Penktadienis, Lap 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 30. TIKYBOS REIKŠMĖ ŽMOGAUS...

30. TIKYBOS REIKŠMĖ ŽMOGAUS GYVENIMUI 

Pasistengėme išmanyti žmoniškumo santykius su kitomis gamtos ir gyvenimo galiomis. Aiškėjo, kad žmoniškumui skirta valdovo vieta. Jam tenka veikti ir sąmoninti visas pažmoniškas galias ir tuo vienu atžvilgiu vykdyti gyvenimo prasmę, kuri, trumpai pasakius, yra ši: nesąmoningumas peršviečiamas sąmoningumo. Paviršutiniškai kalbėdami tvirtintume, kad žmogus turįs gyvenimą skaidrinti, jo galias padaryti veiklesnes.

Todėl žmogui pasaulyje ir yra skirta būti veikliam iš pat savo esmės, tikrai tauriu būdu. Paprastas nusivarginimo darbštumas toks nėra. Bet moksle, mene ir doroje jis aiškėja, jeigu tos trys žmoniškumo apraiškos pasilieka tiesos, grožės ir gėrio laiminamos. Jų tai žmogus įgalinamas žmogų gelbėti ir veikti visą gyvenimą, visą gamtą. Atitinkamai jo veikla atsiliepia į jį ir jį giedrina bei stiprina.

Bet dar kita ką reikia pastebėti. O tat nebėra jau tiktai tiesos, grožės ir gėrio dalykas. Jame pats žmogaus esimas, jo sąmoningumo laipsnis pasidaro klausiamas. Žmogus turi įstengt kilti aukšt savo asmenybės. O tam galimumas, kaip jau pasiaiškinome, teikiamas tikybos.

Pasisakėme, kad tikyba gimstanti kartu su ašaine sąmone. Daugiau negu kita kas ji yra grynas žmoniškumo dalykas, ne santykiuose su pažmoniškomis sąmoningumo bangomis ir ne santykiuose su kitais žmonėmis, bet su pačia sąmoningumo esme.

Žmoniška sąmonė turi atsiverti visai nepaprastam esimui. Sakytume, žmogus turį susivokti savo esmėje, numanyti save, atsiminti savęs, susikaupti savo esmės geimėje. Tuo ji tikrinama ir šventinama. Juk pačiame pagrinde žmogaus aš, jo ašainumas, kyla tiesiausiai iš visų gyvenimo apraiškų prado. Todėl pirmuoju ašainės sąmonės žybtelėjimu vienoje šio pasaulio esybėje jai yra kurtas ir galimumas pasistengt šviesėti. O vien taip ir prieinamas pilnumas.

Toks visiškai vidaus dalykas yra tikyba. Kas šiaip tuo vadinama, tėra eilė visokių minčių, formulų, visokių vaizdavimų ir vaizdinių, kurie judinami kaip žmogaus sąmonės turinys. O jeigu jame yra ir kokia mintis arba sąvoka net apie Dievą, tai vis reikėtų atsiminti, kad tos mintys tegali būti menkas Jo prisiminimas, dar vos telpąs žmogaus sąmonėje, o ne Jis pats, su kuriuo žmogus tikyboje santykiuoja.

Tikyba reikalauja iš žmogaus didžiausios pastangos, kuri tik galima ašainei esybei. Iš jos išauga žmogaus pakitimas, kurs yra lyg mirimas. Tik reikia išmanyti, kas tada miršta. Žinodami, kad ašainė sąmonė yra pagrindinio sąmoningumo giminės, turime pasisakyti, kad ji yra apribota ir tvirtinta santykiuose su menkesniu sąmoningumu ir su juo susieta. Tuose santykiuose žmogus save žino. O tikyboje jis turi šitą būvį palikti ir pasiekti tauresnį, kuriame jis jau yra anam būviui miręs ir tapęs visai kito tūrio ir kitos sąmonės esybė, būtent aukštesnio, šviesesnio sąmoningumo laipsnio, kuriame jis yra daug gyvesnis, veiklesnis, dvasingesnis.

Iškildama aukšt savęs į tai, kas nėra pagaunama, kas nepasidaro sąmonės turiniu, lyg būtų niekas, į tai iškildama ašainė sąmonė tarsi pranyksta kaip kibirkštis ugnyje, spindulys šviesoje. O tat yra siaurumui ir menkumui tikra mirtis.

Apie tai kartais ir kalbėta. Bet dažniausiai tūlų žmonių manoma, kad reikią visas pastangas daryti, jeib įvyktų ta mirtis. O tai nėra tikslinga. Visos jėgos turi būti kaupiamos ir skiriamos tam, kas yra be tūrio ir pavidalo. Minimas mirimas, vadinas, ašainės sąmonės šviesos iškliuvimas iš ankštumo ir niūkumo, tada savaime Įvyksta. Veržtis reikia link to esimo, kurs nėra nei rdvinis, nei laikinis ir kurs netelpa tokioje ašainėje sąmonėje, kokia šviečia susijusi su pažmoniškumu.

Kūrybos vyksmas, kuris didžioje visatoje atsitinka, tokiu būdu žmoguje lyg sumažintai, bet visai reikšmingai kartojasi. Kyla dargi iš užsimojimo ašainės sąmonės. Koks neišmąstomai gilus tai nusidavimas, rodos, kiekvienam aiškėja, kurs nors kiek numano, ką reiškia viso gyvenimo atsivėrimas, atsilukštinimas.

Minimas žmogaus pakitimas jo viduje turi todėl ir visai išimtinai ypatingus davinius. Jau paprastai save taurinęs žmogus pasižymi gyvenime kaip aukščiausias jo veikslys. Bet šis jo pakitimas iškelia jį iš visų žmonių eilės. Savo veikimui gyvenime jis įgyja tikriausią galimumą ir galybę. Paprastai žiūrinčioms akims ji lyg nieko nereiškia. Ji nieko neslegia, nepavergia, bet viską, kas yra teigiamo žmonijos gyvenime, gyvina, augina, kaip gamtos gyvumas gamtoje.

O tokį naują žmogų padaro gyvoji tikyba. Ji todėl yra pagrindinės reikšmės žmogaus ir žmonijos bei visam žemiškam gyvenimui.

Jau kartais tvirtinta, kad tikyba ir dora, tikyba ir menas, tikyba ir mokslas nieko bendro neturi ir kad, atvirkščiai, nesą santykių tarp mokslo, meno ir doros su tikyba. Tam tikra prasme taip ir yra. Mokslu, menu ir dora žmoniškumas apsireiškia gyvenimui iš ašainės sąmonės. Bet visai kita kas yra tikyba. Ji nėra žmoniškumo apraiška, bet žmogaus vidujinis būvis, ašainės sąmonės santykis su pagrindiniu sąmoningumu. Tikyboje ašainė sąmonė kyla aukšt savęs į šviesesnį ir platesnį sąmoningumą.

Pradžioje šis kilimas siekia tiktai sąmoningumo, kurs žemiškame gyvenime veikia, kurs laiko ir žmogaus esimą, kuriame žmogus nuolatai gyvena, kad ir nenuvokdamas tai savo sąmonėje. Gyvenimo eiga lyg neša jį į paviršutiniškumą. Ir taip žmogus verčiamas ryžtis, lemti. Jam tenka rinktis tarp kilimo arba grimzdimo. Trečio kelio nėra. Kilimas yra gyvosios tikybos išdava. Dirbtoji gudrybių tikyba neturi gyvumo. Ir žmonės, kurie jos laikosi, smunka į menkumus.

Gyvoji tikyba padaro, kad visatos galia žmoniškumo prade sąmoningėja. Todėl tada žmogaus esmė ir nuolatai stiprėja. Gyvos tikybos žmogus daug geriau gali savo mokslu nušviesti gyvenimą. Būdamas menininkas, jis įstengia kurti nuostabiomis galiomis, o santykiuodamas su kitais žmonėmis, jis įrodo, kad jame žmoniškumas apsprendžia visų jo asmenybės pažmoniškų galių linkmę. Vadinas, jis yra skaisčiausios doros žmogus.

Tikyba nėra nei mokslas, nei menas, nei dora. Bet viena tikyba tegali suteikti tikriausią galimumą šviesesniam mokslui, galingesniam menui, tauresnei dorai. Nėra tam kitos priemonės. Be tikybos žmoniškumo pradas neįgyja aukštesnės galios gyvenimui teiktis.

Prasimanymas tikybą išmesti iš gyvenimo gimsta iš nesupratimo gyvenimo esmės ir prasmės. Be to, tikyba ir negali būt išmetama iš gyvenimo. Tėra galima šalinti sugalvotus vaizdinius, kurie vadinami tikyba, bet jos nėra. Pati tikyba yra gyvenimo dalykas. Be jos sąmoningėjimo žmoguje visas gyvenimo judesys nepakiltų iš vietos. Bet „sudarkytos tikybos“ vedamas, jis rieda žemyn į visokias nesąmones, į prietarus, ir įstumia žmones į vargsmą, į kančias ir žuvimą. Tai gana aiškiai įrodo esamasis mūsų laikas.

Nežiūrint „įvairių tikybų“ ir daugybės šventnamių, jis yra mirštančiųjų „tikybų“ amžius. Kur tik randasi gyvos tikybos kibirkštėlė ir kur ji kaip noris reiškiasi, tuojau norėta ją slopinti netgi tų, kurie, rodos, tikybos gaivinimu rūpinasi. Todėl ir galėjo įvykti Europoje Didysis karas, kurs tikybos nekenčiančius Vakarus taip labai skaudžiai žudė.

Gyvoji tikyba veda aukštyn, aukštindama ir augindama žmoniškumą. Ir tuo ji aukština visą gyvenimo tūrį. Vokiečių poetas Fr. Šileris yra pasakęs: „Pasaulis tobulas! Visur tai numanu, kur nenuein žmogus su savuoju vargu". Bet tai tik tiesa, žiūrint į žmogų su negyva tikyba.

Iš tikrųjų reikėtų galėt pasakyti: „Pasaulis pasiliktų amžinai vargsme, jei jo negelbėtų žmogus savo esme“. Gyvojoje žmogaus tikyboje glūdi galimumas visam žemiškam gyvenimui bręsti ir tobulėti.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė