Penktadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 10. GAMTOS GALIOS ŽMOGAUS...

10. GAMTOS GALIOS ŽMOGAUS ASMENYBĖJE

Senovėje buvo manyta, kad žmogus esąs maža visata, mažas kosmus, kaip tuokart graikai sakydavo. Jis yra su visa gamta taip susietas kaip narys su kūnu. Todėl jis iš jos niekaip ir negali išnerti. Savo asmenybėje žmogus su pasaulio turiniu santykiuoja vis tiek, kur jis būtų. Nėra tai paprastas santykiavimas, kurs juslėmis pastebimas, o tas, kurs viduje patiriamas. Iš to santykiavimo žmogus tegali iškilti, atsiskirdamas nuo savo asmenybės.

Regimoji jos dalis yra kūnas, kuriuo žmogus reiškiasi kaip asmuo. Jame jis turi tai, kas yra erdvinga, būtent materę. Todėl asmenyje ir gyvos tos galios, kurios kuria mineralijoje ir augmenijoje lytis ir pavidalus. Jų veikimas tvarkomas tikrais dėsniais. Ir žmogaus gyvenimas jų visiškai palaikomas, nors jis maža tų galių tenumano.

Žymesnė kaip mineralijos jau pasidaro augmenijos galia. Ji reiškiasi kūno augimu, mitimu ir veisimu. Jai veikiant, žmogus tampa erdvės dalykininku ir yra, taip sakant, kūningas, daiktingas.

Toliau žmogaus asmenybėje veikia tos galios, kurios pastebimos kaip gyvūnų ypatumai, būtent: jų judrumas, jausmingumas, linkimas ir vengimas, draugiškumas ir neapykanta, statymas ir griovimas, trumpai sakant: sąmonės atžvilgiu – nuovoka, valios atžvilgiu – geismas. Tos galios žinomos žmonių asmenybėse kaip jų nuotaikos būsenos ir gal pradinių minčių žibtelėjimai.

Kad bitės dirbasi korių narvelius vieną šalia kito be jokio tarpelio, tuo reiškiasi jų augmeniškumas, kurs savo paprastą, kūną statantį darbą vykdo ir platesnėje aplinkoje. Tik toliau siekti, kaip kūno didumas leidžia, jį įgalina gyvūniškumo jėgos. Panašiai dirba ir žmogus, namų statytojas. Bet jo darbe pirmauja jo protavimas, kuriam savaime tarnauja augmeniškumas ir gyvūniškumas. O žmogus juodu dažnai iškreipia iš jų vėžių. Todėl bitė, negalėdama protauti, savo darbe neapsirinka, kai statytojas gana dažnai pridaro niekų. Pasaulyje lytis kurti yra augmeniškumo uždavinys, Protavimas tegali nurodyti tikslus. Kad viena šių galių taptų iš kitos, kad, pavyzdžiui, gyvumas būtų daiktingumo, negyvosios materės gaminys, nėra įrodoma. Tūlų gamtos mokslininkų tam pasistengimai nuėjo niekais. Pasiliko nesugriautas italų manytojo Frančesko Redžio prieš 200 metų tartas žodis: „Gyvybė teužsidega iš gyvybės“.

Bet taip jau negalima įrodyti, kad gyvių judrumas ir geismingumas pasidarąs iš kūno gyvybės. Tiesa, jis yra gyvumas, bet kito laipsnio. Sąmoningumas ir gyvumas yra giminingi kaip jūra ir banga. Gyvumas ir geismingumas yra skirtingi dvi sąmoningumo bangi. Bet banga nesidaro iš bangos, o iš jūrų.

Pagaliau iš pagrindinio sąmoningumo reiškiasi žmogaus asmenybėje dar kita banga, būtent žmoniškoji esmė, žmoniškumas, kurs sušvinta kaip atskira sąmonė, kaip žinojimas apie save, kaip sąžinė.

Kad sąmonė ir sąmoningasis jos turinys pasidarąs iš materės, yra irgi silpno mąstymo nuomonė. Ir žmogaus sąmonės atsiradimą teturėtume suprasti kaip aiškėjimą tam tikros sąmoningumo bangos. Jokiu būdu nėra galima tvirtinti, kad iš daiktingumo pasidarytų sąmonė, kokia žmogui yra žinoma.

Įvairios gamtos galios skiriasi viena nuo kitos jau giliose kūrybos gelmėse. Todėl ir pastangos įrodyti, kad viena būtų gaminama kitos, negalėjo būti sėkmingos. Jie turi tiek reikšmės kiek vaiko manymas, kad tatai, kas veidrodyje matoma, jame turi ir savo kilmę.

Visos gamtos galios suplaukia žmogaus asmenybėje ir ją stato. Bet čia jos nėra pavidalais, o savo esme. Ir kai garsusis vokiečių poetas Gėtė apie Žemės dvasią kalba, tai nėra tik svajonė. Žemės dvasia, vadinas – gamtos galios, lygiai veikia žmoguje kaip ir augmenijoje ir gyvijoje. Ir stebint jų veikimą, būtent: augmeniškumą kaip augimą, mitimą, veisimą, o gyvūniškumą kaip geismingumą, kalbame ir apie prigimties apraiškas.

Didysis esminis skirtingumas tarp jų ir kitų žmogaus asmenybės reiškinių turėtų būt aiškiai pastebimas. Žmogus kaip augąs, mintas ir veisiąsis gyvumas yra tiktai augmuo. Šis jo sąmoningumas yra omė ir dygis arba aikštis.

Šitie žodžiai vartojami ir šviesesniam sąmoningumui pažymėti. Bet iš to išeina tiktai nesusipratimai. Omė ir dygis arba aikštis tėra žmogaus augmeniškumo du savumu. Abiejais apsireiškia augmens sąmoningumo laipsnis. Ir juodu nieku būdu nėra išvystomu. Žmogus tegali juodu silpninti. Tada kita kas užima jų vietą, kas betgi jųdviejų negali užvaduoti. Ir žmogaus kūnui, jo augmeniškumui, tenka kęsti, vargti.

Prancūzas Ž.Ž.Ruso skelbė savo laiku, būtent XVIII šimtmetyje, kad reikią grįžti į prigimtį, sekti omę ir aikštį. Bet gal dalykas geriau aiškėtų, jeigu sakytume: atsižvelkime į augmeniškumo gyvenimo dėsnius savo asmenyse, neniaukime omės, negaluokime dygio, jį erzindami! Juodu nėra gerinamu paprastu veikimu. Juodu reikia sveiku išlaikyti ir jų gyvumu naudotis, bet žmoniškai.

Gyvesnė gamtos galia žmogaus asmenybėje yra toji, kurią jis numano kaip savo geidavimų gyvenimą. Tuo reiškiasi sąmoningumo banga, kuri geriausiai bus vadinama gyvūniškumu. Prisiminsime, kad jo ypatumu du yra: nuovoka ir geismas. Abu žmogaus patiriamu kaip vidujinis judrumas, smagumas, magėjimas, nuolatinis pakitimas. Čia žmogus jaučiasi supamas tarp priešingumų, būtent: pritraukimo ir atmetimo, smagumo ir nesmagumo ir t.t. Žmogus lyg mėtomas kaip sviedinys ir verčiamas rūpintis pastoviai parimti, nors priešingumų trankomas, ir esmingai gyventi.

Iš tų galių veikimo išplaukia ir žmogaus palinkimas pažaisti. O kad ir kalbama apie žaidimo dygį, vis dėlto jis nėra augmeniškumo pasireiškimas. Gyvis ir žmogus žaidžia. O žmogus ne tik tada, kada jis yra dar vaikas, bet visą amžių. Dar ir protavimui prisidedant, žaidimas liekasi gyvūniškumo dalykas.

Labai pastebėtina, kad šito asmenybės gyvenimo skyriaus galios atplaukia ir nuplaukia, vėl grįžta ir vėl šalinasi. Paprastai tikima, kad nuotaikos būsenos yra mūsų viduje uždarytos. Bet nėra taip. Jos yra gamtos galia, kurioje visi gyvūnai nardo ir kuri visuose gyvūnuose sudaro tam tikrą gyvumą. Todėl vieno krašto žmonės dažnai ir patenka į tą pačią būseną. Ir mokslininkai kalba apie psichozę. Savo jausmais ir geidavimais mes užliejame kitus, ir jie užlieja mus.

Gamtos galia yra ir tas gyvumas, kurį mes vadiname minčių gyvenimu, savo protavimu. Mintys, žinoma, kuriamos žmonių, bet sukurtos jos lekia iš jų, kartais tiesiai šauja, tarsi jos būtų spinduliai, Jos dažniausiai su gyvūniškumu susisieja, su nuotaikos būsenomis, ir panašiai kaip jos veikia kitus žmones ir apskritai gyvūnus, gal net ir augmenis.

Pagaliau reikia suprasti, kad ir žmogaus esmė tarp gamtos galių būva žmogaus asmenybėje. Aišku, kad ta esmė yra kas nors visatoje. Bet visa, ką ji reiškia, skelbia, kad ji yra lyg kokia antgamtiška galybė, kuriai skirta žmogaus asmenybėje įgyti visišką valią. O kad ir nėra tai jau pasiekta, vis dėlto žmogaus esmė yra lemiančios reikšmės asmenybės gyvenimui.

Pažmoniškos šios rūšies galios veikia tiktai žmogui su tuo sutinkant. Omės ir dygio prasmei žmogus pritaria tik gyvūniškumo būsenų viliojamas. Be magumo žmogus savo kūnui vargu suteiktų, ko jam reikia. Magumas yra gyvūniškumo pasireiškimas žmoguje. Bet reikia jį aiškiai atskirti nuo džiaugsmo, pakilimo, viltingumo. Jie yra žmoniškumo savumai.

Gyvūniškumas, arba geismingumas, gali labai stiprėti ir įsigalėti, žmogaus esmei jam pataikaujant. Tada jis valdo visa, kuo žmogaus asmenybė reiškiasi, visas jos galias. Geismingumas taip ir sudarko augmeniškumą, žudo omę, naikina dygį, sukraipo protavimą ir temdo ir tuo silpnina žmoniškumą žmogaus asmenybėje. O tokios vieno žmogaus būsenos užplūsta ir kitus ir silpnina jų žmoniškumą. Tai įvyksta labai dažnai tariamų kultūringų žmonių gyvenime. Jų geiduliai bei aistros niaukia jų protą ir verčia juos kvailai, kartais tiesiog nežmoniškai elgtis.

Aišku, kad žmogaus asmenybėje jo esmė turi būt valdančioji galia. Tuo ji drauge įgyja reikšmės gamtos gyvenimui, visam pasauliui. Žmogaus asmenybė ir iš jos plaukiančios galios neša su savimi žmoniškumo galią, vis tiek ar ji jas valdytų arba būtų jų pavergta. O ji turėtų būt vien valdančioji. Tatai yra jos esimo prasmė. Tik ji paprastai nėra dar gana aiški, todėl ir savo didingume dar nenuvokiama. Vyriausias jos veikimas yra dar lyg slaptas. Ir kaip ji asmenybėje nėra ryški, taip ir bendrai gamtos galios žmoniškumą dar maža teatspindi.

Savo asmenybėje suplūstančias galias žmogus dažnai skaudžiai jaučia. Kiekviena tų galių veržiasi priekin, siekdama pirmybės. Ir taip asmenybės daugingumas aiškiai patiriamas. O kad kartais ir kalbėta apie jos vieningumą, žmogaus monizmą, patirtis įrodo keleriopumą, pliuralizmą. Žmogaus vieningumas yra siektinas.

Žmogui užduota, kad jo asmenybėje vyrautų žmoniškumas. Jam ji sukurta, joje suplaukia gamtos galios, jeib žmogaus esmė stiprėtų, pasiekdama nors ir sunkiomis kovomis visišką valdymą, ir visoje gamtoje žmoniškumas įgytų tą reikšmę, kurią kūrėjas jam yra skyręs.

Ir kol nebus tai pasiekta, žmonės pasaulyje gyvens taip, kokios gamtos galios juose vyraus. Vieni bus bakterės ir bacilai, kiti gyvuliai, kiti plėšrūs vilkai, ir pagaliau kiti galbūt ir žmonės. O taip tenka suprasti ir tautas.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė