Pirmadienis, Lie 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 7. PASAULIO IR SĄMONĖS TURINYS

7. PASAULIO IR SĄMONĖS TURINYS

Žmogui priderėtų dažniau pamanyti, kad pasauliui patirti reikia būti sąmoningam. Vadinas, sąmonė yra visų patirčių neišvengiama sąlyga. Sąmonė priklauso mūsų esmei kaip kokia jos uždegta liepsna.

Kurs apie tai nors kiek pamąsto, gali ir numanyti, kad jo sąmonė aiškiau išreiškia bendrąjį – arba, dar geriau sakant, pagrindinį — sąmoningumą, kaip visa tai, kas žmogui iš aplinkos tenka patirti. Tik nedaug tėra žmonių, kurie apie tai galvoja. Ir tik vienas antras numano, kad yra esybių dar šviesesnio sąmoningumo negu žmogus. Daugis nė netiki, kad tai ir galima.

Paprastai todėl žmonėms gyvenimas ir atrodo tiktai kaip koks didis žaismas, kuriame kiekvienas savaip judėdamas dalyvauja ir į jį įneša trukdymų arba akstinimų. O kaip visa tai sužinome, retai kam tepareina į galvą. Ją todėl laužyti atrodo tikrai bergždžias dalykas. Gyvenimas yra kad ir nenuginčijamas vyksmas, bet labai paprastas, o dažnai dargi nuobodus.

Atsitinka, kad ir kasdieninis žmogus apie tokius klausimus pamąsto, jam ypatingai nuotaikos būsenai sukilus, bet jis tada beveik ir nusigąsta. Gyvenimas atrodo jam lyg tuščias ir neprasmingas. Vis dėlto žmogus gyvena ir turi taikintis į pasaulį.

O visi, kurie jį su atsidėjimu tiria ir visa savo manymo galia jį pagauna, gyviausio nusistebėjimo džiuginami. Gyvenimas pasirodo neapsakomai įdomus, tikras mįslių begalis, tikras slėpinių gelmių gelmynas. O jeigu žmogus su savo sąmonės šviesa kaip su švyturio spindulių pluoštu nunirtų vis naujai net į aplinkos beribės naktis, vis jis dar ką surastų, ko dar niekuomet nebuvo priėjęs, ko jo žvilgis niekuomet nebuvo nušvietęs.

Bet ypatingiausias dalykas yra tas, kad žmogus tam turtingumui numanyti nė nėra reikalingas leistis į aplinką. Jis gali sučiaupti visas savo jusles, užverti akis, užkimšt ausis ir vien parimti savo viduje, o tik čia surastų dar daugiau viso to, ko aplinkoje nė nebūva. Sušvinta ir užgęsta visokios dangaus spalvos, visokios žvaigždės, sukyla garsai bei griausmai ir nutyla. Žmonės pergyvena visokias nuotaikos būsenas, visokius nūsmus ir aistras, godas godeles, mintis minteles, dingstis ir vaizdus, regesius ir vaiduoklius. O dažnai visa tai atrodo lyg niekuomet neregėta, negirdėta.

Žmogaus viduje visokie dar nepatirti dalykai ir galimumai suvokiami, kaip ir aplinkos gyvenime. Ir čia vis daugiau viso ko „išrandama“. Stačiai nuostabūs dalykai mūsų laikais yra žinomi ir naudojami. Elektra, neregimi spinduliai, kosminiai spinduliai, eterio bangos, tolkalbiai ir tolregiai ir kt. yra kasdieniniai dalykai. Nuolatai ieškančiai žmogaus akiai atsidengia nauji pasaulio lobiai ir turtai, kurių kiekis visai nėra apmatomas.

Tokiu būdu žmogus stovi su savo sąmone ir jos turtu prieš pasaulio turtą. Atrodo, tarsi tai būtų visai skirtingu du gyvenimu. Bet vos prisimename sąmoningumą – ir aiškėja, kad pasaulio dalykai taip jau kaip sąmonės turiniai yra sąmoningumo kūriniai.

Ir taip žmogus su savo sąmone kaip visa visata būva sąmoningume. Iš aplinkos visa kas pasidaro žmogaus sąmonės turiniu, ir viskas iš tos sąmonės tampa pasaulio turiniu. Jeigu tūli pasaulio dalykai žmogui nebuvo žinomi, tai reiškia, kad jų nebuvo jo sąmonėje. Ir tiktai pasitikti žmogaus sąmoningumo, jie pasidaro jo sąmonės turiniu. O tatai yra viso to nuostabumas. Tie dalykai yra, bet žmogui nėra.

O vėl panašus veiksnys pastebimas, pasiliekant vien prie žmogaus vidaus, kada juslės užmerktos. Kur tūno visos tos būsenos, visi tie vaizdai ir vyksmai, kurie žygiu atsiranda žmogaus žinioje ir virsta sąmonės lobiu ar šurmuliu, jos turiniu ir tūriu arba žala? Ir kur visa tai dingsta, žmogų palikę?

Yra žmonių, kurie tiki, kad tų sąmonės turinių lig tol nebūta, kad jie esą pasidarę. Bet ar gali kas pasidaryti, ko nebuvo? Atsirasti gali tiktai koks nors reiškinys, jo vaidinys, bet ne ta galia, kuri tai vykdo, ta, kuri yra viso to priežastis, prasmė ir esmė. Nepakankamai tai pastebima ir apmąstoma.

Kaip tie dalykai ateina, taip jie vėl dingsta ir naujai atsiranda. Jie nėra veikimo išdava, kaip daiktai, kuriuos žmonės padirba. Jie turi savyje buvimo jėgą. Ginčijant, kad taip nesą, vyksnys nepašalinamas. Belieka žmogui pasistengti jį išmanyti.

Nuolatai prie to verčia patirtis. Rodos, kiekvienas žmogus žino, kaip sunku kartais yra laikytis prieš skandinančias nuotaikos būsenų bangas, būtent prieš geidulius, prieš užplūstančias mintis. Sakoma, visa tai pasidarą iš kūno pakitimų. Bet visa patirtis tam priešinas. Tokiais vyksmais mat reiškiasi santykiai tarp juslinio pasaulio ir visatos gelmių. O jie yra daug painesni, negu tūli paviršutiniški tyrinėjimai tai įspėti galėtų. Visi tokie aiškinimai nepašalina dalyko, kad žmogus dažnai savo viduje su sąmonės turiniu turi sunkias rungtynes, kad iš to turinio prieš jį atsistoja lyg gyva ir galinga esybė ir jį parbloškia, jį užvaldo ir priverčia jos būdu jausti, manyti, elgtis ir veikti. Negalėtų tai padaryti iš kūno būsenų vos atsiradę kokie šmėkšėjimai.

Sena nuomonė kartais tvirtina, žmogus esąs savo nusimanyme ir tik viena dalelė to savo vidaus turinio. Bet rimtam mąstymui tokia nuomonė tegali kelti šypsnį. Sukeičiamos mintys, kurias žmogus apie save pasidaro, su jo sąmone ir jo esme, kurioje tatai įvyksta.

Pagaliau svarbu dar vieną dalyką suprasti. Naujai surastam pasaulio turiniui, kaip pav. elektrai, ir naujam sąmonėje atsirandančiam turiniui yra bendras vienas pažymys. Abu turiniu nebuvo žinomų gamtos skyrių žinomi dalykai, ir jie nesitaiko į mažesnio ar didesnio sąmoningumo laipsnio reiškinius, bet yra, be abejonės, būties turiniu.

Ir dar aiškėja, kad elektra nėra dalykas tamsiojo, sustingusio, tirštojo nesąmoningumo, kurį vadiname medžiaga. Ir nėra ji gal palaidesnės, skystesnės jos rūšies, nors kartais tikima ją tokią esant. Bet kaip iš tikrųjų ir bebūtų, aišku yra, kad ta gamtos jėga, kaip ir panašios kitos, lygiu būdu kaip žmogaus nuotaikos būsenos ir jo mintys veržiasi tapti veiksmais arba net daiktingumu, pasiekti būtį, kuri žmogaus juslėms yra prieinama, ir per jas pasidaryti žmogaus sąmonės turiniu.

Kiekvienam žmogui yra žinoma, kad jo linkimai, geidimai ir jo mintys stengiasi virsti vyksmais arba net pasaulio daiktais. Panašiai tenka kalbėti ir apie magnetizmą, elektrą ir kt. Ir tos galios krypsta į nesąmoningumą, jeib jį veiktų. Todėl reikia jas priskaityti sąmoningumui.

Iš viso to spėtina, kad tatai, kas nėra žmogaus sąmonėje, toli dar nėra nesąmoningumas, o tiktai žmogui nežinoma, nepažįstama. Kad žmogus apie juos savaime nieko nežino, įrodo tik jo patirties galimumo ribas. Žmogaus sąmonė paprastai tėra siaura, jos šviesa menka. O tai dėl to, kad sąmonė lyg sustanginta laikosi nesąmoningumu, daiktingumu.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė