Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 9. APSTUMAS VISATOJE IR ATSKIRA...

9. APSTUMAS VISATOJE IR ATSKIRA ŽMOGAUS SĄMONĖ

Paviršutiniškai žiūrint į pasaulį, jis atrodo kaip koks visokių daiktų ir dalykų kitimas. Šviesa ir tamsa viena su antra nuolatai mainosi, visokie dalykai atsiranda ir vėl pranyksta. Bet pasistengiant pasaulio esmę ištirti, aiškėja labai gili ir reikšminga jo prasmė. Pasirodo pasaulis esąs didis sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiavimo vyksmas.

Sąmoningumas įvairiu būdu pildo ir apstabina nesąmoningumą, tai esti suteikia jam lytį, ir taip kuria atskirus dalykus. O ar jie didi, ar maži būtų, visada jie yra išdavos santykiavimo tųdviejų tikrovės kraštutinumų.

Kiekvienas atskiras dalykas todėl dalyvauja abiejuose, būtent: daiktingumu – nesąmoningume, o pavidalu, jėga, sąmone – sąmoningume. Kur daiktingumas yra reikšmingesnis, ten erdvė, laikas ir priežastingumas nustato esimą. Kur sąmoningumas pirmauja, ten jie mažėja ir dingsta.

Atskirais dalykais nesąmoningumas keliamas į veiklumą, į reikšmingumą, bet sąmoningumas apribojamas erdvės, laiko ir laipsniavimo. Jis nėra suprantamas iš erdvės ir laiko, bet numanomas iš daiktingumo.

Kad materė pasidaro ir vėl pranyksta, šiandien gamtos mokslas jau galutinai ištyrė. Vis dėlto niekas visame pasaulyje taip primygtinai neskelbia buvimo ir patvaros, kaip materė. Kalnynų

uolos stiepiasi per metų milijonus aukštyn bekraštybėn. O tik nėra jose amžinumo. Materė, nesąmoningumas, daiktingumas gimsta, taip sakant, iš erdvės ir laiko. Todėl materė paprastam mąstymui rodosi tikriausiai esanti, net vienatinė esimo tikrybė.

Ir kuo mažiau koks dalykas leidžia numanyti sąmoningumą, tuo patvaresnis jis rodosi esąs, o sąmoningumas vos bereiškiąs kiek daugiau negu koks žibtelėjimas pasaulyje, tarsi jis būtų tiktai atsitiktinis dalykas. Tuo jis ir laikomas ypačiai tų, kurie negali suprasti, kad viskas, kas yra, vyksta sąmoningume.

Bet geriau stebint gyvus dalykus, gana keistai pasirodo, kad kiekvienas gyvūnas yra tuo patvaresnis, kuo aukštesnis yra jo sąmoningumo laipsnis, kuo šviesesnė yra jo sąmonė. Menko sąmoningumo gyviai nyksta kaip akies mirksnis, šviesesnis sąmoningumas jau tęsia gyvenimo laiką. O kad rodosi kartais kitaip esant, tada veikia čia kitas dar dalykas.

Iš tikrųjų esimo nešėjas yra sąmoningumas, nors jis ir skelbtųsi nesąmoningumu, daiktingumu. Sąmoningumas nėra laikomas nei erdvės, nei laiko dėsnių. Parimstant prie tos minties, visai platus ir giliai siekiąs žvilgis neriasi į visatos visumą.

Jos šaknys tūno tame, kas yra aukšt erdvės ir laiko. Iš čia visata atsiskleidžia, darydamosi laiką ir erdvę, ir tarp tų esimo lyčių pasirodo kaip nesąmoningumas. Tuo tarpu sąmoningumas veikia iš pagrindinio esimo, tirpindamas nesąmoningumą, traukdamas erdvę ir laiką atgal į save.

Didžiame šitame vyksme žmogus stovi kaip esybė, turinti ypatingai aiškius santykius su sąmoningumu. Ir jis tegali įgyti savo sąmonei turinį, pasinaudodamas laiko ir erdvės saikais. Bet jo patirtis jį moko, kad jis tiek iškyla iš erdvės ir laiko siaurinimo, kiek aušta jo sąmoningumas.

Jam yra jo sąmonė mastas visatos apstumui. Šis apstumas atrodo kuriamas vykimo, kurs kyla iš esimo aukšt erdvės ir laiko ir eina per visokias būsenas. Įgydamas taip kuo daugiau laikingumo ir erdvingumo, jis pagaliau virsta nesąmoningumu, daiktingumu.

Bet visas taip pasidaręs apstumas yra apgobtas ir peršviestas aukšt erdvės ir laiko veikiančio sąmoningumo. Į jį kreipiant savo dvasios žvilgį, nyksta ne vien nesąmoningumas ties juo, bet ir to žvilgio žiūros lytys, būtent: erdvė, laikas ir priežastingumas. Jos jam nebetenka reikšmės.

Menko sąmoningumo esybės todėl jaučia, tarsi tokiu vyksmu gęstąs jų esimas. Ir negali būti kitaip. Tamsa nėra šviesa, nesąmoningumas nėra sąmoningumas. Kurs iš nesąmoningumo temoka patirti savo esimą, negali jo numanyti pačiame sąmoningume. Bet kada kokioj esybėje sąmoningumas tikrai šviesėja, tada ji kyla aukšt erdvės ir laiko, ir jai aiškėja pati esimo tikrovė.

Didesnis ar mažesnis by kokios esybės sąmonės orumas ir jos šviesumas nustato jos ir erdvingumo bei laikingumo dydį. Jis daugiau ar mažiau pasireiškia pasaulio nesąmoningumu. Todėl tūliems žmonėms jų kūnas atstovauja jų esmei. O iš tikrųjų kūnas tėra žmogui priemonė žinomame pasaulyje reikštis. Žmogaus esmė yra, taip sakant, sąmoningumo akis. Panašią reikšmę turi visos esybės, pagaliau ir visi gyvūnai.

Žmogus gali tai pasiaiškinti, mąstydamas apie save. Jo akiai tiesiasi platus regratis. Bet žvelgiant viena vieta yra šviesiausia. Ji vadinama vyzdžiu, žvilgio spuogu. Visai panašiai sąmonė, būtent žmogaus esmės apraiška, turi savo regratį ir jame jos žvilgio vyzdį, arba spuogą.

Sąmonė daug aprėpia, bet ne viskas patenka į jos žvilgio vyzdį. Todėl tūli dalykai yra daugiau ar mažiau aiškūs, didesnio ar menkesnio sąmoningumo. Sąmonės regratis ir nėra kiekvienam žmogui to paties dydžio, ir nėra tos pačios šviesos kaip kitam. Sąmonės žvilgio spuogas menko sąmoningumo žmogui šviečia nedaug aiškiau kaip jos regratis. Ir todėl viską, kas yra, kiekviena esybė patiria savo būdu.

Bet kaip tik tuo pasaulio turinys ir apstėja. Juk turėtų būt suprantama, kad pasaulis su kiekviena atskira sąmone, kuri jame sušvinta, pasidaro turiningesnis ir tūringesnis. O dar daugiau reiškia, kad kiekviena sąmonė visą pasaulį savaip atspindi. Tokiu būdu jis padaromas neapmatomai daugeriopas. Dėkime, prieš mus būtų pastatytas šimtas veidrodžių! Kiekviename mes truputį kitaip atrodytume, kadangi kiekvienas veidrodis mus atspindintų iš kitos vietos. Atitinkamai ir veikia sąmonių daugybė, žiūrint į pasaulį.

Kiekviena atskira sąmonė stengiasi įtraukti į savo skritulį kuo daugiau iš būties apstumo. Bet ypatingi dėsniai tvarko to darbo vyksmą. Žemiausios rūšies gyvūnas, kurs gal yra tiktai gyvos tešlos krislelis, pagauna būties tiktai kelis ypatumus. Kurio sąmonė jau kiek šviesesnė

yra, tam atsikloja ir didesnis gyvenimo turtas. Ir taip laipsniškai aukštyn lig žmogaus sąmonės pasaulio turinys nuolatai gausėja. Žmogų jis jau stačiai užgriūva.

Dar ir taip nemąstant, kaip šičia padaryta, pasaulis turi būt suprantamas kaip kupinas visokių dalykų. Bet kreipiant dvasios žvilgį į sąmoningumą, būtent į atskirų gyvūnų sąmonę, pasaulio apstumas aptvinsta kaip tikra jūra visą supratimą. Dar kartą prisiminkime, kad ne vien atskirų dalykų gausumas ir įvairumas sudaro pasaulio apstumą, bet dar ir tai, kad kiekviena sąmonė jį savo būdu ir todėl visai naujai pasistato ir taip skelbiasi kitai sąmonei.

Toliau dar tenka pamanyti, ką tai reiškia, kad šviesesnioji atskirų esybių sąmonė susikuria tikrai turiningus pasaulius ir juos nuolatai kaito. Rodos, nelengva bus kiekvienam vaizduotis, koks neapmatomas mirgėjimas ir tikras bangavimas, kokie veiksmai vyksta tokiu būdu nuolatai didžiojoje visatoje. Kalbėdami apie jūras, kurioms nėra galo, dugno ir krašto ir kurių šviesūs, blizgą lašai vienas kitą įvairiomis varsomis primirko, dar per maža pasakytume.

Bet toks vaizdas nors leistų numanyti visatos apstumą ir ką atskira sąmonė jai reiškia. Kiekviena sąmonė sušvinta, šviečia kitoms, nušviečia, peršviečia jas, patveria kurį laiką ir pranyksta. Ir visa tai nusiduoda toje vienoje šviesoje, kuri kiekvienoje atskiroje sąmonėje įgyja tiktai kitą žibumą, kitą spindėjimą. O tai pagaliau nebėra tiktai vaizdas. Sąmonė ir šviesa yra esmėje tas pat.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė