Pirmadienis, Lap 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 5. SĄMONINGUMO IR NESĄMONINGUMO

 

5. SĄMONINGUMO IR NESĄMONINGUMO SANTYKIAVIMAS

Tiriant, kam žmonės stengiasi išmanyti gyvenimą, atrodo, kad jie lyg norėtų išvysti, kaip visatoje nesąmoningumas nardo sąmoningume, arba, kitaip sakant, kaip sąmoningumas laiko savo globoje visą daiktingumą ir jį nuolatai šviesina savo šviesa. O tam nors kiek nuvokti jau reiškia ir apmąstymas, kaip santykiuoja žmogaus sąmonė su aplinkos turiniu, su jos visuma. Gal kad tuo įspėsime ir gilesnius tikrovės pagrindus.

Pasistengdami ką nors suprasti, mes traukiame iš nesąmoningumo dalelę į savo sąmonę ir ją pildome savo sąmoningumu. Teesie pavyzdžiu kad ir tai, kaip vyksta žmogaus mitimas! Sakykime, maisto dalykai imami iš nesąmoningumo! Valgydamas žmogus traukia juos į savo kūno gyvumą. Bet kaip tai įvyksta, žmogus pats tiesiogiai nežino. Vienok patirta, kad maistas geriau pasidaro gyvo kūno dalimi, jeigu žmogus sąmoningai valgo, savo sąmonę skirdamas tam, ką jis valgo. Tokiu būdu valgis virsta sąmonės turiniu ir toliau, tarsi gyvėjęs, įsitaiko į kūno gyvumą.

Panašus vyksmas nusiduoda, atsirandant naujoms nuotaikos būsenoms. Pradžioje jos beveik jaučiamos kaip koks nesąmoningumo pasireiškimas, kurs mums tenka. Sąmonėje ilgiau pabuvusios, jos vis daugiau švinta ir įgyja daugiau reikšmės žmogaus gyvenimui.

Tą patį tenka pasakyti ir apie jusmus, dingstis, vaizdinius,   sąvokas, mintis ir t.t. Kiekvienas žmogus gali patirti, kaip mintis aiškėja, vis iš naujo ją mąstant, arba kaip linkimas tvirtėja, kaip geiduliai įsigali, kuriems žmogus leidžia ilgiau pabūti sąmonėje.

Tiesa, čia sąmoningumas peršviečia nesąmoningumą tik ligi tam tikro laipsnio. Jis yra skirtingas pagal tai, kas žmogui teko. Kūno priimtą maistą sąmonė vos paliečia, nuotaikos būseną ji jau geriau nušviečia, bet mintys visai pilnai įsitaiko į žmogaus sąmonę.

Labai dažnai sakoma, kad geidimai arba ir atplaukiančios mintys kylančios iš nesąmoningumo tamsos per sąmonės slenkstį. Bet iš tikrųjų taip nėra. Minėtu būdu kalbant, nesąmoningumo ir sąmoningumo sąvokos netikslingai vartojamos. Teks tai dar aiškinti. Tuo tarpu visų pirma svarbu gerai pastebėti, kad visoje mūsų patirtyje sąmoningumas šviesina nesamo ningumą, daiktingumą. Nesąmoningumo prasmė yr apreikšti esimą ir įgalinti žmogų daiktingumą patirti.

Šviesinimo eiga vyksta tikrais dėsniais. Kada nesą moningumas nesitaiko sąmoningumui, jis ar visai atmetamas arba, palaikydamas viršų, sąmoningumą menkina, jeigu jo visai neišgesina. Taip atsitinka valgant nesuvirškinamą valgį. Kartais žmogui tenka dėl to net mirti. O kad koks daiktas smeigiasi į kūną ir jo visumą ardo, gyvybė, vadinas— sąmoningumas, išnyksta.

Tokiu būdu aiškėja, kodėl sunkiai sužeistas gyvūnas miršta. Jo gyvenimo eiga negali dėsningai vystytis. Bet ne tai yra žuvimo slėpinys, o tai, kad nesąmoningumas nuveikia sąmoningumą.

Visai panašiai kaip kieta medžiaga veikia ir geiduliai bei mintys, jeigu jos nepatenka į žmogų jo ypatumą atitinkančiu būdu. Pasilikdamos lyg koks svetimas daiktingumas, jos atmetamos arba jos slopina žmoniškąją sąmonę.

Kaip siaurose atskiro žmogaus patirties ribose, taip sąmoningumas ir nesąmoningumas santykiuoja ir visame pasaulyje. Tik nėra lengva pasiaiškinti tuos ten vykstančius atsitikimus. Vis dėlto galima pastebėti, kad pasaulyje viskas panašiai darosi kaip žmoguje. Visi vyksmai valdomi panašumo dėsnių. Tik rodosi, pasaulyje nesąmoningumas viršija sąmoningumą.

Nesąmoningumas čia sudaro gyvenimo pagrindą, jo plotį ir jo ribas. Sąmoningumas, kuriame jis gludo, o kurs per jį skverbiasi, iš jo švinta, nėra taip lengvai suvokiamas kaip jis. Jo taip greit neprieina by kokio žmogaus sąmonė. Gal ji jį pirma dar kaip nors pasitinka erdvingumo ir laikingumo žiūra.

Bet tiriant atskirus daiktus su tam tikra dvasios laikysena, juose pagaliau pastebimas šioks toks sąmoningumas. Ir kiekvienas jų net atrodo jo kurtas iš to, kas yra nesąmoninga. Jau tat, kaip susidaro kristalas, leidžia tai suprasti. Tūli manytojai ir kalba apie tai kaip apie pirmąjį sąmoningumo blikstelėjimą nesąmoningume. O kai augmenys auga ir juose medžiaga gyvėja, galima jau kalbėti apie sąmoningumo brėškimą. Gi gyvūnuose visai aiškiai sąmoningumas aušta. Pagaliau tarsi savaime pasireiškia ypatingas sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiavimas žmoguje.

Tokiu būdu daiktų ir esybių pasaulis susidaro iš laipsniuoto sąmoningumo ir nesąmoningumo susitikimo. Lyg iš kokios gaivališkos nuovokos nesvarstydami statome tai aukščiau, kas yra sąmoninga ir šviesesnio sąmoningumo, už tai, kas taip nėra. Ir tuo lyg pasakome, kad sąmoningumas šviesina nesąmoningumą. Bet tad ir kyla klausimas, kur būtų jų lygneša ir kur vieno ar antrojo persvara.

Žiūrint į visą pasaulį, pirma rodosi, kad jį sudarąs platusis nesąmoningumas. Jį tiriant, mineralijoje ir dar geriau augmenijoje aiškėja kuriančioji ir pavidalą statančioji sąmoningumo galia. Bet vis dar nesąmoningumo tirštumas pasilieka neskystintas. Tik gyvūnijoj jis jau atrodo kiek tirpęs. Kūnai, tai yra nesąmoningumo galios, visaip iš vidaus judinami, gyvinami, sąmoninami. O žmonijoje anų dviejų veiksnių santykiavimas pasiekė laipsnį, kuriame sąmoningumas visai savaip veikia, šviesindamas nesąmoningumą.

Tiesa, ir žmonėse yra visokių sąmoningumo laipsnių. Žmonijoje tarsi kartojasi visa pažmoniškumo laipsnių eilė. Silpniausio sąmoningumo žmonės mielai pasilieka neveiklūs. Dar galima kiek pastebėti, kad jie yra žmonės. Jų žmoniškumas atitinka gamtos minerališkumą.

Kitų kūnai, jų nuotaika ir protavimas jau parodo daugiau judrumo. Bet akstinai tam tenka iš aplinkos, iš šalčio ir šilumos, iš tamsos ir šviesos ir t.t. Tų žmonių sąmoningumas pasitinka nesąmoningumą tiktai silpnu veikimu. Kalbama apie žmonių vangumą. Nesąmoningumas vis dar daugiau reiškia negu sąmoningumas. Žmoniškumas yra čia augmeniško laipsnio.

Žymesnės reikšmės yra užgaidų ir aistrų judrumas. Tos galios visiškai nuveikia nesąmoningumo sunkumą. Žmonės pasidaro darbštūs. Užgaidos ir aistros yra to jėgos. Bet toli tuo dar nesirodo ir sąmonės giedrumas. Vaizdingai kalbant, tenka pasakyti, anomis būsenomis reiškiasi sąmonės galia, bet dar ne jos šviesa.

Dar būtų galima kalbėti apie lygnešos būtį. Kada aistros yra kilusios, jos ir vyrauja, visiškai valdydamos nesąmoningumą. Bet aistroms išdūkus, vėl grįžta nesąmoningumo vangumas. Tokių žmonių žmoniškumas yra lyg gyvūniškumo laipsnio.

Tiktai sąmoningumui dar daugiau auštant, žmogus visam savo veikimui, visiems savo apsireiškimams raginamas ir vedamas sąmonės šviesos. Sąmoningumas beveik visuomet nusveria nesąmoningumą ir vyrauja žmogaus gyvenime. Žmogus yra pasiekęs žmoniškumo laipsnį. Bet jam ir tada privalu stengtis nuolatai šviesėti. 

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė