralijoje vos ne vos pastebimas sąmoningumas. Šiek tiek jis jau šmėkši augmenijoje, dar aiškesnis jis yra gyvijoje, o visai aiškus žmonijoje.

Visa tai žinodami, turime šičia dar pasakyti, kad augančių daiktų lytys paprastu supratimu yra sąmoningumo pasireiškimas akims. Toliau, kad gyvijoje ir žmonijoje dėl kelių sąmoningumo bangų sutartinės jų lytys smarkiau veikia stebėjimą. Bet žinotina, kad nėra galimas susigiminiavimas tarp žmonių ir gyvių, gyvių ir augmenų. Visi tūlų tariamų gamtininkų tvirtinimai, kad jis esąs galimas, pasirodė apsirikimais.

Sąmoningumo bangos yra kūrimo galios. Jų kiekviena kuria savo būdu. Tik aukštesnioji sąmoningumo banga gali naudoties žemesniosios darbu ir jį tęsti. Bet pastebėtina, kad ir kiekvienos bangos skirtingesnės rūšys, veislės ir k. nesigiminiuoja. Tiktai daugiau visokio bendrumo telkiamosios augmenų rūšys, gyvių veislės gali veisties. Skirtingas lytis kuriančioji galia lyg nustato neperžengiamas ribas.

Žmonijoje telkimas yra labai sudėtingas. Žiūrint į kūną, žmonės telkiami to bendrumo, kurs veikia augmenijoje ir gyvijoje. Nuotaikos atžvilgiu jiems tenka visoks bendrumas iš gyvūniškumo. Bet visa tai žmonėse pagauna dar. žmoniškumas, kurs irgi visaip reiškiasi ir vienur bendrina vienaip, kitur kitaip. Iš tų įvairių veiksnių sutapimo išauga padermės (rasės), tautos, tautelės ir giminės.

Bet kartu tų didžiųjų gyvenimo galių sutartinė ne vien bendrina, bet ir įvairina žmones ir augina padermių, tautų, giminių ir pagaliau net atskirų žmonių skirtingumą. Ypačiai daug reiškia ašainė sąmonė, žmogaus vienetiškumas. Spalvinamas pažmoniško sąmoningumo, o neįgijęs visa apveikiančios galios, jis didina skirtingumą tarp giminių, tautų ir padermių.

Gali kartais susidėti skirtingo kraujo žmonės gimdymui, bet jų vaikai nėra vaisingi. Po kelių kartų visai išnyksta jų gaminta giminė. Jei kur ir nėra didelio skirtumo, sudėto kraujo žmonės neturi to darnaus gyvumo, kurs iš jų laukiamas. Bendrumo ribos peržengimas kelia žmonėse stipresnį ar menkesnį kraujo ir vidaus būsenų nerimą ir ardo jų darną.

Žmoniškumas, tiesa, visus žmones telkia į žmoniją, bet bendrinanti jo galia, kaip jau sakėme, reiškiasi vienur vienaip, kitur kitaip. Todėl bendrumas tuokia tik atitinkamą žmonių eilę. Žmoniškumo banga, kuri atneša naujas kartas į erdvę ir laiką, jas terpia į atskiras talkas, pa-žmoniškų bendrumų pagrįstas. Paviršutiniškai žiūrint, susituokimas, šeimų sudarymas dažniausiai įvyksta pažmoniškoms jėgoms veikiant. Kur pats žmoniškumas daugiau reiškia, telkimai ir skirstymas jau visai kitokie.

Tam suprasti svarbu dar naujai permąstyti viso gyvenimo sąmoningumo laipsnius, jų šviesėjimą, jų bendrinimo ir skirstymo veikimą.

Savaime aišku, kad kiekviena gyvybės banga yra didis vienetas. Save apreikšdama, ji kuria didžią bendruomenę. Bet ji pati esmiškai skiriasi nuo kitos bangos savo sąmoningumo šviesos ypatumu. Žemiausio laipsnio sąmoningumas pasižymi atskirais pavidalais beveik visai lygiu būdu. Aukštesnis atrodo jau lyg skaidytas. O žmoniškumo laipsnio esybės skiriasi sąmonės atžvilgiu kaip kibirkštys. Sakome todėl, kad žemo gyvumo laipsniuose veikianti bendra sąmonė, aukščiau įvairių rūšių ar veislių sąmonė ir pagaliau žmogaus laipsnyje vienetiškumo sąmonė.

Kiekvienas žmogus numano aiškiai tą savo sąmonės ypatumą. Šis numanymas tuo gyvesnis, kuo šviesesnis jis yra. Šventieji sąmonės atžvilgiu yra tikriausieji vienuoliai, ir tuo daugiau, kuo šventesni jie yra. Bet visai vienas žengia savo gyvenimo taku išmintingasis. Tokiu būdu atrodo, lyg sąmoningumas būtų skirstymo, o ne telkimo, ne bendrinimo galia.

Bet žiūrint akyliau, viskas atrodo atvirkščiai. Jau pirmieji sąmoningumo maginimai kuria sąsajas. Fiziniai atomai jungiasi pagauti sąmoningumo brėškimo; o jo judinami cheminiai elementai glaudžiasi prie viens kito, ir pasidaro junginiai arba ir ardosi. Visi tie sąmoningumo veiksniai stiprėja su kylančiu gamtos gyvenimu, vadinas, su jos sąmoningėjimu.

Ypatingos reikšmės tai yra žmonijoje. Kiekvienam žmogui ašainė sąmonė nuolatai įrodo jo vienetiškumą, bet sąmonė pastebi ir bendrumą savo ir kitų pažmoniškume ir jį kaupiasi savyje kaip savo turinį. Tuo tą bendrumą sąmonindama, ji jį ir tvirtina. Giminingų žmonių bendrumas kūno, nuotaikos ir protavimo srityje, būdamas ašainės sąmonės turiniu, virsta jos veiksniu, kurs teigiamai atsiliepia gyvenimui.

Tokiu būdu žmoniškumo pradas augina iš to, kas pažmoniškume yra bendra, didelę bendruomenę, būtent tautą. Bet labai daug čia reiškia ir ypatingas to prado veikimas.

Ašainė sąmonė susikuria savo vidaus gyvenime tikrą pasaulį, visiškai prigimties, vadinas, pažmoniškumo ypatumų spalvintą. Tai apsireiškia visokiu būdu, būtent: žmogaus išvaizda, jo elgesiu, jo kalba, jo veikimu. Ir visa tai teigiamai priimama lengviausiai tų pačių savumų, vadinas, to paties bendrumo žmonių. Tokiu būdu auga ir tvirtėja žmonių drauguomenė, kurią įvardiname žodžiu tauta.

Josios žmonių bendrumas įsigali su turtingėjančiu, bet dar geriau su šviesėjančiu vidaus, tai yra nuotaikos ir protavimo gyvenimu. Gi šviesėjimas kyla iš žmoniškumo prado įsigalėjimo. Todėl to prado veikimas kiekvieno žmogaus apsireiškimu ir geriausiai tvirtina tautos bendrumą. Iš to veikimo išeinąs mokslas, menas ir dora reiškia visus tuos ypatumus, kurie atspindi tautos žmonių bendrumą. Kiekviena tauta kuria mokslą, meną ir dorą savo būdu.

Toliau tas bendrumas reiškiasi ir visokiais žygiais tam bendrumui tarsi sudaiginti. Pastatomi gyvenimui tikslai ir bendrai siekiami. Kuriasi visokios bendrovės. Pagaliau visiems tautos žmonėms taikoma viena gyvenimo tvarka tam tikros erdvės platume, tam tikrose žemės ribose. Kuriama valdžiava.

Čia prisiminti reikia ir tai, kaip labai tūli kraštai ir tūlos vietovės žmones telkia. Atrodo, kad tai vykdo vien juslėms pasiekiama gamta. Iš tikrųjų ji gana daug reiškia. Vis dėlto ją toli viršija žmonėse veikiančios būrimo jėgos su savo tikslais ir savo galiomis. Bet tūli kraštai, o ypačiai vietovės, sutraukia žmones visai nuostabiu būdu. Tik pamanykime, ką reiškia didžiosios, vyriausiai tariamos šventosios vietos! O kaip geidžia kartais viena tauta iš kitos pagrobti vietovę! Tam pasiaiškint reikia žinoti, kad visur veikia, be žinomųjų, dar ir kosminės galios.

Kad kūryba telkimą pagrindžia ir vykdo sąmoningumo bangomis, matyti visuose gamtos skyriuose. Jau augmenys dažniausiai susiburia lyg geresniam tarpimui. O gyviai susitelkia geresniam mitimui ir apsigynimui. Kartais atrodo, lyg būtų įsikūrę tikrą valdžiavą. Prisimena bitės. Bet kiekvienas jų spiečius yra veikiau vienas gyvūnas, o atskiros bitės jojo nariai. Toks gyvūnas yra iš tikrųjų kiekviena bendruomenė. Tik žmonėse tai nėra taip regima kaip bitėse ir skruzdėlėse.

Nežiūrint giminingumo, būtent kraujo, žmonės telkiami įvairių jėgų. Daug jų padaro visokie geidimai. Kai į būrį susideda plėšikai, jiems bendra yra ta pati jėga, kuri ir vilkų gaują sutelkia. Panašių bendrovių žmonėse yra dar daugiau. Bet jos nėra patvarios. Kur pažmoniškumas vyrauja, draugijos greitai ardosi. Net griūva didžios valdžiavos, jeigu jų vieningumas tepagrindžiamas plėšrumu.

Tai pasireiškia ir mažiausiame bendravime. Susituokusiu du žmogų netrukus skiriasi, jeigu buvo suvestu vien pažmoniškumo. Kitas yra dalykas, kada šeimos nariai palieka namus. Suaugę vaikai kuriasi naujas šeimas, verčiami kitos bendrinimo galios. Bet seniejie jų bendrumo pažymiai palieka. Šeimos ypatumai jų asmenyse, jų nuotaikos ir protavimo gyvenime reiškiasi visame, ką jie daro.

Kitas bendrinimo veikslys yra protavimas. To paties verslo žmonės, tų pačių gyvenimo pareigų jaučiasi vieni kitiems lyg artimesni. Jie bendrauja ir kartais draugauja. Sakome, jie vienas kitą geriau suprantą, viens su kitu geriau susišneką. Taip žmonės yra sutelkti ir tikybinių mokslų, ir kalba dažnai apie vieną tikėjimą.

Toliau žmonės sueina į bendravimą to paties sąmones šviesumo pagrindu. Juk žinomi žmonės tamsuoliai, mažiau ir daugiau apsišvietę ir šviesuoliai. Sąmonės šviesumas bendrina net įvairių tautų žmones. Ir jie sudaro kartais bendroves, kurios ugdo, bet dažnai ir ardo kitaip pasireiškiantį bendrumą. Bendrinimo galias stebint, visai aiškiai matyti, kad gyvenimas yra pagrįstas globa, o ne kova. Už savo būtį kovoja tik plėšrumo varomi žmonės.

Tokiu žvilgsniu tiriant žmoniją, aiškėja pagaliau dar vienas labai ypatingas dalykas. Aukštesnio laipsnio sąmonė traukia savęspi ir tamsesnius žmones. Taip veikia iš tikrųjų visas šviesesnis sąmoningumas. Todėl tikrai šviesūs žmonės geriausiai ir telkia kitus. Jų apraiškos žadina kituose žmonėse geresnį bendrumo numanymą.

Lengviausiai pasižymi savo telkimo galia tokie šviesūs žmonės, kada jie pasidaro valdžiavos kūrėjais, žinoma, sąmoningumo, o ne galios troškimo priemonėmis. Graikų manytojas Platonas todėl ir sako, kad valdytojas, valdžiavos galva, turi būti išminčius. Visados ta valdžiava yra tvirčiausioji, kurioje pagrindinį bendrumą sudaro tiesa-grožė-gėris.

Bet ir visi žmonės, kurie apreiškia šviesesnę sąmonę aiškiu mokslu, tauriu menu, tikra dora, traukia žmones į aiškesnį sąmoningumą. Ir taip jis pasidaro bendrumo pagrindu, kurs laimina visą tautą ir kartais net daugelį tautų.

Atsitinka, kad vienos tautos žmogus tiek iškyla iš savo žmonių eilės, kad jo dvasios šviesa sutelkia tūlas tautas, didžią žmonijos dalį, vesdamas jų žmoniškumą santykiuoti su pačia sąmoningumo esme. Panašią reikšmę įgyja kartais ir viena tauta kitoms tautoms. Į šviesiąją mielai linksta kitos tautos.

Pagaliau yra visoje žmonijoje, įvairiose tautose žmonių tos pačios labai šviesios dvasios, sąmonės. Jie savaime tuo sudaro draugiją ypatingos, nuostabios reikšmės. Jų sąmoningumas grindžia visos žmonijos bendrumą, jos vieningumą, ir žadina jos sąmoningumą. Ir todėl, tai nujausdami, tūli žmonės sakosi tikį šventųjų bendrumą.

 


34. LIGA IR SVEIKATA 

Gyvenimo sąmoningėjime abi ši būseni yra labai didelės reikšmės. Bet ir jų esmės žmonės paprastai nenumano. Dažniausiai stengiasi vieną iš antrosios suprasti. Sveikatos beveik visados atsimena tiktai ligai užėjus. O abi yra kasdien patiriami. Vienas skirtumas, kad žmogaus dėmesį greičiau patraukia liga.

Visose gamtos srityse yra ligų. Bet labai pastebėtina, kad žemose srityse jų žymiai mažiau negu aukštesnėse. Atrodo beveik, kad jos daugėja, kuo daugiau gyvenimo sąmoningumas šviesėja, tarsi tai būtų ligų priežastis. Žmonija juk yra ligų užkrėsta kaip kartais koks kūnas didžių skaudulių. Ir tektų manyti, ji esanti visų ligų versmė, net visam pažmoniškumui, kuriam ji turėtų būti viso gyvenimo gerinimo ir taurinimo galia.

Liga atrodo beveik kaip gamtos nenorėta netvarka. Niekur nematome tiek netikslingumų, kaip tame, ką nešviesėjusios ašainės sąmonės sukuria. Kiekviena liga tarsi ardo gyvenimo vyksmą. Todėl ji žmonių dažniausiai laikoma kuriančiosios galios, būtent sąmoningumo kliudymu, jeigu ne tiesiai naikinimu. Kur santykiai sąmoningumo su nesąmoningumu yra vienopi, ten ligos vos numanomos. Bet kur tie santykiai yra keleriopi arba net daugeriopi, ten jų skaičius labai gausėja. Manytai, čia įsisukusi pikta galia.

Ir turėsime sakyti, kad sveikata yra netrukdomas veikimas gyvojo pavidalo esmės, nestabdomas kūrimo vyksmas. Todėl sveikata ryškiausiai yra žymi žmogaus jaunatvėje. Jaunumas juk tiesiog vadinamas sveikata. O senėti ir sirgti lyg būtų gretimu vyksmu. Bet senėjimas iš tikrųjų reiškia sąmoningumo atsitraukimą iš kūno gyvenimo, o sergant sąmoningumas dar stipriau, nors ir labai keistai veikia.

Yra daug įvairiausių ligų. Bet jas reikėtų atskirti pagal žmogaus gyvumo sritis. Žmogus gyvena ne vien kūnu, bet ir nuotaika, protavimu ir dvasios-sielos pasireiškimais. Todėl visose tose srityse ir gali būti ligų. Žmonės jas pažįsta, bet jų esmę vos tenumano.

Kiekviena minėtųjų gyvenimo sričių turi savo asmeniškumą ir tam tikru atžvilgiu savingą buvimą. Kūne veikia sąmoningumo galia, kuri augmenija reiškiasi, nuotaikoje gyvūnijos pradas, protavime ašainė sąmonė. Kiekvienoje srityje gyvumas kitoks. Todėl čia ir ligos kitokios.

Visur sąmoningumas gali kaip nors būti užgaunamas, savo veikime trukdomas, jo kūrinys žeidžiamas. Žmogus jaučiasi engiamas tai vienoje, tai kitoje savo gyvumo srityje ir kalba apie negalėjimą, apie ligotumą ir sirgimą. Bet kadangi visos minimos sritys yra sutapintos viena su kitomis, ligos išbujoja iš tikros painiavos.

Lengvai suprantama yra būsena, kuri pasidaro, kad kūnas sužeidžiamas. Niekam šiaip neprisimetant, žaizda greitai užgyja. Sužeidimas nepašalina gyvumo galios. Atvirkščiai, toji lyg stipresniu veiklumu stengiasi sužeistąjį kūną pataisyti.

Tokiu pat būdu reiškiasi atitinkamos galios nuotaikos ir protavimo gyvenime. Jos kiekvieną sužeidimą, būtent jausmų suskudinimą arba protavimo ardymą tuojau išgydo. Žmogui vien tereikia rūpintis, kad būtų šalinta, kas žeidžia. Visos dirbtinės gydymo priemonės yra labai įtartinos.

Visai kita kas yra pačios ligos, tai yra būsenos, kurios pasidaro, kada pakrinka kūrybos nustatyti santykiai tarp gyvumo jėgų žmogaus asmenybės sričių. Asmenybės sąstatas tėra pastovus tik darningu minimų sričių sutarimu. Pilnos sveikatos tegali būti tas žmogus, kurio valdančioji asmenybės galia yra dvasia-siela.

Juk žmogus patenka į pasaulį ir įgyja savo asmenybės sąstatą tiktai dvasiai-sielai linkus į žemišką gyvenimą. Todėl sveikata ir yra ta būsena, kuri kuriama žmogaus esmės, kada ji yra lemiančios reikšmės jo asmenybei. Jeigu iš to prado išvedame žmogaus esimą šiame pasaulyje, tada reikia juo pagrįsti ir jo buvimą arba patvarą ir atitaisymą, kada jis kaip noris yra darkomas.

Dėl viso to žmogus bus tuo sveikesnis, kuo ryškesnis jis bus žmogus. Kiekviena liga yra įrodymas, kad jo žmoniškumas nevyrauja jo asmenybėje. Ir liga turėtų būti numanoma kaip koks doros klausimas. Visuomet žmoniškumo menkumas pasireiškia liga.

Tat aiškiai tvirtina kasdieninė patirtis. Juk protingas žmogus pats stengiasi kiek galėdamas išlaikyti, apsaugoti ir apginti savo sveikatą. Tuo jis įrodo, kaip labai daug jai reiškia žmogaus dvasios laikysena. Neišmintingasis gali ir tikėti, kad jam nereikia rūpintis savo sveikata. Susirgus apmokamas gydytojas viską padarysiąs.

Bet toks manymas turėtų būt suprastas kaip labai klaidingas. Sveikata yra tikrai opus dalykas. Ji negali kitojo, kad ir gydytojo būti palaikoma. Jau daugiau reiškia gyvenimo aplinkybės, ypačiai jo tvarka. Iš to šiek tiek aiškėja, kad sveikata yra labai lengvai ardoma gyvumo jėgų lygneša. Tos jėgos nesantykiuoja sustingusiai. Nuolatai jos veikia viena kitą ir tuo gelba arba ir trukdo.

Toliau labai daug reiškia ir aplinkos veiksniai. Ne vien fizinės, bet ir jausmų, geismų, minčių ir pačios dvasinės galios iš jos užplūsta ir prilieja žmogaus asmenybę ir ją stiprina ar silpnina, stato ar griauja. O tai vyksta dažnai visai negana vertinamu galingumu.

Prisiminkime kūno srityje tiktai elektrinių ir magnetinių srovių, kurios nuolatai banguoja tarp dangaus rutulių, saulės bei žvaigždžių ir žemės! Visos šios yra labai milžiniški elektromagnetai. O mes kaip visi gyvūnai jų bangose nardome ir kvėpuojame. Dar yra kitų daug galingesnių bangų. Jų pakitimams žmoniškos asmenybės turi vis išvien naujai prisitaikinti. Žmogus tiesiai sugriūtų, jeigu jis nebūtų palaikomas prado, kurs prieš visus kūno ir vidaus gyvenimo trukdymus ir ardymus nuolatai atitaiso pasvirusią lygnešą.

Neminint kito, aplinkos pakitimas daug reiškia ir tam, ką vadiname užkrėtimu. Bet jis nėra jau toks pavojingas ir neišvengiamas, kaip paprastai tikima. Bijotinas jis tik tėra, kada žmonių kūno ir nuotaikos būsenos yra pakrikusios ir jų protavimas silpnas arba nusiblaškęs. Užkrėtimo sąlygos ir galimumai neglūdi tiek apnuodintų arba griaujančių jėgų pilnoje aplinkoje, kiek nedarningų žmogaus gyvumo sričių santykiuose.

Visiškai apsaugotas nuo kiekvieno užkrėtimo ir net nuo sužeidimo yra tas žmogus, kuriame žmoniškumo galia yra pilnai atsilukštinusi ir pasidariusi nepajudinama asmenybės valdove. Toks žmogus gali kartais visai sau nepakenkdamas išgerti stipriausius nuodus. Apie senųjų graikų išminčių Sokratą rašyta, kad, kitiems apsisvaiginus gėralais, jis pasilikdavęs blaivus, nors su jais gėręs. O anglų rašytojas Bulveris-Litonas savo romane ,,Janonis“ pasakoja, kad tiesiai mirtini nuodai nieko nepadarę aukšto žmoniškumo žmogui. Žinoma, toks niekuomet ir negirtaus, kadangi jam tai nebėra pomėgis.

Nuo ligos reikėtų aiškiai atskirti ligos pažymius. Juos pastebėdami, žmonės kalba apie ligą ir tiki ligą išgydą, jeigu jos pažymiai pašalinami. Niekuomet pasveikimas tuo neįvyksta. Pažymiai yra tiktai pasėkos asmenybę statančių jėgų santykių pakrikimo, kurį tos jėgos stengiasi atitaisyti. Ir gydymas tam turėtų prisidėti. Tada ligos pažymiai savaime dingsta. Dažnai dar tikima, kad jų pasirodymu kūnas apsivaląs ir tuo sveikstąs. Bet tai tėra tiesa tam tikra prasme.

Regimieji ligos pažymiai kūne, žmogaus veikimuose arba kokiuose kituose pasireiškimuose pirma įrodo, kad liga užėmė įvairias asmenybės gyvenimo sritis. Vadinamasis kūno apsivalymas yra tiktai augmeniškumo galių pasistengimas žmogaus asmenyje, jo kūne, grąžinti galimumą žmogui gyventi. Bet iš to dar nesistoja tikroji sveikata. Tuo priruošiamas tiktai prisitaikinimas prie naujų vidaus jėgų santykių, vadinas, prie jų pakrikimo. Žmogus tada gali gyventi ir tiki esąs sveikas. O tikroji sveikata teįgyjama, kad ans pakrikimas pašalinamas.

Nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės. Todėl jis yra paties žmoniškumo prado uždavinys žmoguje. Norint išgyti ar gydyti, reikia jį savyje ar kituose gyvam veikimui sukelti. Bet kam nors manant, jis išgydysiąs arba išgysiąs, vien pašalindamas tai, kas ligą parodo akims, nedaug tebus pasiekta. Tiktai supratus ir sveikatos esmę, gydymas gali tikrai pavykti.

Dar labiau toks geresnis supratimas reikalingas, kur liečiamas didesnės gyvenimo srities ligos ar sveikatos klausimas. Tik sudėtingame gyvume jiedvi gali apsireikšti. Todėl ligos bei sveikata pastebimos ir draugijiniame žmonių gyvenime. Ir čia liga arba sveikata kyla iš gyvumo jėgų santykiavimo. Koks yra kokios nors bendruomenės arba tautos žmoniškumas, būtent šviesusis sąmoningumas, tokia yra jos ir sveikata ar liga.

Kaip aplinka visu savo turiniu ir tūriu veikia atskirą žmogų, taip jis į tai ir atsiliepia ir aplinkai teikia savo sveikatą arba sugedusias būsenas. Ligonių kambarių oras yra gerai žinomas. O labai aiškiai čia jaučiamos ir ligonių nuotaikos būsenos bei jų mintys. Ir taip visuomet žmonės dalyvauja vieni kitų jų ligoje ar sveikatoje.

Iš to galima suprasti visos tautos gyvenimą. Tam tikrais laikais aiškiau kaip šiaip jaučiamas tautos nuotaikos ir protavimo kvapas. Tuojau ir yra numanu, ar tautos gyvumas sveikas ar ligotas.

Labai daug reiškia ne vien atskiram žmogui, bet dar daugiau tautos gyvenimui žmonių lyčių santykiavimas. Jis jokiu būdu nėra vien asmens dalykas. Todėl senovėje jis buvo prižiūrimas ir tvarkomas visos tautos. Tūli padavimai leidžia numanyt, kaip lietuvių tauta seniau labai rūpinosi žmonių švarumu ir skaistumu. Kaip atskiri žmonės gyvena gimties atžvilgiu, taip gyvena arba nyksta visa draugija, kurios jie yra nariai. Todėl tautos gausėja ar menkėja, sveikai ar nesveikai trąšiai auga.

Dar didesnės reikšmės kaip prigimties keliu augusioms draugijoms yra vidujinės žmonių būsenos bendro tikėjimo ir tos pačios valdžiavos žmonėms. Kada čia nebėra plataus ir šviesaus visa globiančio sąmoningumo, tuojau įvyksta irimas ir griuvimas. Todėl ir niekur taip aiškiai kaip draugijiniame žmonių gyvenime nematyti, kad giedrusis žmoniškumas yra tikriausias sveikatos ir apskritai žmoniško gyvenimo pagrindas.

Mūsų laikais ypačiai aiškiai pasirodo, kokia nesveikata užliejo tariamąją kultūringą žmoniją. Minimosios tiesos dažnai neišmano nė valdžios žmonės. Todėl ir galėjo pasireikšti tokia baisi žmonijos liga, kokia buvo Didysis karas. Pakriko žmonių gyvumo galių santykiai. Pažmoniškos jėgos dar ir dabar viršų gauna ir todėl ardo gyvenimą. O kad jos jį ir kitaip tvarko, tarsi jį taisytų, vis dėlto aiškėja, kad čia nesireiškia žmoniškumo galia ir šviesa kaip valdančioji.

Paprastai laikoma nedora ir liga du skirtingu reiškiniu. Tačiau abi yra esmėje vienas ir tas pats dalykas. Ir todėl tenka sakyti, kad liga yra nedora, ir atvirkščiai. Atsimenant nedoro elgesio, kalbama paprastai apie nuodėmę, kuri esanti neklausymas kieno nors paskelbtų įsakymų. Bet iš tikrųjų nuodėme reikia laikyti menkinimą žmoniškumo reikšmės žmogaus asmenybėje, žmogui nusilenkiant pažmoniškumui.

O nuodėmė žmogų ir verčia į ligą, pati būdama ligos sąlyga. Todėl nuodėmės atleidimas tegali būti atitaisymas galimumo žmoniškumui stiprėti ir įsigalėti. O tam yra būtinas aiškus žmogaus ryžtingumas ir tam tikra ašainės sąmonės laikysena.

Tokiu būdu ir įvyksta išgijimas iš kiekvienos ligos. Todėl pasisakysime dar kartą: niekas negali šalinti kito žmogaus ligos. Žmonės vienas kitam tegali padėti aplinkos teikiamas sąlygas žmogaus tarpimui priruošti ir žmogų akinti į jo esmės galias ir kaip jas sužadinti. Juk turbūt jau aiškėjo, kad gydymo jėgos yra įvairios sąmoningumo galios žmoguje, kurių tarpe turi vyrauti žmoniškumo pradas.

Kas į gyvenimą įveda, teikia ir sveikatą. To prado sužadinamas yra todėl ir tikriausias galėjimas gydyti. Pilnai pribrendusio žmoniškumo žmogus yra ir pats sveikasis. Šituo brendimu todėl turėtų rūpintis kiekvienas, kurs nori teikti gydymo pagalbą.

Visai nuostabiai malonus yra sunkiai sergančiam ligoniui kilnaus ir tauraus žmogaus artumas. Todėl dažnai įvyksta pasveikimas, kurs visus stebina. Nieks  nežino, kaip tai galėjo atsitikti. Bet to priežastis buvo sužadintoji paties sergančiojo žmogaus esmė. Vien didysis žmonių nežinojimas gali žinias apie tokių pasveikimų priežastis vadinti prietarais. Tariamieji gydymo stebuklai iš tikrųjų yra gyvenimo įstatymų užtikrinti įvykiai.

Mūsų laikais laukiame gydymo iš mokslo. Gydytojas turįs būti mokslininkas. Ir kuo platesnis jo mokslas, tuo geriau jis galėsiąs gydyti. Tik jaučiant, kad to nepakanka, sakoma gydytojas turįs būt ir menininkas. Vis dėlto ir to neužtenka. Naudingu yra abu, taip mokslas kaip menas, bet gydymo galia tėra tiktai gyviausias žmoniškumas. Geriausias gydytojas todėl visuomet bus taurusis, išmintingasis žmogus, iš kurio spindi gal jau ir pats dieviškumas. Apie tokį gydytoją padavimai sako, kad jis gydęs stebuklingu būdu. Bet ir pats iš ligų ir viso pikto išvaduotojas sakė: „Tavo tikėjimas tave gelbėjo!“

 


35. PASAULIO IŠVADUOTOJAI 

Vakarų žmonės, kuriems dalykas dar kiek rūpi, kalba apie vieną pasaulio išvaduotoją arba išganytoją. Bet pasiklausant, ką visa žmonija sako, girdėt, kad vieni mini vieną, kiti kitą išvaduotoją. Kiekvieni savąjį daugiau ar mažiau dievina. Kaip krikščionys tiki garbiną tikrąjį išvaduotoją, taip daro ir kiti, žiūrėdami į savąjį. Nesvarstydami, kur yra tiesa, pamąstysime, kas vadinas tuo žymiu vardu.

Pasaulio išvaduotojai yra žmonijos amžių gyvenime aiškiai pastebėtos esybės. Įvairiais laikais jie atsirado, visados tada, kai žmoniškumas buvo daugiau apsiniaukęs. Ir žmonės, kartais net didelė žmonijos dalis, pateko į tokios vienos esybės gyvumo šviesą.

Išvaduotojų vardai skamba žmonijoje tūkstančiais metų. Visais amžiais žmonės stengėsi į kokius nors santykius su jais sueiti. Minėsiu dabar tiktai indų Jisną Krišną, egiptiečių Totą (Hermį Trimegistą), žydų Mozę, parsų Zaratustrą, graikų Orfėją, indų Gautamą Budą, iš žydų kilusį, graikų žodžiais vadinamą Jėzų Kristų ir dar arabų Mahometą.

Istorininkai bandė suprasti šitas saulėtas žmoniškos sąmonės dangaus šviesybes. Bet labai tai nelengva. Paprastai manoma, kad tikrai mažos pradžios ir kūniškas buvęs, kas žmonių tikėjimui apie pasaulio išganytoją atrodo aukštgamtiška. Kiti sako, kad tūlų išvaduotojų reikšmė iš lengvo didėjusi jų garbintojų vaizduotėje. Išvaduotojai buvę vis daugiau dievinami, kol pagaliau pasiekę žmonių akyse dievaičio šviesumą ir orumą.

Bet reikėtų tiesiai žiūrėti į vyksnius ir nebandyti juos iškraipyti. Kalbant apie išganytoją, aiškiai prisimena arba nors vaizduojasi šviesios galios, kurios iš jo reiškėsi. Jos žmonėms spindėjo iš kiekvieno, kurį vadino savo tikybos steigėju arba nors naujintoju. Tikybų plitimui suprasti neužtenka manyti, kad pirmojo skelbėjo pasekėjai jo mokslus būtų gilinę ir šviesinę.

Nėra taip, kaip kad kalnuose paukštelio numestam sniego gabalui žemyn riedant prilimpa vis daugiau sniego, kol nepasidaro tikras sniego kalnas, kurs nuolatai didėjančia galia griūva į daubas ir slėnius. Tikybos gyvenime niekada nėra pirminė jos galia padidėjusi, naujiems tikintiems prisidedant. Atvirkščiai, tikėjimas savo žmonių draugijoje pasiekė patį aukštumą, tikybos apreiškėjui gyvenant ir pasiskelbiant. Jam atsitraukus, tikėjimas iš lengvo menkėjo. Jo mokslai vis daugiau nubluko, lėkštėjo. Žmonių daugelis tegali juos vartoti, bet negali pridėti jiems nieko esmingo.

Tik prisiminkime, kokią nuostabią tikybinę galią apreiškė pirmųjų krikščionių draugijos! O kad ir nebūtų galima to tiesiog įrodyti, tada iš kito ko tai labai aišku. Pirmieji kiekvienos tikybos šventi raštai tikrai spindi išmintimi, taurumu ir šventumu. Ką tolimesni laikai yra pridėję, tėra lyg atšvaitą saulės, kuri nusileidusi dar lyg iš po regračio šviečia.

Tiesa, tikybos skelbėjai nėra palikę savo rašytų raštų, vieną antrą išskyrus. Kas parašyta, pirmųjų pasekėjų pateikta. Bet prakilnioji dvasia, kuri čia pastebima, negali būt buvusi šviesesnė už mokytojo esmę. Ji gali būti tiktai atspindys jo dvasios kaip pirmoji jo didybės apraiška.

Pati ji glūdėjo jo esmėje ir betarpiškai reiškėsi jo gyvenimu ir veikimu. Vėlesni laikai jo padidinti ir patikrinti negalėjo. Didysis skirtumas tarp jo taurumo ir kitų žmonių skurdo amžių laikais tiktai daugiau aiškėja. Apie tai kalbėti kaip apie pasakas, rodos, nebūtų rimta. Ir tokie padavimai turi savo priežastis. Be nieko nesiseka ką nors pramanyti. Norint kalbėti apie kieno nors kilnumą ir taurumą, reikia jį patirti savo paties esmėje arba iš kito.

Todėl ir tegali būti taip, kad tikrojo išganytojo didybė reiškėsi iš karto, jam nusileidus į žmoniškąjį gyvenimą. Jos susisvajoti nėra galima. Jei ne visi žmonės ją tuojau numanė, gali būt aiškinama tiktai tuo, kad jie tam dar nebuvo nubudę. Niūki jų sąmonė nepajėgė Išganytojo esybės šviesą regėti. Jiems ji likosi tamsa, kaip mūsų kūno akims neregimi saulės spinduliai.

Vis dėlto jo šviesa buvo užtekėjusi ir švietė, apreikšdama vis aiškiau jo esmės galią žmonių gyvenime. Juk nėra tikrybė tiktai tat, ką žodžiais pasakome, bet kas gyvenime kuria neabejotinus vyksmus. O tokia dargi labai aiški tikrybė yra tai, kad žmonės kartą žmogumi pasireiškusią esybę garbina kaip patį Dievą.

Negali būti pilnoji tiesa; kad tokių esybių galia glūdėtų vien tik parašytame, jų sykį tartame žodyje. Matyti tai iš to, kad tūli varginasi tais žodžiais, o tik neprieina giliausios jų prasmės. Tokiu būdu jiems tai nieko ir netenka. Tikybos skelbėjo, žmonių išvaduotojo galia turi būt kitur ir kitaip suvokiama.

Pirma reikėtų vengti žodžių tikybos steigėjas arba naujintojas. Jie iš karto sukelia nesusipratimų. Tais žodžiais per lengvai prisimena vien tikybos mokslas. Žodžiai pasaulio išvaduotojas arba išganytojas yra tinkamesni, geriau pataiką į dalyko esmę.

Toliau reikia prisiminti, kad visas gyvenimas vyksta, sąmoningumui šviesinant nesąmoningumą. Gi vėl kiekviena ašainė sąmonė, kuri atsispindi gyvenime, savimi(!) dar šviesina jo sąmoningumą. O tai padaro kuo geriausiai tos esybės, kurių sąmonės šviesa toli pralenkia kitų žmonių sąmonę.

Tokių esybių įsileidimas į gyvenimo galių mirgėjimą sukuria tikriausiai visai naują dvasinę žmonių būtį. Bet šis naujumas ūmai neaiškėja. Viskas vyksta paprastai. Nauja asmenybė atsiranda ir toliau reiškiasi savo gyvenimu, savo žodžiu ir veikimu. Ir iš lengvo žmonių daugumai tas naujumas svarbėja. Jis pasirodo kaip veikianti ir laiminanti galia. Bet nėra tai viskas. Vyriausioji išganytojo reikšmė glūdi jo buvime žmonių gyvenime.

Tokios esybės sąmoningumas visiškai pakeičia vidujinį gyvenimo būvį, vyriausiai tąjį, kuriame žmonija nusimano esanti. Išganytojas žmoniškumo galią pasaulyje žymiai sustiprina. O tuo neapsakomai daug suteikiama gyvenimui. Paprastoji nuomonė apie naują tikybą suvokia vos šešėlį to, kas iš tikrųjų darosi. Veikiau būtų galima kalbėti apie aukštesniąją tikybą. Tiktai jai atsiradus, visa kas pasaulyje žymiai pakinta. Paprastam žmogaus žvilgiui vos yra pastebima, kas įvyksta, tokiai esybei traukiant žmonių gyvenimą į savo šviesą, į savo gyvumą.

Užtenka tik prisimint, kaip visas Vakarų žmonijos gyvenimas pakito, jam užtekėjus Kristaus dvasiai, ypačiai kaip su ja sutapo ir ta šviesa, kuria graikų ir kitų tautų išminčiai jau telkė žmones. Tiesa, daug ir blogo priviso. Suprantamas dalykas. Saulės šviesoje pavasaryje išauga ir daug piktžolių. Bet žodis apie krikščioniškąją kultūrą praveria žvilgį ne vien į atskirą pasaulį, bet ir į atskirą pasaulio amžių. O tai toli dar ne viskas. Gyvija ir augmenija, net klimatas ir visas gamtos gyvenimas pateko į šį pakitimą.

Pirmą akies mirksnį gal atrodys, kad tuo per daug pasakyta. Bet nemanysime taip, atsimindami, kas aukščiau pasakyta apie žmoniškumo galią ir pakitimus paskutiniais tūkstantmečiais, įvykusius Vakaruose ir toliau visame pasaulyje. Viskas nusidavė kaip koks gamtos vyksmas. Ir negali būti kitaip. Išvaduotojo galia išauga iš pasaulio Kūrėjo valios kaip visa visata.

Jau tokia dvasia kaip Mahometo buvo gana didžios reikšmės. Nereikėtų ją per maža vertinti. Visos pietinės tautos, kurios vadovaujasi jo mokslais, jame numanė saulę, kuri jose sužadino daug miegančių galių. Visai nemenka jų įtaka ir į krikščioniškų tautų kultūrą. Aukštosios mokyklos Europoje iš jų gavo gana gyvų akstinimų.

O toliau atgal žvelgiant, ir Mozės reikšmė yra labai nuostabi. Iš jo dvasios išaugo žydiškumas dargi net kūniškai ir laikėsi tūkstantmečiais, nors žydai po visą žemę išsidrabstė kaip kokie pabirai. O be abejonės, tai turėjo tikras pasėkas.

Mažoji žydų tauta su krikščioniškumu įgijo pasaulinę reikšmę. O kad tūliems ji atrodo kaip kokio tamsumo skleidėja žmonijoje, kadangi iš žydiškumo reiškėsi ne vien gyvos tikybos galios, bet ir sunkusis žemiškumas, drumsčiausias materializmas, vis dėlto jo veiksmas žmonijoje yra labai ryškus.

Negalima maža vertinti nė vienos minimų esybių reikšmės žmonijoje. Ją tiriant, atrodo, lyg su kiekviena kilo nauja žmoniškumo gyvybės banga. Maždaug 800-600 metų prieš mūsų metų skaičiavimą Rytuose ir Vakaruose jų viena po kitos pasirodė. Zaratustros, Lao Dzė, Orfėjo, Budos, Pitagoro vardai primena, kas tada vyko. Tokių galių susivokimas žmonijoje aiškiai liudija, kad jos iškilo iš pačios kūrybos širdies. Toliau jos dar galingiau reiškėsi.

Kūrybos širdyje, kuri yra žmoniškumo esmės gimtinė, vyksta ir ašainės sąmonės šviesėjimas, plitimas ir iškilimas iš paprastojo laipsnio. Čia glūdi ir pilnesnės, aiškesnės tikybos galybė. Iš čia ir eina veiksmas, kurs apima visą žmoniją ir gamtą.

Tiesa, mirę pasaulio išvaduotojai žmonėms nebėra regimi, tarsi būtų palikę pasaulį. Bet jų mirtis to nereiškia. Tik paprastam žvilgiui jie dingsta. Ašainė jų sąmonė atsitraukia į pagrindinį sąmoningumą. Bet tuo neišnyksta jų santykis su žmonių gyvenimu. Žmonės ir toliau palaikomi pasaulio išvaduotojų šviesos orume. Saulė šviečia žemei ir nusileidusi už regračio. Kiekviena tų didžiųjų esybių su savo šviesa buvo žmonijai nauja diena, kuri niekuomet visiškai nebepraeina.

Didžiame kūrybos vyksme vienas uždavinys po kito statomas. Kiekvienas naujas turi būt ir sprendžiamas.

Naujoji diena aušdama to laukia. Nėra abejotina, kad į didįjį mūsų laikų sąjūdį nauja galia pradeda leisti savo spindulius, jeib didysis kūrybos vyksmas plistų pasaulyje. Nesąmoningumas laukia būt nušviečiamas naujos sąmoningumo spalvos.

Tūliems šios mintys gal atrodys keistos ir netinkamos svarstyti mokslintam žmogui. Bet kurs visą gyvenimą šičia pareikštu atžvilgiu rimtai tiria, turės nors su tuo sutikti, kad tokiu būdu paskutinių klausimų dalykai lengviau tvarkosi ir tūli šydai slenka nuo gyvenimo slėpinių.


36. SĄMONĖ IR ESIMAS 

Be lig šiol paliestų klausimų, yra dar daug kitų, kuriuos tektų aiškinti šičia nurodytu pagrindu. Juo atsirėmus, galima, rodos, gilintis į visus gyvenimo slėpinius. Pasirinkus lengviau prieinamus, gal derėtų dar suglausti visa tai, kas dėstyta, tokiu būdu, kad vertųsi žvilgis pačiam pagrindiniam gyvenimo išmanymui.

Visi žinome, kad esame, būdami sąmoningi. Sąmonei užgesus, rodos, ir mūsų nebėra, bent kitų akims žiūrint. Bet antraip sprendžiant, būtent iš paprastai žinomosios sąmonės netekusiojo, tenka sakyti, kad jam pasaulio nebėra, prileidžiant, kad jis kokiu nors kitu būdu dar būtų, dar gyventų. Dažniausiai bet kiti žmonės, vadinas tie, kurių sąmonė nėra užgesusi, tvirtina, pasaulis kaip buvęs, taip ir pasiliekąs, vis tiek, ar vieno ir kito žmogaus sąmonė būtų išnykusi, ar ne.

Bet visų žmonių sąmonei užgesus, kažin ar tai būtų pasaulis? Tiesa, būtų dar kiti gyvūnai su savo sąmonėmis. Bet ir toms išnykus, nebeliktų nei vieno, kurs patirtų, kad pasaulis yra. Bet jau ir tokiu mąstymu sąmonė tiktai vaizduojasi visatą be sąmonės. Ir tuo įrodo savo esimą ir galią aukšt viso, kas yra. Iš viso, kas jau pasakyta, turėjo pasidaryti nors numanu, kad, neplintant sąmoningumui erdve ir laiku, nesikurtų jokios lytys. O pagaliau nesiniaukiant sąmoningumui, jeib įvyktų nesąmoningumas, būtent daiktingumas, nieko ir nebūtų, vien pasiliktų – sąmonė be turinio. Ji viena būtų.

Ir taip nors kiek jau aiškėja, kad sąmonė ir esimas yra viena, kad juodu nėra dalinamu. Sąmoningumas kuria tai, kas rodosi esąs, kuria erdvę ir laiką, kuria visatą. Todėl vokiečių manytojas Ernstas Triolčas ir sakydavo: „Viskas, kas yra, gali būti suprantama tiktai kaip kokios nors sąmonės turinys“. Vadinas, tiktai iš sąmonės atsiranda esimas.

Tai dar geriau aiškėja, kai kiek pamąstome apie atskirus gyvūnus. Aišku, kad kiekvienas jų gyvena savo sąmonės šviesoje. Sąmonė gyvūną padarė daiktingą. Iš jos jam teko visas jo ypatumas ir pasaulio turinys bei dydis.

Tik bandykime numanyti, pavyzdžiui, kiek skruzdėlė, kuri bėga per žmogaus pėdą, žino apie jo esmę! Skruzdėlės sąmonei žmogaus pėda tėra tas pats, kas ir kupstelis atkalnyje. Nieko ji nenuvokia, kad toje pėdoje, žmogaus kojoje ir visame jo kūne veikia ypatingas gyvumas. O kaip svetima ir tolima lieka skruzdėlei visa tai, kas žmogų padaro žmogumi ir kas iš jo reiškiasi ir gali reikštis! Jos sąmonėje susivokia tiktai keli daiktingumai su jų reikšme gyvulio gyvenimui, vadinas, jo buvimui. Žinoma, taip sprendžiama, žiūrint žmogaus akimis.

Ir truputį dar daugiau mąstydami, galėsime prileisti, kad kiti gyvūnėliai dar mažiau turi savo sąmonėje, jeigu ji yra dar menkesnės šviesos. O žvelgdami į augmeniją, jau vos bedrįstame kalbėti apie sąmonę. Vis dėlto koks nors sąmoningumas ir čia reiškiasi. Augąs želmuo toli leidžia savo šaknis kaip tik ta linkme, kur yra kiek daugiau jam reikalingosios drėgmės.

O kaži ar smėlio grūdelis būtų visai nesąmoningas? Atrodo, taip. Bet grūdelis yra. Ir savo esimą pareiškia savo kietumu ir pastovumu. Jo esimas ir jo sąmonė yra tarsi į vienetą susiplakusi, i vieną savybę. Grūdelis yra ir būva. Apie atomus ir jų daleles, apie materės sąsają dar kalbėti, rodos, nebėra reikalo.

Tokiam sąmoningumui žmogaus sąmonė yra kaži koks aukštas, lyg visai neįmanomas, nesamas dalykas. Tačiau ir toji neapima viso, kas esti, kas gali būti. Paprasto žmogaus sąmonė tam yra tarsi uždaryta.

Prisimena amerikiečių rašytojo Natanielio Hotorno apysakėlė „David Swan“. Jaunas žmogus, Dovydas, pėsčias toli keliavęs ir nuvargęs, po krūmu išsitiesęs užmigo. Jį čia pastebėjo labai turtingi senu du, pats ir pati. Labai jis patiko senutei. Ir panorėjo jį kaip sūnų imti į savo namus, jeib turėtų paveldėtoją. Bet seniui negalėjus pasiryžti, abu paliko miegantįjį jo vargingume. – Netrukus jį priėjo jauna mergaitė. Ir jai jis labai patiko. Vos ne vos įstengė akis nuo jo atitraukti. Vis kartojo: „Koks jis gražus! Koks gražus!“– Ir surado jį du piktadariu, kuriuo-du jau ryžosi jį užmušti, manydami galėsią ką pasigrobti. Bet paskutinį akies mirksnį buvo pabaidyti. – Viso to, žadamosios laimės ir gresiančiojo pikto, miegantysis nieko nenumanė.

Miego būsenoje žmogus pasauliui gyvena augmeniškai. O ties gilesniu ir platesniu gyvenimu žmogus ir budėdamas lyg miega. Bet sąmonių skirtingumą jau aiškinomės. Lengva tai suprast, žiūrint į gyvius. Kalbame, kad vieni gudresni už kitus. O tai nieko kito nereiškia, kaip kad vienų sąmonė yra tapusi šviesesnė negu kitų. Dažnai pastebime, kad šuo, lodamas savo savininko neapkenčiamą žmogų, jau parodo, kad į jo sąmonę pateko jo kungo neapykanta ir mintis.

Ir žmonijoje yra visai neapmatomų sąmonės šviesos skirtumų. Daugelis žmonių yra labai siauros sąmonės, kiti platesnės, vienos turinys yra mažas, kitos labai didis. O pagal tai atskiri žmonės numano savo esimą. Vieni jaučiasi gyveną tarsi taškelyje, o kiti didžiausiame plote.

Bet nuostabiausias dalykas yra tas, kad vieni yra kitų sąmonių turinys, žinoma, toks, kokios yra tos sąmonės.

Tokiu būdu visas pasaulio turinys yra neatmezgamai supintas. Vaizduokimės tatai kuo gyviausiai! Nuo smėlio grūdelio per augmenius ir gyvius lig aukštos išminties žmogaus vis yra vienas kitame, kaip jo sąmoningumo dalykas, jo sąmonės turinys. Ir taip aiškėja, kad ne tik vieno dalyko, bet visų ir viso ko esimas yra sąmoningumo pagrįstas.

Apie tai daug reikėtų pasakyti. Visas gyvenimas yra tikras visokių sąmonių susipynimas bei mirgąs veikimas, todėl ir įvairiausių dalykų e s i m a s. Iš galutinio sąmoningumo gimsta atskiros sąmonės, o iš jų – pasaulio daiktai ir dalykai.

Tikrai nuostabus yra sąmonių susitikimas ir santykiavimas. Ypačiai dar prisimenant, kad kiekviena sąmonė nuolatai kinta. Žmogus tai visai gerai žino. Jo sąmonė niaukiasi ir šviesėja, pildosi visokiu turiniu ir vėl tuštėja. Ji pasiima, kas žmogui atrodo malonu, bet ir tai, kas jam atrodo baisu. Ir vienas, ir antras sąmonėje giliai įsikimba. Visumet žmogus tvirtina ir mylimojo, ir neapkenčiamojo buvimą, abu paimdamas į savo sąmonę.

Bet tūli dalykai savaime slenka iš sąmonės, kitus patys išleidžiame. Ir tuo ji kitaip dar kinta. Atrodo visai kitokia. O sąmonių susipynimų mirgesys pasidaro neapsakomai gyvas.

Daug čia ir reiškia ir pasaulio gyvūnų gyvenimo pakitimas, kurį vadiname įmigimu ir pabudimu. Miega ir būda augmenys, gyviai ir žmonės. Jų sąmoningumas sušvinta ir gęsta kartu su šviesos aušimu ir temimu. O retai kam tas sutapimas teatrodo nuostabus ir apmąstytinas. Dar labai pastebėtina, kad įmingančiam pasaulis dingsta, bundančiam jis vėl pasidaro. Ir taip žmonės nusimano esą. Su sąmone jiems tenka esimas.

Bet ar jų esimas būt galėjęs išnykti, kaip jiems nebeliko pasaulis jų sąmonės turiniu? Juk pabudęs žmogus jaučiasi esąs tas pats, kurs ir vakar buvęs. Negali tai pasidaryti iš kūno, kadangi jis nuolatai kinta, žinoma, žmogui ir miegant, ir yra jau visai kitas, negu vakar buvęs. O tai įrodo, kad žmogus yra kita kas negu kūnas. Jis ir miegodamas pasilieka esąs.

Tiktai jis, nieko nesapnuodamas, save pamiršta ir nieko nebežino apie savo esimą! Keistas tai dalykas! Bet jis pasidaro suprantamas, jeigu išmanome, kad paprastai žmonės savo esimą numano tiktai iš savo sąmonės turinio, o ne iš savo sąmonės esmės. Kada turinys iš sąmonės slenka, žmonės ir nebsižino esą. Bet yra žmonių, kurie ir tada, būtent miegodami ar mirę, žino, kad jie yra.

Senovės Rytų išminčiai skiria dienos sąmonę nuo sapno sąmonės, toliau nuo sąmonės miege be sapno ir pagaliau nuo sąmonės, kuri šviečia aukšt visų tų skirtumų. Jie visiems turi skirtingų žodžių sanskrito kalboje: Jagrat (džagrat), Svapna, Sushupti (susupti), Turya (turja)  [18].

Paprastai žmonės save tik pamiršta, taip jų sąmonei kintant. Viena, ką jie dar gal numano, yra, kad jie netenka paprasto sąmonės turinio. Jiems rodosi, kad jų sąmonė išnyksta, tarsi ji būtų tiktai jų esimo koks priedėlis, o ne esmės reiškinys. Dienos sąmonė yra, kaip jau pasakyta, lyg kokia liepsna, kuri užsidega žmogaus esmei, žmoniškam sąmoningumui įeinant į santykį su kūnu. Sapno sąmonė yra to sąmoningumo atšvaitą.

Žmogus būva, dienos sąmonei ir užgesus, taigi netekęs daiktingojo pasaulio, kurs yra ir tik visatos dalelė. Nėra visas žmogaus esimas tas, kurs žinomas iš dienos sąmonės. Kaip jo esmė gimsta iš pagrindinio sąmoningumo, taip jis čia turi ir savo esimą. Žmogus yra esybė aukšt erdvės, laiko ir priežastingumo, kurie yra, kaip filosofas Kantas sako, tiktai žmoniškos dvasios žiūros lytys.

Iš to turėtų aiškėti ir žmogaus nemirtingumo klausimas. Būdamas galutinio sąmoningumo atspindis, žmogus, tai yra žmoniškoji dvasia-siela, nėra prasidėjusi ir negali pasibaigti. Bet nežinodamas visumet esąs, jis iš tokių pasakymų negali pats to patikrinti. Norėdamas įsigyti viso savo esimo išmanymą, žmogus turi žiūrėt, kaip jam galėtų šviesėti sąmonė, kad jos pakitimais jis nepamirštų savęs. Tada didėja ir tvirtėja jo esimas; sąmonė ir esimas esme sutampa.

Sąmoningumas visoje kūryboje aušta visais dalykais, visais vienetais. Pradžioje jis visur tarsi to paties brėškimo. Toliau jis skleidžiasi po rūšis, veisles, gimines, kol nesušvinta kaip ašainė sąmonė. Bet kūrybos žygis tuo nesibaigia. Juk ir ašainės sąmonės yra nelygios šviesos. Todėl kalbama apie kvailutį, protingą ir išmintingą žmogų. Mokslas nedaug čia reiškia. Ir iš labai mokyto žmogaus reiškinių kartais yra aiškiai matyti, kad jis neturi reikalingosios sąmonės šviesos, kuri neretai ir iš mažai mokslinto žmogaus daug giedriau šviečia.

Bet kiekvieno žmogaus sąmonė gali šviesėti. Visi žino, kad ji gali aptemti. Paprastai žmogus pats tai vykdo visokiais nuodais ir visokių geidulių patenkinimu. Atitinkamai jis gali sąmonės šviesą gyvinti. Minėjome tai jau kelis kartus ir kokiu būdu tai vykdytina. Įgydamas daugiau šviesos, žmogus iš lengvo iškyla iš siauro, menko esimo. Tada jis žinosi esąs ne vien budėdamas, bet ir miegodamas, ne vien sapnuodamas, bet ir nesapnuodamas, ne vien gyvendamas, bet ir miręs. Jo esimas nesibaigia, kaip nenyksta jo sąmonė. Ir tokiu būdu žmogus yra nemirtingas.

Tokia sąmonė taip jau tenka žmogui iš pagrindinio sąmoningumo, kaip ir paprastoji. Tik reikia jam pasišventus eiti savo gyvenimo keliu. Tikybos mokslai šitą pasišventimą aiškina savo būdu, o tūliems jie gal ir yra gana reikšmingi. Jais tada reikia ir naudotis.

Rodos, bus numanu, kad šviesėjančios sąmonės žmogus kitaip santykiuos su gyvenimu kaip niūrios, niūkios sąmonės žmonės. Jis daugiau iš jo pagauna ir nušviečia, tuo jį ir neša ir tvirtina. Ir pagaliau amžių keliais prieina patį aukštąjį sąmoningumą, kurs visatą savyje palaiko.

Šviesėjančioj i sąmonė juk irgi plinta. Tokiu būdu ašainė sąmonė sutampa su paskutiniu sąmoningumu. Bet žmogus tada nepraranda savo sąmonės. Nusimano esąs vieningas su visu, dalyvaująs pačiame pagrindiniame esime. Ton linkmėn veda visas gyvenimas. Tada pasiaukojimas pagrindiniam sąmoningumui yra reikšmingas ne vien pačiam žmogui, bet visam gyvenimui. Žmogus gyvas kaip aukštojo sąmoningumo priemonė kūrimui vykdyti.

Ir aiškėja žmogaus gyvenimo prasmė. Žmogus gyvena, kad būtų kuo ryškiau žmoniškas ir žmoniškumu nušviestų visa, kas yra. Kaip žmogus jaučia gyvybės norą, taip jis trokšta ir šviesos. Jos turėdamas, jis savaime ją teikia gyvenimui. Aukštasis sąmoningumas tokiu žmogumi vykdo kūrybos prasmę. Ir pildosi tuo senasis žodis: „Iš Jo, Jame ir Jopi yra visi daiktai“ (19).

  


ŽODYNĖLIS nepaprastų arba tam tikra prasme mano vartojamų žodžių

 aikštis – dygis, augmeniškumo reiškinys, vok. žodžiu Trieb

apstabas – apytikris pavidalas

apstabinti – apytikrį pavidalą suteikti

ašainis – iš žodžių aš, ašai padarytas būdvardis tai savybei pažymėti, kuri susidaro iš to, kad kas gali save vadinti žodžiu aš

ašainumas – esybės būdingumas, kurs kyla iš atskiros save žinančios sąmonės

atkritys – tat, kas priešinga pažangai

auguma – naringasis kūnas, organizmas

blinginti – akis ar protą apdumti

buvimas – žodis trunkmei pažymėti

būtybė – daiktinga esybė

dygis – aikštis, augmeniškumo reiškinys, vok. žodžiu Trieb

dingstis – mintis, kuri ūmai atsiranda, bet ir tam galimumas

esybė – esmingas, save žinąs gyvumas

esimas – nuo laiko atitrauktas buvimas

estis – viskas, kas yra, atitraukta nuo daiktingumo

gimtis – gaminimo ir gimdymo kūno priemonė

gyvata – visokios gyvybės visuma, kaip ūkis su sodu ir visais gyvūnais, Prūsijos lietuvių vartojama ta prasme

gyvena – bendras gyvenimas

gyvybė – gyvumo pradas

gyvis – gyvas daiktas, vok. žodžiu Tier

gyvulis – didis gyvis

gyvumas – gyvybės apsireiškimas

gyvūnas – apskritai gyvas dalykas, vok. žodžiu Lebewesen. Kylanti eilė: būtybė-gyvūnas-esybė

įvykis – baigtas vyksmas

juslė – ką seniau vadinau jusnimi, būtent: akis, ausis ir t.t.

jusmas, pojūtis, jausmas – eilė aiškėjančių sąmonės turinių

lieslė – juslė, kuri palytėjimu paima įspūdį (J.G.)

lytis – pavidalas, lot. žodžiu forma, vok. žodžiu Gestalt

magėti – nuovoka pagauti pomėgį

maginti – vilioti, raginti, pritraukti

magumas – jusmų srities pomėgis

nuovoka – geidavimo, nuotaikos sąmonė

nūsmas – juslėmis patiriamas patenkinimas

omė – tat, ką reiškia vok. iš lotynų paimtas žodis Instinkt

orus – didingai reikšmingas

orumas – dvasinis didumas

pastapas — tat, ką reiškia lot. kolumna, kas ir vadinama svetimu žodžiu piliorium

pradininkas – naujo darbo pramanytojas

siekti, sieka, sieko ką – ranka pasiekti

siekti, siekia, siekė ko – pasistengti tikslui artintiesi. (Taip mane mokino kelios Prūsijos lietuvės, man vienaip tariant abi prasmi, kaip iš Lietuvos raštų tai įpratau.)

siųslys – siunčiamasis

spuogas, spugis – tat, ką lot. žodis punktum reiškia

šmėkšėjimas  neaiškus pasivaidinimas, vok. Erscheinung

vaidinys – kas vaidinama

vaizdinys – ką žmogus sąmonėje vaizduojasi

veikslys – kas veikia, veiksnys

vienetas – nedalinamas dalykas

vienetiškumas – asmeniškumo savingumas, vok. pagal lotynų žodį: Individualitat

vyksnys – vyksmo davinys, lot. factum, faktas

visata – viskas, kas regima yra, lot. universum

visuma – viskas, kas sudaro dalyką

turinys – kas dalyką pildo

turiningas – kas yra didžio turinio

tūris – kas sudaro dalyko vertę

turingas – kas yra aukštos vertės

Rašydamas ginšas, klausau pamokinimo, kurį man suteikė Prūsijos lietuvių senutė, stebėdamosi, kad sakydavau ginčas.

 


PABAIGINĖS PASTABOS

Nuo šių metų pradžios stengiausi šio veikalo kalbą taisyti, dažnai skaitydamas Gimtosios Kalbos dėstymus. Tūloms sąvokoms pareikšti norėjau vartoti tuos pačius žodžius, kuriuos tam yra pasirinkę Vytauto Did. Universito profesoriai. Tą darbą atlikti man padėjo mane aplankęs jaunas galvotojas, studentas Juozas Girnius. Jo patarimais dažnai galėjau naudotis ir veikalo kalbai prastinti, Spausdinimo klaidų ištaisyti, bet ir kalbą gerinti mane gelbėjo Šiaulių Vald. Gymnazės vicedirektorius Antanas Krausas. Abiem širdingai ačiū už malonų talkininkavimą. 

Vydūnas

Tilžėje 1936.VII.14.

 


PAAIŠKINIMAI 

Filosofiniai veikalai sudaro didelę ir labai reikšmingą Vydūno kūrybinio palikimo dalį. Mąstytojas išleido 12 filosofijos traktatų, iš kurių 7 leido pakartotinai, išvertė ir išleido (1947 m.) vieną iš reikšmingiausių senosios indų filosofijos paminklų –„Bagavadgitą“, paskelbė daugiau kaip šimtą filosofinio pobūdžio straipsnių periodikoje, leido paties ištisai prirašytus populiarius filosofinius žurnalus „Šaltinis“ (1905 – 1909 m.), „Jaunimas“ (1911–1914 m.), „Naujovė“ (1915m.), „Darbymetis“ (1912–1925 m.). Du stambūs filosofiniai traktatai žuvo Antrojo pasaulinio karo liepsnose.

Šia knyga pradedamas publikuoti žymiojo lietuvių mąstytojo filosofinis palikimas. Į ją buvo atrinkti patys brandžiausi ir reikšmingiausi traktatai, kuriuose aiškiai matosi pagrindinės Vydūno filosofijos ištakos bei iš esmės išdėstyta visa jos problematika ir sistema. Į kitus tomus pateks likusieji traktatai, svarbesni daugiau praktiniu negu teoriniu aspektu. Vieni iš jų – labiau teosofiški (ankstyvieji), kiti turi ypač aiškų praktinį patariamąjį pobūdį („Gimdymo slėpiniai“, „Sveikata, jaunumas, grožė“). Vieną tomą ar bent jo dalį tikimės sudaryti iš periodikoje skelbtų Vydūno straipsnių bei nepublikuotų darbų.

Nors tekstai šiame leidinyje pateikiami dabartine rašyba, tačiau Vydūno raštų kalba iš esmės palikta nepakeista, išskyrus vieną kitą skyrybos ar rašybos mažmožį ar ryškiai su dabarties normomis besikertantį netaisyklingumą.


VISUMOS SĄRANGA

Pirmiausia pavadinimu „Visatos sąranga“ išėjo kaip kas du mėnesiai leidžiamo žurnalo „Šaltinis“ 1907m. pirmasis (sausio-vasario) numeris. Čia traktato autorius nenurodytas. Tenurodytas tik leidėjas: Vilhelmas Storost. Tais pačiais metais tuo pat pavadinimu išėjo ir kaip atskira knygelė:

Vidūnas. Visatos Sąranga.– Til3ė: Vilh. Storost, 1907.–32p. + 2p.+ 1 shem. 1.

Tai yra pirmoji Vydūno literatūrine pavarde pažymėta knyga. Antrasis kalbos atžvilgiu nežymiai pakoreguotas leidimas pavadinimu „Visumos sąranga“ išėjo 1921m. Leidėjas – bendrovė „Rūta“. Čionai pateikiamas tekstas perspausdinamas iš šio, antrojo, leidimo.

1. Vydūno pateikiamos žinios apie Mėnulio, Merkurijaus ir Veneros sukimąsi nesutampa su šiandieninėmis. Mėnulis ir minėtosios planetos apie savo ašį sukasi: Mėnulio apsisukimo siderinis periodas – 27,32166 dienos, Merkurijaus – 58,646d., Veneros – 243d.

2. Šiandieninė astronomija aiškina, kad Saulės sistema sukasi ne apie kitą, didesnę, žvaigždę, o apie, kaip ir visos kitos žvaigždės, Galaktikos centrą. Alkionė yra Tauro žvaigždyno Sietyno spiečiaus žvaigždė milžinė, kurios atstumas nuo Saulės 540 šviesmečių.

3. Kalbama apie didžiųjų pasaulio religijų (pvz., induizmo, budizmo, krikščionybės, islamo ir kt.), taip pat apie religinių-filosofinių krypčių (pvz., orfikų, pitagoriečių) pirmųjų išpažinėjų organizuotas sektas bei mokyklas.

4. Eterį Vydūnas traktuoja, remdamasis iki XXa.pr. vyravusia jo samprata, t.y. kaip filosofijos ir fizikos sąvoką, reiškiančią juslėmis nesuvokiamą hipotetinę substanciją, kuri užpildo erdvę tarp fizinių kūnų ir tarpus tarp atomų bei molekulių ir kuria sklinda šviesa bei vyksta elekromagnetinė sąveika. Eterio buvimą paneigė A.Einšteino reliatyvumo teorija, kuri išaiškino šviesos ir elekromagnetinės sąveikos principus.

5. Turimi galvoje senovės indų literatūros paminklai: II tūkstantmečio pabaigoje – I tūkstantmečio pradžioje p m.e. sukurtos Vedos – 4 šventosios knygos (himnų, maldų, religinio ritualo formulių rinkiniai –„Rigveda“, „Samaveda“, „Jadžurveda“, „Atarvaveda“), teologiniai traktatai – brahmanai, religiniai-filosofiniai traktatai, komentuojantys vediškuosius himnus – upanišados, taip pat budizmo kanoną sudarantis tekstų rinkinys pali kalba „Tripitaka“ (sukurta V-III a.p.m.e.) bei į „Mahabharatos“ epą įėjusi populiariu induizmo šventraščiu laikoma filosofinė poema „Bagavadgita“ (sukurta I tūkstantmečio p.m.e. antrojoje pusėje).

„Bagavadgitos“ vertimo įžanginėje dalyje (Detmold, 1947, p.13) kaip indų šventraščius Vydūnas nurodo būtent šiuos senovės indų raštijos paminklus.

6. Kama-Prana – sąvokos, senovės indų filosofijoje reiškusios gyvybės principą. Kama sąvoka kilusi iš induizmo religijos. Šiuo vardu buvo vadinamas meilės dievas. Ši sąvoka reiškia aukštesniąją, gyvuliškąją, gyvybę, kurioje veikia aktyvusis psichikos pradas – geismingumas. Prana (sanskritiškai – kvėpavimas) – pati gyvybė, kuri grynu pavidalu reiškiasi augmenijoje. Ši sąvoka sutinkama jau „Rigvedoje“. Detaliau ji aiškinama upanišadose, kur iškeliamas kvėpavimo primatas tarp kitų gyvybinės veiklos formų. Beveik visose senovės indų filosofijos sistemose prana aiškinama ne tik kaip žmogaus gyvybinės veiklos forma, bet ir kaip kosminis gyvybės principas. Tuo aiškinimu remiasi ir Vydūnas.

7. Prakriti (sanskritiškai – pirminis pavidalas) – viena iš pagrindinių senovės indų filosofijos sąvokų, reiškusi pirminę substanciją,, reiškinių pasaulio materialią priežastį. Sankjos sistemoje – tai visiškai; savarankiška substancija, priešinga dvasiai (purušai). Kitose sistemose, tarp jų ir vedantoje, prakriti yra žemiausioji realybė, kuri paslepia aukščiausiąją, tikrąją, realybę – dvasinį absoliutą. Vedantos atmaina advaita ją tiesiog laiko iliuzijos (majos) padariniu. Kitoje vedantos; atmainoje – višišta-advaitoje – tai mažiausiai sąmoningumo turinti žemiausia būties sfera. Pastarąja prakriti samprata iš esmės remiasi; ir Vydūnas.

8. Sąvokomis Kama-Manas Vydūnas apibūdina protingąją gamtą. Kama reiškia gyvuliškąją gamtą, o manas (sanskritiškai – protas) – mąstymą, kaip visumos principą ir kaip žmogaus galimybę pažinti protingumą. Šių sąvokų junginiu mąstymas, protingumas pažymimas kaip gamtoje veikiąs principas.

9. Čia sąvoką Manas Vydūnas aiškina jau kaip dvasios principą kaip gryno dvasingumo pasireiškimą žmoguje, kaip absoliuto savimonės realizacijos formą. Tai esąs ir išmanymo, ir meilės principas, nes absoliutas jo pagalba vedąs žmogų į dvasinio susivokimo viršūnes, į save patį. Toks vydūniškasis šios sąvokos supratimas yra artimas senovės indų filosofijos jogos sistemoje, taip pat „Bagavadgitoje“ išdėstytam supratimui, pagal kurį Manas esąs iš empirinio ir intelekto susidedąs subtilusis jau tiesiog susijungęs su siela kūnas. Traktate „Slaptinga žmogaus didybė“ (Tilžė, 1907) Vydūnas aiškina, jog Manas, kaip meilės principas, krikščionybėje esąs išreikštas Kristaus simboliu.

10. Budhi Vydūnas supranta kaip antrąjį dvasios principą, reiškiantį pačią išminties šviesą, kuriančiąją absoliuto galią. Tą galią paaiškindamas ir kaip sąžinės šviesą, Vydūnas didžiąja dalimi rėmėsi „Bagavadgitoje“ išdėstyta šios sąvokos samprata, pagal kurią Budhi leidžia ne tik pažinti, bet ir doroviškai vertinti pažinimo objektą.

11. Atma Vydūno filosofijoje atitinka „Bagavadgitos“ Tai sąvoką, kuri reiškia aukščiausiąją realybę – pačią dvasią, antasmenybinę jos sferą, visagalybę. Upanišadose ji sutampa su sat – būties, aukščiausios realybės – sąvoka. Atma-Budhi-Mano vienovę Vydūnas traktavo kaip krikščioniškosios Trejybės analogą.

12. Kalbama apie pirmąsias mokslines Saulės sistemos kilmės hipotezes, kurias 1755m. iškėlė I.Kantas ir 1796m. prancūzų matematikas, fizikas ir astronomas P.Laplasas. Pirmoji iš jų teigė, kad Saulės sistema susidarė iš smulkių dalelių ir dulkių debesies, kuris sukosi apie centrinį telkinį. Antroji aiškino, kad Saulė, planetos ir jų palydovai susidarė iš greitėjančiai besisukančio ir dėl to susislėgusio dujų ūko.

13. Čia Vydūnas remiasi viena iš žymiausių senovės kinų filosofijos krypčių daosizmu, kurios pagrindinė kategorija dao reiškia kelią, suprantamą kaip natūrali gamtos raida, kaip visuotinis pasaulio judėjimas ir kaitos dėsnis, kaip daiktų pagrindas ir jų reiškimosi būdas. Pagrindiniu pradžią daosizmui davusiu veikalu laikomas VI-V a. p. m. e. gyvenusio išminčiaus Lao Dzė traktatas „Dao de dzing“.

14. Šiuo metu yra atrasti 109 cheminiai elementai, iš kurių 4 dar neaprašyti ir neturi pavadinimų.

15. Karma (sanskritiškai – veiksmas, veiksmo rezultatas) – viena iš pagrindinių senovės indų filosofijos sąvokų, reiškiančių amžinąją moralinę tvarką, kuri nulemia kosminės evoliucijos raidą, taip pat individualų žmogaus likimą. Ypač svarbus vaidmuo šiai sąvokai skiriamas induizme, budizme ir džainizme. Karma čia aiškinama kaip dėsnis (jo veikimo mechanizmas neatskleidžiamas), reguliuojąs ryšį tarp veiksmų bei poelgių, kuriuos atlieka visos gyvos būtybės, ir jų pasekmių. Pastarosios traktuojamos kaip teisingas atpildas, gaunamas kitame gyvenime už gerus ar blogus ankstesniajame gyvenime padarytus darbus. Kitaip tariant, karma reguliuoja persikūnijimų grandinę, veda žmogų ir pasaulį dvasinio tobulėjimo keliu. Individualioje dvasinėje evoliucijoje šio kelio, t.y. persikūnijimų grandinės, ilgumas priklauso nuo paties žmogaus pastangų, nuo jo elgsenos moralumo kiekviename gyvenime. Vydūno filosofijoje, ypač etinėje jos dalyje, karmai skiriamas ypač svarbus vaidmuo.

16. Posakis iš Naujojo Testamento (Pauliaus laiškai romiečiams, 11, 36). Vydūnas klaidingai nurodo laiško numerį –  12-ą vietoj 11-o.


APSIŠVIETIMAS

Traktatas išėjo 1909m.:

Vidūnas. Apsišvietimas.-Til3ė: Vilhelmas Storost, 1909.-80p.Titulinio lapo ir 17p. apačioje pažymėta: Šaltinis, 1909, Nr.1; 33p. ir 49p. apačioje: Šaltinis, 1909, Nr.2.; 65p. apačioje: Šaltinis, 1909, Nr.3.

Perspausdintas nebuvo.

Knygelė skirta dvasinei saviauklai. Joje atsispindi kai kurie jogiškieji savęs tobulinimo elementai, didžiąja dalimi perimti iš „Bagavadgitos“ etinės koncepcijos. Labiausiai remiamasi poemoje aprašytais nesavanaudiško veikimo kelio (karma-joga) bei meilės ir atsidavimo dvasinei būčiai kelio (bakti-joga) principais. Būtent šie principai dominuoja „Bagavadgitoje". Kai kurie „Apsišvietimo“ momentai sietini ir su žinojimo (išminties ieškojimo) kelio (džnana-joga) bei karališkojo (kūniškųjų, psichikos, proto ir dvasios galių įvaldymo) kelio (radža-joga) principais.

1. 1909m. išėjo (kaip Šaltinio, 1909, Nr. 4-6) lytinio gyvenimo klausimams skirta Vydūno knyga „Gimdymo slėpiniai“ (antras leidimas – 1919 m., trečias – 1921 m.).


MŪSŲ UŽDAVINYS

Pirmasis leidimas išėjo 1911 m.:

Vidūnas. Mūsų U3davinis.– Tibė: Rūta, 1911.– 226p. Antroje titulinio lapo pusėje dedikacija: „Lietuvių tautai, penkiems šimtams metų sukakus po Didžiojo Mūšio. Vydūnas“.

Antras leidimas pasirodė 1921m.:

Vldūnas. Mūsų U3davinis.– Antras leidimas.– Tibė: Rūta, 1921.– 190p. Antroje titulinio lapo pusėje dedikacija: „Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę. Vydūnas“. Palyginus su pirmuoju, šis leidimas papildytas kai kuriomis paskutiniųjų metų Lietuvos gyvenimo realijomis.

Čionai pateikiamas antrojo leidimo tekstas.

1. Hermis (Hermis Trimegistas – triskart didysis, visų didžiausias) – graikiškas egiptiečių dievo Toto vardas. Tai – išminties, rašto ir skaičių bei pasaulio harmonijos dievas, kuris laikomas ir meno, mokslo bei magijos globėju. Egiptiečių padavimai tvirtina, jog savo mokslą Hermis Trimegistas išdėstęs mistiniuose raštuose, kurie buvo garbinami kaip dieviški. Religinio sinkretizmo laikais (IV–I a. p. m. e.) atsiradusi apokriftinė literatūra, kuri skelbė iš egiptiečių, graikų, žydų ir krikščionių religijų elementų sukurtą naują religijos mokslą – hermetizmą, buvo priskiriama Hermiui Trimegistui. Hermetizmas turėjo nemaža sekėjų ir kurį laiką sėkmingai konkuravo su krikščionybe.

2. Čia turimas galvoje darvinizmas.

3. Traktate „Žmonijos kelias“ pažymima, jog, nors žmogaus kraujas esąs daug artimesnis beždžionių negu kitų gyvūnų kraujui, bendros žmogaus ir beždžionių kilties šaknies esą nerasta. Remdamasis teosofiniu H.P.Blavatskajos veikalu „Slaptoji doktrina", Vydūnas aiškina, kad toji šaknis galinti būti paslėpta labai gilioje senovėje ir teprieinama aukščiausiam, ezoteriniam, žinojimui. O tasai žinojimas teigiąs, kad kai kurios beždžionių veislės kilusios iš žmogaus. Dalis žmonių, dar tebebūdama labai žemo išmanymo, nuo žmoniškumo pakrypo gyvuliškuman. Visai žmonijai kylant aukštyn, laisvėjant dvasiai, tobulėjo ir žmogaus kūnas, o gyvuliškumui pasidavusioji jos dalis taip ir liko gyvulijoje, sudarė beždžionių padermę (Žmonijos kelias.– Antras leidimas – Tilžė, 1914 – P. 15).

4. Šiuolaikinio mokslo duomenimis, kalbėti artikuliuota kalba pradėjo ankstyvieji žmonės – pitekantropai, gyvenę prieš 650-500 tūkstančių metų. Hominidams (žmoginiams primatams) priklausantysaustralopitekai, gyvenę prieš 2,6 milijono metų, naudojo kalbinius garsinius signalus, kurie dar nesudarė artikuliuotos kalbinės sistemos.

5.  Vydūnas čia greičiausiai kalba apie upanišadose aptariamas žmogaus sąmonės būsenas – budėjimo sąmonę (Brihadaranjaka upanišadoje vadinama džgarat, Mandukja upanišadoje – vaišvanara), sapnų sąmonę (Brihadaranjaka upanišadoje – svapna, Mandukja upanišadoje – taidžas), gilaus be sapnų miego sąmonę (Brihadaranjaka upanišadoje – susupti, Mandukja upanišadoje – pradžnia.) ir virš visų jų esančią aukščiausiąją, grynąją, jokių atributų neturinčią sąmonę, kuri Mandukja upanišadoje sąlygiškai vadinama ketvirtąja – turija.

6. Turimas galvoje Žalgirio mūšis.

7. Kalbama apie Pirmąjį pasaulinį karą.

8. Vydūnas čia greičiausiai veda paraleles tarp indiškosios sampratos apie žmogaus likimo priklausomumą nuo kosminės tvarkos, nuo jos didžiojo principo – ritos (vedose) ar nuo kosminio likimo dėsnio karmos (upanišadose), pagal kurį tąjį likimą, kaip kraitį sekančiam gyvenimui, žmogus susikraunąs vienokiu ar kitokiu elgesiu esamajame gyvenime, ir tarp mitologinių lietuvių liaudies dainos „Lėkė sakalas“ motyvų. Dainoje vardijamus dangaus kūnus Vydūnas greičiausiai traktuoja kaip žmogaus likimą valdančių kosminių galių įvaizdžius.

9. „Birutė“ – kultūrinė Prūsų lietuvių draugija, veikusi 1885 – 1914 m, Tilžėje.

10. Tilžės lietuvių giedotojų draugija – Vydūno įkurta ir visą laiką jo vadovauta Tilžėje 1895-1935 m. veikusi vaidintojų ir choristų draugija. Ji suvaidino didžiąją dalį Vydūno dramos veikalų.

11. Lietuvių literatūros draugija (Litauische literarische Gesell-schaft) 1879–1923 m. Tilžėje veikusi draugija, kuri rinko, kaupė, fiksavo, tyrinėjo, skelbė lietuvių kalbos raštijos, istorijos, tautosakos, tautodailės, etnografijos dalykus, įsteigė lietuvišką muziejų („Lietuvišką namelį“) Tilžėje, leido savo „Pranešimus“ („Mitteilungen der litaui-schen literarischen Gesellschaft“, 1880-1912).

12. Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein, 1831-1904) – sorbų kilmės poetas poliglotas. XIX a. pabaigoje dažnai lankydavosi Mažojoje Lietuvoje ir daug pasidarbavo, žadindamas tenykščių lietuvių tautinę savimonę bei gindamas prieš valdžios įstaigas lietuvių kalbos teises, ragindamas pačius lietuvius organizuotai kultūrinei švietėjiškai veikiai. Iš jo sumanymo kurti lietuvių švietimo draugiją gimė „Birutės“ draugija. Lietuvių kalba parašė nemaža poezijos bei publicistikos. Bendravo su Vydūnu.

13. Turimos galvoje Lietuvių mokslo draugija, 1907-1940 m. veikusi Vilniuje, taip pat 1894 m. Vilniuje įsikūrusi ir iki 1940 m. Lietuvoje  veikusi moksleivių šelpimo draugija „Žiburėlis“ su jos skyriais.

14. Turima galvoje 1907-1915m. Vilniuje (1926-1928 m. Kaune) veikusi Lietuvių dailės draugija (jos narys buvo ir Vydūnas), taip pat įvairiose Lietuvos vietose veikę lietuviškieji chorai.

15. Kalbama apie vadinamuosius surinkimininkus –Mažosios Lietuvos evangelikus liuteronus, rengdavusius pamaldas privačiuose namuose. Jie buvo aršiai nusiteikę prieš pasaulietinę kultūrą, netgi prieš liaudies dainas ir meną, taip pat prieš tautinį kultūrinį lietuvių judėjimą.

16.  „Lietuvių tauta“ – 1907-1936m. Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje leistas tęstinis leidinys (išėjo 5 knygos), kuriame daugiausia buvo spausdinami draugijos susirinkimuose skaityti pranešimai Lietuvos istorijos, archeologijos, etnografijos, kalbotyros, ekonomikos ir kt. klausimais.

17. „Draugija“— Šv. Kazimiero draugijos leistas literatūros, mokslo ir politikos žurnalas, nuo 1907 iki 1940m. su pertraukomis ėjęs Kaune. Iki 1938 m. redagavo A.Jakštas-Dambrauskas.

18. „Švietimo darbas“ – 1919-1940m. Kaune ėjęs mėnesinis pedagogikos žurnalas.

19. Pirmoji Vakarų Europos pažintis su senąja indų raštija įvyko dar XVII a. viduryje –1651m. pasirodė kalvinistų misijonieriaus A.Rogero atliktas VII a. poeto Bartrihario lyrikos rinkinio „Satakos“ vertimas iš sanskrito. Sistemingas domėjimasis indų raštijos paminklais, jų publikavimas ir tyrinėjimas prasidėjo XVIII a. pabaigoje. 1785m. Č.Vilkinsas paskelbė „Bagavadgitos“, o kiek vėliau kitų „Mahabharatos“ dalių – „Hitopadeši“ ir „Pasakojimai apie Sakuntalą“ vertimus į anglų kalbą. 1789 m. buvo paskelbtas V a. dramaturgo Kalidasos dramos „Šakuntala“ vertimas (V.Džonso) į anglų kalbą, o 1791 m. – G. Forsterio – į vokiečių kalbą. Šie vertimai labai sudomino Europos visuomenę. Indų literatūrą bei filosofiją ėmė populiarinti J.G.Herderis, J.V.Gėtė, vokiečių romantikai F.Šlėgelis, F.Bopas, F.Riukertas. Indų filosofijos idėjos daugiau ar mažiau veikė to meto ir vėlesnius mąstytojus G.Hėgelį, F.Šelingą, I.Kantą, A.Šopenhauerį ir kt.


TAUTOS GYVATA

Traktatas išėjo 1920 m.:

Vydūnas. Tautos Gyvata. Filosofiški-Sociologiški aiškinimai. – Til3ė: Rūta, 1920.- 152p.

1. Turimi galvoje kai kurie iš Rytprūsių kilusių vokiečių rašytojų kūriniai, vaizduojantys Mažosios Lietuvos kaimo gyvenimą, tokie kaip Ernsto Vicherto (Wichert. 1831-1902) „Lietuviškos apysakos“ ar Hermano Zūdermano (Sudermann, 1857-1928) „Lietuviškos istorijos“.

2. Psichizmo sąvoką Vydūnas čia greičiausiai vartoja antropomorfizmo (supratimo, suteikiančio žmogaus psichines savybes gamtos reiškiniams) prasmę.

3. Greičiausiai kalbama apie vokiečių fiziką, psichologą ir filosofą Gustavą Teodorą Fechnerį (1801-1887), vieną iš psichofizikos bei eksperimentinės psichologijos kūrėjų, kuris panpsichizmo dvasia traktuodamas F.Selingo natūrfilosofiją, teigė Visatą esant dvasingą, sąmoningą. Materialus pasaulis, anot G.T.Fechnerio, sudarąs išorinę, psichinis – vidinę tos Visatos pusę.

4. Turimas galvoje prancūzų socialinio psichologo, antropologo, archeologo ir filosofo Gustavo Lebono (1841-1931) veikalas „Materijos evoliucija“.

5. Kalbama apie 1789-1794 m. demokratinę Prancūzijos didžiąją revoliuciją.

6. Platono veikalas „Valstybė“.

7. T.Kampanelos veikalas „Saulės miestas“.

8.-Kalbama apie Pietų Amerikoje Paragvajaus pietrytinėje dalyje 1610—1768 egzistavusią Paragvajaus jėzuitų valstybę, kurioje valdžia priklausė XVI a. pabaigoje čia įsikūrusiems jėzuitams. Pirmosios jėzuitų vadovaujamos indėnų gyvenvietės čia susikūrė 1609-1610 m. Jose buvo susipynę pirmykštės bendruomenės bei vergovinės santvarkos elementai. Indėnai jose buvo labai išnaudojami. 1768 m. Ispanijos vyriausybė išvijo jėzuitus iš Paragvajaus, kaip ir iš kitų Ispanijos kolonijų Amerikoje.

9. Žr. „Mūsų uždavinio“ 1 paaiškinimą.

10. Prometėjas ir Epimetėjas – senovės graikų mitologijos herojai. Prometėjas – titanas, stojęs į kovą su pačiu Dzeusu, pagrobęs iš dievų buveinės ugnį ir atnešęs ją žmonėms. Epimetėjas – Prometėjo brolio Japeto sūnus. Iš santuokos su Pandora jam gimė Pyra – visos žmonijos motina.

11. „Lietuvos aide“ (1919m. sausio 24d., Nr.11) buvo išspausdintas švietimo problemoms skirtas Vydūno straipsnis „Naujon kultūron nauju keliu“.

12. Taip Vydūnas vadina šventikų, arba dvasininkų, luomą.

13. Kalbama apie genetikos mokslui pradžią davusius čekų mokslininko G.J.Mendelio (1822-1884) atrastus paveldimumo dėsnius.


SĄMONĖ

Traktatas išėjo 1936 m.: Vydūnas. Sąmonė (Sąmoningumas ir nesąmoningumas). Žvilgsniai į Gyvenimo Esmę. – Til3ė: Rūta (Anso Bruo3io lė comis), 1936.– 199p.

1. Žr. 11 „Visumos sąrangos“ komentarą.

2. Turimas galvoje vedų kūrimo laikais gyvenęs žmogus.

3. Žr. 5 „Mūsų uždavinio“ komentarą.

4. Čia Vydūnas remiasi indiškąja inkarnacijų teorija, aiškinančia, jog žmogus, t.y. jo dvasinė esmė, siela, veikiant karmos dėsniui (žr. 14 „Visumos sąrangos“ komentarą), įsikūnija daugelį kartų, tarsi keičia kūnus, gyvena daugybę žemiškų gyvenimų. Kiekvienas iš tų gyvenimų – žingsnis jos tobulėjimo, laisvėjimo kelyje.

5. Saulės mazgas (saulės rezginys, pilvo rezginys, lot. plexus celiacus) – didžiausias žmogaus autonominės nervų sistemos rezginys pilvo ertmėje, iš kurio visomis kryptimis išeina daug nervų, sudarančių kitus smulkesnius rezginius apie arterijas bei įvairius organus. Indiškojoje jogoje saulės mazgui skiriama ypatinga reikšmė.

6. Kalbama apie vokiečių filosofo voliuntaristo gyvenimo filosofijos pirmtako Artūro Šopenhauerio (Schopenhauer, 1788-1860) pagrindiniame veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ („Die Welt als Wille und Vorstellung“) išdėstytą valios koncepciją. Joje I.Kanto „Daiktas pats savaime“ tapatinamas su valia, kuri suprantama kaip neturinti nei pradžios, nei pabaigos kosminė jėga, verčianti veržtis gyventi. Ji esanti viso blogio šaltinis, nes gyvenimas teikia ne laimę, kurios vaikomasi kaip iliuzijos, o kančias. Remdamasis budizmu, A.Šopenhaueris ragino siekti nirvanos, t.y. paneigti norą gyventi, valią veržtis į įsivaizduojamą pasaulį. Tokia pesimistinė orientacija Vydūnui buvo visiškai nepriimtina, nes gyvenime jis matė ne beprasmybę, o tobulėjimo galimybę.

7. Čia ir toliau polemizuojama su vokiečių filosofo, vieno iš gyvenimo filosofijos kūrėjų Frydricho Nyčės (Nietzche, 1844-1900) valios valdyti koncepcija, teigiančia, kad visa, kas egzistuoja, yra tiktai valios valdyti pasireiškimas, aukštinančia stipria valia pasižymintį antžmogį. Šiomis idėjomis vėliau ėmė naudotis vokiškojo fašizmo ideologai. Būtent šis momentas kėlė didelį nerimą ir Vydūnui.

8. Turimas galvoje Pirmasis pasaulinis karas.

9. Maja – viena iš pagrindinių senovės indų filosofijos sąvokų, reiškianti magiškąją kūrimo galią, iliuziją, regimybę. Majos koncepcija buvo išplėtota vedantoje, ypač jos atšakoje – advaitoje. Čia maja aiškinama kaip dieviškoji jėga, kurios pagalba absoliutas tariamai kuriąs reiškinių pasaulį. Toji pati jėga šį iliuzinį pasaulį verčia suvokti kaip tikrą, realų, o tikroji realybė – dvasinė būtis – lieka paslėpta, daug kam nesuvokiama.

10. Terminu poezis Vydūnas įvardija grožinę literatūrą.

11. Šis posakis paimtas iš Naujojo testamento (Evangelija pagal Joną, 1, 1-3).

12.Žr.5 „Visumos sąrangos“ komentarą.

13. Egiptiečių „Mirusiųjų knygos“ – papirusų ritinėliai, kurie Egipto Vidurinės Karalystės laikais (apie 2050-1700 m. p. m. e.) buvo dedami į karstus.

14. Avesta – senovės iranėnų religijos zaroastrizmo šventųjų knygų rinkinys, kurtas IX-III a. p. m. e. Jį sudaro 4 dalys: eiliuoti šios religijos reformatoriaus Zaratustros pamokslai „Gatos�“ („giesmės"), kreipimasis į šventuosius „Jaštarai“ („Besimeldžiantieji“), bažnytinės teisės ir įstatymų knyga „Videvdatas“, maldų tekstai ir liturgijos taisyklės „Jasnai“ („Šlovinimai“). Šios dalys sudaro antrąją „Avestas“ redakciją, kuri turėjo ir vertimą į viduriniąją persų kalbą, vadinamą zend. Iš čia ir pavadinimas „Zend-Avesta“. Pirmoji redakcija, kurią sudarė ištraukų iš įvairių „Avestas“ knygų rinkinys, buvo parašyta tik senovine iranėnų kalba.

14. Brahmanizmas – senovės indų religija, atsiradusi I tūkstantmečio p. m. e. pradžioje ir pakeitusi senesniąja religiją – vedizmą. Pavadinta pagal ritualinius tekstus – brahmanus. Rėmėsi šventomis Vedų knygomis, tik kitaip negu vedizmas jas traktavo. Brahmanizmo pagrindą sudarė tikėjimas, kad gamta – dvasinga ir kad visos būtybės nuolat atsinaujinančios, kad žmogaus siela, jam mirštant, pereina į kitą gyvą būtybę ir taip keliaudama tobulėja. Pasiekusi tobulybės, ji išsivaduoja nuo reikalo naujai įsikūnyti ir susilieja su visuotine dvasia. Ankstyvaisiais viduramžiais brahmanizmas atgijo induizmo religijos forma.

16. Budizmas – viena iš pačių svarbiausių ne tik Indijos, bet ir viso pasaulio religijų. Atsirado VI a. p. m. e. Indijoje. Budizmo dogmų ir idėjų pagrindinis šaltinis yra Tripitaka (sanskritiškai – trigubas krepšys) – religinių kūrinių, laikomų šios religijos pradininko Sidartos Gautamos, gavusio Budos garbės vardą, apreiškimų sąvadas. Svarbiausia budizme yra 4 didžiosios tiesos: yra žmogaus kentėjimas (jo šaltinis – gyvenimas); yra to kentėjimo priežastis (troškimas gyventi); yra galimybė jai pašalinti (gyvenimo troškimo, žemiškų geidulių įveikimas); yra būdas tai galimybei realizuoti (pasiekti nirvana, laikantis 5 svarbiausių dorovinių principų: nežudyti, nemeluoti, nevogti, nepaleistuvauti, negirtuokliauti).

17. Žr. 4 komentarą.

18. Žr. 5 „Mūsų uždavinio“ komentarą.

19. Posakis paimtas iš Naujojo Testamento (Pauliaus laiškai romiečiams, 11, 36).

Kursyvas.– Red.

 


VARDŲ RODYKLĖ

Algirdas 171

Andrea J. V. 306

Aristotelis 222, 304, 311, 312, 313, 472

Augustinas (Augustinus) Aurelijus 320, 514

Badarajana 19

Baranauskas A. 195

Baronas  J.   fon   Uekskiulis   (Baron Jakob von Uexkūll) 359

Bartriharis 554

Basanius   J.    (Basanavičius   J.— Red.) 194, 195

Bastianas A. 455

Baušas B. (Bausch B.) 359

Bėmė  J.   (Bohme   J.)   16,   226

Bentamas Dž. (Bentham J.) 301

Bezant   A.   (Besant   A.)   16

Biliūnas J. 197

Blavatskaja H.  15, 552

Boasas F. (Boas F.)  117

Bopas F. (Bopp F.) 554

Breizigas K. (Breysig K.)  13, 359

Brunas   Dž.   (Bruno   G.)   16,   225

Bruožis A. 555 Buda 222, 534, 538, 557

Būga K. 195

Bulveris – Litonas  E.  Dž.   (Bulwer –Lytton E. J.) 51, 531

Cezaris G. J.  (Caesar G. J.) 339

Ciceronas M.T. (Cicero M.T.) 449

Cygleris L.  (Ziegler L.) 290, 359

Čaterdžis  B.   (Chatterji  B.)   16

Čiurlionis M. K. 197

Dajananda S. 17

Damaške A. (Damaschke A.) 308

Darvinas   C.   parwin   Ch.)   228

Daukantas S.  194

Daukša M. 180, 194

Deboisas  R.  E.   (Du  Bois R.  E.) 424

Deismanas A.  14

Dekartas   R.   (Descartes   R.)   373

Deisenas  P.   (Deussen P.)  83

Driesmanas   H.    (Driesmann   H.) 143

Donelaitis K.  193

Džonsas  V.   (Johns W.)  554

Eisneris R. 359

Ekhartas J.  (Eckhart J.)   16, 226

Engelsas F. 302, 303

Eukenas R.  (Eucken R.)  14

Faradėjus   M.   (Faraday   M.)   32, 33

Fechneris T. 45, 225, 555

Fichtė J. G. 285

Folkeltas J.   (Volkelt J.)   13

Forsteris G. 554

Furjė S. (Fourier Ch.) 307

Galilėjus G.  (Galilei G.) 225

Gandis  M.   K.   12,   17,   18

Gediminas 171, 186

Gėtė J.V. (Goethe J.W) 65, 129,   168,   227,   401,   461,   473, 491, 554

Georgas A. (George H.) 308

Gira L.  197

Gošas A. 17, 18, 20

Grocijus   H.   (Grotius   H.)   299

Hamakas   A.   (Harnack   A.)   13, 519

Hartigas E. S. 360

Hartmanas F.  16

Hėgelis G. 291, 311, 554

Heigensas   K.   (Huygens  K.)  225

Hensleris A. 13

Heraklitas 222, 373

Herderis J. G. 554

Hermis Trimegistas 389, 534, 552

Heršelis F.  V.   (Herschel  F.  V.) 30, 37, 225

Hipodamas (Hippodamos) Miletietis 303

Hobsas T.  (Hobbes T.) 299

Hotornas N. (Hawthorne N.) 541

Jablonskis J. 195, 360

Jadvyga (Jadwiga) 187

Jakštas    A.     (Jakštas-Dambrauskas A.) 197, 211, 554

Jaunius K, 195

Jogaila 172, 174, 187

Jonas (apaštalas) 519

Juška A. 194

Kabė E. (Cabet E.) 308

Kalidasa 554

Kampanela   T.    (Campanella   T.)305, 306, 555

Kantas I. 42, 255, 301, 376, 377, 380,   411,   467,   473,   477,   495, 543, 550, 554, 556

Kempietis T. 16

Kepleris J. 32, 36, 225

Kęstutis 171, 172

Kiuvjė 2. (Cuvier G.) 33

Kleinas D. 192

Kleinšrotas   D.   (Kleinschrodt  D.) 108

Kolumbas K.   (Columbus C.)  224

Konfucijus 222

Kopernikas M. 224

Krėvė V. 197

Kristus   187,  219,  222,  223,  230, 519, 520, 535, 550

Krišna 534

Kudirka V. 194, 195

Kurcas J. (Kurtz J.) 13

Kuršaitis F. 195, 196

Laktancijus (Lactantius) 449

Lamarkas Ž. B. (Lamarck G. B.) 32, 33, 228

Lamprechtas K. 13, 14

Lao Dzė 43, 222, 538

Laplasas P.  (Laplace P.)  42, 376, 550

Lazdynų Pelėda 197

Lebonas   G.    (Le   Bon   G.)   252, 555

Leibnicas G. V. (Leibnitz G. W.) 16

Lemanas E. 13

Leonardas   da   Vinčis   (Leonardo da Vinci) 227

Letlas 431

Lodžas (Lodge) 41

Machas E. 375

Madva 19

Mahometas, 226,   535,   537

Maironis 195, 197

Makiavelis   N.   (Machiavelli   N.) 298

Mandevilis B. (de Mandeville B.) 300

Marksas K. 302, 313

Mendelis G. J. 355, 555

Mickevičius  A.   (Mickiewicz  A.) 200

Mikelandželas (Michelangelo) 241

Mykolaitis-Putinas V. 10

Milis D. S.   (Mill J. S.)  301

Mindaugas   171,   175,   186

Moras  T.   (More  T.)  304,  305

Morelis N.   (Morelly N.)  307

Mozė 534, 538

Napoleonas I 339

Nyčė F.  (Nietzsche F.) 304, 461, 462, 556

Nikolajus Kuzietis (Nicolaus Cusanus)  16, 559

Niutonas  I.   (Newton I.)  32, 225

Openheimeris   F.    (Oppenheimer F.) 359

Orfėjas (Orpheus)  354, 358

Ostermejeris G.  (Ostermeyer G.) 192

Ovenas  R.   (Owen R.)  308

Paracelsas   (Paracelsus)  227

Paulius (apaštalas) 222

Petkevičaitė-Bitė G. 197

Pitagoras   16,  79,  222,  538

Platonas   16, 222, 298, 303, 304, 306, 310, 311, 312, 313, 315, 344, 473, 527, 555

Prycė H. A.  (Prietze H. A.)  177

Protagoras 382

Prudonas P. 2.   (Proudhon P. J.) 308

Racelis  F.   (Ratzel  F.)   454

Radė A. 14

Radvilos 165

Ramakrišna 17, 18

Ramanudžia 19, 20 Ratenau  V.   (Rathenau  W.)   359

Redis F. (Redi F.) 104, 400

Rėmkė   J.   (Rehmke   J.)    13

Rentgenas V. K. (Rontgen W. K.) 33

Rybakovas R. 18

Rylis A. (Riehl A.)  13

Rimgaudas 171

Rimša P. 197

Riukertas  F.   (Riickert F.)  554

Rodenas   O.    (Rodin   O.)    158

Rogeras A. 554

Rojus R. 17

Runcė   G.   (Runze   G.)   13

Ruso  Ž.Ž.  (Rousseau J. J.)  64, 300, 402, 439

Sen-Simonas K. A. (Saint-Simon K. A.) 307

Silezietietis Angelas (Silesius Angelus) 226

Sinetas A. (Sinett A.) 16

Smitas A. (Smith A.) 307

Sokratas 531

Solonas 222 Spenseris H. 249 Spinoza B. 16, 153, 300

Šankara 19

Šatrijos Ragana 197

Šekspyras   V.   (Shakespeare   W.) 148, 491

Šelingas   F.    (Schelling   F.)   554, 555

Sernius M. 195, 196

Šileris  F.   (Schiller F.)  449,  472, 508

Sirvydas K. 192, 194

Siurė   E.   (Schure   E.)    16

Šlėgelis   F.   (Shlegel   F.)   554

Šliūpas J. 194

Šopenhaueris A.(Schopenhauer A.)   375,   458, 461,518,554,556

Stamleris  R.   (Stammler  R.)   302, 359

Stefenas   G.   (Steffen   G.)   359

Steineris R. (Steiner R.) 337, 359

Stirneris M.  (Stirner M.) 309

Supė V.   (Schuppe W.)   13,  56

Tagorė R. 17

Talis (Thales) 222

Tatarė A. 194

Tilakas B. 17

Tolstojus L. 168, 292

Tomas Akvinietis (Thomas Aquinus) 304

Tomazijus   K.    (Thomasius    Ch.) 299

Totas   žr.   Hermis   Trimegistas Triolčas E. (Troeltsch E.) 13, 540

Vagneris R. 480

Vaičaitis P. 197

Vaižgantas 197

Valančius M. 194

Varnas A. 197

Veizelis H. 14

Vichertas   E.   (Wichert   E.)   554

Vilamovičius-Molendorfas V. (Wi-lamovvitsch-Mollendorf V. von) 13

Vinstanlis   Dž.    (VVinstanley   G.) 306, 307

Vytautas 172,  173,  174,  175, 186, 188

Vivekananda S. 18, 20

Voigtas   A.   (Voigt  A.)   359

Volfas   K.   (VVolff   Ch.)   300

Vuntas  V.   (Wundt W.)   13,   14, 360, 407

Zaratustra  534,   538,  557

Zauerveinas   J.    (Sauervrein    G.) 195, 200, 553

Zūdermanas   H.   (Sudermann  H.) 554

Žemaitė 197

Žmuidzinavičius A. 197 

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė