Pirmadienis, Lap 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 33. BENDRUMO TALKOS

33. BENDRUMO TALKOS 

Geriau įsižiūrėdami į tai, kaip visas gyvenimas sutvarkytas, pastebime atskirus vienetus lyg atskilusius nuo didžio, vieningo pagrindo. Grumsteliai yra žemės gabalai, lašeliai – vandens, kibirkštys – ugnies krislai, rožė – augmenijos, žirgas – gyvijos, žmogus – žmonijos narys. Ir savaime kyla klausimas, kas yra tatai, kas įrodo atskirų dalykų bendrumą, o kas padaro juos atskirus.

Tada, prisimenant abiejų tikrovės kraštutinumų, kaip šičia bandyta juodu suvokti, būtent sąmoningumą ir nesąmoningumą, rodosi, kad aiškiausias ir plačiausias bendrumas statomas nesąmoningumo. Medžiaga regimai yra lyg tat, kas bendrina visa, ką pasaulyje pastebime. Nesąmoningumas, rodos, numanomas materės krisluose kaip ir didžiuose begalinės erdvės kūnuose,  dangaus rutuliuose.

Tik akyliau tiriant materę, ji pasireiškia įvairiausiomis rūšimis. Ir kiekvienos rūšies dalelė turi su kitomis bendrumo pažymius, o skiriasi nuo kitos materės rūšies dalelių. Tokiu būdu jau šiame būties laipsnyje nebėra vieno bendrumo, kurs viską telkia, bet jau pastebimos įvairių bendrumų talkos.

O vėl imant mažiausiąjį materės krislelį, būtent atomą kaip tokį, į savo sąmonės šviesą, jis lyg pakinta. Pasirodo nebesančiu, bet vykstančiu dalyku. Apie vieną vidurį tvarkingai skrieja kiti spuogeliai. Tai reiškia, kad čia veikia koks nors sąmoningumas.

Bet kad ir tai, kas erdvę pildo, būtent materė, lyg telkiama nesąmoningumo, vis dėlto jaučiama, kad reiškiasi oru, vandenimi, ugnimi, uola kas kartą kita, skirtinga galia. Ji tarsi glūdi už nesąmoningumo, jį bet palikdama, koks jis yra. Kiekvienas akmens, geležies, vandens kiekis įrodo savo bendrumą su kitu tos pačios materės kiekiu.

Toliau gamtoje pastebime atskirus dalykus, kurie jau visai kitaip apreiškia skirtingumą ir bendrumą. Augmenėlis yra sau vienetas, kaip ir gyvelis ir pagaliau žmogus. Bet kiekvienas jų telkiamas ypatingo bendrumo su kitomis savo eilės būtybėmis. Taip tada pastebime augmeniją, gyviją ir žmoniją. O tirdami telkiančiąją galią, numanome įvairių laipsnių sąmoningumą. Kiekvieno laipsnio sąmoningumo banga atrodo atskirais gyvūnais išsklindusi į vienetus. Antraip ji vėl juos ir bendrina.

Bet, kaip seniau jau bandėme išmanyti, gyviuose veikia trys bangos, o žmonėse net keturios. Taigi vienetai telkiami į bendruomenes keleriopu būdu.

Tačiau veikia ir skirstančioji galia. Kiekvienoje bendruomenėje pastebimos kelios mažesnės bendrovės, kurių vienetai telkiami įvairių bendrumų, turėdami vis dėlto pažymius ir visų bendrumo. Tokiu būdu skiriasi augmenijoje įvairios augmenų rūšys, gyvijoje visokios veislės, žmonijoje padermės, tautos, giminės.

Atrodo, kaip kad kiekviena sąmoningumo banga negali visą savo tūrį lygiu būdu visais vienetais apreikšti. Ir todėl ji turi kurtis įvairias lytis. Jomis taip atsidengia sąmoningumo apstą ir jo mirgesys. Bet augant augmenų rūšių gausai, gyvių veislių skaičiui, žmonijos tautų daugumui, vis geriau aiškėja ir kiekvienos sąmoningumo bangos savotiškumas. Kiekviena banga reiškiasi savaip. Jų šviesos skirtumai tėra aiškesni tarp didžiųjų bendruomenių, būtent tarp augmenijos, gyyijos ir žmonijos.

Mineralijoje vos ne vos pastebimas sąmoningumas. Šiek tiek jis jau šmėkši augmenijoje, dar aiškesnis jis yra gyvijoje, o visai aiškus žmonijoje.

Visa tai žinodami, turime šičia dar pasakyti, kad augančių daiktų lytys paprastu supratimu yra sąmoningumo pasireiškimas akims. Toliau, kad gyvijoje ir žmonijoje dėl kelių sąmoningumo bangų sutartinės jų lytys smarkiau veikia stebėjimą. Bet žinotina, kad nėra galimas susigiminiavimas tarp žmonių ir gyvių, gyvių ir augmenų. Visi tūlų tariamų gamtininkų tvirtinimai, kad jis esąs galimas, pasirodė apsirikimais.

Sąmoningumo bangos yra kūrimo galios. Jų kiekviena kuria savo būdu. Tik aukštesnioji sąmoningumo banga gali naudoties žemesniosios darbu ir jį tęsti. Bet pastebėtina, kad ir kiekvienos bangos skirtingesnės rūšys, veislės ir k. nesigiminiuoja. Tiktai daugiau visokio bendrumo telkiamosios augmenų rūšys, gyvių veislės gali veisties. Skirtingas lytis kuriančioji galia lyg nustato neperžengiamas ribas.

Žmonijoje telkimas yra labai sudėtingas. Žiūrint į kūną, žmonės telkiami to bendrumo, kurs veikia augmenijoje ir gyvijoje. Nuotaikos atžvilgiu jiems tenka visoks bendrumas iš gyvūniškumo. Bet visa tai žmonėse pagauna dar. žmoniškumas, kurs irgi visaip reiškiasi ir vienur bendrina vienaip, kitur kitaip. Iš tų įvairių veiksnių sutapimo išauga padermės (rasės), tautos, tautelės ir giminės.

Bet kartu tų didžiųjų gyvenimo galių sutartinė ne vien bendrina, bet ir įvairina žmones ir augina padermių, tautų, giminių ir pagaliau net atskirų žmonių skirtingumą. Ypačiai daug reiškia ašainė sąmonė, žmogaus vienetiškumas. Spalvinamas pažmoniško sąmoningumo, o neįgijęs visa apveikiančios galios, jis didina skirtingumą tarp giminių, tautų ir padermių.

Gali kartais susidėti skirtingo kraujo žmonės gimdymui, bet jų vaikai nėra vaisingi. Po kelių kartų visai išnyksta jų gaminta giminė. Jei kur ir nėra didelio skirtumo, sudėto kraujo žmonės neturi to darnaus gyvumo, kurs iš jų laukiamas. Bendrumo ribos peržengimas kelia žmonėse stipresnį ar menkesnį kraujo ir vidaus būsenų nerimą ir ardo jų darną.

Žmoniškumas, tiesa, visus žmones telkia į žmoniją, bet bendrinanti jo galia, kaip jau sakėme, reiškiasi vienur vienaip, kitur kitaip. Todėl bendrumas tuokia tik atitinkamą žmonių eilę. Žmoniškumo banga, kuri atneša naujas kartas į erdvę ir laiką, jas terpia į atskiras talkas, pa-žmoniškų bendrumų pagrįstas. Paviršutiniškai žiūrint, susituokimas, šeimų sudarymas dažniausiai įvyksta pažmoniškoms jėgoms veikiant. Kur pats žmoniškumas daugiau reiškia, telkimai ir skirstymas jau visai kitokie.

Tam suprasti svarbu dar naujai permąstyti viso gyvenimo sąmoningumo laipsnius, jų šviesėjimą, jų bendrinimo ir skirstymo veikimą.

Savaime aišku, kad kiekviena gyvybės banga yra didis vienetas. Save apreikšdama, ji kuria didžią bendruomenę. Bet ji pati esmiškai skiriasi nuo kitos bangos savo sąmoningumo šviesos ypatumu. Žemiausio laipsnio sąmoningumas pasižymi atskirais pavidalais beveik visai lygiu būdu. Aukštesnis atrodo jau lyg skaidytas. O žmoniškumo laipsnio esybės skiriasi sąmonės atžvilgiu kaip kibirkštys. Sakome todėl, kad žemo gyvumo laipsniuose veikianti bendra sąmonė, aukščiau įvairių rūšių ar veislių sąmonė ir pagaliau žmogaus laipsnyje vienetiškumo sąmonė.

Kiekvienas žmogus numano aiškiai tą savo sąmonės ypatumą. Šis numanymas tuo gyvesnis, kuo šviesesnis jis yra. Šventieji sąmonės atžvilgiu yra tikriausieji vienuoliai, ir tuo daugiau, kuo šventesni jie yra. Bet visai vienas žengia savo gyvenimo taku išmintingasis. Tokiu būdu atrodo, lyg sąmoningumas būtų skirstymo, o ne telkimo, ne bendrinimo galia.

Bet žiūrint akyliau, viskas atrodo atvirkščiai. Jau pirmieji sąmoningumo maginimai kuria sąsajas. Fiziniai atomai jungiasi pagauti sąmoningumo brėškimo; o jo judinami cheminiai elementai glaudžiasi prie viens kito, ir pasidaro junginiai arba ir ardosi. Visi tie sąmoningumo veiksniai stiprėja su kylančiu gamtos gyvenimu, vadinas, su jos sąmoningėjimu.

Ypatingos reikšmės tai yra žmonijoje. Kiekvienam žmogui ašainė sąmonė nuolatai įrodo jo vienetiškumą, bet sąmonė pastebi ir bendrumą savo ir kitų pažmoniškume ir jį kaupiasi savyje kaip savo turinį. Tuo tą bendrumą sąmonindama, ji jį ir tvirtina. Giminingų žmonių bendrumas kūno, nuotaikos ir protavimo srityje, būdamas ašainės sąmonės turiniu, virsta jos veiksniu, kurs teigiamai atsiliepia gyvenimui.

Tokiu būdu žmoniškumo pradas augina iš to, kas pažmoniškume yra bendra, didelę bendruomenę, būtent tautą. Bet labai daug čia reiškia ir ypatingas to prado veikimas.

Ašainė sąmonė susikuria savo vidaus gyvenime tikrą pasaulį, visiškai prigimties, vadinas, pažmoniškumo ypatumų spalvintą. Tai apsireiškia visokiu būdu, būtent: žmogaus išvaizda, jo elgesiu, jo kalba, jo veikimu. Ir visa tai teigiamai priimama lengviausiai tų pačių savumų, vadinas, to paties bendrumo žmonių. Tokiu būdu auga ir tvirtėja žmonių drauguomenė, kurią įvardiname žodžiu tauta.

Josios žmonių bendrumas įsigali su turtingėjančiu, bet dar geriau su šviesėjančiu vidaus, tai yra nuotaikos ir protavimo gyvenimu. Gi šviesėjimas kyla iš žmoniškumo prado įsigalėjimo. Todėl to prado veikimas kiekvieno žmogaus apsireiškimu ir geriausiai tvirtina tautos bendrumą. Iš to veikimo išeinąs mokslas, menas ir dora reiškia visus tuos ypatumus, kurie atspindi tautos žmonių bendrumą. Kiekviena tauta kuria mokslą, meną ir dorą savo būdu.

Toliau tas bendrumas reiškiasi ir visokiais žygiais tam bendrumui tarsi sudaiginti. Pastatomi gyvenimui tikslai ir bendrai siekiami. Kuriasi visokios bendrovės. Pagaliau visiems tautos žmonėms taikoma viena gyvenimo tvarka tam tikros erdvės platume, tam tikrose žemės ribose. Kuriama valdžiava.

Čia prisiminti reikia ir tai, kaip labai tūli kraštai ir tūlos vietovės žmones telkia. Atrodo, kad tai vykdo vien juslėms pasiekiama gamta. Iš tikrųjų ji gana daug reiškia. Vis dėlto ją toli viršija žmonėse veikiančios būrimo jėgos su savo tikslais ir savo galiomis. Bet tūli kraštai, o ypačiai vietovės, sutraukia žmones visai nuostabiu būdu. Tik pamanykime, ką reiškia didžiosios, vyriausiai tariamos šventosios vietos! O kaip geidžia kartais viena tauta iš kitos pagrobti vietovę! Tam pasiaiškint reikia žinoti, kad visur veikia, be žinomųjų, dar ir kosminės galios.

Kad kūryba telkimą pagrindžia ir vykdo sąmoningumo bangomis, matyti visuose gamtos skyriuose. Jau augmenys dažniausiai susiburia lyg geresniam tarpimui. O gyviai susitelkia geresniam mitimui ir apsigynimui. Kartais atrodo, lyg būtų įsikūrę tikrą valdžiavą. Prisimena bitės. Bet kiekvienas jų spiečius yra veikiau vienas gyvūnas, o atskiros bitės jojo nariai. Toks gyvūnas yra iš tikrųjų kiekviena bendruomenė. Tik žmonėse tai nėra taip regima kaip bitėse ir skruzdėlėse.

Nežiūrint giminingumo, būtent kraujo, žmonės telkiami įvairių jėgų. Daug jų padaro visokie geidimai. Kai į būrį susideda plėšikai, jiems bendra yra ta pati jėga, kuri ir vilkų gaują sutelkia. Panašių bendrovių žmonėse yra dar daugiau. Bet jos nėra patvarios. Kur pažmoniškumas vyrauja, draugijos greitai ardosi. Net griūva didžios valdžiavos, jeigu jų vieningumas tepagrindžiamas plėšrumu.

Tai pasireiškia ir mažiausiame bendravime. Susituokusiu du žmogų netrukus skiriasi, jeigu buvo suvestu vien pažmoniškumo. Kitas yra dalykas, kada šeimos nariai palieka namus. Suaugę vaikai kuriasi naujas šeimas, verčiami kitos bendrinimo galios. Bet seniejie jų bendrumo pažymiai palieka. Šeimos ypatumai jų asmenyse, jų nuotaikos ir protavimo gyvenime reiškiasi visame, ką jie daro.

Kitas bendrinimo veikslys yra protavimas. To paties verslo žmonės, tų pačių gyvenimo pareigų jaučiasi vieni kitiems lyg artimesni. Jie bendrauja ir kartais draugauja. Sakome, jie vienas kitą geriau suprantą, viens su kitu geriau susišneką. Taip žmonės yra sutelkti ir tikybinių mokslų, ir kalba dažnai apie vieną tikėjimą.

Toliau žmonės sueina į bendravimą to paties sąmones šviesumo pagrindu. Juk žinomi žmonės tamsuoliai, mažiau ir daugiau apsišvietę ir šviesuoliai. Sąmonės šviesumas bendrina net įvairių tautų žmones. Ir jie sudaro kartais bendroves, kurios ugdo, bet dažnai ir ardo kitaip pasireiškiantį bendrumą. Bendrinimo galias stebint, visai aiškiai matyti, kad gyvenimas yra pagrįstas globa, o ne kova. Už savo būtį kovoja tik plėšrumo varomi žmonės.

Tokiu žvilgsniu tiriant žmoniją, aiškėja pagaliau dar vienas labai ypatingas dalykas. Aukštesnio laipsnio sąmonė traukia savęspi ir tamsesnius žmones. Taip veikia iš tikrųjų visas šviesesnis sąmoningumas. Todėl tikrai šviesūs žmonės geriausiai ir telkia kitus. Jų apraiškos žadina kituose žmonėse geresnį bendrumo numanymą.

Lengviausiai pasižymi savo telkimo galia tokie šviesūs žmonės, kada jie pasidaro valdžiavos kūrėjais, žinoma, sąmoningumo, o ne galios troškimo priemonėmis. Graikų manytojas Platonas todėl ir sako, kad valdytojas, valdžiavos galva, turi būti išminčius. Visados ta valdžiava yra tvirčiausioji, kurioje pagrindinį bendrumą sudaro tiesa-grožė-gėris.

Bet ir visi žmonės, kurie apreiškia šviesesnę sąmonę aiškiu mokslu, tauriu menu, tikra dora, traukia žmones į aiškesnį sąmoningumą. Ir taip jis pasidaro bendrumo pagrindu, kurs laimina visą tautą ir kartais net daugelį tautų.

Atsitinka, kad vienos tautos žmogus tiek iškyla iš savo žmonių eilės, kad jo dvasios šviesa sutelkia tūlas tautas, didžią žmonijos dalį, vesdamas jų žmoniškumą santykiuoti su pačia sąmoningumo esme. Panašią reikšmę įgyja kartais ir viena tauta kitoms tautoms. Į šviesiąją mielai linksta kitos tautos.

Pagaliau yra visoje žmonijoje, įvairiose tautose žmonių tos pačios labai šviesios dvasios, sąmonės. Jie savaime tuo sudaro draugiją ypatingos, nuostabios reikšmės. Jų sąmoningumas grindžia visos žmonijos bendrumą, jos vieningumą, ir žadina jos sąmoningumą. Ir todėl, tai nujausdami, tūli žmonės sakosi tikį šventųjų bendrumą.

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė