Trečiadienis, Lie 24th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė

Sąmonė - 8. DVILINKI LAIPTAI IŠ NESĄMONINGUMO...

8. DVILINKI LAIPTAI IŠ NESĄMONINGUMO SĄMONINGUMAN

Žmogus gali savo sąmonę dvejaip laikyti, būtent: uždarytą visiems įspūdžiams, kurie veikia jusles, bet ir atvirą visam kam, kas tik smelkiasi į jos šviesos skritulį. Sąmonę tyčia atveriant pasauliui, jis jai atrodo daug turtingesnis ir jo dalykų santykiai daug aiškesni. Pasilikdamas vien savo sąmonės orume ir mėgindamas jos turinį, žmogus jame pastebi visą laipsnių eilę iš nesąmoningumo aukštyn į šviesėjantį sąmoningumą.

Kuriam tai yra aišku, tas jaučiasi ne tik savo kūne, bet kartu ir aukšt jo. Ir norėdamas geriau suprasti savo santykį su savo kūnu, jis neturi sieti jo su kokia nors vieta, bet su savimi. Tada jis jį numano kaip erdvinę ir laikinę savo apraišką, kuri kartu yra ir daiktingojo pasaulio dalis.

Toliau pasidaro numanu, kad kūnas lyg glūdi nesąmoningumo prietemoje ir iš to turi savo ypatumą. Jo augimas, jo materės pasikeitimas, kraujo plastėjimas, pagaliau ir veisimas vyksta, taip sakant, nesąmoningumo pakraštyje. Žmogus gali visus tuos dalykus ir įvykius sužinoti pasinaudodamas savo juslėmis, vis dėlto patys kūno gyvenimo vyksmai nusiduoda beveik visai anapus jo sąmonės ribų. Jie yra skirtingo gyvenimo srities dalykai ir santykiuoja savotiškai su pasaulio turiniu.

Iš sąmoningumo pusės, iš žmogaus nusimanymo vidaus, kūnas veikiamas nuotaikos būsenų. O vėl kūno gyvenimas tam vidui sukelia visokius pojūčius, jusmus, jausmus, geidulius, aistras ir kt. Ir žmogui pasitinkant tas būsenas, joms atveriant savo sąmonę, jos ją spalvina ir tokiu būdu dalyvauja žmogaus sąmoningume. Žmogus jas sužino, betarpiškai jas patirdamas.

Bet kiek jis joms skiria savo sąmonę, tiek jos ją ir niaukia. Tos būsenos yra žemesnio sąmoningumo laipsnio, tik truputį sąmoningesnės negu kūnas. Dar jos savo sąmoningumu skiriasi viena nuo kitos. Tūlos būsenos, kaip pyktis, liūdesys, yra tamsesnės, kitos, kaip malonumas, džiugumas – šviesesnės. Tamsesniosios visuomet yra arčiau susietos su kūno gyvenimo reikalais.

Daug šviesesnį sąmoningumą žmogus numano savo viduje minčių gyvenime. Juslėms tarpininkaujant, čia įsineša kas nors iš pasaulio į sąmonės šviesą. Tiesa, tas tarpininkavimas lydimas ir minėtųjų būsenų, bet ne vyksmą lemiančiu būdu. Ir taip žmogaus esmė kuria mintis.

Jos gali ir visiškai susilieti su nuotaikos būsenomis. Tada minčių gyvenimas, būtent tikras žmogaus vidaus skyrius, apsitemdo. Tai aiškiai matyt iš sukrypusių minčių piktai susiginčijusių mokslininkų. Dar aiškiau kasdieninė patirtis įrodo, kad geiduliai ir dar labiau aistros niaukia sąmonę. Yra lyg su tomis būsenomis atslinktų tamsios debesys ir užklotų saulės šviesą.

Pradžioje įsikarščiavusiųjų protavimas lyg ir stiprėja. Bet tat padaro gyvesnis judesys sąmonėje. Toliau betgi naujoji būsena stačiai susiurbia sąmonės šviesą. O kad patvariai geidžiamas dalykas pasiekiamas, tada tai nėra išdava aiškesnio supratimo, bet geidimo galios, kurios patvarumas prieina ir silpnai nurodytą tikslą. O nurodyti jį tegali kurta aiški mintis.

Aukšt minčių yra dar kitas sąmoningumo laipsnis. Bet jis plačiau nėra žinomas. Apie jį tekalba išminčiai. Paprastai tikima, kad vidujinis žmogaus gyvenimas, kaip jis šičia vaizduojamas, esąs jo asmenybės visuma ir pasiliekanti vis tokia, kokia ji kartą pasidarė. Bet visai gerai galima išmanyti, kad žmogaus sąmonė nėra vien skirtinga nuo kūno, toliau ir nuo nuotaikos, bet ir nuo minčių gyvenimo. Kiekviena tų sričių yra ypatingas sąmoningumo laipsnis ir beveik sakytume, jo rūšis, kurią mažiau ar daugiau nušviečia žmogaus sąmonė.

Visai aiškiai patiriama ir tai, kad sąmonė vienoje ar kitoje srityje pabūna ir vėl iš vienos į kitąją keliasi. Paprastai visa tai įvyksta tarsi savaime. Sąmonė pritraukiama savo turinio rūšies. Bet savo valia kelti sąmonę iš vieno sąmoningumo laipsnio į kitą žmogui ne tik yra galima, bet pats net jo uždavinys. Ir žmonės, kurie tai padaryti įstengia, žino ir minėtąjį aukštesnį sąmonės laipsnį.

Jiems skirtumas tarp kūniškumo ir anos vidujinio sąmoningumo šviesos yra labai aiškus. Erdviniu vaizdu kalbėdami, sakytume, kad tą šviesą reikia taip aukšt kūno suprasti kaip dangų aukšt žemės. O kalbant laikiniu vaizdu, tektų sakyti, kad anuodu sąmoningumo laipsniu skiria neapmatomai ilgi amžiai.

Toliau svarbu išmanyti, kad žmogaus sąmonė, kokia ji paprastai žinoma, nėra dar pati žmogaus esmė. Juk ta sąmonė atsiranda ir dingsta tikrais laikais. Todėl ir sakoma, kad ji užsidega kaip žiburys, kada žmogaus esmė prisitraukia kūną, žmogui iš miego pabundant, ir išgęsta žmogui įmingant, nesą tada žmogaus esmė kūną paleidžia. Ir žmogus paprastai apie save nieko nežino. Per daug jis yra įpratęs save tiktai žinoti, turėdamas sąmonėje turinį, kurį sau kurti jį vertė aplinkos įspūdžiai.

Vėl kreipdamiesi į patiriamąjį pasaulį, pastebime, kad aplinkos dalykai tokiais pat sąmoningumo laipsniais skiriasi nuo viens kito kaip žmogaus asmenybėje. Augmenija su brėkštančiu savo sąmoningumu, su savo augimu ir veisimu visais atžvilgiais atitinka žmogaus kūniškumą. Gyvių gyvumas aiškiai skelbia, kad jis yra tas pats kaip amžinai judąs žmogaus nuotaikos gyvenimas su visais jo jusmais, jausmais, geiduliais ir kt. O žmogus turėtų būt suprantamas kaip aukštesnio sąmoningumo esybė.

Tokiu būdu sąmoningumo laipsniai žmogaus asmenybėje ir gyvame juslių pasaulyje stojasi vieni greta kitų. Kaip čia laipsniai iš nesąmoningumo, iš gryno daiktingumo eina aukštyn sąmoninguman per augmeniją ir gyviją iki žmoniškumo, taip ir žmoguje iš kūniškumo per nuotaikos ir minčių gyvenimą sąmoningumas šviesėja iki jo esmės.

Atrodo, lyg čia būtų dvi eili. Bet geriau tiriant aiškėja, kad vis dėlto yra tiktai viena. Dvejopumą kuria juslės. Jeigu žmogus vien savyje parimtų ir visa, kas yra, galėtų pasitikti be juslių tarpininkavimo, tada jis savo asmenybės gyvenime patirtų visą mineraliją, augmeniją ir gyviją kaip jis save patį patiria. Bet paprastai jis to negali. Apie save patį jis labai mažai težino.

Jūs esate čia: Naujienos Vydūno raštai I tomas Sąmonė