Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 17. ABI LYTI

17. ABI LYTI

Su gyvumo plastėjimu glaudžiai yra susieti abi lyti. Iš pat gyvenimo gelmių pamažu vis aiškiau per visą gyvų daiktų eilę iškyla lyčių skirtingumas, kol žmonijoje pasireiškia visai aiškus dvejopumas. Čia jis įgyja beveik tokią didelę reikšmę kaip sąmoningumo ir nesąmoningumo dvejetas.

Tik jis yra visai kitoks. Jeigu vaizduotumėsi sąmoningumo bangas, kurios visais gamtos skyriais veržiasi į gyvenimą iki nesąmoningumo, kaip gulsčias, tai į lyčių dvejetą reikėtų žiūrėti kaip į lygiagretes statmenas, kilstančias iš gyvenimo gelmių per visą būtį ir pasireiškiančias kaip gimdymo sąlygas, kurios būdingos yra gimtiškumu.

Sunku atspėti, kur jis šaknija. Jau pat cheminiai elementai gali būt suprantami kaip dvigimtiniai. Jų susijungimai tai nurodo. Prisimenant, kaip elementai vienas suplaukia su kitais, tektų kalbėti net apie daugmoterinius (poligaminius) arba ir daugvyrinius (poliandrinius) santykius.

Augmenijoje abi gimti jau yra aiški. Skirtingieji jų nariai stovi dar dažniausiai žieduose betarpiškai šalia viens antro. Vis dėlto abiejų gimčių savumai jau labai ryškūs. Kylančioji jėga, kuri kuria pavidalą, įgyja iš antros gimties naują akstiną augimuį ir brendimui, nokimui.

Visai ypatinga yra vaisiaus reikšmė augmeniui. Augmeniškumo galia pasiekia žiede tam tikrą savo veikimo aukštį, kartu pasidalindama į dvi skirtingi jėgi, į motriškąją ir vyriškąją. O skirtumas glūdi jų savume. Dar kiek paūgėjus, vyriškoji jėga veikia motriškąja, ir ši savo viduje brandina tą jėgą ir daiktą, būtent sėklą, iš kurios naujas augmuo gali tam tikromis sąlygomis išaugti.

Pastebėtina, kad sėkla augmeniškumo jėga tiesia linija kaupiasi toje gimtyje, kurią vadiname motriškąja. Tą patį dalyką randame ir aukštesniuose gyvenimo laipsniuose. Motriškoji gimtis betarpiškai santykiuoja su gyvybės visuma. Tatai suprasti labai svarbu. Motriškoji gimtis neša vaisių, vadinas, ji yra vaisingoji.

Nepagrįsta tvirtinti, kad motriškoji esanti nevaisinga ir tiktai vyriškosios padaroma vaisinga. Joks vyriškis negali gimdyti. Vyriškoji gimtis teteikia akstiną tolimesniam tarpimui, naujam gyvumo plastėjimui, kurs nusineša iki galutinės brandos. O vėl motriškumo gyvybės kvapas žadina vyriškai lyčiai gyvesnį hormonų (varančios jėgos) gaminimą gimties liaukose, kaip tvirtina gamtininkai.

Abi gimti turi katra savo reikšmę. Bet motriškoji yra toji, pro kurią eina nenutrauktas gyvumas ateitin. Sėkla, vaisius laiko sukauptą augmeniškumo galią, kuri, atsiskyrusi nuo savo gimimo vietos, būtent nuo savo motinos ir nuo žemės, smelkiasi šią ją vėl prieiti ir tolyn nešti augmens gyvumo plastėjimą.

Gyvijoje abi gimti yra beveik visuomet ir du gyviu, dvi lyti. Bet gimtiškumo esmė tuo visai nėra pakitusi. Ji aiškiai įsirodo ir čia esanti augmeniškumo dalyku, kurs pastebėt iš augimo ir apsiveisimo. O aikštis tam kyla iš gimtiškumo. Gyviuose jam tada prisideda ir gyvūniškumas, kurs sukuria linkimą ir atmetimą, geidavimą ir pasibaisėjimą. Todėl gimtiškumas gyvijoje ir pasidalina tarp dviejų lyčių. Bet pats gimties vyksmas nusiduoda visai taip kaip augmenyje.

Tik jis nuotaikai, pačiam gyvūniškumui, dar nedaug tereiškia. Todėl abiejų lyčių skirtumas ir nėra dar didis. Vien išimtinai jis toks pasirodo. Abiejose lytyse jausmingumo ir kūno gyvumo santykis yra beveik toks pat. Nežiūrint mažų skirtumų, motriškieji ir vyriškieji gyviai savo gyvūniškumu visai prisilygsta.

Kitokie jau yra žmonės. Lyčių skirtumai jiems nuotaikos gyvenime įgyja labai didelę reikšmę. Ji yra kuo didesnė, kuo aukštesnis yra kūno augumos ir nuotaikos gyvumo laipsnis. Nuolatinis žavingumas spinduliuoja iš vienos lyties į antrąją. Mergaitės išvaizda jaunuoliui yra tikra svajingų laimių pažada. Dingojasi ją matydamas, jos asmenyje esanti užburta slapčiausių slėpinių gausa. Nesuvokia, kuo jos akys spindi, jos balsas skamba, kodėl jos pavidalas, visas jos apstabas, jos eisena, kiekvienas jos judesys yra toks kupinas viliojimų, kurių prasmė jam niekaip nėra prieinama. O mergaitei jaunuolis nėra menkesnės reikšmės.

Toks gelminis slėpinys yra abi žmoniški lyti viena antrajai. Jis žada visų žmogaus gyvenimo patirčių pilniausią laimę, bet vėl taip neapsakomai giliai ir trenkia į skausmo bedugnę. Amžinai artinasi prie žmogaus neišaiškinamas nesuprantamumas su ypatingu maginimu, o tada vos palytėtas atsitraukia ir nyksta kaip šešėlis, kada aistra plėšriau nori pagauti jo tūrį.

Begalinėms kančioms ir žavingam laimingumui kūrybos galia skyrė žmogų, jam suteikdama lyčių savumus. Prieš jų pažadas nublunka visas žemiško gyvenimo orumas. Visi žemiškų kančių skausmai maža tereiškia prieš abiejų lyčių ilgesį.

Juk visas svaiginąs maginimas krekėja ir nuteška kaip bjaurus taršas į gašlumą, kada per laimių sūkurio malonų kvapą aistra, į nieką neatsižvelgdama, pagauna kūną, jo gyvumo sultis, ir nesustodama šėlsta, virsdama iš vieno svaigulio į kitą, jeib tik dar gal būtų prieitas koks nepatirtas gimtiškumas ir tuo viso esimo slėpinys.

O tokiu keliu žmogus jo niekuomet neprieina. Juo kančios tiktai didėja ne vien atskiram žmogui, bet visai jo giminei. Žmoniškumas griūva. Ir žmonės nebesupranta, ką abi lyti gyvenimui reiškia, bauginasi, kad viena esanti antrosios nelaimė. Žmogus tikrai žūtų gimties audrose, jeigu malonusis likimas jo neatbukintų ir neaklintų jų gundymams.

Kodėl lytis yra tokia žavinga, gali suprasti tiktai tas žmogus, kurs ryžtingai iškyla iš geidulių bei aistrų ir leidžia aikštims, dygiams reikštis tiktai gyvumo tikslams. Lyties laimingumas glūdi anapus kūniškumo. Jų gaidos ir jų skambumas kyla iš pat giliausių kūrybos gelmių valios, kuri savo galia nori kelti žmones į šviesesnį žmoniškumą. Vaikų gimdymas todėl turėtų būt meilės davinys, o ne aistros.

Abi lyti juk nėra skirti tiktai kūno vaisiams gaminti. Jiedvi kurti tų galių, kurios stengiasi atidengti giliausią visatos tūrį. Todėl ir tos nesuskaitomos pažados, kurios iš čia iškyla, o tuo gyviau, kuo nuoširdžiau žmogus ryžtasi būties gelmes ištirti.

Tiesa, naujos kartos išauga iš žmonių gimtiškumo. Aišku ir tai, kad žmonių giminė tokiu būdu amžių keliu žengia tolyn ir žmonija pasidaro, taip sakant, pastovi. Bet svarbiausia yra tai, kad naujos kartos būtų ir aukštesnio žmoniškumo laipsnio žmonės.

Gyvenimo eiga nori, kad kūrybos gelmės atsivertų. Bet nevyksta tai pavidalo tobulėjimu ir grožėjimu. Tai reikia vertinti kaip esminio vyksmo darinį. Kūrybos gelmės atsiskleidžia tiktai paties giliausios prasmės žmoniškumo gyvėjimu ir šviesėjimu.

O kadangi tai visų pirma galima tėvų ir vaikų santykiuose, todėl gimtiškumas ir priveda prie gimdymo. Bet pagrindinė jo prasmė glūdi žmoniškumo gyvenime ir šviesinime, o ne tik naujų kūnų augime. Žmonių labui jiems gimsta vaikai. Savo vaikais jie gali esmiškai bręsti. Tai reikėtų aiškiai išmanyti. Vaikai lygiai yra reikalingi tėvams kaip tėvai vaikams.

Kūno gimdymas yra gimtiškumo prasmė augmenijoje, nors jis ir čia daugiau reiškia. Gyvijoje gimdymas teikia galimumą jausmingumo, nuotaikos būsenoms praplisti ir gyvėti. Žmonijoje ne vien visa tai turi įvykti, bet dar iš gimtiškumo iškilti aukštesnis žmoniškumas. O tat yra pats pagrindinis dalykas, kuriam minėtieji kiti tėra priemonės.

Dėl visų tų priežasčių gimtiškumas žmogų taip galingai sukrečia, kad suvirpa ir jo esmės šaknis. Juk kas čia vyksta, yra jo esmės atsilukštinimo ir taurinimo dalykas. Todėl ir nieks taip žmogaus nežemina, kaip gimtiškumas, kada jis jį padaro geidulių bei aistrų žaislu ir vergu. Iš to išplaukia tada ir pakrikusi kai kurių žmonių nuomonė, kad abi lyti esanti viena antros nevidonas, kad amžina kova vykstanti tarp jųdviejų. O abi juk pašaukti tarnauti gyvybės prasmei.

Žmogaus aukštinimui yra skirti abiejų lyčių asmenybių savumai. Nedaug tereiškia kūnų skirtingumai. Jie yra, kaip jau žinome, gamtos augmeniškumo dalis. Pats svarbumas glūdi esminio žmogaus santykyje su pažmoniškumu skirtingos lyties asmenybėje. Tas santykis yra vyre visai kitoks kaip moteroje.

Žmoniškumo esmė, o tuo ir ašainė sąmonė yra vienui vienaip, kitur kitaip sutuokta su pažmoniškumu. Smegenys ir lyties liaukos yra tarsi du ašigaliu. Ašainė vyro sąmonė paprastai kaupiasi smegenyse, juslių dirgsnių sutapime, kaip kokiame žiede augmens gražumas. Todėl gimtis lieka jam lyg prietemoje, jeigu prigimtis nėra sugadinta. Vyro sąmonė nelabai ir pabūna nuotaikos srityje. Noriai ji leidžiasi į juslių davinius ir su jais santykiuoja. Todėl vyrai pirmiau apreiškia protavimo, arba minčių, dvasią.

Bet smegenis įvarginus, sąmonė labai lengvai nusvyra iš jų į kitą ašigalį, į gimties sritį. Ir tiktai tikrai taurus žmogus tuo atžvilgiu yra kitoks, kadangi jis vyriškus ir motriškus sąmonės savumus yra subrandinęs aukštesniame sąmoningume, kuriame nardo visa jo asmenybė, o pagaliau ir visas jo kūnas.

Ašainė moters sąmonė aiškiausia yra Saulės mazge [5]. Iš čia ji nušviečia visą kūną, smegenyse kiek žymiau žydėdama. Tokiu būdu ji laikosi viduryje tarp smegenų ir gimties liaukų ir leidžiasi mažiau kaip vyro sąmonė į jusnių davinius, bet užtai daugiau būva nuotaikos srityje, šitą numanydami, žmonės sako, kad motera mąstanti širdimi.

Iš to aiškėja tie smarkūs moters asmenybės gyvenimo sukrėtimai, kada ji prisiversdama nori įsigyti mokslo ne-gyvybiniu protavimo būdu. Jai tenka tada sąmonę tyčia kaupti smegenyse. Ir todėl ji jai, kaip ir vyrams, atsimuša į gimties gyvenimą. Bet tikrai tauri žmona, žinoma, visai taip kaip ir prakilnus žmogus, motriškus ir vyriškus sąmonės ypatumus sulydo šviesesniame sąmoningume.

Vis dėlto paprasto sąmonės ypatingumo moters vidaus gyvenimas daug sunkiau įspėjamas negu vyro. Jos sąmonė, jos nusimanymas atspindi pirmiau gyvybės dvasią. Todėl kartais ir sakoma, kad moteros tūlais atžvilgiais primena gyvio sąmonę. Tiesa, ir jų sąmonė nušviečia visą jų kūną, vadinas, jo gyvybę. Tik nėra čia ašainės sąmonės, bet gyvūniškas sąmoningumas. O būdama žmoniška esybė, motera kaip tik labai aiškiai pasižymi ašaine savo sąmone. Ir dėl jos savumų ji gyvenimą visai kitokiu būdu pasitinka kaip vyras.

Ji už jį daug tvirčiau ir giliau stovi gyvumo plastėjime. Numanu tai jau ir iš to, kad subrendęs jos kūnas iki aukštesnio amžiaus tikrais laikais tarsi pradeda vysti, bet vėl tada sužydi. Yra kaip kad gyvybės jėga kartais apleidžia jos kūną, o tada jaunumas vėl kvėpuoja jos krūtine.

Ir kaip tik šis vyksmas traukia moters dėmesį į kūrybos galių veiksmą. Joks vyras taip aiškiai kaip ji neįrodo nuotaikos būsenų santykio su kūno sultimis ir su krauju. Tiktai motera tegali atjausti, į kokį slėpiningumą žmoniškas kūnas yra panertas, būdamas skirtas kaip koks dievnamis tam, kad žmonės jame būtų šventinami ir priruošiami žemiškam gyvenimui, į kurį jie per jį nusileidžia. Ypatingu moters dalyku todėl ir yra laikomas gimdymas ir apskritai gimtiškumas.

Bet todėl švarumas yra moters puošnumas ir ypatinga jos dorybė. O ne vien kūno valybumas, bet daug reikšmingiau tas, kurį suteikia taurumo ir gyvenimo tūringumo ilgesys ir kurs vadinamas skaistumu. Jis yra pagrindinė moters dorybė, ir drova moters graikštumas.

Moterai ir labai tinka džiaugtis savo kūnu. Visai kitaip negu vyro kūnas tikras pasaulis yra jos kūnas, kuriame gyvasis kūrimas daug aiškiau vyksta. O kad moterai šio slėpinio žinia sužadina puikavimą, tada tai yra prigimties kaip tik norėta. Motera turi savo kūną kaip kokią brangmeną nešti savo rankomis.

Vis dėlto motera nėra daugiau kūninga kaip vyras. Apie didesnį jos gimtiškumą arba net gašlumą gali kalbėti tiktai tam tikrų palinkimų vyrai. Švariai, skaisčiai moterai gimties gyvenimas visada yra šventas. Juo ji gali bjaurėtis tiktai tada, kada jis yra šlykštinamas.

Ypatingas ašainės moters sąmonės santykis su visa jos asmenybe suteikia jai ir ypatingą galimumą. Būdama praplitusi per visą jos asmenį ir parimdama labiau nuotaikoje, jos sąmonė daug gyviau nujėgia gyvenimo tūrį, jo turinį ir tojo dalykų santykius, jo prasmę ir reikšmę negu vyro sąmonė. Motera todėl jaučia ir mąsto už jį daug teisingiau. Esminis jos sąmonės savumas yra mat gyvybės dvasia.

Dėl tų priežasčių motera ir daug giliau gyvena žmonių bendrume. Jos draugingumas yra daug veiklesnis negu vyro. Bet kaip tik todėl visas jos ilgesys kreipiasi į tai, kas savo esmėje yra patsai ašainumas. Kūrybos leista gyventi žmonių bendrumui, visa moters esmė stebisi vie-netiškumu.

Atitinkama yra vyro sąmonės laikysena. Jam vienetiškumas briaujas priekin. Palinkimas draugauti jam randasi, kaip garsusis prancūzas Ž.Ž.Ruso pareiškė, tiktai jo gimtiškumui pribrendus. Todėl jam draugingumas atrodo esąs jam pridėta naujybė. Ir jis lyg tyčia kreipia savo sąmonę į ją. Tada be lyčių santykiavimų kūno ir nuotaikos srityse telkiasi jam dar ir tokie, kurie yra pagrįsti ašainės jo sąmonės ypatumu, būtent protavimo dvasia. Savo veikimu vyras stojasi nutaręs į žmonių draugiją, moterai ją kuriant savo gyvumu.

Taigi moters ir vyro sąmonės viena kitą atitinka, lyg jos būtų greta viena antros pastatytos. Moteros žvelgia iš bendrumo į vienetiškumą, vyrai iš vienetiškumo į bendrumą. Ir tikru būdu santykiuodami, abi sąmoni tegali šviesėti. Tuo tai ir aiškėja, kiek abi lyti su savo savumais reiškia žmoniškumo įsigalėjimui. Abiem lytim žmoniškumas teikiasi gyvenimui.

Abi lyti įvairiai atsiliepia viena į antrą. Skubiam žvilgsniui rodosi, lyg motera vyrą trauktų į juslių pasaulį, sietų prie slėpiningo pasigėrėjimo moterimi, jį nuolatai kviečiančia į kūniškumo pokylį. Toliau dar rodosi, tarsi motera vyrą rištų prie mažmožių ir menkniekių, prie siaurumo ir žemumo, prie kasdieniškumo ir prie paprastumo, kada jo dvasia norėtų sklandyti padangių bekraštybėje.

Vis dėlto motera visuomet yra buvusi vyrui žadintoja kilnesnio žmoniškumo supratimo, tikro taurumo ir didingumo, dvasios galių ir apskritai kūrybiškumo.

Panašiai vyras atsilygina. Visomis jėgomis, visokiais vyliais jis traukia motera į savo troškimus, į kūno magėjimo pageidavimus, visaip norėdamas padaryti ją tiktai indu savo geidulių ir savo gyvenimo vilčių.

O vėl vyras moterai sužadina ir aiškesnį išmanymą jos vertės, jos reikšmės net paprastam žmonių gyvenimui, jos uždavinio žmonijai taurinti. Iš vyro moterai tenka akstinmas iškilti iš motriško pakentimo į šviesų veiklumą. Ji tada už vyrą ir greičiau išmano, kad žmoniškumas turi būt gyvenimo valdytojas, o ne vienos antros rūšies lytiškumas. Ir ji jam vykdyti skiria savo esmę.

Ir dar kartą prisiminkime, kad aukštesnio taurumo motera vyrui gali būti dvasiniame gyvenime gyvumo žadintoja, kaip vyras jai kūno srityje. O vėl vyras moterai sužadina ir aiškesnį išmanymą jos vertės, jos reikšmės net paprastam žmonių gyvenimui, jos uždavinio žmonijai taurinti. Iš vyro moterai tenka akstinmas iškilti iš motriško pakentimo į šviesų veiklumą. Tauri, skaisti motera vyro sielą veikia, kad subunda galia kurti, kad jis dvasios gyvenime pasidaro vaisingas.

Tokiu būdu žmoniškumas turi du sparnu, kuriais pakyla pilnuman. Neišmanomas slėpinys moja iš tolo, lyg žadėdamas abi lyti vainikuoti, kada skaistus žmoniškumas nušvies visą gyvenimą. Abiejų lyčių galia kyla iš pačių gyvenimo gelmių ir sąmonina gyvumą, nuolatai lyčių gimtiškumu jam kurdama pavidalus.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė