Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 19. AŠAINĖS SĄMONĖS GIMINĖ

19. AŠAINĖS SĄMONĖS GIMINĖ

Paprastai apie save kalbėdami, žmonės vartoja žodį aš. Bet labai retai tepamąsto, kas tuo pažymima, kas tai iš tikrųjų būtų. Tūli lengva širdimi tiki, tai esanti kokia kūno ypatybė. Nėra jiems suprantama, kad turimas dalykas negali valdyti savininko. O žmogus nuolatai pasisako: aš einu, aš dirbu, aš duodu ir t. t. Mat kaip norėta sąmoningumą išvesti iš nesąmoningumo, taip šičia ir patį žmogų iš jo kūniškumo. O tai nėra galima.

Ir čia dalykas atvirkščiai išmanytinas. Gyvos esybės kūnas yra visai kas kita negu koks materės gabalas. Dalinus geležį, ir mažiausias jos krislelis bus geležis. Bet papjauto gyvūno kūno nei viena dalis, nei visos dalys krūvoje nebesudaro gyvūno, o yra tiktai materės kiekis.

Gyvos esybės kūnas įgyja atskirą savo vienetiškumą iš prado, kurs jį yra kūręs. Protingas žmogus negali tikėti šį pradą pasidarius iš kūniškumo, jeib tas pradas toliau galėtų veikti kaip naringojo kūno esmė.

Šita mintimi žmonės leidosi susigundyti, laikydami atskirumą vieneto prasme. Tiesa, kad kūnas, būdamas daiktingas ir dar gyvas veiksnys, kaip toks turi ir vieneto ypatumą. Tą patį tenka pasakyti ir apie nuotaiką kaip veiksnį žmogaus gyvenime, būtent apie nuolatinę, kad ir žymiau pakintančią būseną. O pagaliau turime tokiu jau būdu kalbėti apie minčių gyvenimą, apie protavimą.

Visų šių žmogaus gyvenimo veikslių atskirumas yra visų žmonių patiriamas. Kiekvienas žmogus kalba apie savo nuotaiką, apie savo mintis, kaip ir apie savo kūną. Bet negalima tuo pasiaiškinti tai, ką vadiname žodžiu aš. Tatai nesidaro atskiru esimu iš asmens organizmo, iš apriboto kūno pavidalo, bet ir ne iš veikiančio ir veikiamojo priešingumo žmogaus patirtyse.

Žmogaus kūnas, nuotaika, protavimas – visi jie turi kiekvienas vieneto būdingumą, kadangi, vaizdingai kalbant, aukšt jų būna ir jais reiškiasi sąmoningas aš, sakysime ašainumas. Gyviai jo neturi. Todėl jie ir nėra ašainės esybės. Kiekvienas gyvis yra tiktai savo veislės narys. Jam kuriantį pradą suteikia gyvūniškumas. Žmogaus kūnas tik tiek teturi reikšmės ašainei sąmonei, kiek toji reiškiasi ir kūnu.

Dar nė nėra būtina, kad tai labai aiškėtų. Gali visai pirmybę turėti, kas siejasi su kūniškumu. Visa nulemia ašainumo veiksnio esimas. Tuo žmogaus kūnas virsta visai kitu kuo negu šiaip jau gyvio kūnas. Žmogaus kūnas yra priemonė ir tam reikšti, kas vadinasi žodžiu aš.

O gana dažnai taip nė nėra. Iš „kultūrinio“ žmogaus paprastai veikia visokie geidavimai, visokios būsenos ir mintys. Ir jos kūnu reiškiasi kaip kokia priemone. Mintys gali net būti kitų kurtos ir žmogui įsakytos. Taip kitų gali būt jam sužadinti ir ūpai. Vis dėlto žmogus tiki, kad jis pats, jo ašainumas jais pasireiškia.

Jis neatskiria savęs, vadinas, savo esmės, nuo savo vidaus būsenų, savo minčių, kaip negali padaryti tai dar menkesnis žmogus, gyvenąs taip savo kūniškume, kad tiki jo esmė esanti jo kūnas. O kiekvienas žmogaus kūnas juk nuolatai griūva ir perdėm naujai statosi. Taip ir nuotaika, geidavimai nuolatai kinta, mintys atplaukia ir vėl nuplaukia, bet žmogus vis jaučiasi pasiliekąs tas pats.

Ir tenka manyti, iš kur tas pastovumas, kas yra tai, kas kūną, nuotaiką, mintis žino ir kalba apie jas kaip apie savo nuosavybę. Pagaliau turėtume prisiminti, kad visa tai yra sąmonės turinys. Sąmonė visa sugauna savyje kaip koks veidrodis, kas ties juo atsiranda. Bet sąmonė pagaliau numano ir save pačią esant savo turiniu. Ir taip žmogui sušvinta žinojimas apie save, ir jis taria: esmi. O klausiant, kas čia, atsako: aš. Tokiu būdu reiškiasi ašainė sąmonė. Joje visas gyvenimas susivokia, čia jis suprantamas, vaizduojamas ir vertinamas.

Šis dalykas dažnai nepastebimas. O labai svarbu, kad jis žmogui būtų aiškus. Visiems klausimams apie pasaulį, apie visatą ir gyvenimą jis teiktų šviesesnės tiesos atsakymus. Nes kokia yra ašainė sąmonė, tokia yra ir visa žmogaus patirtis.

Todėl, norint išmanyti, kas yra to esmė, ką žmogus vadina žodžiu aš, netinka kreiptis į tai, kas kaupiasi aplink jį. Viskas stovi žem to, ką pažymime, sakydami aš. Jo esmė negali būt nujėgiama, jeigu jos pagrindas ieškomas atskirų daiktų vienume.

Galima ją rasti tiktai kreipiantis į tai, iš kur kyla kūrybiniai reiškiniai. Nujautimas savo vienumo, atsiskyrimas nuo savo aplinkos yra tiktai antros reikšmės dalykas. Viso kūrybinio veiklumo kilmė yra patsai sąmoningumas, kaip šičia stengiamės jį numanyti. Iš jo atšvinta mūsų sąmonė, iš jo tegali būt gimęs kiekvieno žmogaus ašainumas, o iš jo kartu su kūno vienumu žmogaus vienetiškumas. Jis yra sąmoningumo galia atskiruose gyvuose pavidaluose, jeigu jie jau yra aukštesnio laipsnio, būtent žmoniški.

Žmoniškumo laipsnio sąmoningumas pasireiškia atskirų žmonių asmenimis, jų kūnams tam esant tinkamiems. Tai šiek tiek siaurina sąmoningumą ir jį menkina. Bet ne iš to gimsta ašainė sąmonė. Ji atspindi iš tam tikro aukštesnio sąmoningumo šviesos lygio, kurs, skverbdamasis per visokias vidujines būsenas, pasiekia ir paveikia pagaliau tai, kas yra žinomojo pasaulio dalykas.

Rodos, savaime suprantama, kad pasiryžti kam nulemti, būti pradininku tegali esybė, kurios sąmonė yra ašainė. Čia ir glūdi esminis ypatumas tojo, ką vadiname žodžiu aš. Galėdamas savaip, nieko kito neverčiamas ir neviliojamas gyvenimo vyksme dalyvauti, jis įrodo saviškumą ir skelbia tuo žmogaus vienetiškumą.

Bet ašainė sąmonė dar geriau suprantama, jeigu aiškėja jos santykis su pačiu pagrindiniu sąmoningumu. Ką įvardiname žodžiu aš, tai tvirtina sąmoningumo esimą, kurs savyje turi savo pagrindą. Ašainė sąmonė savo ypatumu tiesiog nurodo į visatos buvimo, į visatos gelmių slėpiningumą ir pradžią.

Tokiu būdu tegali pagrindinis sąmoningumas, kurs yra visos visatos ir viso esimo tikrovė, būti teikėjas to, ką pareiškiame, sakydami aš. Ir jis vienas tegali būti žmogaus kūrybingumo galia.

Visos patirtys, visi patirties vyksniai tai tvirtina. Bet sąmoningumas yra viso pasaulio įsikūrimo pagrindas. Jis neveikia vien šviesėjančiame žmoguje, kaip kai kurie tiki. Sąmoningumas yra visatos kūrimo pradžia ir veiksnys.

Todėl, rodos, reikėtų ir manyti, kad ašainė žmogaus sąmonė negali gimti iš nesąmoningumo tamsos, bet iš amžinojo sąmoningumo šviesos.

Pagaliau dar vienas dalykas žinotinas. Kalbėta, rodos, jau pakankamai apie tai, kad žmoniškumas yra ypatingai aukštas sąmoningumo laipsnis, kurs pasireiškia kaip ašainė žmonių sąmonė. Bet toji nėra visuose žmonėse lygiai šviesi. Iš vienų sąmonė silpniau, iš kitų stipriau spindi. Pasidaro tai iš to, kuo žmogus save laiko.

Manydamas esąs kūnas, žmogus bus labai niūrios sąmonės. O skendėjančiam visokiuose geidavimuose, geiduliuose, aistrose ir šviesi sąmonė tamsėja. Bet ir tiejie, kurie aiškiai žino esą atskiri nuo kūno ir nuotaikos gyvenimo ir laikosi aukšt jo, dar ne visuomet turi aukštesnio sąmoningumo spinduliuojančios galios, būtent išminties.

Ašainė sąmonė gali ir turi būt šviesinama. Apie tai nelabai kas kalba, tarsi tai nebūtų išmanyta, o gal nė nenumanyta. Vis dėlto visas žmonijos gyvenimas yra nuolatinė pastanga įsigyti gyvesnės sąmonės šviesos.

Mūsų laiku tai laikoma mokslo uždaviniu. Senovėje buvo į tai žiūrima kaip į vyriausiąjį ir tiesiai gyvybinį kiekvieno žmogaus reikalą. Buvo siekiama patį žmoniškumą gyvinti ir stiprinti. Visokių pamokslų buvo tam teikiama. Iš jų tiktai kelios liekanos pateko į Europos kultūrą. Ir tos pačios retai kam tėra tikrai suprantamos. Dažniausiai tokie iš senovės mums palikti mokslai vadinami vardu, kurs iš tikrųjų kita ką reiškia. Sakoma jie esą tikyba, religija.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė