Trečiadienis, Rugs 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 28. DORA

28. DORA 

Trečioji žmoniškumo apraiška gyvenime yra dora. Ji taip pat tegali būt suprasta iš žmogaus visumos ir jos glūdėjimo gyvenimo visumoje. Kitaip mąstant susikauptų daug neaiškumų ir painių.

Gana dažnai dora išvedama iš žmogaus prigimties. Gyvenimo reikalai ją išauginą. Nematoma, kad žmogaus asmenybė yra sudėtinė ir kad joje veikia įvairios gyvenimo galios. Prisiminkime tiktai, kaip labai skiriasi nuotaikos ir dar labiau protavimo gyvenimas nuo gyvojo kūno! O neapsakomai aukšt jo šviečia dvasios-sielos sąmoningumas. Vis dėlto jis ir kūno gyvenimu reiškiasi. Todėl ir galima pateisinti nuomonę, kad dora kuriama kūno gyvenimo būtinumų.

Kiekviena minėtųjų asmenybės gyvenimo sričių reiškiasi savaip. Kūno gyvumas lygiai kaip nuotaika turi savo reikalavimus ir nori patenkinamas. Tą patį turime pasakyti ir apie protavimą. Visai skirtingas betgi yra dvasios-sielos gyvumas. Iš jo santykių su anomis žmoniško gyvenimo sritimis aiškėja tai, ką vadiname dora.

Yra, tiesa, ir tokių žmonių, kurie tiki, kad dora esanti žmonių elgesys, juo pildant tam tikrus įsakymus. Bet tada žmonės būtų tiktai svetimos valios įrankiai, būtų mašinos; o gyvendami turi augti ne vien kūnu, bet ir savo esme.

Žmogui patekus į daiktingumo pasaulį, pirma pasireiškia jo kūno gyvumas su savo reikmenėmis. Pamažu tad aiškėja, kad už jo aušta nuotaika ir protavimas. Pagaliau reiškiasi ir dvasios-sielos galios bei vertybės. O tai įvyksta taip švelniai ir be jokių varžymų, kad vos pastebimas jų, taip sakant, užtekėjimas.

Bet kaip tik todėl, kad tie skirtingi reiškiniai atsiranda po viens kito, rodos, tikima, jie pasidarą iš kūniškumo. Kad kūnas auga, yra regima. O jam augant, aiškėja ir dar visoks kitas gyvumas. Tik reikėtų suprasti, kad bręsdamas kūnas teikia vis daugiau galimumų kitam gyvumui reikštis, kurs nėra kūno dalykas. Tie įvairūs reiškiniai taip ir pastebimi tarsi susieti su viens kitu. Todėl jie nelengvai atskirai suprantami.

O tik negalima įrodyti, kad jausmai, geiduliai ir protavimas pasidarytų iš kūno, dar mažiau, kad iš jo galėtų sušvisti ašainė sąmonė ir pats dvasios-sielos gyvumas. Belieka jų kilmę surasti atskirose pagrindinio sąmoningumo apsireiškimo laipsniuotose bangose. Iš jų yra kilusios tos galios, kurios sudaro asmenybę, čia viena kitai būdamos priemonės jų tikslams. Aišku, kad tauriausias žmogaus asmenybės veiksnys yra žmoniškumo pradas. Jam visas pažmoniškumas turėtų būti apsireiškimo jėga. Taip yra, kada žmogus kuria mokslą ir meną.

Visai kitaip žmogaus esmė reiškiasi dora. Doroje ji yra lyg iškilusi ne vien iš daiktingos aplinkos, bet ir iš savo asmenybės pažmoniškumo. Doroje žmogaus esmė laikosi lyg atsitraukusi nuo jo, tarsi prižiūrėdama visas kitas asmenybės galias iš aukšto.

Pagrindinis žmogaus esmės kilimas, kurį vadiname valia, yra jo siųslys, nulipąs pažmoniškumo pakopomis į aplinką, pakelyje išrišdamas visokius santykiavimo klausimus. Aplinkoje jis ieško santykių su kitu žmoniškumu turi dažnai santykiuoti su kitų žmonių pažmoniškumu.

Bet doros esmė gludo asmenybės viduje. Čia maišosi įvairiausi vyksmai. Kūno mitimo ir visokie kiti jo gyvenimo ir dygių reikalai įmeta į jį savo šešėlius. Įsibrauja į tą vidų nuolatai pasikeisdami visokie teigimai ir neigimai, linksmumai ir liūdesiai, džiaugsmai ir skausmai, visokie linkimai, geiduliai ir aistros, toliau ir visokios svajonės, sapnai, pojūčiai, vaizdiniai, mintys ir regesiai. Visa tai tenka žmogaus esmei. Kaip kokia valdytoja ji gali savo valia visa patvirtinti arba atmesti ir taip reikšti savo valdymą. O tai yra dora, patsai žmoniškumo vainikavimas.

Negalima ją vaizduotis arba ją mintimis ir sąvokomis apriboti. Dora yra tam tikras žmoniškumo esmės santykiavimas su pažmoniškumu žmogaus asmenybėje ir toliau vieno žmogaus esmės su kitoj o žmogaus esme ir jo pažmoniškumu. Ir visuomet tuo santykiavimu įrodoma, kokios reikšmės, kokio gyvumo lygio yra žmogaus esmė.

Dora turi būt vertinama pagal tai, kiek iš žmogaus asmenybės numanyti patsai žmogus, o kiek jo pažmoniškumas. Tik tada galima kalbėti apie dorą, kada kur nors aiškesnis yra žmoniškumas negu pažmoniškumas. O vadinsime dorą tuo aukštesne, kai iš žmogaus apsireiškimų kuo garsiau išgirsime dvasios-sielos balsą. Žmogaus gyvenimas tegali turėti vieną prasmę, būtent kad jame žmogaus esmė būtų lemiančios reikšmės. Visas žmogaus elgesys tari a yra, kaip reikia, nustatytas iš vidaus. O tai yra dora. Filosofas Kantas apie tai kalba vokiečių žodžiu sollen ir aiškina tuo ,,moralės autonomę“, vadinas, žmogaus gyvenimo tvarkymą iš žmoniškumo esmės.

Doroje nėra sąmoningumu nušviečiamas ir patikrinamas pasaulio turinys kaip moksle. Tas turinys ir nėra apstabinamas, veiksluojamas ir grožinamas žmoniškumo prado atspindžių kaip mene. Doroje šis pradas pats turi stiprėti ir įsigalėti žmogaus asmenybės jėgų tarpe. Kada visa žmogaus asmenybė yra aiškiai nušviesta žmoniškumo, galima kalbėti apie  subrendusią žmogaus dorą. Galima ją net vadinti žmoniškumo stiprėjimu ir tvirtėjimu regimame, daiktingame pasaulyje. Trumpu žodžiu sakytina: dora yra, kas dorina. Pastovus žmoniškumo stiprumas gyvenime skelbiasi dorybėmis!

Iš to aiškėja visa doros reikšmė. Bet nėra jau dora dorybių apreiškimas. Tasai tėra doros atšvaitą, bet ir tai tik tada, jeigu dorybės paties žmogaus savo valia reiškiamos, o ne kitiems tai liepiant. Iš doros išauga dorovė. Taip vieno žmogaus žmoniškumas kreipiasi į kitojo žmogaus esmę. Ir iš to plaukia taipo jau žmoniškumo stiprėjimas ir kartu doros aiškėjimas. Žmogaus esmė gali tik tada pasireikšti žmonių santykiuose, jeigu ji jo asmenybėje turi pirmybę. Dorovėje žmogaus esmė atsišaukia į kitų žmonių esmę.

Bet tai tegalima, jeigu žmoniškumas žmonėse yra stipresnis ir veiklesnis už kitas jų asmenybių galias. Tas stiprėjimas vyksta dvasios-sielos srityje, vis dėlto dora patiriama iš žmonių elgesio. Žmonės visuomet, ir blogai elgdamiesi, nori žmoniškumo, numanydami, kad jis yra žmonių ir viso pasaulio gyvenimo pats gėris. Jie jo nori, laukdami ir norėdami jo nors iš kitų. Taip jie ir žmoniškėja. O tai padaro, kas yra dora ir gera.

Pasaulio kūrimo vyksme žmoniškumas yra visame pirmaujančios reikšmės. Nieks negali lygintis su tiesa, malonumu, teisingumu, kantra, skaistumu, taurumu, didingumu, garbingumu, tvirtumu, gražumu, gerumu, išmintimi, meile ir kt. Visos tos savybės yra žmoniškumo spinduliai. Visomis jomis atsiveria ne tiktai naujas pasaulis, bet ir pats dangus su savo aukštybėmis ir palaiminimais. Viskas, kas žem. jo yra, turėtų būt suprantamas kaip menkesnis. Todėl ir yra jam palenktas kaip būdamas žmoniškumo reikalingas. O dažnai jis žmoniškumui dar pasipriešina kaip koks nelabumas ir piktumas, kurs turi būti apverčiamas į gėrį ir labą.

Juk žmoniškumo galios pareiga ir jos esimo prasmė gyvenime yra jį sau prisitaikinti, jį savo esme peršviesti.

Todėl ir tiktai tasai, kuriame žmoniškumas turi lemiančios reikšmės, kurs nujaučia savo asmenybėje žmoniškumo didingumą, gali tikrai vertinti ir žmoniškumo savumus. Gyvenimo galių eilėje žmoniškumas yra aukščiausioji sąmoningumo banga, kuri judina nesąmoningumą. Pasaulio kūrimo vyksme ji reiškia aukštumą.

Žmogui gyvenant juslių pasaulyje, žmoniškumo apraiškų vertinimas savaime išauga. Kurs tiktai nusimano esąs ašainės sąmonės esybė, nebegali jas niekinti. Jos yra gyvenime būtinai reikalingos, taip taria garsiau ar tyliau žmonių širdies, jų esmės gelmių balsas, būtent jų sąžinė.

Žinoma, kad žmonės nėra lygaus laipsnio žmoniškumo. Iš vienų jis vos tebrėkšta, iš kitų jis jau reiškiasi kaip rytmečio aušra, ir iš vieno antro jis gal jau ir šviečia kaip saulė. Ašainė sąmonė įrodo, kad čia esama žmogaus esmės, bet toli dar ne jos gelmių apstą. Toji tik iš lengvo teaušta žmonėse. Visai tik pamažu žmoniškumas šviesėja per visokius žmogaus asmens augmeniškumo ir toliau asmenybės gyvūniškumo reiškinius. Tiktai visai iš lėto jis savo ypatumus įleidžia į gyvenimą, įsisunkia į jį, kur jis jį tik pasiekia. Gyvenimas pats žmoniškumą tam ir magina.

Gyvenime yra visokių santykių ir lyčių, kurioms žmoniškumas teikiasi. Šeima, giminė, tauta, tėviškė ir valdžiava reikalauja iš žmogaus tiesiai pasiaukojimo. Bet visur čia yra ir galimumų žmoniškumui bręsti. Nereikėtų manyti, kaip tai dažnai daroma, kad ten gludą žmogaus siekimų tikslai. Ten kūrybos kaupiamos visos sąlygos žmoniškumui patikrinti ir įsigalėti. Šeima, giminė, tauta nėra savaime vertybės. Jos tokios tiktai pasidaro, jeigu žmoniškumas jose gali reikštis ir tuo gyvenime įsigyti savo reikšmę. Kaip sąlyga tam ir tėviškė bei valdžiava – abi yra mylėtini ir garbintini.

Bet ne tos sąlygos žmoniškumą brandina. Jos yra dargi jo reikalingos, jeig galėtų tam tikti, kam jos yra Kūrėjo valios skirtos. Žmoniškumo bręsmas vyksta, jo esmei pasistengiant, jo valiai veikiant. Bet šeima, tauta, valdžiava, to prireikdamos, tai sukelia.

Kada žmogaus esmės pastangos dar nėra pakankamai stiprios, gyvenimo vyksmų sąsaja jas veikia ir tuo jas skatina, o dažnai gana smarkiai ir skaudžiai. Pradžioje žmogus prievarta akstinamas žmoniškai elgties. Visokie įsakymai turi būti duodami. Bet iš lengvo žmogus pats mato, kad žmoniškumas yra reikalingas. Tada jis savo pastanga minimose gyvenimo sąlygose žmoniškumui skiria pirmenybę ir leidžia jam čia įsigalėti ir šviesti.

Jis tada pasirenka visokius tikslus. Atrodo kartais, lyg jie augtų iš tos aplinkos, kurioje žmogus gyvena. Bet geriau tiriant, aiškėja, kad jie yra jo esmės dalykai ir jos tik pritaikomi aplinkai, kuri žmoniškumu pasidaro vertingesnė. Žmogaus vertybė nedidėja, jeigu jis savo asmenybėje tiktai kaupia visa ką, kas pasaulyje yra vertinga. Jis liktųsi amžinai vargšu, jeigu jo žmoniškumas vis būtų menkas. Visiems pasaulio dalykams tiktai žmoniškumas gali suteikti tūrį ir tuo vertę.

Menko, vadinas, silpno žmoniškumo žmogaus nevilioja dorinės vertybės. Jis elgiasi, kaip jį verčia pažmoniškumas, jam kurdamas visą eilę pomėgių ir vėliau kuo didesnių skausmų. Kad žmogus, norėdamas iš jų išsivaduoti, tada atsimena savo žmoniškumo ir, žmoniškiau gyvendamas, patiria, kad tai geriau, jis atitinkamai ir elgiasi. Ir iš lengvo rėpliodamas ir eidamas jis tvirtėja ir v i s aiškiau reiškia doros atspindžius, būtent dorybes.

Net menkam žmogui jos iš lengvo bręsta. Jo viduje kartais švinta ypatinga nuovoka. Sakoma, sąžinė bundanti. Bet garsesnis balsas apie tai, kas žmogui pridera, skamba iš kitų žmonių. Sąžinės balsas širdyje neturi tiek priverčiančios galios kaip „viešoji sąžinė“. Kiek pribrendęs žmogus dažnai yra labai nepatenkintas tuo pažmoniškumu, kurs jį pasitinka iš kitų žmonių. Bet tam, ką jis pats kitiems daro, jis dar neturi gyvesnių papeikimo žodžių, kad kartais jau ir drovisi ir net gėdisi. Visokie nūsmai, geiduliai ir nuotaikos pomėgiai jam dar labai apniaukia jo sąmonės ir sąžinės šviesą. Todėl reikalinga, kad ji jam šviestų iš kitų.

Bet pamažu žmogus įstengia į visa, kas yra gera, gražu, prakilnu, teisinga, tauru, teigiamai žiūrėti. Ir jis tai statosi savo elgesiui kaip siekinį. Tada jam nereikalinga ir viešoji sąžinė. Kas dieną jo širdyje paties sąžinė aiškiau kalba. Viešąją sąžinę galėtume lyginti su šviesa, kuri danguje iš po debesies kraštų šviečia. Ne ji nušviečia saulę, bet ji teka iš saulės. Debesiai nuslinkus, tai aiškiai matome. Taip ir viešoji sąžinė yra žmoniškumo šviesa kiekviename žmoguje. Nuslinkus pažmoniškumo tamsai, žmogaus esmė šviečia, ir jo sąžinė, šviesėjusi ašainė jo sąmonė, jį vadžioja po gyvenimą.

Įsigalėjęs žmoniškumas nebsistengia ką nors įsigyti. Jis vien tenori teikti. Juk savintis ką nors reiškia ko nors geisti. Didiejie žmonės to nebegali. Į pilną veiklą išaugusi gyvoji žmoniškumo galia savo būdu santykiuoja su gyvenimu.

Pati gyvenimo prasmė pasirodo kaip atsilukštinimas ir kaip apsistabinimas visų galių, kurios išeina iš pasaulio Kūrėjo valios. Didžiam žmogui žinoma tėra viena aukščiausia vertybė gyvenime, būtent žmoniškumas, ir jam tėra žinomas vienas tikslas, būtent juomi nušviesti gyvenimą.

Todėl didžiųjų žmonių gyvenimas yra gyviausias ir pats drąsusis veiklumas. Niekur pasaulyje panašaus nerandame. Tokie žmonės nieko ir negeidžia iš gyvenimo. Jis jiems neturi to, kas verta iš jo imti. Su jo lobiais jie negali tūringėti. Tų lobių vertė tėra laikina. O didiejie žmonės ateina visiems pasaulio ir doriniams lobiams suteikti aukštesnį tūrį ir tada didesnę reikšmę.

Tokie žmonės pažįsta tuos reikalavimus, kurie jų esmės statomi. O vyriausiasis yra tas, kad pasaulis turi būti taurinamas žmoniškumu. Jis todėl turi bręsti ir įsigalėti. Tai įvyksta žmogaus pastangomis. Žmogus turi iškilti iš pažmoniškumo vergovės į esmingą gyvenimą.

Daug kalbėta apie žmogaus laisvę. Ir visaip ginčytasi, ar žmogus laisvas, ar nelaisvas. O dalykas labai aiškus. Žmogus nesijaučia pavergtas, kada jis nekliudomai reiškia savo esmę. Jis tada ir nebėra tiktai laisvas, vadinas, paleistas, bet dykas. Ir jis, nieko nebevaržomas, teikia gyvenimui pilną savo žmoniškumą. Laisvė arba, geriau sakant, dykybė yra galimumas pačiai žmoniškajai esmei apsireikšti. Taip, rodos, reikėtų išmanyti doros prasmę ir reikšmę.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė