Penktadienis, Lap 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 34. LIGA IR SVEIKATA

34. LIGA IR SVEIKATA 

Gyvenimo sąmoningėjime abi ši būseni yra labai didelės reikšmės. Bet ir jų esmės žmonės paprastai nenumano. Dažniausiai stengiasi vieną iš antrosios suprasti. Sveikatos beveik visados atsimena tiktai ligai užėjus. O abi yra kasdien patiriami. Vienas skirtumas, kad žmogaus dėmesį greičiau patraukia liga.

Visose gamtos srityse yra ligų. Bet labai pastebėtina, kad žemose srityse jų žymiai mažiau negu aukštesnėse. Atrodo beveik, kad jos daugėja, kuo daugiau gyvenimo sąmoningumas šviesėja, tarsi tai būtų ligų priežastis. Žmonija juk yra ligų užkrėsta kaip kartais koks kūnas didžių skaudulių. Ir tektų manyti, ji esanti visų ligų versmė, net visam pažmoniškumui, kuriam ji turėtų būti viso gyvenimo gerinimo ir taurinimo galia.

Liga atrodo beveik kaip gamtos nenorėta netvarka. Niekur nematome tiek netikslingumų, kaip tame, ką nešviesėjusios ašainės sąmonės sukuria. Kiekviena liga tarsi ardo gyvenimo vyksmą. Todėl ji žmonių dažniausiai laikoma kuriančiosios galios, būtent sąmoningumo kliudymu, jeigu ne tiesiai naikinimu. Kur santykiai sąmoningumo su nesąmoningumu yra vienopi, ten ligos vos numanomos. Bet kur tie santykiai yra keleriopi arba net daugeriopi, ten jų skaičius labai gausėja. Manytai, čia įsisukusi pikta galia.

Ir turėsime sakyti, kad sveikata yra netrukdomas veikimas gyvojo pavidalo esmės, nestabdomas kūrimo vyksmas. Todėl sveikata ryškiausiai yra žymi žmogaus jaunatvėje. Jaunumas juk tiesiog vadinamas sveikata. O senėti ir sirgti lyg būtų gretimu vyksmu. Bet senėjimas iš tikrųjų reiškia sąmoningumo atsitraukimą iš kūno gyvenimo, o sergant sąmoningumas dar stipriau, nors ir labai keistai veikia.

Yra daug įvairiausių ligų. Bet jas reikėtų atskirti pagal žmogaus gyvumo sritis. Žmogus gyvena ne vien kūnu, bet ir nuotaika, protavimu ir dvasios-sielos pasireiškimais. Todėl visose tose srityse ir gali būti ligų. Žmonės jas pažįsta, bet jų esmę vos tenumano.

Kiekviena minėtųjų gyvenimo sričių turi savo asmeniškumą ir tam tikru atžvilgiu savingą buvimą. Kūne veikia sąmoningumo galia, kuri augmenija reiškiasi, nuotaikoje gyvūnijos pradas, protavime ašainė sąmonė. Kiekvienoje srityje gyvumas kitoks. Todėl čia ir ligos kitokios.

Visur sąmoningumas gali kaip nors būti užgaunamas, savo veikime trukdomas, jo kūrinys žeidžiamas. Žmogus jaučiasi engiamas tai vienoje, tai kitoje savo gyvumo srityje ir kalba apie negalėjimą, apie ligotumą ir sirgimą. Bet kadangi visos minimos sritys yra sutapintos viena su kitomis, ligos išbujoja iš tikros painiavos.

Lengvai suprantama yra būsena, kuri pasidaro, kad kūnas sužeidžiamas. Niekam šiaip neprisimetant, žaizda greitai užgyja. Sužeidimas nepašalina gyvumo galios. Atvirkščiai, toji lyg stipresniu veiklumu stengiasi sužeistąjį kūną pataisyti.

Tokiu pat būdu reiškiasi atitinkamos galios nuotaikos ir protavimo gyvenime. Jos kiekvieną sužeidimą, būtent jausmų suskudinimą arba protavimo ardymą tuojau išgydo. Žmogui vien tereikia rūpintis, kad būtų šalinta, kas žeidžia. Visos dirbtinės gydymo priemonės yra labai įtartinos.

Visai kita kas yra pačios ligos, tai yra būsenos, kurios pasidaro, kada pakrinka kūrybos nustatyti santykiai tarp gyvumo jėgų žmogaus asmenybės sričių. Asmenybės sąstatas tėra pastovus tik darningu minimų sričių sutarimu. Pilnos sveikatos tegali būti tas žmogus, kurio valdančioji asmenybės galia yra dvasia-siela.

Juk žmogus patenka į pasaulį ir įgyja savo asmenybės sąstatą tiktai dvasiai-sielai linkus į žemišką gyvenimą. Todėl sveikata ir yra ta būsena, kuri kuriama žmogaus esmės, kada ji yra lemiančios reikšmės jo asmenybei. Jeigu iš to prado išvedame žmogaus esimą šiame pasaulyje, tada reikia juo pagrįsti ir jo buvimą arba patvarą ir atitaisymą, kada jis kaip noris yra darkomas.

Dėl viso to žmogus bus tuo sveikesnis, kuo ryškesnis jis bus žmogus. Kiekviena liga yra įrodymas, kad jo žmoniškumas nevyrauja jo asmenybėje. Ir liga turėtų būti numanoma kaip koks doros klausimas. Visuomet žmoniškumo menkumas pasireiškia liga.

Tat aiškiai tvirtina kasdieninė patirtis. Juk protingas žmogus pats stengiasi kiek galėdamas išlaikyti, apsaugoti ir apginti savo sveikatą. Tuo jis įrodo, kaip labai daug jai reiškia žmogaus dvasios laikysena. Neišmintingasis gali ir tikėti, kad jam nereikia rūpintis savo sveikata. Susirgus apmokamas gydytojas viską padarysiąs.

Bet toks manymas turėtų būt suprastas kaip labai klaidingas. Sveikata yra tikrai opus dalykas. Ji negali kitojo, kad ir gydytojo būti palaikoma. Jau daugiau reiškia gyvenimo aplinkybės, ypačiai jo tvarka. Iš to šiek tiek aiškėja, kad sveikata yra labai lengvai ardoma gyvumo jėgų lygneša. Tos jėgos nesantykiuoja sustingusiai. Nuolatai jos veikia viena kitą ir tuo gelba arba ir trukdo.

Toliau labai daug reiškia ir aplinkos veiksniai. Ne vien fizinės, bet ir jausmų, geismų, minčių ir pačios dvasinės galios iš jos užplūsta ir prilieja žmogaus asmenybę ir ją stiprina ar silpnina, stato ar griauja. O tai vyksta dažnai visai negana vertinamu galingumu.

Prisiminkime kūno srityje tiktai elektrinių ir magnetinių srovių, kurios nuolatai banguoja tarp dangaus rutulių, saulės bei žvaigždžių ir žemės! Visos šios yra labai milžiniški elektromagnetai. O mes kaip visi gyvūnai jų bangose nardome ir kvėpuojame. Dar yra kitų daug galingesnių bangų. Jų pakitimams žmoniškos asmenybės turi vis išvien naujai prisitaikinti. Žmogus tiesiai sugriūtų, jeigu jis nebūtų palaikomas prado, kurs prieš visus kūno ir vidaus gyvenimo trukdymus ir ardymus nuolatai atitaiso pasvirusią lygnešą.

Neminint kito, aplinkos pakitimas daug reiškia ir tam, ką vadiname užkrėtimu. Bet jis nėra jau toks pavojingas ir neišvengiamas, kaip paprastai tikima. Bijotinas jis tik tėra, kada žmonių kūno ir nuotaikos būsenos yra pakrikusios ir jų protavimas silpnas arba nusiblaškęs. Užkrėtimo sąlygos ir galimumai neglūdi tiek apnuodintų arba griaujančių jėgų pilnoje aplinkoje, kiek nedarningų žmogaus gyvumo sričių santykiuose.

Visiškai apsaugotas nuo kiekvieno užkrėtimo ir net nuo sužeidimo yra tas žmogus, kuriame žmoniškumo galia yra pilnai atsilukštinusi ir pasidariusi nepajudinama asmenybės valdove. Toks žmogus gali kartais visai sau nepakenkdamas išgerti stipriausius nuodus. Apie senųjų graikų išminčių Sokratą rašyta, kad, kitiems apsisvaiginus gėralais, jis pasilikdavęs blaivus, nors su jais gėręs. O anglų rašytojas Bulveris-Litonas savo romane ,,Janonis“ pasakoja, kad tiesiai mirtini nuodai nieko nepadarę aukšto žmoniškumo žmogui. Žinoma, toks niekuomet ir negirtaus, kadangi jam tai nebėra pomėgis.

Nuo ligos reikėtų aiškiai atskirti ligos pažymius. Juos pastebėdami, žmonės kalba apie ligą ir tiki ligą išgydą, jeigu jos pažymiai pašalinami. Niekuomet pasveikimas tuo neįvyksta. Pažymiai yra tiktai pasėkos asmenybę statančių jėgų santykių pakrikimo, kurį tos jėgos stengiasi atitaisyti. Ir gydymas tam turėtų prisidėti. Tada ligos pažymiai savaime dingsta. Dažnai dar tikima, kad jų pasirodymu kūnas apsivaląs ir tuo sveikstąs. Bet tai tėra tiesa tam tikra prasme.

Regimieji ligos pažymiai kūne, žmogaus veikimuose arba kokiuose kituose pasireiškimuose pirma įrodo, kad liga užėmė įvairias asmenybės gyvenimo sritis. Vadinamasis kūno apsivalymas yra tiktai augmeniškumo galių pasistengimas žmogaus asmenyje, jo kūne, grąžinti galimumą žmogui gyventi. Bet iš to dar nesistoja tikroji sveikata. Tuo priruošiamas tiktai prisitaikinimas prie naujų vidaus jėgų santykių, vadinas, prie jų pakrikimo. Žmogus tada gali gyventi ir tiki esąs sveikas. O tikroji sveikata teįgyjama, kad ans pakrikimas pašalinamas.

Nuodugnus išgijimas vyksta iš vidaus, iš dvasios-sielos pusės. Todėl jis yra paties žmoniškumo prado uždavinys žmoguje. Norint išgyti ar gydyti, reikia jį savyje ar kituose gyvam veikimui sukelti. Bet kam nors manant, jis išgydysiąs arba išgysiąs, vien pašalindamas tai, kas ligą parodo akims, nedaug tebus pasiekta. Tiktai supratus ir sveikatos esmę, gydymas gali tikrai pavykti.

Dar labiau toks geresnis supratimas reikalingas, kur liečiamas didesnės gyvenimo srities ligos ar sveikatos klausimas. Tik sudėtingame gyvume jiedvi gali apsireikšti. Todėl ligos bei sveikata pastebimos ir draugijiniame žmonių gyvenime. Ir čia liga arba sveikata kyla iš gyvumo jėgų santykiavimo. Koks yra kokios nors bendruomenės arba tautos žmoniškumas, būtent šviesusis sąmoningumas, tokia yra jos ir sveikata ar liga.

Kaip aplinka visu savo turiniu ir tūriu veikia atskirą žmogų, taip jis į tai ir atsiliepia ir aplinkai teikia savo sveikatą arba sugedusias būsenas. Ligonių kambarių oras yra gerai žinomas. O labai aiškiai čia jaučiamos ir ligonių nuotaikos būsenos bei jų mintys. Ir taip visuomet žmonės dalyvauja vieni kitų jų ligoje ar sveikatoje.

Iš to galima suprasti visos tautos gyvenimą. Tam tikrais laikais aiškiau kaip šiaip jaučiamas tautos nuotaikos ir protavimo kvapas. Tuojau ir yra numanu, ar tautos gyvumas sveikas ar ligotas.

Labai daug reiškia ne vien atskiram žmogui, bet dar daugiau tautos gyvenimui žmonių lyčių santykiavimas. Jis jokiu būdu nėra vien asmens dalykas. Todėl senovėje jis buvo prižiūrimas ir tvarkomas visos tautos. Tūli padavimai leidžia numanyt, kaip lietuvių tauta seniau labai rūpinosi žmonių švarumu ir skaistumu. Kaip atskiri žmonės gyvena gimties atžvilgiu, taip gyvena arba nyksta visa draugija, kurios jie yra nariai. Todėl tautos gausėja ar menkėja, sveikai ar nesveikai trąšiai auga.

Dar didesnės reikšmės kaip prigimties keliu augusioms draugijoms yra vidujinės žmonių būsenos bendro tikėjimo ir tos pačios valdžiavos žmonėms. Kada čia nebėra plataus ir šviesaus visa globiančio sąmoningumo, tuojau įvyksta irimas ir griuvimas. Todėl ir niekur taip aiškiai kaip draugijiniame žmonių gyvenime nematyti, kad giedrusis žmoniškumas yra tikriausias sveikatos ir apskritai žmoniško gyvenimo pagrindas.

Mūsų laikais ypačiai aiškiai pasirodo, kokia nesveikata užliejo tariamąją kultūringą žmoniją. Minimosios tiesos dažnai neišmano nė valdžios žmonės. Todėl ir galėjo pasireikšti tokia baisi žmonijos liga, kokia buvo Didysis karas. Pakriko žmonių gyvumo galių santykiai. Pažmoniškos jėgos dar ir dabar viršų gauna ir todėl ardo gyvenimą. O kad jos jį ir kitaip tvarko, tarsi jį taisytų, vis dėlto aiškėja, kad čia nesireiškia žmoniškumo galia ir šviesa kaip valdančioji.

Paprastai laikoma nedora ir liga du skirtingu reiškiniu. Tačiau abi yra esmėje vienas ir tas pats dalykas. Ir todėl tenka sakyti, kad liga yra nedora, ir atvirkščiai. Atsimenant nedoro elgesio, kalbama paprastai apie nuodėmę, kuri esanti neklausymas kieno nors paskelbtų įsakymų. Bet iš tikrųjų nuodėme reikia laikyti menkinimą žmoniškumo reikšmės žmogaus asmenybėje, žmogui nusilenkiant pažmoniškumui.

O nuodėmė žmogų ir verčia į ligą, pati būdama ligos sąlyga. Todėl nuodėmės atleidimas tegali būti atitaisymas galimumo žmoniškumui stiprėti ir įsigalėti. O tam yra būtinas aiškus žmogaus ryžtingumas ir tam tikra ašainės sąmonės laikysena.

Tokiu būdu ir įvyksta išgijimas iš kiekvienos ligos. Todėl pasisakysime dar kartą: niekas negali šalinti kito žmogaus ligos. Žmonės vienas kitam tegali padėti aplinkos teikiamas sąlygas žmogaus tarpimui priruošti ir žmogų akinti į jo esmės galias ir kaip jas sužadinti. Juk turbūt jau aiškėjo, kad gydymo jėgos yra įvairios sąmoningumo galios žmoguje, kurių tarpe turi vyrauti žmoniškumo pradas.

Kas į gyvenimą įveda, teikia ir sveikatą. To prado sužadinamas yra todėl ir tikriausias galėjimas gydyti. Pilnai pribrendusio žmoniškumo žmogus yra ir pats sveikasis. Šituo brendimu todėl turėtų rūpintis kiekvienas, kurs nori teikti gydymo pagalbą.

Visai nuostabiai malonus yra sunkiai sergančiam ligoniui kilnaus ir tauraus žmogaus artumas. Todėl dažnai įvyksta pasveikimas, kurs visus stebina. Nieks  nežino, kaip tai galėjo atsitikti. Bet to priežastis buvo sužadintoji paties sergančiojo žmogaus esmė. Vien didysis žmonių nežinojimas gali žinias apie tokių pasveikimų priežastis vadinti prietarais. Tariamieji gydymo stebuklai iš tikrųjų yra gyvenimo įstatymų užtikrinti įvykiai.

Mūsų laikais laukiame gydymo iš mokslo. Gydytojas turįs būti mokslininkas. Ir kuo platesnis jo mokslas, tuo geriau jis galėsiąs gydyti. Tik jaučiant, kad to nepakanka, sakoma gydytojas turįs būt ir menininkas. Vis dėlto ir to neužtenka. Naudingu yra abu, taip mokslas kaip menas, bet gydymo galia tėra tiktai gyviausias žmoniškumas. Geriausias gydytojas todėl visuomet bus taurusis, išmintingasis žmogus, iš kurio spindi gal jau ir pats dieviškumas. Apie tokį gydytoją padavimai sako, kad jis gydęs stebuklingu būdu. Bet ir pats iš ligų ir viso pikto išvaduotojas sakė: „Tavo tikėjimas tave gelbėjo!“

 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė