Antradienis, Lap 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 6. BŪTYJE VEIKIANČIOS GALIOS

6. BŪTYJE VEIKIANČIOS GALIOS

Ir vėl tvirtinsime, kad margasis pasaulio veidas yra sąmoningumo ir nesąmoningumo santykiavimo kūrinys. Ir kad šis santykiavimas vyksta ne vien žmogaus viduje, bet ir gyvenime aplink jį. Visur gali būt pastebimi ir tūli to santykiavimo laipsniai. Seniai jau jie vadinami gamtos sritimis, būtent: mineralija, augmenija, gyvija, žmonija.

Gana dažnai žmonija buvo priskiriama gyvijai. Paviršutiniškai imant, tai yra tiek teisinga, kiek tūli gyviai laikomi augmenimis. Bet jau pradeda sklisti nuomonė, kad žmonija reiškianti skirtingą būties galią, kad ji gyvenime esanti atskiras veiksnys. Dar aiškiau tai bus suprantama, kada žmoniškumas žymiau prasimuš iš žmonių. Tuo tarpu dar tebestovime ant žmoniškumo slenksčio.

Norėdami pasaulio turinį teisingiau vertinti, būtinai turime į žmoniją žiūrėti kaip į atskirą gyvenimo veikslį. Vis dėlto svarbu žmoniją priskaityti gamtai, visam jos gyvenimui. Nereikėtų nepagrįsta nuomone aptemdinti santykį viso to, kas esti, atskira su visata. Tas santykis nėra suardomas. Ir žmogus yra visatos, yra gamtos dalis. Jis jai priklauso.

Gamtininkai, žinoma, labai stengiasi vieną gamtos sritį išvesti iš kitos. Tūli juk nori net gyvybę ir dvasinį gyvumą įrodyti kaip fizinių nuotykių ir cheminių vyksmų išdavą. Bet kad taip negali būti, kiekvienam šiek tiek giedrios išminties žmogui liudija pati tikrovė. Kiekviena gamtos sritis kyla iš kūrybos gelmių.

Be abejo, svarbu aiškiai pastebėti visus įvykius, kurie veikia jusles arba nors joms yra prieinami, vartojant tam atitinkamas priemones. Bet norint suprasti būtyje pasireiškiančias galias, reikia dvasios žvilgiu apimti jos visumą ir įsižiūrėti į pagrindinius jos bruožus ir į žmogaus vietą visame gyvenime.

Tatai pasistengta padaryti skelbiant, kad visas gyvenimas kuriamas sąmoningumo santykiavimo su nesąmoningumu ir kad čia pasidarančios tūlos sritys, kurios drauge yra ir sąmoningumo laipsniai. To bet negana, norint pilnesnį aiškumą įgyti. Reikia numanyti ir nuolatinį sąmoningumo kilimą jų viduje. Kiekviena gamtos sritimi sąmoningumas iš savo pagrindo keliasi kaip kokia banga jūrų krantan į daiktų pasaulį. Ir kiekviena tokia banga suteikia savo stiprybę pirm jos plūstančiajai. Todėl aukščiausia gamtos sritis, būtent žmonija, savyje sukaupia visų kitų sričių galias.

Plačiai siekiančiam žvilgiui ir atrodo, tarsi visi daiktai ir visos esybės pasaulyje kyla žmogauspi. Ir vėl pasisakysime, kaip čia viskas darosi. Erdvę pildąs tirštumas sąmoningumo ir nesąmoningumo santykyje skelbia esimą. Sąmoningumas tokiu būdu pareiškia, kad kas yra. Augmenijoje sąmoningumas įsirodo esąs pavidalus statanti galia, gyvijoje sąjūdis, gyvenimą veikiantis pradas, o žmonijoje kaip gyvenimą šviesinanti ir tuo save teikianti galia.

Žiūrint į pačią pagrindinę reikšmę, galima sąmoningumą vadinti ir veiklumu gamtoje, regimojoje būtyje, nesąmoningumą – vangumu, parimimu. Bet veiklumas nesireiškia nuolatai. Sukilęs jis vėl atslūgsta. Nesąmoningumui savęs prisunkti, sąmoningumas veikia tiktai laikais. Žemuose laipsniuose tai sutampa su ilgesniais ar trumpesniais žemės ar pasaulio laikais. Kuo aukštesni yra minimi laipsniai, tuo mažiau yra to sutapimo.

Bet sąmoningumo sukilimas ir atslūgimas vyksta visur ir visados tam tikra tvarka. Kalbama graikų žodžiu apie ritmišką, tai esti plastėjančio sąmoningumo veiklumą. Budėjimas ir miegojimas, gimimas ir mirimas augmenų, gyvių ir žmonių yra tokie kilimai ir atslūgimai.

Pastebimos yra ir kitos dar tos rūšies pakaitos. Mažosios sudaro didesniųjų dalis, o tosios vėl dar didesnių atmainų. Tik ne visi žmonės numano, kad juose pačiuose, jiems budint, jų sąmoningumas šviesėja, niaukiasi ir vėl šviesėja. Bet toks sąmoningumo veikimo būdas yra ypatingos reikšmės gyvenimui.

Ir todėl, žiūrint vėl į gamtą, tenka sakyti, kad sąmoningumas pasaulyje veikia ne vien galingiau ir silpniau, kurdamas tokiu būdu gamtos sritis, bet kad jis kiekviena jųjų apsireiškia kaip atskiras gyvenimo veikslys ir atskira jo galia, kuri kas kartą sprendžia kitą savo uždavinį. Ir todėl tenka kalbėti apie pagrindinį minerališkumą, apie gaivališką augmeniškumą, gyvūniškumą ir žmoniškumą kaip apie pasaulyje veikiančias galias, apie jo veiksnius.

Rodos, aišku, kad nėra galima tokio manymo prieiti gamtos mokslo keliais, kurie tiesti beveik visai tik į daik-tingumą. Į jį taiko visi fizikos ir chemijos nuotykiai, kurie veikia jusles. Joms nėra pasiekiamas pavidalus kuriąs pradas augmenijoje ir kiti pradai gyvijoje ir žmonijoje. Su tais pradais reikia kitaip santykiuoti. Teks apie tai dar pamąstyti.

Tuo tarpu labai svarbu suprasti tikrai draugingus žinomų gamtos sričių santykiavimus. Visada viena yra pagrindas arba pakopa kitai, aukštesnei, bet nėra jos kilmė. Vis reikia atsiminti, kad toji yra kūrybos gelmė. Minerališkumas yra augmenims medžiaga, bet ji augmenyse ne visiškai primirkoma augmeniškumo. Kiekviename gyvyje minerališkumas ir augmeniškumas sudaro jo pavidalą, kurs yra gyvinamas gyvūniškumo. O apie žmogų sako senųjų egiptiečių išminčius Hermis Trimegistas, kad jis esąs mineralas, augmuo, gyvis ir žmogus kartu.

Dabar ir pasidaro labai žymu, kad tatai, ką viena gamtos galia nepasiekia savo srityje, ji įgyja, kai aukštesniojoje prisideda aukštesnioji galia. Mineralas tik augmenijoje pasidaro gyvenimui tikrai reikšmingas, augmuo gyvyje, ir gyvis žmoguje. Tik pamąstykime, ką reiškia sąsaja, jėga ir geismas minimose srityse! Dar matyti, kad aukštesniuose laipsniuose daiktingumas pasidaro jau opesnis, švelnesnis negu koks buvo žemesniuose. Aiškėja tai ir tik palyginus augmens [kūną] su žmogaus kūnu.

Pagaliau reikėtų dar prisiminti, kad aiškintosios gamtos sričių galios nėra visos, kurios visatoje veikia. Žemiau jų kitos yra numanomos magnetizmu ir elektra. O aukščiau jų yra, be abejonės, dar kitos. Tik mums lengviau pastebėti žemės gyvenime minėtosios galios.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė