Sekmadienis, Rugs 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - MŪSŲ UŽDAVINYS

MŪSŲ UŽDAVINYS

Pirmasis leidimas išėjo 1911 m.:

Vidūnas. Mūsų U3davinis.– Tibė: Rūta, 1911.– 226p. Antroje titulinio lapo pusėje dedikacija: „Lietuvių tautai, penkiems šimtams metų sukakus po Didžiojo Mūšio. Vydūnas“.

Antras leidimas pasirodė 1921m.:

Vldūnas. Mūsų U3davinis.– Antras leidimas.– Tibė: Rūta, 1921.– 190p. Antroje titulinio lapo pusėje dedikacija: „Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę. Vydūnas“. Palyginus su pirmuoju, šis leidimas papildytas kai kuriomis paskutiniųjų metų Lietuvos gyvenimo realijomis.

Čionai pateikiamas antrojo leidimo tekstas.

1. Hermis (Hermis Trimegistas – triskart didysis, visų didžiausias) – graikiškas egiptiečių dievo Toto vardas. Tai – išminties, rašto ir skaičių bei pasaulio harmonijos dievas, kuris laikomas ir meno, mokslo bei magijos globėju. Egiptiečių padavimai tvirtina, jog savo mokslą Hermis Trimegistas išdėstęs mistiniuose raštuose, kurie buvo garbinami kaip dieviški. Religinio sinkretizmo laikais (IV–I a. p. m. e.) atsiradusi apokriftinė literatūra, kuri skelbė iš egiptiečių, graikų, žydų ir krikščionių religijų elementų sukurtą naują religijos mokslą – hermetizmą, buvo priskiriama Hermiui Trimegistui. Hermetizmas turėjo nemaža sekėjų ir kurį laiką sėkmingai konkuravo su krikščionybe.

2. Čia turimas galvoje darvinizmas.

3. Traktate „Žmonijos kelias“ pažymima, jog, nors žmogaus kraujas esąs daug artimesnis beždžionių negu kitų gyvūnų kraujui, bendros žmogaus ir beždžionių kilties šaknies esą nerasta. Remdamasis teosofiniu H.P.Blavatskajos veikalu „Slaptoji doktrina", Vydūnas aiškina, kad toji šaknis galinti būti paslėpta labai gilioje senovėje ir teprieinama aukščiausiam, ezoteriniam, žinojimui. O tasai žinojimas teigiąs, kad kai kurios beždžionių veislės kilusios iš žmogaus. Dalis žmonių, dar tebebūdama labai žemo išmanymo, nuo žmoniškumo pakrypo gyvuliškuman. Visai žmonijai kylant aukštyn, laisvėjant dvasiai, tobulėjo ir žmogaus kūnas, o gyvuliškumui pasidavusioji jos dalis taip ir liko gyvulijoje, sudarė beždžionių padermę (Žmonijos kelias.– Antras leidimas – Tilžė, 1914 – P. 15).

4. Šiuolaikinio mokslo duomenimis, kalbėti artikuliuota kalba pradėjo ankstyvieji žmonės – pitekantropai, gyvenę prieš 650-500 tūkstančių metų. Hominidams (žmoginiams primatams) priklausantysaustralopitekai, gyvenę prieš 2,6 milijono metų, naudojo kalbinius garsinius signalus, kurie dar nesudarė artikuliuotos kalbinės sistemos.

5.  Vydūnas čia greičiausiai kalba apie upanišadose aptariamas žmogaus sąmonės būsenas – budėjimo sąmonę (Brihadaranjaka upanišadoje vadinama džgarat, Mandukja upanišadoje – vaišvanara), sapnų sąmonę (Brihadaranjaka upanišadoje – svapna, Mandukja upanišadoje – taidžas), gilaus be sapnų miego sąmonę (Brihadaranjaka upanišadoje – susupti, Mandukja upanišadoje – pradžnia.) ir virš visų jų esančią aukščiausiąją, grynąją, jokių atributų neturinčią sąmonę, kuri Mandukja upanišadoje sąlygiškai vadinama ketvirtąja – turija.

6. Turimas galvoje Žalgirio mūšis.

7. Kalbama apie Pirmąjį pasaulinį karą.

8. Vydūnas čia greičiausiai veda paraleles tarp indiškosios sampratos apie žmogaus likimo priklausomumą nuo kosminės tvarkos, nuo jos didžiojo principo – ritos (vedose) ar nuo kosminio likimo dėsnio karmos (upanišadose), pagal kurį tąjį likimą, kaip kraitį sekančiam gyvenimui, žmogus susikraunąs vienokiu ar kitokiu elgesiu esamajame gyvenime, ir tarp mitologinių lietuvių liaudies dainos „Lėkė sakalas“ motyvų. Dainoje vardijamus dangaus kūnus Vydūnas greičiausiai traktuoja kaip žmogaus likimą valdančių kosminių galių įvaizdžius.

9. „Birutė“ – kultūrinė Prūsų lietuvių draugija, veikusi 1885 – 1914 m, Tilžėje.

10. Tilžės lietuvių giedotojų draugija – Vydūno įkurta ir visą laiką jo vadovauta Tilžėje 1895-1935 m. veikusi vaidintojų ir choristų draugija. Ji suvaidino didžiąją dalį Vydūno dramos veikalų.

11. Lietuvių literatūros draugija (Litauische literarische Gesell-schaft) 1879–1923 m. Tilžėje veikusi draugija, kuri rinko, kaupė, fiksavo, tyrinėjo, skelbė lietuvių kalbos raštijos, istorijos, tautosakos, tautodailės, etnografijos dalykus, įsteigė lietuvišką muziejų („Lietuvišką namelį“) Tilžėje, leido savo „Pranešimus“ („Mitteilungen der litaui-schen literarischen Gesellschaft“, 1880-1912).

12. Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein, 1831-1904) – sorbų kilmės poetas poliglotas. XIX a. pabaigoje dažnai lankydavosi Mažojoje Lietuvoje ir daug pasidarbavo, žadindamas tenykščių lietuvių tautinę savimonę bei gindamas prieš valdžios įstaigas lietuvių kalbos teises, ragindamas pačius lietuvius organizuotai kultūrinei švietėjiškai veikiai. Iš jo sumanymo kurti lietuvių švietimo draugiją gimė „Birutės“ draugija. Lietuvių kalba parašė nemaža poezijos bei publicistikos. Bendravo su Vydūnu.

13. Turimos galvoje Lietuvių mokslo draugija, 1907-1940 m. veikusi Vilniuje, taip pat 1894 m. Vilniuje įsikūrusi ir iki 1940 m. Lietuvoje  veikusi moksleivių šelpimo draugija „Žiburėlis“ su jos skyriais.

14. Turima galvoje 1907-1915m. Vilniuje (1926-1928 m. Kaune) veikusi Lietuvių dailės draugija (jos narys buvo ir Vydūnas), taip pat įvairiose Lietuvos vietose veikę lietuviškieji chorai.

15. Kalbama apie vadinamuosius surinkimininkus –Mažosios Lietuvos evangelikus liuteronus, rengdavusius pamaldas privačiuose namuose. Jie buvo aršiai nusiteikę prieš pasaulietinę kultūrą, netgi prieš liaudies dainas ir meną, taip pat prieš tautinį kultūrinį lietuvių judėjimą.

16.  „Lietuvių tauta“ – 1907-1936m. Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje leistas tęstinis leidinys (išėjo 5 knygos), kuriame daugiausia buvo spausdinami draugijos susirinkimuose skaityti pranešimai Lietuvos istorijos, archeologijos, etnografijos, kalbotyros, ekonomikos ir kt. klausimais.

17. „Draugija“— Šv. Kazimiero draugijos leistas literatūros, mokslo ir politikos žurnalas, nuo 1907 iki 1940m. su pertraukomis ėjęs Kaune. Iki 1938 m. redagavo A.Jakštas-Dambrauskas.

18. „Švietimo darbas“ – 1919-1940m. Kaune ėjęs mėnesinis pedagogikos žurnalas.

19. Pirmoji Vakarų Europos pažintis su senąja indų raštija įvyko dar XVII a. viduryje –1651m. pasirodė kalvinistų misijonieriaus A.Rogero atliktas VII a. poeto Bartrihario lyrikos rinkinio „Satakos“ vertimas iš sanskrito. Sistemingas domėjimasis indų raštijos paminklais, jų publikavimas ir tyrinėjimas prasidėjo XVIII a. pabaigoje. 1785m. Č.Vilkinsas paskelbė „Bagavadgitos“, o kiek vėliau kitų „Mahabharatos“ dalių – „Hitopadeši“ ir „Pasakojimai apie Sakuntalą“ vertimus į anglų kalbą. 1789 m. buvo paskelbtas V a. dramaturgo Kalidasos dramos „Šakuntala“ vertimas (V.Džonso) į anglų kalbą, o 1791 m. – G. Forsterio – į vokiečių kalbą. Šie vertimai labai sudomino Europos visuomenę. Indų literatūrą bei filosofiją ėmė populiarinti J.G.Herderis, J.V.Gėtė, vokiečių romantikai F.Šlėgelis, F.Bopas, F.Riukertas. Indų filosofijos idėjos daugiau ar mažiau veikė to meto ir vėlesnius mąstytojus G.Hėgelį, F.Šelingą, I.Kantą, A.Šopenhauerį ir kt.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė