Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 23. MOKSLAS

23. MOKSLAS 

Tam tikru atžvilgiu visas gyvenimas gali būt vadinamas mokslo kūrimu. Nesąmoningumas traukiamas į sąmonę ir jos prisunkiamas, peršviečiamas. Todėl ir nenuostabu, kad dabarties žmogus labai didžiuojasi savo mokslu. Jo siekimuose jis numano viso gyvenimo aukštį. Tyrinėtojui niekas negali tiek džiaugsmo suteikti kaip jo tyrinėjimai. O tiesos jausmas, kurs nušviečia manytoją, yra jam kaip koks aukštžemiškos būties sveikinimas.

Bet ne vien mokslininkas imasi mokslo kūrimo. Daro tai visi žmonės, kai tik jų juslės pradeda veikti, santy-kiuodamos su aplinka, su tomis įvairiausių jėgų jūromis, kurios atplūsta ir jas užlieja. Būdami dar visai maži vaikai, žmonės stengiasi į tas jėgas įsileisti, iš jų sukurti pavidalų, vaizdinių, minčių. Minčių gaminimas yra mokslo kūrimo pradžia, o toks kūrimas paprasčiausias žmogaus gyvenimo tikslas ir suprantamiausia jo prasmė.

Iš pat mažų dienų žmogus stačiai trokšta Prieiti visus gyvenimo slėpinius, įsileisti į jų savumus, visas jų slaptybes surast, viską pažinti, kas gyvenime vyksta, kas čia darosi. Nėra nutildomas, niekuomet nepasotinamas žmogaus žinojimo ir išmanymo alkis.

Panašaus galima pastebėti jau ir pažmoniškoje gamtoje. Kas ten yra nesąmoninga, taipgi pagauna sąmoningumas ir jį perkaitina, žėrėdina, peršviečia. Nusiduoda tai visoje augmenijoje ir gyvijoje. Bet kas čia vyksta, tegali būt lyginama sapnui. Su žmogumi tiktai prasideda gamtos diena ir jos darbas. Žmogus vienas yra ta esybė, kuri gali sakyti: aš! Vienas jis kuria mokslą.

Jau pirmieji negimusio vaiko reiškiniai primena dvasios-sielos veiklą. Jie renka iš motinos kūno, kas atsirandančiam naujam kūneliui yra reikalinga, atmesdami, ką neišmintingos motinos savo kūne netinkamo susikrauna. Dar aiškiau įrodo užgimęs vaikas, kurs pradeda šį tą pastebėti, kas jis yra. Santykiuoja su pasauliu savo valia ir galia, savo sąmone. Su ja jis susivokia pasaulyje ir kuriasi apie jį savo supratimą. Iš pasaulio žmogus statosi savo pasaulį. Jeigu jis iš tos neapmatomos gausos nesirinktų tam tikrų įspūdžių, jis neįstengtų jų tvarkyti. Patsai jis turi ja domėtis ir pats ją veikti.

Be dėmesio viduje nesidarytų jokie numanymai, kuriuos galėtų vadinti savo turtu. Dėmesys kaip tam tikra dvasios laikysena yra pirmutinis žmoniško veiklumo kryptelėjimas. O jeigu žmogų ir kaži kas veiktų, žadintų ir pritrauktų, vis dėlto pastebėjimas būtų tikriausiai paties žmogaus dalykas.

Iš to dėmesio, kurį jau žinduolis lopšyje apreiškia, eina kelias tolyn per jaunatvę iki pribrendusioj o amžiaus nuolatai stiprėjančiu būdu. Bent turėtų taip būti, jeigu žmonės nebukintų savo juslių jautrumo ir neniaukintų savo sąmonės. Taip veikiantiems pasaulis nuolatai skurdėj a. Ir jie pagaliau nebegalėdami stebėtis tikt družnai ir kvailai meknoja, kad gyvenimas nesąs nuostabus.

Panašiai kartais ir tūli mokslininkai apsireiškia. O jiems jų dirbtuvėse vis iš naujo tenka stebėtis. Savo tyrinėjimais jie smelkiasi pasauliui paimti visą nuostabumą, bet labai nudžiunga, kad gali stebėtis kuo daugiau, Nuolatai jie sau stato savo pasaulį ir mato, kad jiems tenka statyti be paliovos. Tada šalia jų atsistoja ir manytojai, filosofai, tiria visus jų darbus ir kelia paskutinius klausimus, norėdami atidengti pagrindinius visos visatos kėslus.

Dažnai mokslo darbas yra laikomas tarsi turtų krovimu. Žmogus savo viduje turtėjas, susikaupiąs visokius numanymus, pastebėjimus, vaizdus, sąvokas ir t. t. Bet yra truputį kitaip. Ką žmogus savo viduje turi, tatai ne po ilgo pasirodo visur pasaulyje kaip jo daiktai ir vyksmai. Žmogus turtina pasaulį vidujiniu savo   turtu.

2mogaus vidus tėra kita gyvenimo būtis, kurią jis kuria, savo sąmonei leisdamas atveikti aplinkos jėgų tūrį. Gimdamas žmogus pasidaro žmonijos nariu. O žmonija yra kaip tik ta galia, kuri nuolatai kuria vidujinę būtį, jeib iš to pasidarytų pasaulio turinys ir tūris. Gimęs žmogus tuojau pradeda dalyvauti žmonijos kūrimo darbe.

Tik tas kūrimas yra daugeriopas. Paprastai žmonės tiki kurią tiktai daiktingus dalykus. Bet reikia aiškiai suprasti, kaip tai vyksta. Nesąmoningąją medžiagą žmonės pagauna savo sąmone, naudodamiesi savo juslėmis, ir daro taip paprasčiausiąjį visų žmonių darbą. Bet kas tuo iš jų išeina, tatai toliau kiti naujai apdirba ir tvarko savo sąmonėse. Čia dalykai suskirstomi pagal rūšį ir giminę, mintys palenkiamos sąvokoms, o šios statomos į eiles.

Visa tai vyksta šitaip. Visų pirma kūnas skirtingomis savo juslėmis pasitinka pasaulį ir jo jėgas, jų veikimus savaip apstabina, toliau žmogaus ašainumas dvasiškai veikia, visam tam uždedamas antspaudą, kurdamas vaizdinius ir mintis, ir jos virsta daiktais žmogaus jėgomis.

Toks visokių laipsnių kūrybinis darbas yra vos apmatomas. Kas juslių veikimu tampa sąmonės turiniu, greitai vėl pranyksta. Bet negrimzta, kaip dažnai tikima, j nesąmoningumą, tiktai slenka į nežinojimą, išeina iš sąmonės regračio. Vis dėlto jo žymės kaip nors pasilieka juslių srityje. Piešiniais, skaitmenimis, žodžiais, raštu ir kt. buvęs sąmonės turinys stabdomas daiktų pasaulyje.

Ir tada žmogus kreipia savo sąmonę į visa tai ir prisišaukia naujai, kas iš sąmonės buvo išnykę, gyvina tai dar kartą, prisunkia, perkaitina ir peršviečia viską savo sąmone ir tvarko tai savo jėga ir numatymu. Ne visuomet pasiseka viską įkelti į tą pačią šviesą, kurią jis kartą turėjo. Todėl, pavyzdžiui, senovės minčių bei veiklos prasmė ir tūris sunkiai aiškėja. Bet visa tai yra mokslo kūrimas.

Dažnai mokslai rūšiuojami kaip dvasiniai ir gamtiniai mokslai. Bet jie nėra perskiriami. Pačiame pagrinde abiejuose reiškiasi kūrybinis žmoniškumo veikimas. Vienur ir antrur visatos (kosmaus) pasidarymas įgyja naują galią tuo, kad žmoguje susitinka abu gyvenimo tikrovės kraštutinumu, būtent sąmoningumas ir nesąmoningumas. Ir tada neveikia vien tos jėgos, kurios sudaro žmogaus asmenybę, bet žmoniškumas reiškiasi iš žmogaus kiekvienu mokslo darbu visais atžvilgiais. Nesiskelbia juo vien žmogus-mokslininkas, kurs ieško aiškesnio sąmoningumo, pats jį visam teikdamas, bet ir žmogus-menininkas bei doros žmogus.

Jeigu žmogus leistų pasaulio turiniui veikti jo jusles ir leistų joms jį pasirinkti, tada žmogaus gyvenimas nesiskirtų nuo gyvio gyvenimo. Nesąmoningumas būtų tam tikro sąmoningumo prisunktas. Ne daugiau. Bet žmogus tuo nesitenkina. Jis nori prieiti tai, kas tūno anapus juslių patirčių. Stengiasi savo sąmonę, net save patį įnešti į visa, ką jis patiria, ir tokiu būdu kuria savo sąmonėje naują pasaulį. Priešingai visiems tvirtinimams, kad už visų daiktų nesą nieko sąmoningo, žmogus visomis savo galiomis stengiasi visa kam sąmoningumo nors savo sąmonėje suteikti.

Gamtos mokslininkas nebenori tiktai užsibrėžti, ką jis pastebi, bet išvysti ir visas sąsajas, išmanyti viso ko priežastis, prasmę ir reikšmę. Nori, galbūt dažnai to nė nenumanydamas, surasti sąmoningumą nesąmoningume, tą sąmoningumą, kurį jis patiria, būdamas ašainumas. O kai istorininkas tiria senas žinias, senus užraščius, tada tai reiškia tą patį, būtent pasaulio vyksme surasti aksti-nančias galias, viską keliantįjį sąmoningumą.

Kurdamas mokslą, žmogus gyvenimą skaidrina, gyvina, padaro sąmoningesnį. Sakoma, jis ieškąs tiesos. Bet kas ji yra, žmonių vos vienas antras gali pasakyti. Kurs ją viduje numanęs yra, tas tvirtina: „Tiesa yra, kas tiesingą padaro“. Bet nedaug tokių, kurie tai gali pasakyti, kadangi to šviesėjimo savo viduje nėra patyrę. Todėl mokslas labai dažnai skleidžia tamsius šešėlius gyvenime, o patį žmogų stumia į jų tamsą.

Daiktiniams ar dvasiniams dalykams suteiktas sąmoningumas toliau veikia žmogaus nustatyta linkme. Tiktai stipresnis priėjęs gali čia padaryti pakitimų. Kiti su savo sąmone judina dalyką vis vienodai senu būdu. Ir taip įkliuvę į tą kartą sukeltą judesį, jie su savo ašainumu jo kaip srovės nešami tolyn. Tokiu būdu pasidaro anos užburtos laikų dvasios gyvatos, kuriose žmonės kaip užkeiktuose daržuose bėginėja skrituliuose, niekaip negalėdami iš jų tolyn nueiti.

Taip atsiranda ir įvairių žemės kraštų ir padangių dvasia. Mokslu, kurį žmonės kuria, reiškiasi iš tikrųjų ta pati pasaulį statančioji galia kaip ir gamtoje. O ne tiktai todėl, kad klimato ir erdvės santykiai dėl žmogaus veiklos pakinta, bet kad pačios kūrybinės gamtos galios žmogaus manymo prisisunkia. O kad tokie vyksmai kaip Didysis karas [8] ir stovi kosmaus galių judesyje, vis dėlto šis karas yra gimęs iš kūrybinės žmogaus veiklos, kuri toliau pačius kūrėjus-žmones vertė į šį žygį. Didysis karas išaugo kaip vaisius bandymo visą esimą statyti ant nesąmoningumo pagrindo.

Seniai jau žmonės ypatingą dalyką vykdė. Būdami labiausiai sąmoninga gyvenimo galia, jie stengėsi aukščiausios reikšmės suteikti gyvenime tam, kas jų esmei yra tiesiog priešinga, būtent nesąmoningumui. Todėl jis ir griuvo ant žmonijos visu materės sunkumu ir nuvertė ją į baisiausias kančias.

Mokslas yra gyvenimo vyksme žmonių laimėjimas, bet ir jų pražūtis. Manytojas I. Kantas stengėsi įrodyti išmanymo ribas. Mokslu žmoniškoji sąmonė apimanti tiktai tą visatos dalį, kuri randasi erdvėje ir laike. Bet tai ir įrodo didžiąją mokslo reikšmę. Mokslas yra gyvenimo vyksmas žmoniškumo lygyje. Nieko mažiau ir nieko daugiau. Todėl gyvenime, kaip ir moksle, reiškiasi nuolatai begalė žmoniškų klaidžiojimų.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė