Šeštadienis, Lie 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 27. KALBA

27. KALBA 

Mąstančiam žmogui rodosi visai aišku, kad kalba yra garsusis žmoniškumo pasižymėjimas ir vienas ryškiausiųjų žmogaus kūrinių. O kalbėjimas primena kai kuriems net visos kūrybos įvykimo slėpiningumą. Aiški išmintis tarė: „Pradžioje buvo žodis. Ir žodis buvo Dievuje. Visi daiktai juo yra padaryti“ [11]. Taip visatos, kaip ir kalbos, pradžia ieškoma dvasios aukštumoje. Gal todėl kalba vieniems kitiems ir yra toks labai įdomus dalykas. Kad ji daug reiškia, visi žmonės jaučia, ir ją tikrai brangina, jeigu ją iš tėvų paveldėjo. Bet didysis jos nuostabumas, jos turiningumas ir reikšmingumas tiktai tam aiškėja, kurs jos esmę tiria.

Ne per sunku suprasti, koks sudėtinis veikimas yra kalbėjimas. Jam pavykti sąlygą sudaro keli dalykai. Paviršutinišką galimumą kalbėti teikia gyvasis, judėti tinkamas žmogaus kūnas. Bet jis turi būti dar miklintas tam tikriems garseliams ir balsams gaminti. Toliau tam reikia akstinų. Jie kyla iš įvairių, aplinkos įspūdžius atveikiančių vidujinių būsenų ir turinių, būtent iš visokių laipsnių sąmoningumo, kurs minimiems balsams teikia prasmę ir jais pasidaro patiriamas juslinėje būtyje.

Visa tai turint galvoje, yra numanu, kad kalba apsireiškia kalbėjimu. Vis dėlto ji yra skirtingas, nuo jo atitraukiamas dalykas. Pilnas jos supratimas nelengvai įgyjamas. Kartais kalba vadinami net by kokio gyvūno apsireiškimai. Bet reikėtų ją palikti grynu žmogaus reikalu. Žmogus kūrėsi kalbą, jeib ji būtų jam priemonė apsireikšti. O ji yra tikrai net slėpiningas kūrinys. Tiesa, ją galima regėti ir girdėti. Tačiau ji nėra daiktinga.

Kalba yra vyksmas, tvarkomas žmoniško kūno gyvumo, omės, nuotaikos, nuovokos, protavimo ir sąmoningėjimo dėsnių, vyksmas, kuriame dalyvauja panašių savumų žmonės. Kitaip sakant, kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo giesmė.

Pagrindu minėtųjų kalbėjimo sąlygų susidaro visa eile visokių prasmingų judesių garsai, kurie gali būt kartojami ir iš lengvo gali daugėti ir aiškėjančiu sąmoningumu spindėti. Taip ir suprantama, kad kalba auga su šviesėjančia ašaine sąmone, su įsigalinčiu žmoniškumu. O kad iš senų iki mūsų laikų visokios ir labai skirtingos nuomonės apie ją yra skelbtos, giliausiąja prasme jos tą patį tvirtina, būtent kad kalba kuriama žmogaus esmės, būtent kūrybos aukštumo apraiškos.

Aukščiau sakėme, kad mokslas ir menas esą du esminiu žmogaus apsireiškimu. Ir savaime kyla klausimas, ar kalba yra toks trečias, ar ją reikėtų jųdviejų vienam ar antram priskirti. Juk kalba primena meno, būtent muzikos kūrinį ir vartojama mintims apreikšti, vadinas, mokslo tikslams. Ir taip matyt, kad ji yra abiejų dalykas, bet mokslo todėl, kad ji jau kurta kaip meno veikalas. Tokiu būdu jos esmė aiškėja. Bet geresniam jos supratimui reikia dar giliau ir plačiau apmąstyti, kaip vyksta gyvenimas, kuriame žmogus savo apsireiškimais dalyvauja, stovėdamas jo viduryje.

Žmogus yra visatos galių gausos auginys su keleriopumo pažymiais. Iš tų galių auga jis pats kaip dvasinė galia ir šviesa, jo protavimo ir jo nuovokos gyvenimas ir pagaliau jo ir kūnas. Tasai su visais savumais yra erdvinis-laikinis žmogaus apsireiškimas, žmogaus esmės kūrinys, tikras meno veikalas. Bet jis visą žmogaus gyvenimą yra jo ir priemonė visoms apraiškoms. Todėl visu, ką žmogus atneša, pasižymi ir kūno ypatumai.

Žmogaus asmuo iš visų pusių pataikomas visokių įspūdžių. Tie, kurie jo kūną veikia, yra iš karto jo juslių skirstomi, tarsi rūšiuojami. Ką matome, nesukeisime su tuo, ką girdime arba užuodžiame. Pats tų įspūdžių tūris virsta žmogaus nuovokoje, vadinas, jo viduje tam tikromis būsenomis, kurios protavimo srityje įvairiais laipsniais žmogaus sąmoninamos, atitinkamai jo dvasios stiprumui ir šviesai.

Vaizduodamiesi žmogų nejudamą, stovintį gyvenimo jėgų srovėje, matytume jo būsenas ir mintis, kurios minėtu būdu susidarė, atsiliepiant į erdvinę aplinką, kaip kad įspūdžiai atgal atkristų į pasaulį. Tik, atveikiami iš žmogaus, tie įspūdžiai nebėra tie patys, kokie jie buvo, bet yra virtę būsenomis ir mintimis. Tos tad ima iš žmogaus jėgų ir savumų ir neša su savim šiokį tokį sąmoningumą.

Ir aplinkoje, būtent pirma asmenyje ir toliau pasaulyje, visi tie atgarsiai veikia pamažu ar ir greičiau, desties, kokios jų jėgos yra. Tikri dėsniai nustato to veikimo reikšmę. Nuotaikos būsenos sukelia žmogaus asmenyje kraują ir padaro, kad pakinta veido išvaizda ir rodosi visokie judesiai. O mintims prisidėjus, judesiai virsta tikslingais, erdviniais-laikiniais-priežastiniais siekimais.

Bet nuotaikos būsenos ir mintys veikia toliau. Jos nelieka žmoguje, jeib vien reikštųsi tinkamais judesiais, jos plaukia iš asmens, kurs jas yra patyręs, kaip sakoma, į aplinką, iš kurios įspūdžiai veikė jusles. Žinoma, žmogus nori teiktis kitiems žmonėms. Bet gerai pastebėtina, kad visa, kas tokiu būdu iš žmogaus teka, yra jo sąmoninta, jo vaizduota! Todėl tuo daug tenka kitiems žmonėms. Apskritai sakant, žmogaus aplinka turtėja, būdama ir taip jau labai įvairi. Daug viso ko reiškiasi iš oro, vandens, žemes, iš augmenų ir gyvių žinomai ir slaptai. O prie to prisideda iš žmogaus visokios būsenos, vaizdavimai, sąvokos, mintys, kurios spindi iš jo į aplinką ir čia veikia kaip daugiau ar mažiau sąmoningos jėgos.

Visa tai, tiesa, tūliems nėra įmanoma ir laikoma mokslingam žmogui dėmėtis neverta. Tačiau tenka pasakyti, kad minimi vyksmai jau vis dažniau su didesniu ar menkesniu išmanymu ir gal kitokiu prasminimu teigiamai minimi. Ir taip švinta gyvesnis ir teisingesnis pasaulio supratimas.

Jau ir žinome arba nors numanome, kad savame krašte su jo gamta ir žmonėmis gyvename visai ypatingame jėgų ore ir nuolatiniame santykiavime su jais. Žinomųjų laipsnių gyvenimo galios veikia, jeib nesąmoningumas būtų šviesintas sąmoningumo.

Tai įvyksta augmenijoje kaip koks sapno alsavimas. Gyvijoje aušta budimas. Bet žmoguje, kurs yra pirmoji ašainės sąmonės esybė, nusiduoda tikras kūrybinis sąmoningumo veiksmas jo asmenybės ir aplinkos pažmoniškumui. Iš to tad kyla ir žymusis noras viską išmanyti. Tam kuriamos mintys ir jomis grindžiamas mokslas.

Visa tai prisimint svarbu kalbai suprasti. Jos santykis su mokslu iš paskiau pasakyto kad ir tik lyg per kokį šydą pasirodo. Bet negalėsime tvirtinti, kad kalba išauga iš pasistengimo kurti mintis, kaip tūli tiki. Mintis kurdama, žmogaus esmė darbuojasi tiktai asmenybės viduje su tuo, kas iš aplinkos į jį įplaukia ir jo priimama. O su kalba žmogus kreipiasi į aplinką.

Taip ir pasirodo menas. Jį kurdamas, žmogus atspindi savo esmę iš vidaus į aplinką. Ir visą kelią per minčių gyvenimą, nuovokos būsenas iki daiktingo pasaulio jis tarsi trumpina. Vidujinis vaizdavimo vyksmas virsta lytimi visam, kas yra juslių srityje ir jas veikia. Bet tas vaizdavimas nėra gaminys to juslių veikimo, o keliamas žmoniškosios, vadinas, ašainės sąmonės. O tatai yra lemiančios reikšmės.

Iš tokio dvejopumo gimsta kalba. Kilstelėjimai ir judesiai, minčių žibtelėjimai žmogaus sąmonėje, sužadinti aplinkos įspūdžių, suteikia galimumą kalbai kurti, bet nėra dar jos kūrimas. Ji vykdo vaizduojančiojo žmoniškumo prado galia. Atitinkamai minimiems judesiams ši galia, kreipdamosi į aplinką, sukelia žmogaus kūne visokius pakitimus ir judesius, kurie pagaliau virsta visokiu regimų, girdimų ir paliečiamų ženklų davimu. Iš lengvo žmogaus kūnas tam visiškai tampa tinkamas ir virsta iš prigimties būvio nauju, gražiu meno veikalu, kurs, reikalui esant, gali apreikšti kitų klausai, kas žmogaus sieloje yra. Kūną padarius tinkamą tikriems garseliams gaminti, kalbai kurtas vienas svarbiausiųjų galimumų.

Šitam priruošimui daug reiškia kūno pavidalą statančioji galia, kuri krauju veikia, su kuriuo vėl santykiuoja nuotaikos gyvenimas. Iš čia pareina kalbos garselių ypatumas. O kad tūli mokslo žmonės ir tiki, kalba nesanti prigimta, vis dėlto tai negali būti tiesa. Kiekviena tauta kūrėsi kalbą pagal kūną gaminantį kraują. O kad tam daug reiškia ir aplinkos gamta, kūnų pavidalą statančioji galia kalbos ypatumui vyriausią padaro. Tik pati jos esmė išeina ne iš kūno, bet iš žmoniškos dvasios-sielos.

Kalbos gyvenimas, be to, dar primena, kad ji nėra vienos esybės kūrinys. Todėl ir sakoma, kad kalba išauganti iš žmonių santykiavimo. To santykiavimo ji atitraukiama nuo kalbėjimo ir tampa atskiru, savaimingu dalyku. Bet nereikėtų antros eilės veiksnį laikyti pagrindiniu ir vienatiniu. Pagrindinis kalbos kūrimo pradas yra žmoniškoji dvasia-siela, būtent patsai žmogus-menininkas. Kiekvienas žmogus kalba, norėdamas apsireikšti. Ir tuo aiškėja, kokia yra jo asmenybė su visais jos savumais.

Tos pačios tautos žmonės reiškiasi panašiai jau dėl tautinio kūno panašumo. Taip jie pasidaro vieni kitiems suprantami. Taip jie ir išvysto savo kalbą, kiekvienas turtindamas savo nuotaikos ir protavimo gyvenimą ir kurdamas tam tikrus balselius kaip minčių ir jausmų nešėjus savo asmenybės gyvumui ir esmės šviesai apreikšt.

Bet dar kartą pasisakysime, kad jau pats kūno prisiruošimas kalbai, kiek jo ypatumas jai reiškia, yra žmoniškos esmės darbas, kurs vykdomas ašainės sąmonės. Tada ir yra galimas kalbėjimas. Jį reikia aiškiai atskirti nuo kūno tinkamumo kalbėti.

Kalbėjimu žmogus antrą kartą pasirodo menininku, o jau daugiau savingai, iš savo ašainumo. Kalba ir ašai-nė sąmonė nėra skiriami. Be ašainės sąmonės nėra kalbos. Todėl visų žinomų esybių vienas žmogus tegali kalbėti.

Pažmoniškų gyvūnų susitarimas įvyksta kaip garsas ir atgarsis. Aiškiai tai yra suprasti iš gyvulių bliovimo. Ir paukščių čežėjimas nėra pasikalbėjimas. Bet kadangi žmonėse veikia ir pažmoniškumas, todėl ir žmonės dažnai atsiliepia į garsą tiktai atgarsiu. Bet šviesėjant ašainei jų sąmonei, jų kalba vis geresnė tampa žmoniškumo esmės reiškėją. O tam šviesėjimui daug padaro žmonių santykiavimas, iš kurio vystosi kalba.

Ji mat žmogaus kurta ir vartojama apsireiškimui, o pirma lygaus sąmoningumo esybėms. Klausydamiesi to, kas pasakoma, ir atsiliepdami, žmonės dalyvauja kalbėjime ir tuo kalbos tobulėjime. Tatai vyksta ilgais amžiais. Šviesėdamas ir turtėdamas žmoniškumo pradas atitinkamai veikia kūną ir jį padaro tobulesniu meno veikalu. Bet kalbai tai tėra svarbu vienu atžvilgiu. Kitas dalykas yra tai, kad ji pati tampa reikšmingesnė ir turtingesnė.

Tokia ji yra, kad jos skambumas grožėja, pilnėja, žodžių gausumas didėja ir jų lankstumas vikrėja. Kur daugiau yra dvasios švitravimo, ten ir kuriama daugiau žodžių, kurie visokiomis savo galūnėmis tai atspindi. Visokių galūnių ir įvairių žodžių turtingiausioj i dvasiniams dalykams išreikšti yra, rodos, sanskrito kalba. Kitos kalbos tais reikalais vargsta, jas lyginus su ja. Vartojant kalbą kuo daugiau skelbti daiktingumo pasaulio dalykams, galūnės krinta, žodžiai gausėja, bet ne tiek nauju kūrimu, kiek pasiskolinimu.

Tokia kalba yra ir lengviau pernešama nuo vieno žmogaus ant kito. Ji pasidaro daugiau įrankiu, vartojamu dalyku, koks, rodos, yra anglų kalba. Ir kalbos reikšmei, būti žmoniškumo apraiška kaip meno dalykas, menkėjus, žmonės gali spėlioti apie vieną kalbą visai žmonijai ir bandyti ją įsiteikti net dirbtinu būdu. Iš tikrųjų kalbos daugėja su žmonijos tūringėjimu.

Yra žinoma, kad žmonija, keliaudama amžių keliais, vis daugiau skirstosi į įvairias šakas, į padermes, į tautas. Paprastai tikima, kad jos skirstančiosios pagal kalbas. Bet nėra taip. Jos skirstosi pagal kraują ir pagal nuotaiką ir iš to pasidarančio protavimo savumus. Tada žmogus-menininkas tokiu savo vidaus gyvumu veikia savo kūną ir jį tuo padaro meno veikalu. Juo žmogus naudojasi kalbėdamas, vadinas, antru būdu pasireikšdamas menininku ir skelbdamas ne vien save, savo esmę, savo mintis ir būsenas, bet ir kūno savumus.

Visuomet pirma pasirodo, kad kalba yra tokia, koks yra žmogaus kūnas. Gyvėdamas ir tūringėdamas žmoniškumas nebegali tenkintis keliomis tautomis. Todėl jis kuriasi jų nuolatai daugiau pagal žemės kraštus. Ir iš skirtingų kūnų reiškia tada skirtingas kalbas.

Kartais yra manyta, kad mintys gali būt kuriamos tiktai mokant kalbėti. Bet kaip su nebyliais? Ar jie be minčių? Tiesa, kad kalbant nuovokos ir protavimo galia stiprėja. Vis dėlto reikia pirma vaizdinius susikurti, norint mintis žodžiais pareikšti. Pagaliau kalba yra visų to paties kraujo žmonių, būtent visos tautos sąmoningumo apraiška. O tame sąmoningume dalyvaudami pasikalbėjimu, visi žmonės sąmoningėja.

Kalba, pagrįsta kūno ypatumu, jo augimu ir sudėtimi, gyvena pasikalbančiųjų davimu ir ėmimu. Ir kaip žmonės jiems atplaukiančias mintis gyvina ir šviesina, taip kiekvienas žmogus savo tautos kalbos ir žodžius pildo savo kūno išduodamu skambumu ir savo sąmonės šviesa ir spalva. Kalba tokiu būdu įgyja nuolatai daugiau gyvumo ir sąmoningumo. Bet visa tai tik ta sąlyga, kad kalbantieji patys šviesėja.

Taip kalba jau yra toks meno veikalas, kurs, paimtas nuo atskiro kūrėjo, vartojamas kiekvieno kito žmogaus, kurs kalbėdamas jį vėl pasidaro savo meno veikalu, jeigu ja nesinaudoja tiktai kaipo įrankiu dar gal kitų mintims apreikšti. Nežiūrint to, kalba yra visos tautos kuriamas meno veikalas.

Iš viso to aiškėja, kad kalbos meniškumas yra trejopas. Daiktingąjį kalbos pagrindą sudaro dar kartą meno veikalu tapęs kūnas. Kalbos žodynas ir žodžių pakitinimas bei subūrimas, tautos amžių laiku kuriamas, yra antras toks veikalas. Pagaliau meniškai veikia arba nors turėtų veikti kiekvienas, kurs kalba. Juk mokėti kalbėti reiškia galėti atskiroms savo patirtims suteikti girdimas lytis. Bet ne vien tai. Giliau žiūrint, kalbantysis turi įstengt vaizduoti, leist savo sąmonei šviesti ir smeigtis į klausytojo sąmonę, jeib ten būtų priimta ir pasidarytų sąmonės turiniu, kurios ji būtų naujai šviesinama.

Tame glūdi pasikalbėjimo ir pasipasakojimo reikšmė. Kalbėtojas save teikia kitiems ir pasidaro jų patirtimi, jų sąmonės turiniu. Ir toliau nėra kalbėjimu siekiama kitiems, taip sakant, kokius įvykius kartoti, bet jiems padaryt galima savo ašainėje sąmonėje su tų atsitikimų prasme ir gyvumu santykiuoti, būtent viens kitą įgalinti moksliškam ir meniškam kūrimui.

Suprantamas dalykas, kad žmonės nesikalba pilnai sąmoningai šitam tikslui. Jie kalba, kadangi yra malonu kalbėti. Dvigubą darbą tuo darydami, kaip matėme, jie savo sąmonę šviesina ir tuo jaučia gyvėjimą. Vartojami žodžiai ir sakiniai yra gana dažnai tiktai reiškiniai dygių ir omės gyvenimo ir toliau tiktai visokių geidimų, geidulių, nuovokų ir minčių. Bet už viso to pagaliau stovi žmogus su savo esme ir jos šviesa. Ir reiškia savo vienetiškumą.

Kalbėdamas žmogus tikriausiai save teikia pastebėjimui, patyrimui. Todėl iš kalbos ir aiškiausiai matyti, kokio žmoniškumo laipsnio, koks pribrendęs arba dar žalias yra kalbantysis. Žemo laipsnio žmogus kalbėdamas tesvaido žodžius, kuriuos jo tauta yra kūrusi ir kaupusi, ir tokiu būdu šiek tiek primena esąs ašainė esybė su tam tikromis reikmenėmis.

Daugiau jau reiškia turtingesnio vidujinio gyvenimo žmogaus kalba. Tik dar neįrodo tokio gyvenimo žodingas koks kalbesys. Kalba tam duoda tiktai galimumą. Bet iš tikrųjų kalbantysis turi kalbą gyvinti. Laikais yra žmonių, kurių vidujinis minčių ir nuotaikos tūris taip labai praneša kalbą, kad jos nebeužtenka tam apreikšti. Ir todėl ji turi būti nuolatai papildomai kuriama.

Gi vėl kalba gali būti labai turtinga ir turinga, bet žmonės, kurie ją vartoja, yra viduje skurdūs ir neturi nieko, kas verta būtų apreikšti. Dažnai net ieško naujų reiškinių, tarsi jie būtų pats žmoniškos dvasios tūris, pati jos vertybė.

Kartais ir tikima, kad žmogus, išmokdamas daug kalbų ir viso ko patirdamas, kaupia didį dvasinį lobį. Bet nėra taip be tam tikrų sąlygų.

Pagaliau yra dar ir tokių žmonių, kurių kalbėjimas reiškia visai ypatingą galią. Jų žodžiuose ir sakiniuose žėri slėpininga ugnis, spindi slėpininga šviesa. O tai nepadaro teikiamos gausios žinios, įvairus sąmonės turinys, bet aukštesnio laipsnio sąmonės šviesa, stipresnė žmoniškumo galia.

Tiktai čia, kur toji yra pilnai pribrendusi, gali iš kalbos plūsti galybė ir išmintis. Tada kiekvienas žodis yra ir veiksmas. Todėl didžių žmonių pareiškimai ir pasidaro taip labai žymūs, kad juose tuojau numanomas jų kūrėjas. Prisiminkime tiktai anglų poeto Šekspyro arba vokiečių poeto Gėtės žodžių arba Viešpaties žodžių Evangelijose.

Vien todėl, kad tariamasis „dvasinis lobis“ ir žadina žmoniškumo galias, kalba ir vien paprastai mokslintų žmonių yra kartais svarbesnė negu kitų pasakymai. Bet nėra taip jau ir visuomet. Tūlų mokslininkų kalba yra tikras visokių kalbų krislelių ir gabalėlių mišinys. Ir jau todėl ji negali būti aukštesnio tūrio.

Svetimos kalbos žodžių vartojimas įrodo visados kalbėtojo nepajėgingumą savingai mąstyti. Jo paties manymą turi užvaduoti svetimi – neaiškūs žodžiai. Šviesi ir stipri dvasia spindi ir iš mažo žodžių ištekliaus, jeigu dar nėra jų visa kam. O jų niekuomet nebus, jeigu svetimieji žodžiai imami nepamąstant. Iš kiekvieno žodžio tik tada spindi aiškesnis sąmoningumas, kai jam prasmė nėra užkabinta, bet auginta iš jo šaknies.

Turinga, vadinas, galingos dvasios kalba perveria, gyvina, nušviečia, šviesina. Tokios pasiklausęs, žmogus jos, kaip ir kito meno veikalo, yra stiprinamas savo žmoniškume ir dvejopu būdu veikiamas.

Jis išmoksta kito žmogaus sąmonės turinį, kiek tojo jam kalba paskleidžiama, savo sąmone naujai šviesint ir išmoksta žodžiams, kaip juslėms prieinamam dalykui, tą savo sąmoningumą įlieti ir toliau taip kitiems pasiskelbti.

Tur būti, kad žmogus pradėjo kalbėti ne žodžiais, bet judesiais, ženklais ir piešiniais, vadinas, regima ka1ba, ir tik vėliau tenoko girdimoji, kuri tada įgijo kuone pirmenybę ir pasidarė pagrindu naujai regimai kalbai, būtent raštui. Mūsų laikais abi kalbi vartojami greta viena antros.

Giliau veikia, be abejonės, girdimoji kalba. Kalbant ji yra tarsi naujai kuriama ir girdintįjį pasiekia betarpiškai. Kalbėdamas žmogus yra, kaip jau aiškinomėsi, tą akies mirksnį ir tame pačiame daikte kūrėjas-menininkas. O kad juslių žmogus ir maža kiek daugiau negu garselius pagauna, nuovokos žmogus kiek ir nujaučia kalbėtojo jausmus, vis dėlto kalbančiojo ašainumas santykiuoja su klausiančiojo ašainumu, o tuo gyviau, kuo sąmoningesnis ir kuo tauresnis jis yra.

Raštas veikia kitaip. Jį reikia skaityti. O tai reiškia, kad žmogus skaitydamas pats turi susižadinti žodžių ir sakinių prasmę. Tai tegali gerai pavykti, jeigu skaitytojas nors šiek tiek yra to paties dvasios budrumo, kurio buvo rašytojas.

Rašte yra tarsi sukaupta jo kūrėjo sąmonė. Bet rašte glūdi ir visos jo tautos sąmonė. Ir tiriant vadinamosios negyvos kalbos raštus, siekiama prieiti parašytuose žodžiuose, sakiniuose ir veikaluose lyg užburtą, gal ilgais amžiais švietusią išnykusios tautos sąmonę. Taip reikėtų žiūrėti į kiekvieną raštą. Kurs įstengia būrimo šydą atkelti ir dar įžiebti rašto šviesą, tąjį užburtoji sąmonė veikia ir žadina jo sąmonės šviesą arba jo sąmonei nors teikia šiokį tokį turtą. Aiškiai matyti, kad senų kalbų mokovai daug žinių išknibinėja iš jų apie jų amžių žmonių gyvenimą. Bet retai tesušvinta pilnas anų laikų sąmoningumas. Juk raštų kalbos sąmonę turime sužadinti savo sąmoningumų. O jeigu to pakankamai nėra, raštų sąmonė lieka užburta.

Paminėtinas yra ir būvis, kada kalba pasidaro lyg nebe tokia svarbi. Kai du žmogų ypatingai skaidrios dvasinio sąmoningumo šviesos susieina, tada jiem daug žodžių, pagaliau ir girdimos kalbos visai nebereikia. Jausminis ir protavimo gyvumas vienas antram susiteikia betarpiškai. Dvasinės esybės reiškiasi dvasiniu būdu. Šviesa ir sąmonė tariasi su šviesa ir sąmone.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė