Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 21. KULTŪRA

21. KULTŪRA

Ką žmonės daro, yra labai įvairios svarbos. Jeigu jų veiksmu reiškiasi žmoniškumas, tenka kalbėti apie kultūrą. Žodis kultūra yra kilęs iš lotynų. Pradžioje juo buvo kalbama apie žmogaus darbą dirvoje, gamtoje. Iš lengvo tas žodis įgijo gilesnę prasmę. Pagaliau juo norima pasakyti, kad pats žmoniškumo veikimas yra klausiamas dalykas. Kas nežmoniška, neturi nieko bendro su kultūra. Visuomet aiškiai tai išmanydami, tiktai daug geriau suprasime žmogaus reikšmę gyvenime.

Pasaulio istorija pasakoja, kad žilojoje senovėje kultūra tarsi iš nieko prasidėjusi. Ir tik labai iš lengvo teaugusi. Įvairiose tautose ir įvairiuose kraštuose ji pražydėjusi skirtingais laikais. Europoje jos vėl nebebuvę, kaip sakoma, kada Egipte ir toliau Indijoje ji tikrai klestėjo. Tūli kraštai ir tūli laikai su savo kultūra labai pragarsėjo. Bet visur pradžia padaryta lyg iš nieko.

Dažniausiai tvirtinama, kad kultūros kūrimo akstinai esą žmogaus gyvenimo būtinumai: mitimas, apsitaisymas, namai, butas ir t. t. Dar minimos čia ir kelios žmogaus savybės, būtent judėjimo, žaidimo dygiai. Tiesa, žmonės akstinami veikti visokių vidujinių jėgų ir aplinkos įspūdžių. Bet iš jų vienų jokiu būdu negalėtų išbujoti, ką tektų teisėtu būdu vadinti žmoniškumo apraiška.

Kultūros kūrimas gali būt aiškiai suprantamas tiktai iš ašainės sąmonės veikimo. Kitaip ir kitos esybės, kiti gyvūnai kurtų savo kultūrą. Ir yra mokslininkų, kurie tiesiai tvirtina, kad net augmenys kurią kultūrą, dirbdami juodžemį. O tūli gyviai, kaip bitės, skruzdėlės, bebrai ir kt, nuostabius dalykus padarą. Bet visiems jų dirbiniams trūksta ašainumo antspaudo, nors jie ir kaži kokie būtų įdomūs. Jie yra, kaip gyvių pavidalai, kaip augmenų žiedai ir vaisiai, gamtos jėgų gaminiai, gamtos sąmoningumo kūriniai.

O žmogaus padirbti ir visai menki daiktai pasižymi tuo, kad iš jų skelbiasi kūrėjo esmės būdas. Visai aiškiai matyt, kad jie yra gimę iš ašainės sąmonės ir yra jos lyg perkaitinti. Bet nereikėtų žmogų išskirti iš gamtos veikimo. Žmogaus darbas taip pat yra tęsinys to, ką didysis sąmoningumas gamtoje padaro. Tik žmogaus veikimu atsispindi ir vienetiškumo sąmonė.

Visa, kas įskaitoma į kultūrą, tuo pasižymi. Todėl ir negalima vadinti kultūra vien žmogaus pastangas pasidaryti nepriklausomam nuo gamtos, kaip aiškina vokiečių mokslininkas Fr.Racelis. Tiesa, ir tai nori žmogaus darbas. Bet nėra tai kultūros kūrimo esmė. Tam kūrimui nieko nereiškia klausimai, kaip „atsikliudyti nuo gamtos“ arba kaip „padauginti sąryšius su ja“. Visa tai tėra išdava žmoniškos veiklos gyvenimo srityse.

Aiškiai numanu, kad žmogaus veikimas, vis tiek, ką jis padarytų, pagrinde siekia didesnės žmoniškumo reikšmės gyvenimui. Kultūros kūrimu žmoniškumo veiksnys nori būti didybė pasaulyje, tarsi visai sąmoningai stengtųsi jam suteikti žmoniškumo pažymį. Vien tat gali būti teigiamoji kultūros prasmė. Mąstykime ir galvokime apie kultūrą, kaip sau norime, vis turėsime sutikti su tokiu jos supratimu.

Žmonės visuomet, kada ir kur jie gyvena, darbuojasi vidujinio būtinumo verčiami. Aplinkos akstinimas tam tesuteikia sąlygas ir kryptį. Vidujinis būtinumas yra kūrybinės prasmės ir vyksmo dalykas bendrojo gyvenimo bei pasaulio susidarymo. Todėl kiekvienas žmogus kuria kultūrą, nors labai įvairiu jėgų sukaupimu ir įvairiu pasisekimu. Taip tad iš tokio atskiro žmogaus ypatumo ir toliau iš panašumo tūlų žmonių, kurie sudaro tautą, išeina kultūrų įvairumas ir bendrumas.

Ne be pagrindo vokiečių mokslininkas Adolfas Bastianas stebėjosi „žmoniškosios dvasios lygiu rūšingumu“. Savo tikslams to paties išprusimo žmogus „išranda“ tą patį įrankį, lyg daug kur jis gyventų. Jam todėl nėra jau visuomet reikalo jį skolintis arba pasidirbti pagal pavyzdį.

Dar labai ir ypatingi yra žmogaus „išradimai“. Jie beveik visuomet atvaizduoja kūno narius ir jo gyvenimo priemones, net jo jėgų veiksmus ir galėjimus. Prisiminkime kad ir tik dalbos ir rankos dalies nuo alkūnės iki riešo, būtent dilbio, fotografų prietaiso ir akies, telefono ir ausies, siunčiamų eterio bangų ir elektros bangų siuntimo iš smegenų ir kt. Žmogaus sumanumu pasaulio sąmoningumas tiktai tęsia savo kūrimo darbą.

Kultūrų įvairumo priežastys glūdi dalinai ir aplinkoje. Ji savaip veikia žmogų ir sužadina atitinkamą atoveiksmį. Po skirtingomis padangėmis ir sąlygomis žmoniškumas tegali įvairiai apsireikšti. Ir būtų tikras apsirikimas, vertinant paviršutiniškai vieną kultūrą kitos kultūros reiškiniais.

Europietis, jūrų visaip suraižytos šalies gyventojas, į nieką neatsižvelgdamas, viską geidaująs pasiglemžti, tegali atitinkamą kultūrą kurti, kurios nėra randama, pavyzdžiui, labai nešvariuose eskimuose, rodančiuose didžiausią pakantą ir paramą vienas kitam. Vis dėlto negalėtume pasakyti, kad jie yra aukštesnės kultūros žmonės.

Kultūros vertei apspręsti būtinai reikalinga atsižvelgti į tai, kiek žmoniškumas kaip veikslys reiškia visam, kas žmonėms rūpi, kas yra jų darbas, visas jų gyvenimo turinys ir pagaliau jo tūris.

Kalbant apie aplinką, reikėtų suprasti, kad žmoniškumo veiksniui ji nėra tiktai daiktų pasaulis. Žmogui jame pasidarbuojant, dažniausiai žiūrime vien tiktai į jo asmenį ir laikome jo veiklos sritimi gamtą, pasaulį su jo daiktais, su jo gyvumu ir su kitais žmonėmis. Bet šitaip suprasti aplinką, kurioje žmogus gyvena ir veikia, nepakanka.

Žmogaus aplinką sudaro ne vien daiktingumas ir viskas, kas paliečia jusles, bet ir tos būsenos, kurios žmogui yra žinomos jo viduje. Žmogų patį reikia suprasti kaip asmenybės pradą. Žmogaus asmuo su jo kūno gyvumu, toliau žmogaus asmenybė su jos jausmingumu ir proto veikimu yra žmoniško veiksnio ne vien veikimo jėga, bet kartu jo ir sritis, arba, kaip kartą sakyta, jo „geografinė provincija“.

Su šita dvejopa aplinka žmogus nuolatai santykiuoja. Jau jo kvėpavimas yra keleriopas. Jis vyksta ne vien kūno srityje, bet ir vidujiniame gyvenime. Abiejose srityse žmogus nuolatai maino, kas jam reikalinga gyventi. Žmogaus asmenybė yra, taip sakant, sūkurys pasaulio materės ir jėgų plaukime. O tame sūkuryje gyvena kaip jo kūrėjas, veikdamas ir veikiamas žmoniškumo veiksnys.

Visa, kas laikoma prigimtomis žmogaus savybėmis, būtent: jo jausmai, jo geidavimai, jo mintys, jo mąstymai ir norai, yra žmogaus kultūrinami ir neša savyje visai tokius jau esmės pasižymėjimus kaip žmogaus pasidarbavimas erdvės aplinkoje, jo daiktinės kultūros kūrimas.

Šis kūrimas turėtų būti suprantamas kaip savaime išaugąs patvirtinimas žmoniškumo esimo pasaulyje. Žmoniškumas yra esmiškai veiklus, būdamas tikras sąmoningumo aukštis. Dėl to žmogaus veikimas ir virsta, kaip dabar galime turbūt aiškesniu supratimu pasakyti, kultūros kūrimu.

Bet ir dar kartą prisiminkime, kad kultūros kūrimu žmoniškumas pats įrodo esąs tikras kūrybos veiksnys. Tuo kūrimu jis plačiausiai ir žymiausiai toks pasireiškia.

Vis dėlto yra žinoma dar kita žmogaus veikla. Ji nesikreipia nei į erdvinę, nei į vidujinę aplinką, bet stačiai į pačią savo esmę, į patį ašainumą.

Labai svarbu tai pastebėti. Patsai žmoniškumo veiksnys gali stiprėti ir šviesėti žmogaus pastanga. O tuo prieiname visai naujos prasmės kultūrą. Jos veikla kreipiasi į aukščiausią pasaulio dalyką, būtent į žmoniškumą.

Bet tai kultūrai skirtis tėra galima, jeigu visas gyvenimas pasitinkamas šviesia išmintimi. Nebeužtenka tam prigimtos asmenybės galios, žmogus turi atsišaukti į žmoniškumo esmę. Jos įsigalėjimas reiškia ypatingai aukštą kultūrą. O tai teks dar aiškinti.

Ką paprastai kultūra vadiname, apima dvejopus reiškinius. Vieni yra visa tai, ką žmonės padirba, kaipo veikią žmonės, vis tiek kokios kultūros laipsnio jie būtų. Jie kuria daiktų kultūrą. Antrieji reiškiniai yra tai, ką neginčijamai vertiname kaip tiesioginius žmoniškumo pažymius, būtent: mokslas, menas ir dora.

Tūli manytojai vadina juos „objektyviomis vertybėmis“ ir skiria nuo jų kiekvienos asmenybės vertybes, kurios turinčios būt žmogaus norimos, kurioms kurti kiekvienas turįs skirti savo jėgas. Jos sudaro vidujinę kultūrą. Ji pirmutiniausia siektina. Bet tauresnė už ją vis dar yra esmės kultūra.

„Objektyvios vertybės“ yra patiriami dalykai, kurie įgyja savo reikšmę tuo, kad jie aiškiai įrodo savo kilmę iš žmoniško veikimo. Todėl visai savaime suprantame, kad aukštesnės, būtent vidujinės kultūros žmogus veiktų savęs nevertai, jeigu siektų tiktai tų dalykų į s i g i j i-m o.

Žmogaus uždavinys tegali būti didinti žmoniškumo reikšmę gyvenimui, arba, kitaip sakant, kelti kultūros turtų vertingumą. Todėl negali būt svarbu juos tiktai išlaikyti, dar mažiau jais tik naudotis, bet juos vartoti pilnesniam, aukštesniam žmoniškumui išreikšti. Jeigu kultūros turtai, minimos objektyvios vertybės, tam nėra tikusios, jos, vis tiek kokios jos būtų, yra be reikšmės.

Menkos vidujinės kultūros žmonės nenumano savo buvimo reikšmės gyvenimui. Todėl jie klydinėja ir sugriauja savo neapykantoje ir savo geidimuose, savo kovose ir kentėjimuose daug to, ką jie yra kūrę, ir turi naujai pradėti savo darbą. Ir savaime suprantama, kad žmonės tai tol darys, kol nebus siekiama vidujinė ir pagaliau esmės kultūra.

O ji tuo tarpu ir yra ieškoma, tiriant gyvenimo prasmę ir vertę, pasiilgstant prieiti jos gelmių slėpinius. Numanyta, kad kultūros kūrimas yra tęsimas gyvenimo kūrimo. Todėl du dalyku žmogui turi rūpėti, būtent: savo esmę nešti į gyvenimą ir ją tam gyvinti ir stiprinti. O abu vyksta kartu, jeigu daromu kuo nuoširdžiau. Ir abejaip aiškėja kultūra.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė